Kokią įtaką visuomenei daro I. Jakubavičienės tyrimai, liudija naujausias faktas: iš septynių paminklo Antanui Smetonai meninės-architektūrinės idėjos konkurso dalyvių Vilniuje net du pirmąjį Lietuvos Prezidentą siūlė įamžinti kartu su žmona S. Smetoniene.
„Du paminklo Prezidentui A. Smetonai su žmona Sofija projektai mane išties maloniai nustebino. Nors komisija išrinko kitą projektą, kur A. Smetona vaizduojamas vienas, tai, kad net dvi kūrybinės grupės greta Prezidento matė ir ponią S. Smetonienę – kaip ilgametę politinę jo bendražygę ir partnerę, – tikrai tam tikra prasme yra ir mano tyrimų rezultatas. Juk prieš 10 metų nė vienam skulptoriui ar architektui tokia mintis net nebūtų šovusi. „O kodėl žmona? Kuo ji čia nusipelnė?“, – būtų tik truktelėję pečiais“, – svarsto I. Jakubavičienė.
Su ja kalbamės apie istorijos tyrimus, keičiančius lietuvių požiūrį į S. Smetonienės ir J. Tūbelienės dalyvavimą Lietuvos politinėje istorijoje bei apskritai išsilavinusių moterų vietą visuomenėje tarpukariu.
Dabar Jūs – pripažinta seserų Chodakauskaičių veiklos tyrinėtoja. O kokia buvo pradžia? Jau neatrenku, kada ir kokiomis aplinkybėmis ėmėte gilintis į jų biografijas, darbus ir įtaką Lietuvos politikai.
Pažintis su šiomis herojėmis prasidėjo beveik prieš devynerius metus, kai 2011 m., Istorinėje Prezidentūroje Kaune rengdama parodą „Valstybės moterys: artimui ir Tėvynei“, ieškojau informacijos apie moterų draugijas, jų veiklą, siekiau išryškinti svarbiausias vadoves. Tada ir aptikau, kad aktyviai veikė, moteris telkė prezidentienė S. Smetonienė ir Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio žmona Jadvyga, išryškėjo visuomenėje jų turėtas autoritetas.
Po parodos toliau gilinausi į šių dviejų moterų gyvenimo istorijas – taip 2015 m. gimė knyga „Seserys“. Istorikas gali pasirinkti tyrinėti tik tam tikrus asmenybės veiklos etapus. Pavyzdžiui, galėjau apsiriboti tik prezidentienės pareigomis arba 14 metų buvimu šalia A. Smetonos jo prezidentavimo laikotarpiu. Vis tik man toks tyrimas atrodė labai ribotas, nes liktų neaišku, kaip susiformavo šios moters asmenybė, kaip ji gyveno prieš tapdama pirmąja ponia ir kaip prezidentienės statusas veikė S. Smetonienės gyvenimą iki mirties. Tik nuosekliai tyrinėdama jos biografiją nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos, galėjau priartėti prie asmenybės šerdies.
Seserų asmeninės istorijos man padėjo geriau pažinti jų laikmetį, gilindamasi į jų pasirinkimus galėjau atskleisti moterų laisvėjimo tendencijas, parodyti to meto visuomenės primestas kliūtis, pasiekimus ir pergales.
Ar pradėdama gilintis jau numanėte apie šių moterų spindesį, ar deimantus teko šlifuoti iki briliantų – imtis tyrimų beveik plyname lauke?
Apie S. Smetonienę publikuotų prisiminimų jau šiek tiek buvo. Ją kaip Prezidento bendražygę pirmasis pristatė istorikas Alfonsas Eidintas, 2012 m. išleistoje knygoje „Antanas Smetona ir jo aplinka“ žmonai bei jos vaidmeniui paskyręs atskirą skyrelį. Tačiau Jadvygos Tūbelienės asmenybė apskritai nebuvo tyrinėta, ši moteris tik lakoniškai buvo minima kaip S. Smetonienės sesuo arba Ministro Pirmininko J. Tūbelio žmona.
