Koronaviruso „dovanėlė“ neaplenkė ir „Scanoramos“ festivalio. Iki buvo paskelbtas karantinas, spėjote surengti atidarymo šventę, tris dienas organizavote peržiūras kino salėse ir... pasitraukėte į interneto platybes. Kokių skausmų sukėlė toks pirmasis kartas?
Kaip ir visiems, COVID-19 sukėlė galvos skausmų. Mes žinojome, nujautėme, kad gali būti blogai, tik nenorėjome pasiduoti blogai nuojautai. Vis dėlto ruošėmės ir blogiausiam atvejui, kad su visais mūsų festivalio filmais teks persikraustyti į interneto erdvę, o gyvo festivalio nebus. Festivalis – tai ir filmų rodymas, ir seansai, ir pašnekesiai akis į akį, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės. Bendraujant nuotoliniu būdu nėra tikro, žmogiško sielos ryšio. Tai liūdnas atvejis, bet reikia padėkoti technologijų kūrėjams, kad jie sudaro galimybes problemai išspręsti.
Mes patys sukūrėme platformą, komanda dirbo, aiškindama žmonėms, kaip toje platformoje reikia elgtis. Nors liūdnai kalbu apie išskirtinę „Scanoramą“, džiaugiuosi komandos gebėjimu greitai persiorientuoti, taip pat ištikimybe žiūrovų, kurie filmus intensyviai žiūrėjo.
Dabar jau gyvename kitu festivaliu, emociškai keliaujame į kitą laiką, dvasiškai esame kitoje „Scanoramoje“, kuri turėtų būti tokia, kokia buvo iki pandemijos – jau 18 metų.
Ar Jūs vis dar įsitikinusi, kad namie žiūrimas filmas, kai virtuvėje svyla košė ir čia pat triukšmauja vaikai, nesuteikia tokio malonumo, kokį galima pajusti kino salės prietemoje?
Dvasiškai priešinuosi tam, kad daug ką šiame gyvenime darome priešokiais. Žinoma, galima žiūrėti rimtus gilius filmus ką nors kramsnojant ar gurkšnojant, bet taip praleidžiame tikros, reikalingos dvasiškai, rimties akimirkas, kurias dovanoja kontaktas su menu. Štai žmogus muziejuje ilgai stovi prie vieno paveikslo... arba užmerkęs akis klausosi muzikos ir leidžiasi jos nešamas... Tokios pačios rimties akimirkos reikalauja ir filmas. Tikro seanso buvimas namuose vargu ar įmanomas net ir turint gerą namų kino įrangą. Tai prieštarauja pačiai kino prigimčiai, nes kai jis atsirado, atsirado ir seansas. Žmogus kine niekada nebūna vienas, jis būna didelėje kompanijoje, o ta kompanija turi jungiantį tikslą – susitikti su filmu.
Kovidiniai renginiai, filmų iš automobilių žiūrėjimas dideliuose ekranuose, įrengtuose aikštelėse, susijęs ne su domėjimusi kinu, o su pačiu įvykiu, su galimybe išvažiuoti, išeiti, priešokiais turėti kažką, ko tą akimirką norisi. Paprastai labiausiai norisi laisvės.
Paskutinėje „Scanoramoje“ būta stipraus išskirtinio moterų balso. Pristatėte nemažai filmų, kuriuos režisavo moterys. Vieną jų – „Helena“ (režisierė Antti Jokinen), apie kaime su senyva motina gyvenančią dailininkę, – įrašėte į savo filmų dešimtuką. Vis daugiau Europos filmų kūrėjų išplaukia į plačiuosius kino vandenis?
Nepervertinu lyties vaidmens kūryboje, bet manau, kad moterys nė kiek ne mažiau nei vyrai yra kūrybingos bei pasiryžusios suvokti ir perteikti kine gyvenimo istorijas, emocijas. Ilgą laiką moterys kine ir gyvenime buvo šalia vyrų. Dabar jos stojasi į tokią pačią vietą, kurioje yra vyrai, filmuodami, kurdami, ką nors atrasdami. Pažiūrėkime, kiek daug talentingų mokslininkių, muzikančių, dainininkių, kompozitorių, dirigenčių... Visuomenės požiūrio laisvėjimas, didesnė tolerancija atvedė į kiną nemažai moterų.
