Bene kiekvieni metai kino industrijoje užbaigiami biografiniu filmu. 2018 metais triumfavo „Bohemijos rapsodija“ apie Freddie Mercury, 2019 metais – „Rocketman“ apie Eltoną Johną. Nepaisant šiuo metu pasaulyje dėl koronaviruso susidariusios situacijos, 2020 metai pratęsia šią tendenciją ir jau netrukus kino teatruose galėsime išvysti Gabrielio Range’o kūrinį apie Davido Bowie gyvenimą prieš jam tampant garsiam – „Žvaigždžių dulkės“. Tiesa, šis kino filmas toli gražu nėra tik dar viena biografinė juosta apie britų atlikėją. Jam sukurti nebuvo skirta milžiniškų lėšų, jame nepamatysite masinių koncertų scenų su minia žmonių. Kaip minėta, siužetas pasakoja Davido gyvenimo istoriją iki jam tampant didžiuoju Bowie. Žiūrėdami „Žvaigždžių dulkes“ kartu su 24 metų amžiaus jaunuoliu vyksite į pirmąjį jo turą 1971 metais JAV, nors turas tapo triuškinančia nesėkme. Užuot koncertuodavęs garsiausiuose muzikos klubuose, Davidas savo programą atliko dulkių siurblių pardavėjams, o vietoje pripažinimo sulaukė atmetimo reakcijos. Tuo metu ir Andy Warholas neįžvelgė atlikėjo talento. Būtent po šio turo Davidas susigalvojo vieną iš savo alter ego – Ziggy Stardust. Neįprastas įvaizdis atlikėjui pelnė ne tik šlovę, bet ir taip išsvajotą pripažinimą.
Sutikime, kad reikia nemažai drąsos suvaidinti kino filme apie Davidą Bowie, pavaizduojant jį kaip ambicingą, tačiau nepasitikintį savimi jaunuolį, bijantį, jog jį ištiks brolio, kuris turėjo psichikos sutrikimų, likimas. Visgi Johnny Flynnas išdrįso!
Šis britų aktorius gimė Pietų Afrikoje ir į Didžiąją Britaniją gyventi atvyko, kai jam buvo dveji. Johnny pirmiausia išgarsėjo kaip atlikėjas grupėje „Johnny Flynn & the Sussex Wit“. 2012 metais jis buvo nominuotas prestižiniuose „Olivier“ apdovanojimuose. Su aktoriumi pirmąsyk susitikau šių metų kovo mėnesį. Tuomet kalbėjomės apie jo vaidmenį kino filme „Ema“, kuris buvo sukurtas pagal to paties pavadinimo Jane’ės Austen romaną. Johnny vaidino vyrą, kuriuo domėjosi pagrindinė herojė (ją vaidino Anya Taylor-Joy). Mane labiausiai nustebino faktas, kad aktoriui, kaip ir herojui romane, 37 metai. Johnny realybėje atrodė kur kas jaunesnis ir tikrai nebūtum pamanęs, jog jis – trivaikės šeimos galva. Nesusilaikiau nepaklaususi, koks jausmas nuolat vaidinti jaunesnius herojus. Juk savo karjeros pradžioje J. Flynnas vaidino dvylikametį, o „Žvaigdžių dulkėse“ – 24 metų Davidą. Aktorius atsakė, kad tokiais atvejais yra tiek privalumų, tiek ir trūkumų.
Po sėkmės kino filme „Emma“ Anya Taylor-Joy išgarsėjo dėl vaidmens seriale „Karalienės gambitas“, o Johnny Flynnas įkūnijo garsųjį Davidą Bowie. Todėl darsyk nusprendžiau pakalbinti Johnny. Gaila, kad tai galėjau daryti tik per „Zoom“ programą. Kita vertus, aktorius atrodė tikrai pailsėjęs ir laimingas – juk jau kelis mėnesius leidžia laiką su didele šeima. Negalėjau nepastebėti ir to, kad trys vienos rankos nagai buvo nulakuoti raudonu nagų laku. Štai kaip žavus atlikėjas ir aktorius leidžia skleistis savo vaikų kūrybiškumui!
Kaip nutiko, kad iš atlikėjo tapote aktoriumi?