Šlifuoti šių moterų biografijų nereikėjo, nes jos abi tokios įdomios, o jų gyvenimai tiek pripildyti veiksmo, žmonių ir įvykių, kad pakako tikroviškai aprašyti faktus ir – jau veiksmo pilna drama! Esu istorikė, todėl savo tyrimuose kliaujuosi tik faktais ir patikrintais duomenimis. Negaliu knygose prifantazuoti, prikurti nebūtų dalykų, privalau savo teiginius pagrįsti dokumentų, liudijimų ar dienoraščių citatomis.
Kartais iš skaitytojų sulaukiu pastabų, kad knygoje „Seserys“ ir po metų išleistoje „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos“ taip pat aprašau Sofijos vaikystę ir net iliustruoju ją tomis pačiomis nuotraukomis. Deja, beletristikos mėgėjus turiu nuvilti, nes negaliu perkurti S. Chodakauskaitės-Smetonienės gyvenimo. Ji turėjo tik vienus tėvus, gyvenusius Gavenonių dvare, tad kiek beleisčiau knygų apie S. Smetonienę, šie ir daugelis kitų faktų išliks nepakitę.
Kalbant apie tyrimų aktualumą ir tikslumą, man pasisekė, jog užmezgiau glaudų kontaktą su vieninteliu Tūbelių anūku Peteriu Kuhlmannu, gyvenančiu JAV. Mūsų diskusijos, jo atvirumas ir leidimas naudotis visais šeimos archyvais labai praturtino mano knygas, padėjo kuo tiksliau rekonstruoti daugelį nežinomų detalių.
Rašant biografijas labai svarbu prieiti prie pirminių šaltinių. Šiuo atveju mūsų valstybės archyvų nelabai galėjo užtekti, nes asmeninis gyvenimas, santykiai su artimais žmonėmis paprastai nepatenka į oficialius dokumentus.
Kaip ir kokį visuomenės atsaką į savo tyrinėjimus jaučiate? Ar keičiasi ilgai sovietmečiu istorikų formuota nuomonė, kad A. Smetona „gėdingai pabėgo per upelį“, o S. Smetonienė buvo „kortuotoja, prie kortų stalo dalinusi postus“?
Jaučiu labai pozityvų visuomenės atsaką. Lietuvos visuomenėje labiau išrykšėjo dvi iškilios istorinės asmenybės. Pažinkime, įvertinkime ir didžiuokimės jomis – tai tik pakels mūsų pačių savivertę, pagerins istorinės epochos suvokimą!
Menkinti ar kritikuoti, esą „kam čia rašyti apie prezidentienę“, „per menkai nusipelniusi“, „neverta knygos“ – visada lengviausia. Aš nesiūlau šių moterų garbinti ir jomis sekti. Nei S. Smetonienė, nei J. Tūbelienė tikrai nėra, vartojant šiuolaikinius terminus, nuomonės formuotojos. Siūlau skaitytojams atidžiau pažvelgti, įvertinti ano laikmečio situaciją, drąsius moterų sprendimus ir pastangas visur dalyvauti kuriant Lietuvos valstybę.
Sakyčiau, dabar visuomenė jau žymiai palankiau vertina Prezidento A. Smetonos ir jo žmonos vaidmenį Lietuvos istorijoje, palengva nyksta sovietinei propagandai būdingi stereotipai.
Kaip manote, ar ateis laikas, kai Smetonų šeima visgi sutiks, kad pirmasis Lietuvos Prezidentas būtų perlaidotas Lietuvoje? Ir jeigu taip, kur jis turėtų atgulti: Petrašiūnų panteone Kaune ar Vilniuje – Rasų, o gal Antakalnio kapinėse? Ar manytumėte, jog diskusija dėl to būtų arši?
Be Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų dokumentų, teko skaityti ir sūnaus Juliaus Smetonos laišką Lietuvos pasiuntiniui Vašingtone. Sūnus rašo, jog tėvas, Prezidentas A. Smetona, gyvas būdamas minėjo, kad norėtų būti palaidotas Užugiryje. Apskritai jis buvo labai prisirišęs prie gimtinės Užulėnyje, prie rezidencijos Užugiryje, Ukmergės rajone. Tad jei norėtume pildyti A. Smetonos valią, jį apskritai derėtų laidoti gimtinėje. Beje, kažkodėl negirdėti viešų diskusijų apie tai, kaip tada būtų su žmonos Sofijos palaikais. Ar jie būtų pargabenami kartu su vyro?
