Nijole, daug keliaujate po pasaulį, svetimose šalyse, be abejo, sutinkate lietuvių. Ar galite apibūdinti – ką reiškia šiuolaikiniame pasaulyje būti lietuviu?
Netrukus po to, kai paskelbėme Nepriklausomybę, mane pakvietė į Paryžių. Turėjau skaityti pranešimą apie baltų tautų mentalitetą. Pamenu, pirmą kartą, jau keturiasdešimties, išvykusi į užsienį – į Švediją, nusipirkau ten amerikiečių išleistą pasaulio žemėlapį. Ir kaip nustebau neradusi jame Lietuvos! Amerikiečiai, visą laiką deklaravę, kad nepripažįsta Lietuvos aneksijos, mūsų šalį ramiausiai nuspalvino raudona spalva ir prijungė prie Rusijos. Pradėję judėti ir pamėginę išsivaduoti iš okupantų, pasaulyje sukėlėme susidomėjimą – o kas gi yra tos Baltijos šalys? Taigi paruošiau pranešimą su dainomis ir eilėmis, skaičiau jį angliškai, vertėja vertė į prancūzų kalbą. Susirinko daug garbių profesorių, išklausė, po paskaitos vienas priėjo prie manęs ir paklausė: „Tai, kad esate ne rusai, mes supratome, jūs įrodėte, bet sakykite, į kokią pasaulyje žinomą tautą lietuviai yra panašūs?“ Apsisprendžiau greitai. Atsakiau, kad – į žydus. Pažinojau daug jų, aplink mus gyveno, mačiau, kad jie, kaip ir lietuviai, vienas kitą apkalba, vienas kitam pavydi, pyksta vienas ant kito, bet kai reikia spręsti rimtus reikalus, susivienija. Papasakojau, kaip visi Sausio 13-ąją stojome beginkliai prieš tankus. Dar pasakiau, kad Vilnius vadinamas Šiaurės Jeruzale. Ta diskusija tęsėsi vėliau, kai gėrėme kavą. Pagyvenęs profesorius man papasakojo, kad jo tėvai – litvakai, iš Gaono gimtinės ir kad jam mano apibūdinimas pasirodė labai teisingas. Ir pamoką vieną tąkart gavau, visą gyvenimą ją prisimenu. „Būtume vienodi, – pasakė man profesorius, – jei ne viena smulkmena. Žydai net savo vaikų šūdelius auksu vadina, o jūs savo vaikus – šikniais ir paršais. Vaikai girdi žodžius, kuriuos jiems sakome, o ne jausmus, kuriuos jiems jaučiame.“ Kokie teisingi tie žodžiai!
Beveik prieš tris dešimtmečius taip mėginote paaiškinti pasauliui apie lietuvius. O ką per tuos laisvės dešimtmečius atradote pati sau?
Prieš Vasario 16-ąją esu pažadėjusi pilietiškumo paskaitą anūkės Emilijos gimnazijoje. Didžiulė atsakomybė! Ką pasakysiu tiems vaikams? Jei mėginsiu būti sąžininga, galiu sugriauti, ką jiems mėgina įrodyti. Pliurpti nesąmones nemoku ir nemėgstu, tų pliurpiančių ir taip daug. Žinau viena – kai neturi atsakomybės ir supratimo, kur dėti savo laisvę, ji tampa kilpa, žudiku, katastrofa. Tą patį galiu pasakyti apie lietuviškumą. Net ir nieko gera Lietuvai nepadaręs gali muštis į krūtinę – aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Betgi drąsu, kai neturi žalio supratimo, su kuo miegojo tavo bobutė. Vien jau tai, kad išskiri tautybę, yra atgrasu. O tada koks yra gruzinas? Pakistanietis? Tik kai esi tuščias, gali pūsti krūtinę, bet man atrodo, kad šių dienų pasaulis griauna Babelio bokštą, ir anksčiau ar vėliau mes visi kalbėsime viena kalba. Nereikia to siekti dirbtinai, bet kai manęs paklausia, ką manau apie Lietuvą po šimto metų, atsakau, kad Lietuvos nebebus. Ir pratęsiu man į galvą kažkada atėjusiomis eilėmis: bet tas išnyks – tai dvejos galimybės / jei žmonės pyksis, tai neliks gyvybės / o jei draugaus, tai sienų nebeliks.
