Spektakliai, kuriuose pasirodys Lina, Ciuricho operos teatre suplanuoti iki kitų metų vidurio, tada jaunųjų atlikėjų programa šioje šalyje L. Dambrauskaitei baigsis. „O paskui?.. Aišku bus paskui“, – skardžiu balsu juokiasi šeštadienio popietę, jau po rytinės repeticijos. Užtat ji aiškiai žino artimiausią savo planą – gruodžiui įpusėjus skris į Vilnių, kur šeima, visi brangiausi žmonės, ten kartu sutiks Kalėdas. Ir taip būna kiekvienais metais – Londone, Ciuriche ar kokiame kitame mieste bedirbtų bei tobulintųsi. Žiemos šventės bet kokia kaina privalo būti sutiktos namuose, net ir žinant, kad jau antrą Kalėdų dieną turės nusikapstyti į Ciurichą – spektakliai nelaukia. Šiais laikais reikia laikyti kumščius, kad tik jie įvyktų!
Lina, garsiausios pasaulio salės dėl pandemijos ilgam užvėrė duris, bet Jūs Ciuriche kūrėte ir dainavote. Kaip Šveicarija atsilaikė?
Buvome ir sustoję. Kovo viduryje gavome žinią, kad teatras užsidaro, nes, deja, turi atšaukti sezoną. Nuplaukė mano laukiamiausi vaidmenys – turėjau dainuoti Fraskitos partiją operoje „Karmen“, Flaminios – Haydno „Il Mondo della Luna“. Pamenu, viskas prasidėjo nuo to, kad susirgo vienas žymus tenoras, paskui – ansamblio nariai, orkestrantai, choristai... Kaip tik tuo metu išgirdau, kad Lietuva po poros dienų skelbia karantiną. Greitai rezervavau lėktuvų bilietus, bet netrukus atėjo atsakymas: „Atleiskite, jūsų skrydžiai atšaukti“. Bandžiau skambinti – tas pats, niekas padėti negali. Nusiminiau, bet kitą dieną vėl rinkau tą patį numerį, galvojau: dar sykį perklausiu, ar pinigai už bilietus bus grąžinti. Kartu pasiteiravau, ar netyčia neatsirado galimybės nukeliauti iki Lietuvos. Taip! Bet tuo atveju, jei jau už keturių valandų išskrendu per Ženevą ir Frankfurtą. Net nemąsčiau, kad galėtų būti kitaip, tarsi kažkas iš viršaus viską sudėliojo. Skridau gal šešiolika valandų, siaubingai pavargau, bet atsidūriau Lietuvoje ir per visą karantiną, tiesą pasakius, labai labai viskuo mėgavausi. Lietuvoje – mano šeima, mylimasis Simas, tad ten buvo atostogos galvai, kūnui, sielai. Tris pirmus mėnesius visai nedainavau ir man to nė kiek netrūko. Prisodinau balkone gėlių, pagaminau raugą duonai, kasdien jį lyg vaikutį maitinau miltais ir vandeniu, kepiau duoną, ir man tie penki su puse mėnesio pralėkė kaip savaitė. Gyvenau lyg sanatorijoje, galėjau matytis su tėvais, o dar ir sesuo Laima parskrido iš Liuksemburgo, kur gyvena ir dirba finansų srityje. Vasarą, kai baigėsi karantinas, nežinia po kiek metų pirmą kartą pasimačiau su draugais. Tai tikrai buvo stebuklas. Aišku, po to sunku sugrįžti į darbus, į tą ritmą, kai kasdien repetuoji nuo 10 iki 13 valandos, paskui greičiausiai nebeturi pertraukos, nes yra papildomų repeticijų, darbo su kaučeriais, po to – vėl repeticijos iki pat vakaro.