Aš muzikavau nuo vaikystės. Grojau smuiku ir trimitu, dainavau mokyklos chore. Kraupus faktas apie mane: kai buvo šešeri, smuiku groti mokiausi name, kuriame mirė J. Austen. Tokio amžiaus berniuko fantazija – labai laki. Todėl visad bijojau, kad, atidarius spintą, iš jos iškris J. Austen skeletas ar panašiai. Mokykloje vaidinti galimybės neturėjau, kadangi dramos būrelių veikla vyko tuo pačiu metu, kaip ir muzikos. Vėliau iš tiesų užsimaniau tapti aktoriumi, bet ne mažiau man patiko literatūra ir poezija, ypač Šekspyras. Mokykloje anglų kalba buvo sustiprinta, todėl tai nenuostabu. Baigęs mokyklą visgi pradėjau lankyti dramos užsiėmimus. Tai buvo savotiškas maištas, kadangi visi tikėjosi, jog stačia galvą nersiu į muziką.
Kadangi esate tiek muzikantas, tiek ir aktorius, ar Davido Bowie vaidmuo Jums nebuvo netikėtas pasiūlymas?
Pirma mintis perskaičius scenarijų buvo: „Niekas neturi teisės to daryti!“ Prisipažinsiu, nesu didelis biografinių filmų mėgėjas. Žinoma, tokios kino juostos turi savo auditoriją, todėl turi būti kuriamos. Nors asmeniškai man – nepatinka. Taigi, perskaitęs pamaniau, kad tikrai nevaidinsiu D. Bowie. Tačiau tuomet susitikome su Gabrieliu ir jis papasakojo savo viziją, kuri man labai patiko. Patiko, kad nebus tos pompastikos ir fejerverkų, būdingų biografiniams kino filmams apie didžius atlikėjus. Tuo metu kaip tik vaidinau teatruose Niujorke ir Brukline, kur kaip tik vyko paroda, dedikuota Davidui Bowie. Buvo surinkta didžiulė kolekcija jo daiktų ir drabužių, nemažai ir iš vaikystės laikų. Todėl nuvykau pasižvalgyti. Įdėmiai apžiūrinėjau jo vaikystės ir jaunystės nuotraukas, man buvo įdomu, kaip jis augo, brendo. Supratau, kad Davido aplinka buvo niekuo neišsiskirianti ir jam teko nemažai pakovoti už savo vietą po saule. Tai, kaip kūrybiškai jam pavyko sukurti sceninį savo veidą, įspūdinga. Žmogus yra nuostabi būtybė! Panorau papasakoti šią istoriją. Taigi, galėčiau sakyti, kad tiek pasiūlymas, tiek mano sprendimas vaidinti buvo netikėti.
Kalbant apie netikėtumus: neretai manome, kad apie tokius garsius asmenis, kaip Davidas Bowie, žinome viską. Visgi kino filme „Žvaigždžių dulkės“ atskleidžiama nemažai dalykų, kurių galbūt nežinojome. Ką naujo, netikėto sužinojote Jūs pats?
Visuomet buvau didelis Davido Bowie gerbėjas, tačiau, pripažinsiu, apie jo asmeninį gyvenimą žinojau nedaug. Galima sakyti, tik žmonos ir vaikų vardus. Nieko nežinojau apie psichinę jo būklę, problemas ir klausimus, kuriuos jis veliau kėlė savo darbuose. Bowie paliko nemažai straipsnių ir internetinio dienoraščio įrašų, kuriais remiantis buvo kuriamas kino filmas. Aš tikrai nežinojau, kad jam buvo šitaip nelengva.
Su Davido kūryba pažindintis pradėjau klausydamasis jo 1967–1972 metų kompiliacijų. Galima sakyti, kad tai ankstyvoji atlikėjo alter ego Ziggy kūryba. Tiesa, tuo laikotarpiu jis sukūrė „Kosminę odisėją“ ir aš visad maniau, kad tai – tiesiog šio atlikėjo hitas. Nežinojau, kad išpopuliarėjo tik šis kūrinys, o jų buvo daugybė. BBC apie tai yra sukūrę labai gerą dokumentinių filmų ciklą. Vienoje serijoje pasakojama apie tą 5 metų laikotarpį, kuomet D. Bowie sukūrė „Kosminę odisėją“, ir, pasirodo, buvo sukurta dar 12 labai nesėkmingų singlų. Neįmanoma nesigėrėti tuo užsispyrimu beieškant savojo balso ir tuo, kiek atlikėjas turėjo jėgų po kiekvienos nesėkmės bandyti dar kartą. Toks jausmas, kad Davidas žinojo, jog vieną dieną jam pavyks, tereikia nesustoti. Tai yra nuostabu ir dėkoju Dievui, kad Davidas Bowie nesustojo.