Kas žino, gal bus tokia mada: atsiduri ties etninės tautos žemėmis, įsidiegi į smegenis kalbą, kurios reikia. Japonas kalba lietuviškai – lietuvis dainuoja japoniškai. Ciniškas požiūris? Primityviam protui – galbūt. Kai mane labai užpuola, klausiu: „Kiek kartų per dieną jūs verkiate dėl to, kad išnyko prūsai?“ Nes iš tikrųjų niekas niekur neišnyksta, viskas transformuojasi.
Vokietijoje besimokantys lietuviai pakvietė mane paskaityti paskaitos apie tai, ar žmogui reikalinga tėvynė. Nusprendžiau į Leipcigą nuvažiuoti pati – automobiliu. Atrodė, puikiai žinau, ką jiems sakysiu, tą patį sakyčiau savo dukroms, nes juk noriu, kad jos gyventų ne Londone ir ne Lisabonoje, o Vilniuje, arčiau manęs. Kol važiavau, viskas pasikeitė. Sakau: „Vaikai, prieš kelionę viską žinojau, būčiau skridusi lėktuvu, būčiau viską teisingai jums pasakiusi, bet turėjau tris dienas, ir mano mintys pasikeitė, nes daug apie tai galvojau.“ „Kas galėjo pasikeisti per tris dienas?“ – paklausė viena mergina. „Kur tu gimei?“ – paklausiau. Atsakė, kad – Kupiškyje. Ir mes išsiaiškinome, kad į Vilnių studijuoti ji atvyko iš Kupiškio, į Berlyną – iš Lietuvos, o juk kai aš nuvykstu į Kiniją, niekam neaiškinu, kur ta Lietuva, sakau – iš Europos atvykau. O ką mes sakysime, kai vieną dieną nuskrisime į Marsą? Iš kur būsime? Aišku, kad iš Žemės.
Tėvynė yra tiek, kiek tu suvoki. To suvokimo talpa mes ir skiriamės vieni nuo kitų. Gyvenimas mums duotas, kad suvokimas augtų ir plėstųsi.
Tai kodėl vienų jis didėja, o kitų – stovi vietoje? Ką daryti, kad eitum pirmyn, o ne atgal?
Neapsimesti suaugusiu ir netikėti, kad suaugusieji tikrai žino, kas jie tokie ir kokia jų gyvenimo prasmė. Juk iš tikrųjų mes nežinome, kaip veikia gyvenimas, augdami prisiekiame, kad niekada nebūsime tokie kaip mūsų tėvai, tačiau užmiegame ir užlipame ant to paties grėblio žinodami tik du dalykus – kad gimėme ir kad kada nors tikrai mirsime. Ir jei tavęs tai nejaudina, jei nebandai suvokti, kaip ir kas vyksta, jei kažkas tau pasakė, kad to apskritai suvokti neįmanoma, tai ir stovėsi vietoje.
Aš nuo vaikystės nesugebėjau suaugti, aiškus mirties suvokimas mano gyvenimą pasmerkė baisiai kančiai. Visa kita buvo nesvarbu, – nė piršto nepajudinau, kad tapčiau aktore, vėliau – politike, tarsi savaime klostėsi. Pamenu, kaip vidurinėje mokykloje sėdėdavau su vyresniais draugais – Vytautu Kernagiu, Algimantu Puipa – ir svarstydavau, koks būtų geriausias darbas. Ir šlavėjas, ir mokytojas, ir artistas tada gaudavo po lygiai – po 60 rublių. Tai, žinoma, būsim artistais – dirbti nereikia, visi žino, o algą gauni kaip visų. Laimė, kad pirmiau nuėjau į tuometę Vilniaus konservatoriją (dabar Lietuvos teatro ir muzikos akademija, – red. past.), vėliau paaiškėjo, kad į Vilniaus universitetą manęs jokiais būdais nebūtų priėmę – KGB kruopščiai registravo visus mūsų pasisėdėjimus Vilniaus brode – dabartiniame Gedimino prospekte. Tada visa tai atrodė juokai – supakuoja, užrašo adresą, nufotografuoja. Kas daugiau kartų pakliūna, tas – kietesnis. Net į galvą ateiti negalėjo, jog kada nors mūsų hipiuojančios jaunystės išdaigos pakiš koją.