Rudenį Ciurichas sezoną sugebėjo atidaryti opera „Borisas Godunovas“, kur reikalingas labai didelis choras, o pagal nustatytus ribojimus vienoje patalpoje negalėjo būti daugiau nei tūkstančio žmonių. Visgi jie rado išeitį, kaip priimti kuo daugiau žiūrovų: nutiesė interneto kabelį iki didelės salės, esančios už kilometro. Joje dainavo choras ir grojo orkestras, viskas buvo transliuojama teatre, mes ekranuose matėme dirigentą ir dainavome. Ir tai puikiai veikė! Salėje sėdėjo 900 žiūrovų – kiekvienoje kėdėje, bet visi su kaukėmis. Nuostabus režisierius Barrie Kosky sugebėjo šią milžinišką, net keturių valandų trukmės, operą sudėlioti taip, kad neprailgtų. Kitur pagal režisierių sumanymą istoriją pasakoja choras, o čia – knygos, veiksmą jis perkėlė į biblioteką. Nėkart, kiek dainavau „Boriso Godunovo“ Ksenijos partiją, technika nesugedo. Kolegoms kartą pasisekė mažiau. Kitame spektaklyje per pirmą veiksmą tiesiog nebuvo interneto, labai žvaigždėta trupė dainavo skambant fortepijonui.
Dabar – vėl nerimo laikas, bet įtemptai repetuojate operą „Alisa stebuklų šalyje“, ten esate Alisa.
Tai mano pirmas pagrindinis vaidmuo! Pasijuokiu iš savęs, kad visą laiką svajojau vaidinti Walto Disney’aus princeses. Alisa nėra iš Disney’aus kolekcijos, bet maždaug tokio tipo. Iš pradžių atsargiai žiūrėjau į šį pasiūlymą, nes opera ką tik baigta rašyti, o, kaip žinome, moderni muzika ne visą laiką būna graži. Tačiau Pierangelo Valtinoni opera labai melodinga, kažkiek net primena miuziklą. Alisos personažas labai įdomus. Ji nėra tik graži, maloni mergaitė. Ji – labai užsispyręs vaikas, kuris lyg ir žino, ko nori, bet kartu siekia pažinti gyvenimą, pasaulį, kuriame atsiduria. Režisierius Alisą šįkart traktuoja kaip paauglę, pamažu virstančią į jauną moterį. Ji stebi, juokiasi, verkia, labai dažnai pyksta, nes vaikiškame jos pasaulyje viskas gali būti tik juoda arba balta. Po truputį ji suvokia, kad yra ir kitų spalvų. Alisai viskas gyvenime turi būti sutalpinta į dėžutes. Man irgi dažnai labai norisi aiškumo, bet juk nereikėtų žmonių, įvykių, potyrių talpinti į dėžutes…
Kaip ir vaidmenų – jų jau turėjote įvairiausių: nuo berniuko Injolio operoje „Pelėjas ir Melisanda“ iki Aleksandro mylimosios Tais „Aleksandro puotoje“, kur Juozas Statkevičius Jus įspraudė į korsetą, apavė aukštakulniais žudikais, o ant galvos užmaukšlino penkis kilogramus sveriantį peruką. Kuris vaidmuo buvo sudėtingiausias?
Mano debiutas Operos ir baleto teatre Vilniuje buvo Barbarinos vaidmuo Wolfgango Amadeuso Mozarto operoje „Figaro vedybos“, tada iškart susipažinau su „Vilnius City Opera“ ir jų spektakliu „Pelėjas ir Melisanda“, kuriame vaidintą Injolį iki šiol vadinu vienu didžiausių iššūkių, nes šis personažas visai nepanašus į mane. Reikėjo keisti absoliučiai viską: eiseną, išvaizdą, mimikas. Nepadėjo ir tai, kad berniukas – paauglys. Esu gana moteriška, moteriškos figūros, tad padaryti iš manęs berniuką sunku, bet teko. Tai buvo labai gera aktorystės pamoka, tokios daugiau nesu gavusi, tad su Injoliu ir režisiere Dalia Ibelhauptaite man atsivėrė nauji klodai. Manau, gyvenime dar turėsiu vaidmenų, kur reikės persilaužti, bet to berniuko, turinčio daug užslėpto pykčio, netgi neapykantos, liūdesio, nepamiršiu.