Dar apie vis pasigirstančius užmojus perlaidoti A. Smetoną Lietuvoje: jeigu norima tik palaikyti diskusiją šia tema, tuomet, žinoma, niekas nedraudžia diskutuoti. Tik vargu ar tai duos kokį rezultatą. Negirdėjau, kad palikuonys būtų pakeitę savo sprendimą, jie pasisako už palaikų palikimą ten, kur jie ilsisi dabar – Čardono Visų sielų kapinėse, Knolvudo mauzoliejuje netoli Klivlando.
Du A. Smetonos anūkai išaugino dešimt vaikų, šie dabar jau suaugę, visi Smetonų šeimos nariai laidojami būtent tose kapinėse. Žinoma, kiekvienai tautai iškiliausių jos asmenų panteonas yra svarbus, tačiau privalu įsiklausyti ir į šeimos valią.
Kita vertus, jeigu sakome, kad panteone turėtų atgulti visi iškiliausi Lietuvos veikėjai, tuomet visi trys pirmosios Lietuvos Respublikos Prezidentai nusipelno ten ilsėtis. Tačiau dabar Prezidento Kazio Griniaus iš JAV pargabenti palaikai perlaidoti gimtojoje Selemos Būdoje, o Prezidentas Aleksandras Stulginskis su žmona amžinojo atilsio atgulę kuklioje šeimos kapavietėje Panemunės kapinėse Kaune. Apie galimą jų perkėlimą į panteoną apskritai nekalbama.
Gal seserys Chodakauskaitės iš savo asmeninės (o dabar Jūsų darbo) erdvės tarpukario prezidentūros pastate įžengė ir į privačią Jūsų teritoriją? Kokie Jūsų namai, laisvalaikio pomėgiai – ar jie susiję su istorijos tyrinėjimais?
Seserys mano gyvenimo stiliaus nepakeitė, tačiau mokslo darbams suteikė visiškai naują kryptį. Iki tol buvau politinės Lietuvos istorijos tyrinėtoja, gilinausi į Adolfo Hitlerio politiką Lietuvos atžvilgiu, nacistinių organizacijų ir vokiečių žvalgybos veiklą tarpukario Lietuvoje, apie tai parengiau daktaro disertaciją.
2011 m. atėjusi dirbti į Istorinę Prezidentūrą Kaune, pasukau priešinga kryptimi. Nuo gilinimosi į organizacijų, kurioms įtaką darė užsienio valstybės, veiklą perėjau prie Prezidento A. Smetonos biografijos, jo aplinkos, laikinosios sostinės kultūrinio ir visuomeninio lauko studijų. Seserų S. ir J. Chodakauskaičių biografijos mano tyrinėjimus persmelkė moteriška dvasia, tarpukario art deco stilius ir apskritai tuometis Kaunas tapo labai artimas.
Iš Sofijos vis dar mokausi komunikabilumo, bendravimo meno, iš Jadvygos – drąsos veikti. Mano šeimos nariai taip pat neblogai susipažinę su mano knygų herojais: dalyvauja knygų pristatymuose, keliaujame po Lietuvą Smetonų ir Tūbelių takais, bendraujame su įvairiais žmonėmis, kuriems ši tema aktuali.
Esate neseniai išleistos knygos „Ponios Smetonienės virtuvė“ bendraautorė. Ar pati išbandėte kokį nors receptą – kad ir garsiojo Napoleono torto? Galbūt kažkurie tarpukario patiekalai yra Jūsų šeimos mėgstamiausi?
Prieš daugiau nei metus iš Jolitos Bernotienės sulaukiau pasiūlymo kartu išleisti knygą apie S. Smetonienę – joje persipintų jos biografija bei to laikotarpio maisto kultūra, svetingumo tradicijos ir, žinoma, valgių receptai. Kadangi buvau perskaičiusi pirmą Jolitos knygą „Karalienės Bonos virtuvė“, sutikau, mane sužavėjo mintis remiantis S. Smetonienės gyvenimo vingiais ne tik parodyti to laikotarpio moterų pažangą emancipacijos srityje, bet ir ženklius kasdienybės pokyčius.