Anūkė Emilija nusivedė į filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“. „Mamute, nejau tu nuoširdžiai nesupratai, kad su jumis elgėsi kaip su daiktais?“ Jai buvo šešiolika, kai to paklausė. Štai tada aš supratau, kas yra Stokholmo sindromas, kai gyveni ir mėgini viską pateisinti, o juk lūžo žmonių gyvenimai. Tie, kurie negyveno sovietmečiu, niekaip nesupras. Ir ką jie perduos kitiems, jei patys užaugo kalėjime?
Man atrodo, labai svarbu, kad žmogus prabustų. Kad ateitų diena, kai jis savęs paklaus – o ką čia apskritai darau?! Ar man užtenka to, ką turi kiti? Ar tikrai būsiu laimingesnis, jei iš vieno automobilio persėsiu į kitą? Tik tiesa tokia: gali markes keisti kiek tik nori, laimės tai neužtikrina.
Kažkada, kai ieškojau gyvenimo prasmės ir jos vis neradau, niekinau save, kad nepajėgiu nusižudyti. Prieš kurį laiką iš Neries išgriebiau vieną mergaitę. Ledai plaukia, o ji kojas sukišusi į vandenį sėdi. Klausiu: „Gal mokykloje kas negerai, gal šeimoje?“ O ji man: „Tiesiog nenoriu gyventi.“ Pakelti būtį nepaprasta, ypač kai tau septyniolika. Egzistencijos klausimai rodo tavo brandos lygį. Ir nieko čia keista, kad jie kyla sočioje epochoje, kai visko, regis, yra, o laimės – ne.
Ar norite pasakyti, kad nuolat išgyvenate egzistencijos krizę?
Nuo ketverių. Mano gyvenimas – tikras serialas. Jei išguldytum jį ant popieriaus, žmonės sakytų, kad taip nebūna. Bet iš tiesų galėtum jį išdalyti dešimčiai žmonių – siužeto vingių užtektų visiems. Tik kad manęs tas išorinis siužetas niekada nejaudino... Mokykloje save vadindavau išrūga. Kai kurie vaikai buvo grietinėlė, kai kurie – kefyras, o aš – išrūga. Vienišos motinos ryža duktė, turinti Oželytės pavardę, ir dar – trumpomis kojomis. Prieš 65-erius metus gimusi balandžio 1 dieną ir išverkta, kad būtų užrašyta bent jau kovo 31-ąją.
Mokyklą prisimenu su siaubu. Ir chemijos mokytoją, kuri stovi prie mano, septintokės, suolo ir sako: „Oželyte, ryža, strazdanota, senmerge liksi.“
Su mama gyvenome neremontuotame bute, aštuonios šeimos, didelis koridorius, baba Natalka spjaudydavo į puodus ir mano motiną vadino prostitute, nes ši viena mane augino.
Augau labai kompleksuota ir visiškai nemokėjau svajoti. Jei kas būtų mėginęs nupiešti dabartinį mano gyvenimą, nė už ką nebūčiau patikėjusi. Vidinė kankynė lydėjo mane kasdien, ji tarsi ėjo atskirai nuo to, kas vyko gyvenime. Galvojau – pagimdysiu vaiką, ir visa tai baigsis, tačiau nesibaigė, buvo dar baisiau, kai suvokiau, kad mirsiu ne tik aš, bet ir mano kūdikis. Tiesą sakant, visada galvojau, kad čia tik man vienai taip…
Kaip aš norėjau pakeisti pavardę! Ir nebūti ryža! Pavardę pasikeičiau, kai ištekėjau. Pamenu, profesorius Vytautas Landsbergis stebėjosi: „Ką čia darai? Reikės už Nepriklausomybę balsuoti, kas žinos, kas ta Vaitiekūnienė?“ Ir tikrai – ta pavarde manęs niekas nevadino. Neprilipo, teko atsikeisti. Užtat dabar manęs nei raudonumas, nei pavardė neslegia.
