Kartais atrodo, kad Christianas Bale’as siekia stebinti ne tik žiūrovus, bet ir, visų pirma, save. Holivude jau sklando legendos apie jo gebėjimą transformuotis ir atlikti įvairiausius vaidmenis. Žinoma, Ch. Bale’as nėra pirmas aktorius, drastiškai numetęs daug svorio dėl vaidmens, tačiau niekas to nedaro taip dažnai. 2004 metais jis numetė net 29 kilogramus tam, kad galėtų įkūnyti Trentą Rezniką trileryje „Mašinistas“. Aktorius anuomet sakė, kad svorio metimas jam – itin raminantis procesas. Visai netrukus Christianas turėjo užsiauginti nemažai raumenų masės dėl vaidmens Christopherio Nolano trilogijoje „Betmenas“. Tad vos per 6 mėnesius jis priaugo 45 kilogramus! Po 6 metų aktorius vėl metė svorį – dėl vaidmens O. Russello kino juostoje „Kovotojas“ atsikratė 14 kilogramų. Šįkart tikrai buvo verta – už vaidmenį Christianas Bale’as gavo „Oskarą“. Tačiau jei manote, kad po tokio laimėjimo aktorius užmigo ant laurų – klystate. 2018 metais Adamo McKay’aus kino juostoje „Valdžia“ jis vaidino buvusį JAV viceprezidentą Dicką Cheney’ų ir tam, kad atrodytų panašiai, priaugo 20 kilogramų. Tiesa, dėl šio vaidmens jam taip pat reikėjo nusiskusti plaukus ir antakius, kad geriau priglustų veido bruožus keičianti kaukė. Reporteriai negalėjo atsistebėti, kaip puikiai aktoriui pavyko atkartoti tiek buvusio viceprezidento išvaizdą, tiek ir manieras. Šiurpas eina, kai pagalvoji, kad tas pats žmogus gali taip puikiai įkūnyti ir „Tamsos riterį“, ir pilkąjį kardinolą (D. Chasey). Tiesa, ne mažiau šiurpu ir tai, kad su pastaruoju sutampa gimtadieniai – tai sausio 30 d.
2018 metais „Oskaro“ gauti Christianui Bale’ui nepavyko, jį laimėjo Rami Malekas už vaidmenį „Bohemijos rapsodijoje“. Tačiau po triumfo „Auksinių gaublių“ apdovanojimuose Ch. Bale’as jau buvo pradėjęs naujus darbus. Jis įkūnijo sportinių automobilių inžinierių ir lenktynininką Keną Milesą 2019 m. Jameso Mangoldo kino juostoje „Le Manas '66. Plento karaliai“. Nieko nenustebino, kad ir šįsyk dėl vaidmens aktoriui teko numesti daugiau nei dešimtį kilogramų. Tokios greitos ir sėkmingos transformacijos Ch. Bale’ą pavertė kone guru – kolegos neretai į jį kreipiasi patarimų. Štai kad ir Gary Oldmanas, 2020 metų draminiame Davido Fincherio kino filme „Mankas“ atlikęs Hermano Mankiewicziaus vaidmenį, kreipėsi į Christianą klausdamas, kaip greitai, siekiant autentikos, užsiauginti pilvą.
Kad ir kaip ten būtų, svorio pokyčiai tėra vienas iš būdų, kuriais britų aktorius Christianas Bale’as siekia kuo tikroviškiau įkūnyti vaidinamus asmenis. Pirmąjį savo vaidmenį jis atliko vos būdamas dešimties, o jau po dvejų metų, 1987 m., gavo pagrindinį vaidmenį Steveno Spielbergo kino juostoje „Saulės imperija“. Aktorius karjeros srityje sėkmės sulaukė labai greitai, net neturėdamas laiko deramai mokytis šio amato. Jam puikiai pavyksta perprasti vaidinamų herojų charakteristiką ir, galima sakyti, atliekamas vaidmuo tampa juo antruoju „aš“.