Mano balso tipui apskritai sunku rasti daugiau tokių sudėtingų personažų, kur būtų ne pora sluoksnių emocijų, o ištisi jų klodai, ir su jais būtų galima žaisti. Alisa bus daugiau fizinis išbandymas, reikės dvi su puse valandos išbūti scenoje, daug bėgioti. Ji – vaikas, visos jos reakcijos nuoširdžios, nesuvaidintos. Net ir būdama 28-erių nesijaučiu labai suaugusi, tad kurdama personažą daug ko ieškosiu ir savyje.
Kaip atsidūrėte operos scenoje? Tam įtakos turėjo muzikali šeima?
Mano mama Nadežda – solfedžio mokytoja M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tėtis Artūras Dambrauskas vadovauja chorui „Vilnius“ ir chorui „Cantare“ Klaipėdoje, dėsto Kaune. Jis – devyndarbis. Labai ilgai klasikinės muzikos nepriėmiau. Aštuntoje ar devintoje klasėje, būdama penkiolikos, su vaikų choreliu pasirodžiau operoje „Borisas Godunovas“. Pamenu, kaip man buvo smagu ir įdomu vaikščioti po teatro užkulisius, viską tyrinėti, stebėti, kaip dirba solistai, groja orkestras. Tada pirmąsyk pagalvojau, kad opera, teatras yra nuostabus dalykas.
Lankiau Balio Dvariono muzikos mokyklą, perėjau į „Liepaites“ ir būtent tada pradėjau galvoti, kad galbūt norėčiau dainuoti profesionaliai. Pasakiau mamai ir tėčiui. Mama nenudžiugo: „Prašau, nebūk muzikantė, nes kelias labai sunkus.“ Tada viską praleidau pro ausis. Tėtis mane nuvedė pas Sigutę Stonytę, ji apsiėmė parengti stojamiesiems egzaminams į Muzikos ir teatro akademiją. Savo profesorę labai gerbiu, iš jos tikrai daug išmokau ir baigiau tikrą gyvenimo, ne tik muzikos, mokyklą.
Taip viskas ir prasidėjo: įstojau, baigiau bakalauro, magistro studijas, tada išvykau į Londoną…
... į Karališkosios muzikos akademijos operos studiją, prieš tai įveikusi beveik 900 kitų kandidatų. Kaip sutiko milžiniškas Londonas?
Išskėstomis rankomis – turbūt taip galiu pasakyti. Ten susipažinau su nuostabia profesore Lillian Watson, su ja dirbti buvo tiesiog džiaugsmas. Londone greitai įsisukau į muzikos industriją, nes ir intensyviai mokiausi, ir turėjau daug galimybių pasirodyti scenoje – su operos trupe sukūriau penkis vaidmenis. Labiausiai džiaugiuosi, kad gavau padainuoti Semelės partiją Georgo Friedricho Handelio operoje „Semelė“. Londone pasisekė ir gaunant vaidmenis, ir sutinkant žmones.
Miestas milžiniškas, kiekvienas jame gali surasti dalelę savęs. Gal labiau adaptuotis reikėjo patekus į Ciurichą – nors jis ir mažesnis, beveik kaip Vilnius. Palyginti su Londonu, čia nėra tokio kultūrų katilo. Londone visada randi ką veikti, su kuo susipažinti, žmonės Šveicarijoje daug ramesni ir uždaresni.
Koks pasirodė namais tapęs Ciurichas?
