Jis mados istorijoje visada liks vienas pirmųjų dizainerių, į kasdienį garderobą įtraukusių ir išpopuliarinusių skirtingų šalių tautinio kostiumo raštus, siluetus ir spalvas. Jis išplėtė mados tendencijas geografiniu aspektu ir papildė paprastumu, sakydamas, kad mada – ne statuso simbolis, o kūryba ir laisvė.
Gimęs Japonijoje 1939 metais, Kenzo Takada septintojo dešimtmečio viduryje atsidūrė Paryžiuje. Dar studijuodamas Tokijo mados mokykloje, visiškai atsitiktinai gavo pinigų dėl Tokijuje vykusios olimpiados. Taigi, pusmečiui palikęs namus, išsiruošė į kelionę laivu: aplankė Pietryčių Azijos miestus, Barseloną, o galiausiai atsidūrė Paryžiuje, kur ir pasiliko.
Įsivaizduokite praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Paryžių – estetiškas ir, kaip visada, snobų pilnas miestas. Be to, ką Paryžiuje matote ir patiriate šiandien, dar pridėkite tai, kad mada tuo metu vis dar buvo saloninio tipo, tad ir madingą aprangą sau galėjo leisti tik nedaugelis žmonių. Tuo pačiu metu Londone mados pasaulį su trenksmu ėmė purtyti Mary Quant, išpopuliarinusi mini sijonus, Bitlai, Twiggy ir „The Roling Stones“. Formavosi ir plėtojosi „The Mods“ subkultūra. Visas šis judėjimas, įgavęs „Swinging London“ pavadinimą, siekė madą demokratinti. Jaunimas nebenorėjo rengtis kaip jų tėvai, nors pinigų, kad galėtų žvalgytis į aukštąją madą, nelabai ir turėjo. Tačiau dizainerė Mary Quant turėjo ką pasiūlyti – prieinamus, paprastų siluetų, modernaus stiliaus drabužius. Šie mados vėjai pūtė ir į Paryžių, bet jame viskas dar vyko nuosaikiau ir rafinuočiau. Dizaineriai Paco’as Rabbane’as, Pierre’as Cardinas, André Courrègesas ir Yves’as Saint Laurent’as su savo „Rive Gauche“ linija kėlė futuristines idėjas ir mados pasaulį siekė sudemokratinti.
Sprendžiant iš Vakarų mados pasaulyje vyravusių nuotaikų, žmonės buvo pasirengę permainoms. Atėjo laikas saloninei madai – ponių kultūrai – baigtis. Pradėję atsigauti po Antrojo pasaulinio karo, augant ekonomikai ir jau kalbant apie skrydžius į kosmosą, žmonės pajuto, kad yra išsiilgę naujovių ir kitokio požiūrio į gyvenimą bei estetiką.
Pradžia Paryžiuje
Štai į tokį Vakarų pasaulį laivu iš Japonijos atplaukė jaunas, be galo energingas ir pozityvus kūrėjas Kenzo Takada. Paryžius jį sužavėjo, tačiau, kaip ir daugumai menininkų, atvykusių ten ieškoti įkvėpimo bei pripažinimo, lengva nebuvo. Jis bandė parduoti savo eskizus įvairiems mados namams, bet iš pradžių jam visiškai nesisekė. Visgi Kenzo nepasidavė ir nusprendė nepalikti Paryžiaus tol, kol neįkurs savo mados namų ar bent jau parduotuvės. Galiausiai Kenzo Takada gavo darbą „Pisanti“ tekstilės įmonėje – užėmė stilisto pareigas. Šis darbas leido jam Paryžiuje po tuputį įsitvirtinti ir užmegzti naujų pažinčių. Viena tokių lėmė, kad jaunasis stilistas gan nebrangiai išsinuomojo patalpas garsiajame pasaže „Galerie Vivienne“. Taip 1970 metais jis atidarė savo išsvajotą parduotuvę, kurioje pardavinėjo savo kurtus modelius. Kenzo Takados kuriama mada nebuvo panaši į niekieno kito to meto Paryžiuje. Jis derino medžiagas, pirktas Paryžiaus blusų turguose, su įprastais audiniais, o tai leido jam į madą pažvelgti paprasčiau. Kenzo teigė, kad mada neparodo prabangos ar statuso – ji byloja apie kūrybiškumą ir laisvę.
Minėtame „Galerie Vivienne“ pasaže kartu su draugais K. Takada surengė ir pirmąjį savo mados šou. Jis neturėjo pinigų, tačiau laki fantazija ir kitoks pasaulio matymas, padedant draugams ir pažįstamiems, leido sukurti tikrą mados šventę. Savo atidarytą parduotuvę Kenzo ištapė džiunglių motyvais ir pavadino „Jungle Jap“. Taip dekoratyviam ir estetiškam Paryžiui jis pasiūlė rytietiškų motyvų, kuriuos jungė su Vakarų pasaulio mados taisyklėmis. Tokia Rytams ir Vakarams būdingų ypatybių sąjunga – pagrindinė Kenzo Takados kūrybos ašis ir filosofija.