Nepalanki šių laikų situacija privertė Christianą Bale’ą susimąstyti, ar nevertėtų išeiti užtarnauto poilsio. Tačiau smalsumas ir aistra aktorystei nugalėjo. Todėl dabar visi su nekantrumu laukia kino filmo „Toras. Meilė ir griaustinis“, kuris ekranuose turėtų pasirodyti 2022 m. vasarį ir kuriame Christianas vaidins antagonistą. Įdomu ir tai, kad jau trečią kartą aktorius suvienijo jėgas su režisieriumi Davidu O. Russellu, o kine taip pat vaidins Margot Robbie bei Michaelis B. Jordanas. Sutikite, būsimas rezultatas intriguoja. O kol kas galime aptarti paskutinius Ch. Bale’o vaidmenis.
Su aktoriumi buvau susitikusi jau keturis kartus ir kiekvienąsyk mane ir vėl nustebina jo atvirumas, nebijojimas kalbėtis apie silpnąsias vietas bei saviironija. Tiesa, aktorius nemėgsta kalbėti apie asmeninį gyvenimą, nors ir yra sėkmingai vedęs jau 20 metų. Su buvusiu modeliu ir vizažo meistre, turinčia serbiško ir amerikietiško kraujo, Sibi Blazic jie susilaukė ir dviejų nuostabių atžalų – dukros ir sūnaus. JAV pilietybę britas gavo 2014 m. ir šiuo metu gyvena Los Andžele.
Norėčiau pakalbėti apie aktorystę ir tai, kaip Jums taip puikiai pavyko įkūnyti tokį sudėtingą vaidmenį, kaip Dicko Cheney’aus. Gary Oldmanas yra sakęs, kad aktorystė – ne intelektinis, o jutiminis darbas. Ką Jūs apie tai manote? Kokia Jūsų paslaptis?
Negaliu nesutikti. Manau, kad reikia turėti daugelį gebėjimų. Kai gauni vaidmenį, stengiesi jį pajausti, vadovaujiesi nuojauta. Žinoma, analizuoji ir stebi save iš šono. Manau, dauguma aktorių vadovaujasi savo pojūčiais. Ne išimtis ir aš – analizuoju vaidmenį, o tuomet viską palieku instinktams. Labai sunku tai paaiškinti. Aktorystė – sudėtingas amatas. Neretai manęs klausia, ar esu metodininkas. Tačiau tam, kad tokiu būtum, turi studijuoti tuos metodus, skaityti Stanislavskio knygas, o aš išvis nesimokiau. Aš ne vaidinu, o susigyvenu su vaidmeniu. Stengiuosi padaryti viską, kad tuo asmeniu tapčiau, o ne jį vaidinčiau. Esu atsakingas, visų pirma, prieš save ir niekada nepamirštu, kaip man pasisekė, kad galiu dirbti mėgstama darbą ir žmonėms pasakoti įdomias istorijas. Todėl neturiu teisės tingėti, turiu sunkiai dirbti. Man labai patinka bendradarbiauti su režisieriais ir teikti jiems savo pasiūlymus. Kartais jie mane nuveja šalin, o kartais mano idėjos jiems be galo patinka. Ir tai yra šaunu!
Kaip giliai analizuojate vaidmenis tam, kad galėtumėte juos atlikti?
Turiu pripažinti, kad esu aktorius-moksliukas ir man labai patinka leistis į detales. Suprantu, kad tai ne visuomet būtina, tačiau man patinka. Kartais neturiu galimybių perteikti visko, ką pavyko išsiaiškinti, nes tuomet kino filmas būtų 20 valandų trukmės (juokiasi).
Kas padėjo taip puikiai atkartoti Dicko Cheney’aus manieras?
Aš tiek daug jo vaizdo įrašų peržiūrėjau! Dar ir dabar beveik visa mano telefono atmintis užimta būtent dėl tų įrašų (juokiasi). Man ir pačiam juokinga. Tačiau pats labai džiaugiuosi šiuo savo darbu – visad nusišypsau pamatęs.
Jums teko priaugti nemažai svorio. Kaip reagavo šeima?
Mano žmonai tai labai patinka, nes kuo storesnis aš esu, tuo plonesnė ji šalia manęs atrodo (juokiasi)! Atrodžiau kaip meškinas Balu ir sūnui patiko šokinėti man ant pilvo (juokiasi). Jis tai darė be perstojo! O man labai įdomu tai, kad sūnus niekuomet nesutrinka – storas aš ar plonas, plikas ar ilgais plaukais, nusiskutęs ar su barzda – jis visada mane atpažįsta išsyk. Net suaugusieji kartais perklausia, ar čia tikrai aš, o sūnus – niekada. Man tai be galo įdomu. Galbūt vaikai tėvus atpažįsta kokiais nors pojūčiais? O gal tiesiog sūnus pripratęs visuomet man žiūrėti į akis ir dėl to būna tikras, kad tai aš. Nežinau.