Šios knygos būtų nekantriai laukusi mano a. a. Mama, kuri buvo restorano šefė, virtuvėje sukosi visas jos gyvenimas. Gaila, aš tokios stiprios traukos virtuvei nepaveldėjau. Užtat dvi mano dukros turbūt perėmė močiutės pomėgį gaminti, vyras Giedrius namuose irgi mėgsta paeksperimentuoti gamindamas naujus patiekalus.
Šeimoje laikomės tradicinės lietuviškos virtuvės gairių, tad su naująja knyga bus dar įdomiau, išbandysime knygoje Jolitos pateiktus receptus. O garsiojo Napoleono torto, gaminto pagal S. Smetonienės receptą, kurį skaitytojai ras naujoje knygoje, jau ne kartą teko ragauti. Bendradarbės Erikos dėka juo vaišinome muziejaus edukacinės programos „Svečiuose pas Smetonienę“ dalyvius, paskanavau ir aš. Buvo puikus!
Jūs ženkliai pakeitėte istorikų ir visuomenės požiūrį į veiklios moters reikšmę tarpukariu. Kaip manote, kiek darbo čia dar laukia? Kiek dar istorinių asmenybių laukia „istorinio teisingumo“?
Apie moteris rašo ir daugiau istorikių, sociologių, taigi nesu viena. Labai svarbu, kad mums pačioms rūpėtų moterų išgyvenimai, siekiai ir patyrimai. Nors gyvename XXI amžiuje, tačiau dvasiškai nuo praėjusio amžiaus nesame labai nutolę, vis dar aktualūs moterų ir vyrų lygiateisiškumo klausimai, moterų diskriminacija dėl šeiminės padėties.
Ar dar yra įvairiais laikotarpiais gyvenusių moterų, laukiančių „istorinio teisingumo“? Žinoma, tačiau jo įvykdymas yra procesas. Kartais tema tyrinėtojo laukia ištisus dešimtmečius. Antai, kai parašiau pirmąjį laišką Tūbelių anūkui, jis atsakė, kad mielai bendradarbiaus, ir pasidžiaugė, jog po 21 atkurtos nepriklausomybės metų pagaliau į jį kreipėsi Tūbelių šeima susidomėjusi istorikė.
Kartais sulaukiu raginimų, kad apie tą ar kitą tarpukario Lietuvos moterį irgi parašyčiau knygą. Į tai numoju ranka: nėra paprasta įvairiapusiškai ištyrinėti biografiją, be to, nemėgstu darbų pagal užsakymą.
Kur link Jūsų tyrimai suks dabar? Apie seseris Chodakauskaites jau viskas pasakyta?
Apie S. Smetonienę ir J. Tūbelienę dar galima atrasti įdomių dalykų, tikslinti faktus, nors nedidelė tikimybė, kad jie galėtų iš esmės pakoreguoti šių moterų biografijas. Ne viskas priklauso nuo istoriko norų. Padirbėjusi JAV, Rusijos ar Lenkijos archyvuose, peržiūrėjusi tų šalių diplomatų, rezidavusių Kaune, ataskaitas apie Prezidentą A. Smetoną, S. Smetonienę, J. ir J. Tūbelius, rasčiau naujų detalių. Vis tik esant dabartinėms politinėms sąlygoms į Rusijos Federacijos užsienio politikos archyvą patekti būtų sudėtinga, o dėl pandemijos darbas JAV ir Lenkijos archyvuose taip pat nusikelia į ateitį.
Nemažai naujų tyrimų krypčių atsiranda dirbant Istorinėje Prezidentūroje Kaune. Rengdama parodas turiu įsigilinti į labai įvairias temas – pavyzdžiui, persikelti į XIX a. Kauno gubernijos ar į Pirmojo pasaulinio karo laikus, perskaityti daug literatūros. Kas žino, galbūt naujoji paroda apie Prezidento rūmų istoriją ir sukels minčių apie kitą įdomią tyrinėjimų kryptį?