O tai, kad esate moteris? Jūs, kuri stovėjo prie Nepriklausomybės slenksčio, turbūt kaip niekas kitas matėte, kaip keitėsi požiūris į moterį politikę. Ar moterų situacija Lietuvoje pagerėjo?
Esu seksistė, prisipažįstu. Nieko čia gero, anūkė mėgina mano požiūrį ištaisyti. Kažkada iš feministinio judėjimo buvau išmesta, mane nustojo kviesti po to, kai perskaičiau pranešimą Islandijoje. Kalbėjau apie tai, kad vyrai ir moterys yra skirtingi ne tik išore, bet ir vidumi. Sakiau, kad moteris – tarsi gyvenimo pagrindas, vanduo, o vyras – vėjas. Bet jei gyvenimas yra banga, jiedu, būdami skirtingi, turi susijungti, kad ją sukeltų. „Kaip tu šitaip?“ – klausė vėliau. Sakiau, kad sovietmečiu iki soties prisižiūrėjau, kaip moterys su kuvaldomis dirba ant geležinkelio bėgių. Daugiau į feministines konferencijas manęs nekvietė. Kalbu tiesiai, nes man nepatinka, kai vyriškumą ir moteriškumą mėgina prakišti kaip socialinę kategoriją. Tai, kad esame skirtingi, – nei blogai, nei gerai, tiesiog taip yra. Visus suskaičiuoti ir suniveliuoti yra lengviausia, kur kas sudėtingiau panaudoti skirtybes.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais, kai iš manęs imdavo interviu, visada pridurdavau: „O kokia jūsų, kaip moters, nuomonė?“ Kartą buvau nuoširdžiai nustebusi, kai užsienio žurnalistas ir manęs, ir Justo Paleckio paklausė vienodai. Taip sutrikau, kad net nežinojau, ką atsakyti. Kartais atrodo, kad ginčijamasi dėl niekų, ar duoti mergaitėms darželyje žaisti su traktoriais, ar leisti berniukams persirengti suknelėmis, užuot ėjus ir dirbus visiems kartu.
Neseniai prabudau nuo garsaus savo juoko. Buvo taip smagu, kad visais įmanomais būdais stengiausi prisiminti, ką susapnavau. Staiga aiškiai supratau, kad nepriklausau šiam gyvenimui. Nepripratau prie jo per 65-erius metus, jaučiuosi esanti svetimkūnis, suvokiu, kad jis liks sau, o aš – sau. Esu tarsi elektra, kuri galiausiai išsilaisvina, kai lemputė perdega, ir niekas jos daugiau nei į lemputes, nei į laidus nekiša.
Labai daug keliaujate. Ar kelionės po pasaulį prideda laisvės pojūčio?
Septyniasdešimt šalių esu aplankiusi. Turiu protingesnę už save kelionių draugę – labai protingą biologijos mokslų daktarę. Visiems atrodo, kad esu valdinga, bet kelionėse aš – kaip pelė po šluota. Mudvi visada važiuojame ten, kur nesame buvusios, tada bet kuri patirtis yra vertinga. Paskutinė šalis, kurioje lankėmės, – Jordanija. Išsinuomojome mašinytę, pervariau ja nuo Omano iki Raudonosios jūros. Esu įsimylėjusi Portugaliją. Nuoširdžiai sakau, kad toje šalyje norėčiau numirti. Gal kažkuriame savo gyvenime ten gyvenau, nes kai pirmą kartą atsidūriau Lisabonoje, atrodė, kad aiškiai žinau, kas manęs laukia už kampo.
Ar kartais pagalvojate, kad daugybės dalykų savo gyvenime neturėtumėte, jei anuomet nebūtumėte pasirašiusi Nepriklausomybės Atkūrimo Akto?
Vertinga yra galimybė rinktis, o ne pati laisvė. Ne visi, būdami laisvi, geba laisve pasinaudoti. Kai kuriuos ji pražudo, nes be atsakomybės laisvė virsta pasileidimu, o kai kurie ją naudoja sau ir pasauliui tobulinti. Laisvė reikalauja pastangų, nes ne iš kiekvienos gilės išauga ąžuolas. Žmogus renkasi pats – būti ar pražūti.