Kas buvo sunkiausia įkūnyjant D. Bowie? Turbūt nebuvo lengva tai padaryti?
Nebuvo. Visų pirma, tam, kad galėčiau atlikti šį vaidmenį, turėjau numesti nemažai svorio. Tai aš žinojau nuo pat pradžių. Juk svėriau net 19 kg daugiau nei atlikėjas. Manau, kad pavyko numesti kokius 13 kg, nors žiūrint filmą tai ir nėra akivaizdu. Aš 5 mėnesius nevalgiau pusryčių… Ir vistiek nesvėriau tiek, kiek turėjau. Taip jau yra: jei turi ką nors įkūnyti, niekada to nepadarysi tobulai. Juk nesi tas žmogus ir niekada nebūsi. Todėl reikia į viską žiūrėti realistiškai ir, visų svarbiausia, įkūnyti to žmogaus dvasią bei charakterį. Būtent dėl šio tikslo ir dirbau daugiausiai. Peržiūrėjau daugybę vaizdo įrašų, stengiausi maksimaliai panašiai atkartoti balsą, judesius ir panašiai.
Ar Jūsų paties istorija panaši į Davido Bowie?
Geras klausimas. Manau, kad panaši. Ir būtent todėl norėjau papasakoti D. Bowie istoriją. Manau, kad labai svarbu žmonėms priminti, kiek tokie genijai iškenčia ir paaukoja, kad pasiektų tai, ko nusipelnė. Mes juos užkeliame ant pjedestalo ir nesusimąstome, kokie trapūs ir pažeidžiami tie žmonės. Jau pats buvau pamiršęs ir tik neseniai supratau, kad buvau pasirašęs kontraktą su ta pačia prodiusavimo įmone, kaip ir Davidas, – „Mercury Records“. Tuomet išvykau į JAV, kadangi turėjau pristatyti savo albumą. Tai buvo 2008 metai ir man teko groti dešimčiai žiūrovų mažyčiuose baruose ar net bažnyčiose. Tad suprantu, ką Davidas jautė. Žinau, ką reiškia pasirodyti vietoje, kur tavęs niekas nežino ir nesupranta žinutės, kurią nori perduoti. Todėl man iš tiesų atrodo šaunu, kad „Žvaigždžių dulkės“ primins D. Bowie gerbėjams, jog jis ne visada buvo populiari žvaigždė. Klausydamiesi jo interviu, duoto, tarkim, 1972 metais, galime išgirsti, kaip jis savimi nepasitiki. Visi mes turime tą kitokią savo versiją iki tol, kol pradėjome savimi pasitikėti.
Kokia yra Jūsų mėgstamiausia D. Bowie daina? Ir kuo šis atlikėjas Jums apskritai patinka?
Vaje. Man labai patinka tai, koks Davidas Bowie gyvybingas ir kiek jame daug nežinomybės. Jis tiek įvaizdžių, personažų sukūrė – vis kitokį kas porą metų. Tai prikausto dėmesį. Iš pradžių įsimylėjau Ziggy ir tą D. Bowie kūrybos erą. Visi jo pasirodymai iš tų laikų yra nepakartojami. Dar man labai patinka Davido santykis su „The Spiders from Mars“ gitaristu Micku Ronsonu ir tai, kaip koncertuose jie dainuoja apsikabinę. Nors mėgstamiausiu D. Bowie albumu visgi įvardinčiau „Hunky Dory“. Būtent ties šio albumo išleidimo periodu kino filme ir baigiame pasakoti istoriją. Tai yra tas laikas, kuomet atlikėjas pagaliau atranda savo balsą. Bet, o Dieve, vienos dainos išskirti aš negaliu. Jos visos nuostabios!
Ar Jūsų žmona ir vaikai matė Jūsų pasikeitimus vaidinant D. Bowie?
Tiesą pasakius, yra viena juokinga istorija. Filmavome Ziggy scenas Kanadoje ir filmavimo aištelėje nutiko incidentas. Niekas nenukentėjo, tačiau kurį laiką negalėjome tęsti filmavimų ir visi buvome išsiųsti namo. Kostiumų dailininkų ir grimuotojų komanda nusprendė, kad bus paprasčiau, jei aš liksiu su peruku ir visais kitais rekvizito elementais – taip bet kada būsiu pasirengęs filmuotis toliau. Taigi, netikėtai namo pietums grįžau apsirėdęs kaip Ziggy Stardust. Labai juokinga dabar žvelgti į tos dienos nuotraukas. Regis, normalūs šeimos pietūs, visi prie stalo, o štai aš – su peruku ir visa kita.