Kad ir mūsų, lietuvių, kine pasaulis ilgai priklausė vyrams. Taip vadinosi ir režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus scenarijus „Pasaulis, kuris priklauso vyrams“. Tai buvo laikas, kai visos pagrindinės kūrybinės profesijos buvo vyrų rankose. Dabar situacija apsivertė aukštyn kojomis, moterų atėjimas į lietuvių kino erdvę įvyko kaip sprogimas. Panašus sprogimas įvyko ir gyvenime. Moterys už savo teises kovojo nuo seniausių laikų, nes reikėjo išsikovoti balsavimo teisę, paskui – teisę kalbėti savo balsu, daryti savo darbus, kurti ir tiesiog būti lygiateisiu žmogumi, kuriam Dievas davė išskirtinę galimybę paleisti į pasaulį žmogų. Požiūrių kaita atvedė moteris į dabartinę poziciją.
Suomių filmas „Helena“ – apie garsią suomių dailininkę, kovojusią už savo teises tada, kai tų teisių niekas nepaisė. Teises balsuoti, dirbti, įgyti profesiją skirtingų šalių moterys išsikovojo skirtingu metu. Bet visą laiką kovojo. Jei ne anų laikų kova, vargu ar būtų įmanomas šių dienų proveržis. Todėl pasakojimas apie moterį, kuri metė iššūkį savo laikui ir tapo dailininke nepaisant nieko, yra svarbiausia jos balso vibracija. Kaip orkestrui reikia subtilių ir gerų instrumentų, taip kinui ar teatrui būtinos aktorės, moterys, kaip ypač jautrus instrumentas, perteikiantis tas vibracijas, kurias gali perteikti tik jos. Tai ypač vertino Ingmaras Bergmanas, jam reikėjo ypatingų moterų aktorių, kad galėtų atskleisti vizijas, susijusias su jo vaizdiniais apie pasaulį ir moteris. O moteris, stovinti už kameros ir filmuojanti moterį ekrane, – tai jau kiek kitoks vidinio ryšio aspektas, moteriškas balsas suteikia kinui subtilesnių niuansų.
Ar kiekvienas asmuo turėtų save ugdyti kaip kino gurmaną, siekti katarsio, jausmų sukrėtimo, žiūrėdamas gerą filmą?
Neretai žmonės neįvertina savęs. Nuskriaudžia savo intelektą ir emocinį pasaulį, kai žiūrėdami gerą filmą nesusikuria galimybės išgyventi tai, ką jau išgyveno tikrovėje, o galbūt dar neišgyveno. Tam tikra prasme neatsiverdami meno reiškiniui, kuriame gali suvokti save. Man labai norėtųsi pažadinti didesnį žmonių smalsumą žiūrėti tai, kas jiems gal ir neįdomu, bet kad smalsumas verstų pažiūrėti, o pažiūrėjus suprasti, kodėl neįdomu ar nesvarbu, ir ko jie nori. Žinojimas galbūt vestų toliau, prie gilesnio supratimo, lavintų skonį, emocinį intelektą.
Pamenu žurnalą „Kinas“. Kino kritikai padėdavo atsirinkti gerus filmus. Profesionalaus kino vertintojo misija šiandien yra nunykusi. Jūs – įvairių kino festivalių žiuri narė, žiūrite daugybę filmų, kol atrenkate ir pasiūlote Lietuvos žiūrovams geriausius Europos kūrėjų darbus. Per 18 metų išsiauginote didžiulį kino gerbėjų būrį...