Neįtikėtinai švarus. Po Londono – net per švarus. Šveicarai labai gerbia savo tvarką, paiso taisyklių. Viena vertus, tai – žavu, kita vertus – keista. Atrodo, miestas tuštesnis, šaltesnis. Smagi jo ypatybė ta, kad čia yra ežeras, per miestą teka dvi upės. Kai pirmą kartą atvažiavau į perklausas, buvo užplūdusi karštoji oro banga – 36 ar 37 laipsniai. Neapsakomas vaizdas, kai išeini iš repeticijos apie penktą valandą ir matai, kaip žmonės po darbų tiesiog nusirengia kostiumus ir pūkšteli į ežerą. Bet kur! Gamta čia atvira ir prieinama visiems. Šveicarai turi kuo didžiuotis – tiek kalnų! Užtat turbūt dauguma užaugo ant slidžių ar laipiodami kaip kalnų ožkutės. Kad jau čia esu, norisi ir man tuo pasimėgauti. Nusipirkau iškylavimo įrangos, laukiu progos su kolegomis pastovyklauti, nakvoti miegmaišiuose palapinėse, kepti maistą ant laužo, gal pasirinkti uogų, grybų – lietuviškos šaknys išlenda, nes gamtoje vis dairausi, gal kokia voveraitę pamatysiu (juokiasi).
Nežinau, ar kada pabandysiu slides. Manęs šis gana pavojingas sportas dar nesužavėjo. Be to, čia tai beprotiškai brangu.
Šveicarijoje kainos didelės. Juk net diplomatai važiuoja apsipirkti į gretimas šalis. Teko tą patirti asmeniškai?
Daugybė žmonių iš Ciuricho sėda į traukinuką ir – čiuku čiuku iki Konstanco. Tai – miestas Vokietijoje, visai šalia sienos, ten viskas gerokai pigiau, tad ypač savaitgaliais suplūsta didžiulės minios tuščiais lagaminais, kad galėtų apsipirkti. Tie, kurie gyvena arčiau Prancūzijos, turi savų šopinimosi taškų.
Į Konstancą esu važiavusi ir aš. Ir apsipirkti, ir šiaip pasidžiaugti, nes miestas – labai gražus, senamiestis net primena Vilnių. Tik šį sezoną keliauju mažai, sudėtinga rasti laisvo laiko. Darbuotis naujame „Boriso Godunovo“ spektaklyje pradėjau rugpjūtį. Po repeticijų su kolegomis sušokdavome į ežerą. Vienas malonumas. Dėl to poreikio traukti prie ežerų, kažką kepti gamtoje šveicarai man net primena lietuvius. Tik kepa jie dažniausiai ne šašlykus, o dešreles, tradicinį sūrį „Racklette“, kurį valgo su bulvėmis, raugintais agurkėliais ar iš kurio gamina fondiu. Daugybė jų patiekalų skirti dalytis, skatina susiburti, bendrauti.
Ciuriche gyvenu patogiai. Iki teatro man – 25 minutės tramvajumi, pėsčiomis palei upę tektų keliauti apie valandą. Kadangi gyvenu ant kalniuko, atėjus minčiai pasivaikščioti reikia nepamiršti, kad paskui teks skaudžiai ir sunkiai kopti į viršų. Džiaugiuosi, kad turiu savo butuką su nuostabiu vaizdu į kalvas. Kartais po miestą lekioju elektriniu paspirtuku. Būtinai deduosi šalmą, nes saugumas – labai svarbu. Paspirtuku iki teatro su vėju nulekiu per dvidešimt minučių. Grįžtant į namų kalvą paspirtukas cypia, kad reikia jį maitinti, bet šiaip ne taip užtraukia.
Jei niekas nesukliudys, Jūsų darbų kalendorius suplanuotas iki 2021-ųjų vidurio?