Jums šitiek kartų teko priaugti ir numesti daug svorio. Kaip tai paveikia Jus ir Jūsų kūną?
Tiesa... Na, aš neprieštarauju būti eksperimentiniu triušiu (juokiasi). Svoris turi įtakos emocinei būklei. Nors man patinka daugiau sverti, papildomų kilogramų pagrindą sudaro riebalai, o ne raumenys. Kuo storesnis esi – tuo irzlesnis, emocionalesnis. Kai numeti svorio, jautiesi kontroliuojantis padėtį, stabilus, pasitiki savimi. Taigi tuo pat metu išsivalai ne tik kūną, bet ir protą. Ir atvirkščiai – priaugdamas daugiau svorio juos užterši.
Kiek svorio ir per kokį laiką teko numesti tam, kad suvaidintumėt Keną Milesą kino filme „Le Manas '66. Plento karaliai“?
„Valdžią“ filmuoti baigėme 2018 metų gruodį, o filmo „Le Manas '66. Plento karalius“ darbai prasidėjo 2019 metų liepą. Per tą laiką numečiau tiek, kiek sveria vidutinis pradinukas (juokiasi).
Ar Jums pavyko rasti slaptą būdą, kaip greitai pakeisti metabolizmo procesus?
Taip! Šiuo klausimu šviečiausi ir nemažai konsultavausi su mitybos specialistais apie tai, kaip greitai priaugti ir numesti svorio. Su laiku perpratau gudrybes. Kai filmavausi „Mašiniste“, maniausi atradęs stebuklingą metodą, kurį visi gydytojai traktavo kaip labai sveiką – kad numesčiau svorio, rūkiau ir gėriau viskį (juokiasi). Kai svorio teko numesti dėl paskutinio vaidmens, išmėginau tą patį metodą, tačiau kai man jau virš 40 metų, tai nebeveikė taip pat gerai. Maža to, sutriko širdies veikla, jaučiausi prastai. Todėl nusprendžiau konsultuotis su tais, kurie tokius dalykus išmano kur kas geriau nei aš.
Tai kaip Jums pavyko? Ir kas Jumis rūpinasi, kai tenka šitaip keistis dėl vaidmens?
Na, žmona stebi mano kvėpavimą naktimis (juokiasi). O jei rimtai – ji ir yra tas asmuo, mano „daktarėlė“. Ar reikia, kad kas prižiūrėtų, kai meti svorį? Juk tai nėra blogai. Tiesiog eini miegoti alkanas, jautiesi apgailėtinai ir svoris savaime krenta (juokiasi).
Kino filme „Le Manas '66. Plento karalius“ Jūs įkūnijate dar vieną realų žmogų. Kuo skyrėsi Jūsų, kaip aktoriaus, darbas vaidinant realius žmones Dicką Cheney’ų ir Keną Milesą?
Visada, pirmiausia, skiriasi žmonių manieros ir jas noriu atkartoti kiek įmanoma tiksliau. Tiesa, žmonės kur kas geriau pažįsta Dicką nei Keną. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju darbo reikėjo įdėti nemažai. Tikiu, kad yra aktorių, galėjusių daug geriau suvaidinti Dicką Chaney’ų, bet labai svarbu ir nepersistengti, kad vaidyba neatrodytų dirbtina. Turiu pripažinti, kad realių asmenų vaidinimas mane išlaisvina. Žinoma, man patinka vaidinti ir išgalvotus personažus, bet tada keliu sau begales klausimų: ar nesielgiu pernelyg ekscentriškai, ar mano ego nepaima viršaus, ar ne per daug dėmesio skiriu sau, o ne personažui... Noriu, kad kiekvienas mano suvaidintas herojus būtų individualus ir mano asmenybė nepaimtų viršaus. Taigi vaidindamas realų asmenį turi kur kas daugiau atspirties taškų ir asmeniniai kompleksai bei silpnybės neturės įtakos vaidybai. Tai man ir yra tikroji, absoliuti laisvė.
