Kas turi nutikti buvusiam baleto šokėjui, kad jis apsispręstų kurti savo choreografiją? Koks Jūsų kelias link šio pasirinkimo?
Daug metų šokau Lenkijos nacionaliniame balete, tačiau prieš porą metų šokėjo karjerą baigiau. Iki tol ilgokai derinau šokį ir choreografo darbą. Nuo 2018 m. esu Poznanės didžiojo teatro baleto meno vadovas ir dirbu kaip laisvai samdomas choreografas.
Baigti šokėjo karjerą – sunkus apsisprendimas?
Jis nebuvo staigus. Choreografo karjerą pradėjau būdamas 26-erių. Taigi ilgus metus bandžiau abu užsiėmimus derinti ir man sekėsi. Beje, už įkvėpimą esu dėkingas Krzysztofui Pastorui, Lenkijos nacionalinio baleto meno vadovui ir buvusiam LNOBT baleto meno vadovui. Jo rengiamų choreografinių dirbtuvių dėka iš baleto šokėjo išaugau į choreografus. Vėliau Vilniuje, kur tuo metu dirbo ir K. Pastoras, 2013 m. stačiau Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis". Gaila, bet pamažu laiko pačiam šokti vis ėmė stigti. Kol nebeliko visai.
Sunkiau šokti pačiam ar kitam padėti atrasti šokį?
Nebūtinai šokėjams rodau, kaip reikia šokti, bet visko būna... Dažniau tik pasakoju. Savo choreografijoje, kaip ir čia, Klaipėdoje, naudoju įvairių šokio technikų ir įrankių. Daugelis jūsų trupės šokėjų turi klasikinio baleto pasiruošimą, yra įsisavinę daug fundamentalių šokio technikų. Bet aš stengiuosi įjungti šokėjų vaizduotę. Ir man tai labai svarbu.
Dirbote su daugeliu įžymių choreografų. Ar autoritetai buvo svarbūs ieškant savosios choreografinės kalbos?
Aš bandau rasti savo kelią, o ne sekti kitais, net kai tai būna sudėtinga. Kurdamas „Faustą“ irgi stengiuosi išvengti tapatinimo su kitais kūrėjais. Kita vertus, gyvename pasaulyje, kuris tarsi didelis kaimas. Sunku rasti ir išlaikyti kažką, ką darytum tik tu. Jei kažkas sukurta, tai žinoma visiems ir naudojama visų. Sunku atitrūkti nuo to, kas vyksta visose Europos baleto scenose.
Iš kur semiatės idėjų savo kūrybiniams ieškojimams? Skaitymas, medžiagos nagrinėjimas, savitas pajautimas?
Naujo spektaklio choreografijos kūrimas – kompleksinis procesas. Dramos teatre viskas perteikiama žodžiu, o šokio spektakliuose bandai kūrinį nulipdyti choreografijos kalba. Čia labai svarbi dramaturgija, muzika, scenografija, kostiumai, šviesos, vaizdo projekcijos. Ir, aišku, prieš pradėdamas kurti šokio spektaklį turi investuoti daug savo laiko ne tik į kūrinio nagrinėjimą, bet ir stengdamasis suprasti to laikmečio žmonių lūkesčius, kultūros artefaktus. Dabar jau galiu konstatuoti, kad, pavyzdžiui, „Faustą“ pažinau iš visų įmanomų kūrinio pusių, sau pateikdamas daug klausimų ir ieškodamas į juos atsakymų. Mąsčiau, ką noriu šiuo kūriniu pasakyti žiūrovams, ar jis bus aktualus mūsų amžininkams...
Ar, pristatydamas publikai gerai publikai žinomą kūrinį, stengiatės išlaikyti jo dramaturginę liniją? O gal tikėtis radikaliai kitokios įvykių tėkmės?
Tikėtis to, kas buvo – tai ne apie mane. (juokiasi). Visada tik savas kelias. Turiu savitą požiūrį į pasaulį. Ir tai, ką sukūrėme čia, Klaipėdoje, nėra klasikinis baletas, pasakojantis „Fausto“ istoriją. Interpretuoju ją savaip, daugiau dėmesio teikiu dalykams, kurie svarbūs dabar gyvenantiems žmonėms. Publikai pažersiu galimybių viską suprasti savaip. Mano spektaklis ne tik apie Faustą, kuris sudaro sandėrį su Velniu. Jame viskas Fausto gyvenime jau įvykę, mes tik stebime, kaip tai atrodė. Ir matome ne tik tamsiąją Fausto gyvenimo pusę. Spektaklio tema amžina ir nekintanti: mokslo pažinimo siekiantis Faustas sudaro sutartį su Mefistofeliu, mainais pažadėdamas jam savo sielą. Fausto siužetinė kelionė vyksta ne realybėje, o jo galvoje, mintyse. Čia jis naujai atranda savo gyvenimo prasmę. Matome seną, sergantį, pavargusį Faustą ir Faustą jaunystėje; taip pat Mefistofelį – nelabai baisų, nes visi savyje turime jo prado; dvi moteris – Eleną ir Margaritą. Yra ir mažas berniukas, vaizduojantis Fausto sūnų.
Ar pirmą kartą gvildenote „Fausto“ temą?