Taip: „Svynis Todas“, Bacho „Pasija pagal Joną“, Donizetti „Viva la Mamma“, dar prisidės pora koncertų. O kas po to? Turiu prisipažinti, kad galvoje sukasi mintis grįžti į Lietuvą. Būtų idealu ten gyventi, dirbti ir keliauti į darbus kitur Europoje. Pradedu norėti šeimos, tad tikrai svajočiau grįžti namo. Bent kol kas man taip atrodo. Juk ir Lietuvoje yra erdvių dainuoti, premjeros vyksta…
Jūsų mylimasis – Lietuvos kamerinio orkestro smuikininkas Simas Tankevičius gyvena Vilniuje. Puoselėti santykius per atstumą sudėtinga?
Sudėtinga, bet jau dvejus su puse metų sėkmingai su tuo tvarkomės. Prieš pandemiją matydavomės kas dvi savaites, o tai juk visai dažnai. Abu esame užsiėmę, turime darbų, kur išlieti kūrybinę energiją. Išties šiuo pandemijos laiku mūsų sferos žmonėms buvo nepaprastai svarbu turėti darbą. Pamenu, kai po aštuonių mėnesių pertraukos ėjau į sceną nusilenkti ir žvelgiau į publiką, apsiašarojau ir vos nepradėjau kukčioti, nes apėmė keistas jausmas, lyg būčiau sugrįžusi iš kitos realybės. Buvo gera suvokti, kiek pasiilgau tokios akimirkos ir kaip stipriai žiūrovai išsiilgę muzikos, kūrybos, to mūsų kuriamo reginio, vykstančio prieš jų akis.
Gyvenime neklaidžiojote, nesiblaškėte, negalvojote dainavimo mesti?
Kažkada turėjau didelių ambicijų studijuoti kriminalinę psichologiją, mane iki šiol žavi ši sritis. Jos nesirinkau tik suvokusi, kad, norint stoti, reikėtų laikyti matematikos brandos egzaminą, o matematika mokykloje man sekėsi blogai... Esu menininkė, humanitarė, kalbos sekėsi visada. Anglų kalba niekada nekėlė problemų, baigiu galutinai perprasti vokiečių, nors Šveicarijoje jų tartis keista, šneka vartodami daug pridėtinių žodžių, dalelyčių. Bet kai paprašau vietinių šnekėti bendrine vokiečių kalba, viskas tampa aišku.
Vokiečių kalba tapo oficialia kalba ir mūsų operos studijoje, kur susirinkusi smagi ir marga kompanija iš įvairių žemynų. Susidraugavau su amerikiečiais, rusais, lenkais. Ypač per pandemiją stengiamės vieni kitiems padėti, suprasti. Štai, porelė rusų bičiulių pakvietė į barščių balių – iškart pasijutau kaip namie. Virti cepelinų nesiėmiau, mano tėtis puikiai sukasi virtuvėje ir yra nuostabus cepelinų meistras, galėčiau paprašyti recepto, bet kai žinau, kad reikės tiek darbo... Pastebėjau, jog turiu talentą gaminti saldesnius patiekalus, man tai tikra meditacija. Iškepu ir kartais kolegoms atnešu obuolių, slyvų pyrago. Tai tampa mano hobiu. Pavojingu figūrai, todėl jo rezultatais geriausia pasidalinti su kitais (kvatoja).
Kalbant apie muziką, dainavimą, visko buvo. Ypač po karantino daug apie tai mąsčiau. Sunerimau, nes anksčiau niekada neleidau sau pagalvoti, ar galėčiau būti kažkuo kitu, į šią sritį įdėjau tiek daug darbo, prakaito, ašarų ir kraujo. Tačiau suvokiau, kad užduodama sau šį klausimą – net nebūtina į jį atsakyti – išsilaisvinau nuo abejonių. Aš tikrai nepaprastai mėgaujuosi tuo, ką darau. Ir jei kasdien darbe randu džiaugsmo ir įkvėpimo, žinau, kad esu teisingame kelyje. Nuolydžių visada yra ir bus. Kad ir kiek debesų, mėlynas dangus kažkur yra. Ir jis tavęs laukia. Tas žinojimas padeda, kai imi galvoti, kad laimingas nebebūsi. Tas pats ir su profesija.