Regis, tai atsirado labai laiku vietoje – dizaineriui sekėsi. 1976 metais jis persikėlė į „Place des Victoires“, o ten savo butiką pavadino taip, kaip žinome šiandien, – „Kenzo“. Kaip pats yra sakęs, atsidūręs Paryžiuje, vieną dieną jis kūrė eskizus ir juos pardavinėjo dizaino firmoms, kitą – įkūrė parduotuvę „Jungle Jap“, o dar kitą – jau buvo užpatentuotas prekės ženklas „Kenzo“, ir jo veidas puikavosi žurnalo „Elle“ viršelyje. Devintojo dešimtmečio pradžioje Kenzo Takada pristatė ir vyrišką drabužių liniją. Galiausiai ir kvepalus. Ko gero, dauguma menate ant savo ar mamų kosmetinių stalelių išdidžiai pastatytą buteliuką „L’Eau par Kenzo“. Iš pradžių sukurti kvepalai moterims, tuomet – vyrams, o po to – ištisa virtinė skirtingų ir parfumerijos pasaulyje reikšmingų kūrinių. Viskas įvyko kryptingai, gana greitai ir, kaip devintajame dešimtmetyje ir buvo būdinga, – garsiai. Kenzo Takados modelių pasirodymai toli gražu nebuvo tik modelių pasirodymai: juose – ir šokiai, ir cirko numeriai. Beje, per vieną iš savo kolekcijų pats Kenzo Takada pasirodė ant dramblio. Siekis priartinti Azijos gamtą ir sujungti jos elementus su Vakarų estetika – tai, kas visada buvo justi jo kūryboje.
Etno chick
Kurdamas drabužius, Kenzo Takada beveik visada interpretavo tradicinį japonų kimono, suteikdamas šiam naujumo ir aktualizuodamas jį Vakarų kultūroje. Tam menininkas skyrė nemažai laiko ir išmonės. Daug įtakos jo darbams turėjo ir kelionės į kitas šalis: po truputį kolekcijose radosi ir kitų Azijos šalių tautinių drabužių motyvų, elementų, būdingų įvairių Afrikos bei Indijos tautų apdarams. Per keturis kūrybos dešimtmečius į savo kolekcijas jis įtraukė daugybės šalių tautinio kostiumo simbolių: skandinaviškų mezginių, meksikietiškų raštų šalių ir klostuotų sijonų. Šiaurės Amerikos indėnų kostiumo plunksnų detalės surado vietą naujausiose Kenzo kolekcijose lygiai taip pat, kaip ir mūsų regiono tautiniam kostiumui būdingos prijuostės. Šiandien kaftanas – jau klasika tapęs atostogų drabužis, kilęs iš Šiaurės Afrikos, tačiau ant podiumo jis pirmąkart atsirado Kenzo Takados dėka (su visa pagarba prisimenant Paulio Poiret’o įtaką populiarinant rytietišką tautinį kostiumą).
Kenzo Takados energija ir vitališkumas jautėsi kiekvienoje kolekcijoje, o tam didelės įtakos turėjo būtent tautiniuose įvairių tautų kostiumuose užkoduota filosofija. Tuo metu, kai pagrindiniai prancūzų mados namai – tokie kaip „Chanel“, „Dior“ ir „Yves Saint Laurent“ – neginčijamai dominavo mados pasaulyje, Kenzo Takada pasiūlė kai ką kito, praplečiančio mąstymą už įprastų haute couture, arba aukštosios mados, ribų. Jis mados pasaulyje atkreipė dėmesį į etninių kultūrų raštus bei juose užkoduotą gyvenimo džiaugsmą. Jungdamas Rytų ir Vakarų kultūroms būdingą estetiką, vertybes ir filosofiją, Kenzo sukūrė savitą ir iki šiol nematytą braižą.
Kenzo Takada, sukurdamas vizualų pasakojimą apie kai kam iki tol neregėtas bei negirdėtas šalis, jų tautinio kostiumo grožį ir reikšmę, padarė didžiulį darbą. Savo darbais jis kalbėjo apie pasaulio grožį, susidarantį iš skirtumų, ir tai, kaip tuos skirtumus galima sujungti kuriant madą. Etninis kostiumas dėl jo raštų ir spalvų įsigilinus perteikia gausybę užkoduotos informacijos, įaustos kaip gyvenimo išminties šaltinis ateities kartoms. Tai, ką ant podiumo rodydavo Kenzo, būdavo ne tik gražu. Jo darbai yra didžiulės vertės, nes pasakoja istorijas apie tautas, tūkstančius kilometrų nutolusias nuo Paryžiaus. Į kiekvieną šio menininko kūrinį galima gilintis valandų valandas, bet lengva ir vitališka Kenzo filosofija pirmiausia kvietė švęsti gyvenimą. Jis pirmasis dizaineris, savo darbais parodęs, kad mada nėra skirta snobams – madingi kūriniai gali būti ir žaismingi, o pati mada – jungti tautas ir kultūras. Paryžius šioms Kenzo Takados vilionėms pasidavė. Pagaliau, jo kurti drabužiai tuo metu buvo nebrangūs, palyginus su tais, kuriuos siūlė kiti Paryžiaus mados namai.
Paskutiniai skyriai
Praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis dizaineriui buvo sudėtingas. Nuo AIDS mirė ilgametis jo partneris Xavieras de Castella. Po metų Kenzo Takados kūrybos partnerį Atsuko Kondo ištiko infarktas. Dizaineriui buvo sudėtinga išbristi iš sudėtingos emocinės situacijos, tad galiausiai 1993 metais koncernas LVHM įsigijo prekės ženklą „Kenzo“ už maždaug 80 milijonų dolerių. Pats dizaineris koncerne išdirbo dar šešerius metus ir 1999 metais, surengęs įspūdingą savo seniau sukurtų modelių demonstraciją, atsistatydino. Anot dizainerį supusių žmonių, jam tai buvo sudėtingas ir slogus metas. Po keleto metų Kenzo Takada pamažu grįžo prie kūrybos. Kūrė kostiumus operoms, o 2004 metais sukūrė aprangą Japonų olimpinei komandai. Taip pat atsirado namų apyvokos reikmenų linija, tęsusi Vakarų bei Rytų kultūroms būdingų elementų sintezę.