„Faustą“ statyti pasiūlė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Ir man ši mintis labai patiko. Labai norėjosi atvažiuoti ir sukurti kažką Klaipėdoje. Nieko nelaukdamas pradėjau studijuoti medžiagą ir džiaugiausi atradęs, kad man tai tikrai tinka ir galiu ją įdomiai papasakoti šokio kalba.
Ar tenka gauti pasiūlymų, kurie jums netinka ir kurių atsisakote?
Keletą kartų mano gyvenime taip buvo. Turėjau pasiūlymų statyti kažką... Tačiau, kaip kūrėjas, aš turiu būti užtikrintas savimi, kad galiu siūlomą istoriją perteikti nuoširdžiai, su meile, iš visos širdies. Jei to nejaučiu, tai žinau, kad tai gali sukurti kažkas kitas, o aš tuo metu irgi galiu kurti kažką sau patinkančio. Taigi turiu mėgti tai, ką darau.
Kokie autoriai ir kūriniai tapo partitūros pagrindu?
„Fauste“ simboliškai susitinka trys skirtingų kraštų bei epochų kompozitoriai: Wolfgangas Amadeus Mozartas, Fryderykas Chopinas ir Arvo Pärtas. Stengiausi rasti muziką, kuri atitiktų spektaklio idėją ir dvasią. Šių kūrėjų muzika, mano manymu, idealiai tinka. Ypač tai juntama spektaklio įžangoje ir finale. Sukurti muzikinę kompoziciją spektakliui sudėtinga užduotis, tad ją dėliodamas konsultavausi su pastatymo muzikos vadovu ir dirigentu Modestu Barkausku.
Kaip apibūdintumėte savo sukurtos choreografijos stilių?
Sunku nusakyti spektaklio stilių. Dirbdamas naudojau visą šokio technikų diapazoną: nuo klasikinių iki šiuolaikinių. Čia svarbūs ir šokėjai. Klaipėdoje sukurta kažkas labai naujo, kažkas nuo ištakų. Čia yra visos galimybės naujovėms. Jūsų baleto trupė turi daug potencialo ir noro kurti. Manau, šokėjų atskleisti veikėjų charakteriai jus sujaudins ir maloniai nustebins savo išbaigtumu.
Su Jumis į Klaipėdą atvyko dirbti visa komanda: šviesų dailininkė, scenografė. Kiek jums svarbūs "patikrinti" bendraminčiai? Papasakokite apie "Fausto" autorius – mūsų teatro svečius.
Kartu su manimi „Faustą“ Klaipėdoje kūrė profesionalai idealiai tinkantys spektaklio užmojams įgyvendinti. Choreografija, kaip minėjau, nėra vienintelis svarbus dalykas spektaklyje. Žmonėms geriau suprasti istoriją padėjo scenografė ir kostiumų dailininkė Martyna Kander, neseniai už kitą mūsų drauge sukurtą spektaklį pelniusi geriausios Lenkijos scenografės apdovanojimą – jau ne pirmą savo karjeroje. Pirmą kartą kartu dirbau su vaizdo projekcijų dailininke Jagoda Chalcińska. Lenkijoje gerai žinoma šviesų dailininkė Karolina Gębska rūpinosi ypatingu apšvietimu, ir tai, mano manymu, labai svarbu.
Bandysiu provokuoti sakydama, kad šokio spektaklyje svarbiausias šokis...
Į sceną išleisti vien šokį būtų tas pat, kaip šokėjams išeiti į sceną tik apsiavus batus (juokiasi). Ir kiti spektaklio elementai labai svarbūs. Tik jų dėka spektaklis tampa tobulu, išbaigtu. Ši visuma neša žiūrovams žinią, sukuria spektaklio estetinį vaizdą. Kadangi žinau, ką noriu žiūrovams pasakyti, žinau, ir kokių priemonių tam prireiks.
Ar siekiant geresnio ryšio su publika būtina domėtis šalies, kurioje statote spektaklį, specifika?
Žinoma, domiuosi tautos, kuriai kuriu, ypatumais. Dirbti Lietuvoje lengviau, nes manau, kad mūsų tautos panašios. Lietuva ir Lenkija – kaimynės, turinčios daug istorijos panašumų ir bendrumų. Ir žmonės čia labai mieli. Tai pajutau Vilniuje statydamas „Čiurlionį“, dabar jaučiu ir Klaipėdoje. Ir net jei nekalbu lietuvių kalba, ji man tampa vis artimesnė. Klaipėdoje nesijaučiu svečias, labiau savas. Be to, statydamas „Čiurlionį“ domėjausi jūsų šalimi ir tauta, tad jaučiuosi jau nemažai žinantis.
Kaip vertinate Muzikinio teatro baleto trupę?
Jūsų teatro baleto trupė sparčiai auganti ir tobulėjanti. Ir netrukus dar sustiprės. Tam ji turi visas galimybes. Čia daug charakteringų šokėjų. Kūrėjams tikras nuotykis ir iššūkis dirbti su jais, o šokėjams – galimybė tobulėti šokyje. Jūsų šokėjai iš visos širdies trokšta šokti, savo gyvenimą jie paskyrė šokio menui. Kas gali būti geriau ir gražiau?