Nemanau, kad kino kritiko profesija nebeteko svarbos vien dėl to, kad socialiniuose tinkluose kiekvienas žmogus gali jaustis kritiku, reikšti nuomonę komentarų srautuose. Kai sakau kritikas, turiu galvoje žmogaus vertinimo potencialą. Kritiškas požiūris būtinas, nes tada išmokstama kritiškai vertinti savo galimybes, norus ir visa kita, o ne tik pasiduoti primityviam supratimui: „Aš manau, kad yra taip.“ Kai manai, kad yra taip, turi pateikti argumentus, kurie įrodytų, pagrįstų tavo manymą. Kitaip yra nuomonės profanacija: „Man atrodo, aš nenoriu, man patinka, nepatinka, tas gerai, tas blogai...“ Taip, tai yra spalva, bet kad ta spalva įgytų prasmę, reikia ne tik bjaurių žodžių, kuriais galima apšaukti režisierių, filmą, paveikslą – reikia ir kai ko kito. To buvimas nesusijęs su formalia kritiko funkcija. Išsilavinę žmonės viską turi vertinti kritiškai, kritiškumas jų gyvenime yra būtinybė. Žmonės visada renkasi. Jei renkasi tai, ko nori, kas jiems patinka arba ką jie vertina, pakopos nuo patinka, supranta bei vertina ir yra tas kritinis laukas, padedantis orientuotis gyvenimo ir meno įvairovėje.
Man gaila, kad kai kas iš gyvenimo išnyksta, kai šis taip labai intensyvėja ir intensyvėdamas paviršutiniškėja. Daug kas daroma priešokiais... Matau internetinių sekėjų tendenciją, pasidavimą bendrai bangai, tai akivaizdi tiesė paviršutiniškumo link.
Kiną pamėgote ne taip ir anksti. Vaikystėje, paauglystėje jis nebuvo Jūsų aistra. Kaip gimė ši trauka ir kokie filmai turėjo įtakos Jūsų asmenybei skleistis?
Ilgus metus esu kine. Stoviu ne prieš kamerą, o už jos su visais kitais, kurie ką nors daro dėl kino. Man įdomus daug ką atskleidžiantis kino gimimo procesas.
Iš paauglystės laikų atsimenu Luchino Visconti filmą „Roko ir jo broliai“. Tai mano besiformuojančiai psichikai buvo didžiulis pozityvus smūgis. Pabėgome iš pamokų šio filmo žiūrėti. Jį gerai prisimenu, kaip ir iš kaimiškos vaikystės – savo santykius su žvėreliais.
Užaugau Dainavos kaime, mano tėvas, medžiotojas, namuose laikė medžioklinį šunį Reksą. Šis man leido su juo daryti, ką tik noriu, aš ant jo netgi jodavau. Reksas kantriai kentėjo mano terorą. Išgyvenau pirmą didžiulę vaikystės tragediją, kai iš vienos medžioklės grįžęs tėvas pasakė, kad Reksas paskendo, nes lengvutė lapė perbėgo plonu ledu, o jis įlūžo ir tėvui nepavyko jo išgelbėti. Raudojau tris paras. Ir nors atsirado kitas medžioklinis šuo, mano meilė anam, žuvusiam mylimam, liko. Tai buvo pirmas susidūrimas su mirtimi, niekas negalėjo pakeisti Rekso. Supratau nepakeičiamumą kažko, ką labai myli, prie ko esi be galo prisirišęs.
Vėliau, pamenu, tėvas buvo parnešęs mažytį stirniuką lūžusia koja. Mes su broliais (augau su dviem vyresniais broliais) jį išgydėme ir paleidome. Mūsų namas stovėjo netoli miško, stirniukas neatsigręždamas nuliuogsėjo į girią. Vieną vakarą išėjusi į kiemą pamačiau pamiškėje stovinčią stirnaitę. Ji žiūrėjo mūsų namo kryptimi. Iki šiol tebemanau, kad tai buvo tas išgydytas stirniukas. O iš tiesų gal tai tebuvo pro šalį prastraksinti stirna, kuri sustojo ir pažiūrėjo į mūsų pusę. Vaikystės prisiminimai keičiasi žmogui einant savo keliu, augant. Bet ryškūs išgyvenimai padeda tam tikrus pamatus.