Turiu paminėti, kad vos pradaręs namų duris aš tampu tiesiog vyru ir tėčiu. Taip, aktoriaus karjera man labai svarbi, daug dirbu, verčiuosi per galvą. Tačiau peržengęs namų slenkstį negaliu būti niekuo kitu – tik tėčiu ir vyru.
Ar po filmavimų pasilikote peruką ir kitą rekvizitą?
Pasilikau dantis. Tačiau naudoju juos tik per Heloviną.
Atleiskit, bet negaliu nepaklausti... kodėl Jūsų nagai raudoni?
Vaje, aš vis apie tai pamirštu! Juos man vakar taip nulakavo dukra. Pamiršau nusivalyti... Nors iš tiesų tai man jau pradeda patikti.
Ką Jums patinka žiūrėti per televizorių laisvu metu su šeima? O gal vienam? Ar jau matėte naujausią ir itin populiarų serialą „Karalienės gambitas“, kuriame vaidina Anya?
Tiesa pasakius, kaip tik dabar šį serialą ir žiūriu. Mano žmona jį žiūrėti pradėjo kiek anksčiau ir aš niekaip jos nepaveju – tik įpusėjau sezoną. Auginant tris sūnus, kol juos visus suguldai, niekam nebelieka laiko ir jėgų. „Karalienės gambitas“ – genialus darbas ir Anya jame nuostabi. Labai dėl jos džiaugiuosi. Dar neseniai žiūrėjau „Stebėtojų lygą“ ir man labai patiko. Dabar pagalvojau, kad esu nuobodus, nes jei ir turiu kokią laisvą valandėlę, mieliau skaitau, nei ką nors žiūriu. Matyt, kalta dar ir profesinė liga – visad keliu sau daug klausimų žiūrėdamas filmus ar serialus, pastebiu klaidas ir t. t. Tiesa, dar man labai patiko serialas „Ozarkas“.
O ką skaitote?
Šiuo metu skaitau savo bičiulio Merlino Sheldrake’o knygą apie grybus „Painus gyvenimas“. Ji nuostabi! Ką dar… Kitą savaitę planuoju skaityti, tiksliau, klausytis, audioknygos, pamiršau pavadinimą... (sekundei pradingsta iš ekrano, pasitikslina pavadinimą ir grįžta) „Žmogus aštuonkojis“. Visuomet turiu susiplanavęs dešimt knygų į priekį, ką skaitysiu, ir taip visuomet pamirštu jų pavadinimus.
„Žvaigždžių dulkėse“ yra scena, kurioje jaunasis Davidas be galo susijaudina sulaukęs skambučio dėl susitikimo su Andy Warholu. Ar Jūsų gyvenime buvo asmuo, susitikimas, dėl kurio Jūs taip pat jaudinotės?
Nepamirštamiausias mano gyvenime buvo susitikimas su Bobu Dylanu. Jis atvyko žiūrėti spektaklio, kuriame vaidinau. Ši istorija ilga, bet, trumpai tariant, jis atvyko, nes parašiau jam laišką. Spektaklyje vaidinome su Marku Rylandu ir abu buvome didžiuliai Bobo Dylano gerbėjai. Nemaniau, kad jis mano kvietimą priims rimtai, tačiau dieną prieš spektaklį paskambino Bobo vadybininkas ir pranešė, kad jis atvyks. Turėjome rasti geriausią vietą, o po spektaklio susitikome. B. Dylaną dievinau nuo dešimties. Žmonės neretai sako, kad neverta susitikti su savo vaikystės dievukais, nes pasirodys, kad jie visai kitokie, nei įsivaizduojame idealizuodami, ir tokia patirtis labai nuvils. Tačiau viskas buvo priešingai. Susitikimas buvo nepamirštamas.
Apie ką Jūs kalbėjotės?
Nedaug mes kalbėjomės (juokiasi). Tai tetruko akimirką ir jis buvo labai drovus. Tačiau negaliu neįvertinti to, kad jis ten sėdėjo, žiūrėjo mūsų vaidinimą ir padėkojo. Galima sakyti, jis padėkojo man, kad paskatinau atvykti į teatrą. Paspaudžiau jam ranką ir palydėjau iki automobilio.
Tikiuosi, nusifotografavote kartu?
Taip. Aš saugau ir jo bilietą. Jame parašyta: „Bobas Dylanas nuo Johnny Flynno“.