Koks buvo Jūsų pirmasis automobilis? Ir koks Jūsų svajonių automobilis? Ką darote, kai automobilį reikia taisyti?
Vairuoju pikapą „Toyota Tacoma“, jo niekada nereikia taisyti. Šias mašinas vairuoja Afrikoje, arabų šalyse, Vidurio Rytuose – jos yra patikimos. Gali būti blogiausias vairuotojas ir absoliučiai neskirti automobiliui dėmesio, kaip aš, ir viskas bus gerai, jei tavo automobilis yra „Toyota Tacoma“.
Pirmasis mano automobilis buvo senučiukas „Buick“. Jį pirkome iš pagyvenusios moters, kuri dėl amžiaus nebegalėjo vairuoti.
O kalbant apie svajonių automobilį... Įdomus klausimas. Kaskart, kai galiu pasinaudoti „Ford GT40“, manau, kad tai ir yra mano svajonių ratai. Pats to automobilio neturiu, tačiau jei tenka pavairuoti – šypsena nuo veido nedingsta kokią savaitę. Tik štai draudimo kompanijos sugadina visą džiaugsmą (juokiasi). Juk už tokio autumobilio draudimą reiktų mokėti nemenkus pinigus.
Kokie pojūčiai vairuojant apima? Kokių triukų išmokote vaidindamas garsų lenktynininką?
Visai neseniai prisijungiau prie klubo „180 laipsnių“ (apsisukimo). Nes išmokau taip šauniai „piešti saulutes“ automobiliu. Tiesa, dauguma vyrukų klube – tikri profesionalai ir aš vairuodamas šalia jų atrodau taip, lyg pirmąsyk sėdėčiau prie vairo. Man patinka atlikti kelis apsisukimo manevrus ir tuomet išlipus iš automobilio apžiūrėti padangų žymes. Tokia veikla užburia, kadangi vienu metu patiri ir adrenalino antplūdį, ir visišką atsipalaidavimą. Negali apie nieką kitą galvoti, tik apie tai, ką tą akimirką darai ir kaip suvaldyti slystantį automobilį. Greitis, manevrai, degančių padangų kvapas... Laisvė ir įtampa vienu metu.
Kas Jums labiausiai patinka ir nepatinka Jūsų, kaip aktoriaus, darbe?
Labiausiai patinka turbūt tai, kad galiu elgtis taip, kaip noriu, ir niekas neteis (juokiasi). Jei nebūčiau aktorius, manau, kad sulaukčiau daugybės siūlymų „persišviesti galvą“ (juokiasi). Tai, kad daug kas atleistina ir pateisinama, labai palengvina gyvenimą, turiu pripažinti. Žinoma, pasitaiko, kad šis darbas primena amerikietiškus kalnelius. Kartais sutinki žmonių su kitokiomis vertybėmis ir moralinėmis nuostatomis... Būna, kad jau pusę filmo nufilmuoji ir supranti, jog komandoje yra žmonių, su kuriais įprastai tau būtų ne pakeliui. Susiginčiji, nori išeiti iš filmavimo aikštelės, trenkti durimis ir niekada nebesugrįžti. Visgi po to išaušta gera diena ir dėkoju Dievui, kad galiu dirbti mėgstamą darbą. Gali nutikti ir taip, kad dar kitą dieną vėl viskas slysta iš po kojų. Manau, kad prie to jau pripratau.
Ar esate patenkintas savo karjeros pasiekimais?
Man patinka nežinoti, kas dar manęs laukia. Kai atsigręžiu atgal, suvokiu, kad teko vaidinti daugelyje blogų filmų. Žinoma, yra ir nuostabių. Bet niekada nežinai, kaip pavyks. Juk kino filmas – tai visos komandos darbas ir imdamasis vaidmens nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Neretai pamatęs jį ekrane suvoki, kad ne to tikėjaisi. Tačiau tikrai dėl nieko nesigailiu, o ir laiko gailėtis neturiu. Juk visa tai mano gyvenimą padarė nepaprastai įdomų. Aš daug keliauju, nuolat sutinku įdomių žmonių – be aktorystės to neturėčiau. Taigi nesigailiu atlikęs kokį nors vaidmenį, net jei filmas, galų gale, pasirodo labai prastas. Tik visada viliuosi, kad kitas toks nebus (juokiasi).