Pradinę mokyklą baigiau kaime, kur mokytojavo abu tėvai. Kaimo gyvenimo apsuptis, nuo kurios natūraliai atitrūksti iškeliavęs į rajono centrą baigti vidurinės mokyklos, paskui – į universitetą...
Augau su dviem broliais, tad, stebėdama jų elgesį, elgiausi taip pat kaip jie. Kartu lakstydavau, karstydavausi po medžius, viską darėme trise. Paskui paaiškėjo, kad berniukai turi savo interesų, mergytės – savo, atsirado kitokių dalykų, bet mūsų tėvas ugdė mūsų solidarumo jausmą. Kai broliai pradėjo važinėti į šokius, tėvas leisdavo tik visus tris, kad išeitume ir kartu grįžtume. Mane pasodindavo į kampą ir aš stebėdavau tuos šokius. Kartą priėjo vaikinas ir pakvietė šokti. Labai pasipiktinau ir taip praradau tą savo šokių partnerį. Broliai dviračiais turėdavo parvežti savo šokių partneres, o mane palikdavo laukti gonkose, kol grįš, nes visi trys privalėjome namo pareiti drauge. Tada manyje gimė bendrumo, vyriškos globos, atsidavimo, atsakomybės už kompaniją, savo lauką pamatai.
Kai išvažiavau į Ukmergę, į vidurinę mokyklą, pradėjau vaduotis iš berniukiškų įpročių. Supratau, kad reikia kitaip elgtis, kitaip atrodyti, nevaikščioti dideliais žingsniais. Ir jau nebesistebėjau, kad kas nors per mokyklos vakarėlius pakviesdavo mane šokti. Anksti suvokiau savo humanitarinę kryptį. Įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti filologijos. Tėvas buvo istorikas, turėjo iškalbos dovaną, mėgdavau jo klausytis. Mamai, lituanistei, esu dėkinga už turtingą jos emocinį gyvenimą, o tėvui – už tas emocijas valdantį racionalumą.
Skaudus šis suvokimas: kai nebetenki abiejų tėvų, nebetenki namų. Prasideda kitas gyvenimo etapas, kai pati sau turi būti ir tėvas, ir motina. Tik iš prisiminimų, iš to, kas įkrito į širdį, kai buvai vaikas, paauglė, studentė, semiesi kažko, kas lydi tave visą gyvenimą. Be to, susiformuoja tam tikras ryšys su tais, kurių nebėra. Nebeturiu abiejų tėvų, mylimos tetulytės, vyriausiojo brolio, kurio staigi ir netikėta mirtis mus visus labai paveikė. Mama sirgo ir buvo natūralu tikėtis blogiausio, bet staiga pirmas iškeliavo brolis... Mačiau siaubą išgyvenančą motiną, kuri neteko vaiko. Nežinau, ką sunkiau pakėliau – brolio mirtį ar mamos skausmą. Supratau, kad mama ilgai negyvens – ji mirė po dviejų mėnesių. Nužudė skausmas, su kuriuo negalėjo susidoroti. Tokie sukrėtimai moko susitaikyti su neišvengiamybe.
Reikėjo laiko, kad suprasčiau: daug man brangių žmonių yra ten, kur manęs šiuo metu nėra ir kur galbūt susitiksime. Kai nusistovi kitoks bendravimas su artimaisiais, išėjusiais anapusybėn, vėl grįžti į laiką, kai jie buvo gyvi. Atsiranda stiprus kaltės jausmas, kad kažko nepadarei, nepasakei. Ir kartu jautiesi ne viena, nes žinai, kad tie žmonės gyvenime buvo labai svarbūs. Tada supranti pasakymą: „Neverk praradęs, džiaukis, kad turėjai.“
Kartą sakėte, kad daug ką gyvenime pasirinkote neteisingai. Ko ypač gailitės nepadariusi? Vienas žmogus Jums penkerius metus kasdien rašydavo po laišką. Tam vyrui buvote labai svarbi. Jus daug kas mylėjo, bet į tiesiamą ranką, glaudžiamą širdį ne visada atsiliepdavote. Kodėl? Ar labai saugojote savo nepriklausomybę?
Nežinau, ar labai puoselėjau nepriklausomybę. Manau, ne viską suklosto žmogus, daug ką suklosto gyvenimas. Jeigu atsitiko taip, kaip atsitiko, vadinasi, atsitiko teisingai. Man regis, žmogui svarbu patirti ir išgyventi tai, ką išgyvena. Dėl to nesijaučiu savęs nuskriaudusi tais neteisingais pasirinkimais. Aš tik džiaugiuosi, kad žmonės, kurie turėjo likti mano gyvenime, liko iki šiol. Išskyrus tuos, kurie išėjo anapilin.
Seniai supratau tiesą, kad žmogus gimsta vienas ir miršta vienas. Savo vienišės laikotarpius aiškinu tuo, kad gal nenorėjau užpildyti gyvenimo ryšiais, kurie nėra nei taip labai svarbūs, nei taip labai reikalingi, o tiesiog galimi. Visą laiką norėjau išskirtinių dalykų, tokios meilės, ir aš ją turėjau, norėjau žmogaus, kuriame tilptų visas pasaulis, ir jį sutikau. Kad daug kas neišsipildo taip, kaip nori, ir kad daug ką pakeičia dalykai, kurių negali pakeisti, yra taip pat natūralu. Gal reikia ieškoti stiprybės ten, kur gali būti silpnas? Žmogus visą laiką privalo nepalikti savęs ramybėje.
Neleisti sau apkerpėti, nenumoti į save ranka. Nekrūpčioti pamatęs raukšlę, neskaičiuoti metų ir neaimanuoti, kiek jų daug. Jei kas nors negerai, vadinasi, per mažai norėjau, kad būtų gerai, ir per mažai dėl to padariau. O jei nori geriau jaustis, tai ir jauskis. Jeigu nori būti, tai būk.
Ryškų pėdsaką Jums paliko ir kino pasaulio asmenybės, kurias sutikote studijuodama aspirantūroje ir vėliau, gyvendama kinu. Klausėtės Andrejaus Tarkovskio, Androno Končialovskio, Emilio Lotjanu, Merabo Mamardašvilio, Vytauto Žalakevičiaus paskaitų. Ilgus metus truko Jūsų su Vytautu gražus bendradarbiavimas Lietuvos kino studijoje. Pasak Jūsų, tai buvo mokytojas, kuris nemokė. Jo mintis, kad „kinas – pavojinga, užkrečianti ir sunkiai išgydoma liga“, Jums tapo lemtinga. V. Žalakevičius Jus ir užkrėtė kinu, su kuriuo likote visą gyvenimą...
Neseniai „Scanorama“ sveikino Juozą Budraitį gražaus jubiliejaus proga. Žinodama, kad jo kaip aktoriaus biografija prasidėjo V. Žalakevičiaus filmuose, paklausiau, kas jo gyvenime buvo Vytautas. J. Budraitis pasakė: „Man šis susitikimas buvo lemtingas, nes supratau, kad galiu turėti dvasinį vedlį.“ Vytautas kratėsi mokytojo vaidmens, aiškindavo, kad niekada neturėjo jokių mokinių, bet jis buvo tas žmogus, iš kurio buvo galima daug ko pasiimti. Jis mokė nemokydamas. Esu dėkinga šiam susitikimui, parodžiusiam kino sudėtingumą, žavingumą, trauką, pavojus, viską, kas jame yra.
Šis pasaulis Jums dovanojo nepamirštamų asmeninių išgyvenimų. Pamenate? Režisierius Aleksejus Germanas per vieną vakarėlį staiga atsistojo ir tarė: „O aš noriu pakelti tostą už Gražiną. Už moterį, kuri vieną dieną atrodo kaip moteris, sukurta mylėti, o kitą dieną – kaip moteris, sukurta sušaudyti opoziciją.“
Tai pats gražiausias komplimentas, kurį esu girdėjusi.
Tai ir Jūsų moteriškumo, ir Jūsų charakterio įžvalga. Viena vertus, galite būti labai švelni, kita vertus, iš brolių pasąmoniškai perėmėte drąsą prireikus atvirai rėžti tiesą. Susitikimai su kino asmenybėmis, kurios giliai į Jus įsižiūrėdavo, yra gyvenimo turtas. Turėtumėte parašyti atsiminimų knygą.
Gal ir parašysiu, kas žino. Tai vienas iš darbų, kuriuos žadu padaryti, bet žadu jau labai seniai. Perkračiusi savo archyvą, radau daug interviu, kuriuos dariau. Staiga tekstai atgijo ir prabilo, panorau juos parodyti ir kitiems. Kas prisimins šimtmečio pabaigos interviu su V. Žalakevičiumi prieš jo mirtį?
Kuriame režisierius pasakė: „Be meilės iš viso nieko negalima sukurti...“
... Ir staiga mes pamatysime žmogų, apie kurį dažnai kalbu, apie kurį daug kas turėjo nuomonę, jo visai nepažindamas. Ir jam prirašydamas visokių būtų ir nebūtų dalykų. Gal rašančiojo amžininko, pasakotojo akis įgyja vertę būtent dabartiniu laiku, kai viską nušluoja socialiniai tinklai, kai nebereikia to, ano, kai kiekvienas pats sau gali būti svarbiausiu vertintoju?
Maloniai nustebau, pasivaikščiojusi po savo archyvus. Perskaičiusi kritinius ginčus, parašytus anuomet, pagalvojau: „Vis dėlto buvau drąsi mergaitė.“ Seniau taip apie save nemaniau, dabar kitaip, atsargiau, sakyčiau. Tokio drąsumo ir atvirumo pati iš savęs ir išmokau. Nebijau susitikti su savimi ir nebijau matyti save tokią, kokia esu. Gal tik jaunystės laikais per menkai save vertinau. Buvau baili. Bet ta baimė keisčiausiu būdu pasukdavo mane drąsiais viražais.
Visada bijojau nuobodaus ir tradicinio gyvenimo. Turbūt nuo jo bėgau. O rastais gyvenimo turtais džiaugiuosi iki šiol. Džiaugiuosi patirties kupina intensyvia būtimi.
Vis kur nors važiuojate, skrendate, lekiate. Karantinas pristabdė. Gal atsiras daugiau laiko memuarams? Gal ilgiau pabūsite ir savo mėgstamoje Kuršių nerijoje? Kaip Jums pavyksta išvengti laiko ženklų, būti visada jaunatviškai, gražiai, pasitempusiai?
Kai pažiūriu į senas nuotraukas ar kartais pasikalbu su veidrodžiu, galvoju: visi jaučiame laiko prisilietimą, laikas ypač negailestingas moterims. Prisimenu gražią Nani Bregvadze dainą – moters kreipimąsi į laiką, kad jis savo lediniu sparnu nepaliestų jausmų ir jos pačios. Kai aspirantūros laikais klausydavausi šios dainos, nesupratau jos taip gerai kaip dabar. Kai žiūriu į veidrodį ir matau, ką jis sako, nesidžiaugiu savo raukšlėmis, bet jų ir nebijau. Tai man padeda neišgyventi dėl to, dėl ko neverta išgyventi. Tik labai norėtųsi, kad kokia baisi liga neparblokštų, nesunaikintų, kaip kartais sunaikina. Kad nepaliestų tuo šaltu lediniu sparnu. Norėčiau būti drąsi susitikdama su savimi įvairiais savo laiko periodais. Noriu nebijoti žiūrėti į save. Na, laikas eina, ir nė vienas nejaunėjame, bet juk gyvendami vis tiek turtėjame. Nenorėčiau savęs sutikti sveriančios šimtą kilogramų, kad pati savęs neatpažinčiau. Dėl to žmogus turi bent kiek stengtis. O visa kita yra tiesiog gyvenimas, jį reikia branginti.
