Iš D. Stubraitės ir S. Bocullo buto matyti Kauno valstybinio dramos teatro stogas. Į teatrą, kasdienį savo darbą, anksčiau eidavo dviese, dabar eina tik Sergėjus, artimųjų ir draugų šaukiamas Seržu, tačiau slogučio dėl to šių teatro menininkų namuose nėra.  

„Ne kiekvienam pavyksta iš aktorystės išeiti be psichologinės traumos, kad tave išmeta, nes pasenai, esi nereikalingas. O Daivą liga apsaugojo nuo tokių skaudžių minčių“, – ramiai konstatuoja S. Bocullo. „Aš išėjau, kai buvau reikalinga“, – pritaria D. Stubraitė. „Netgi labai“,  – žmoną patikslina S. Bocullo. „Įdomiausia, kad kai paaiškėjo, jog nebegaliu vaidinti, pasipylė tiek pasiūlymų... – mintį tęsia aktorė. – Iš pradžių labai gėdijausi pasakyti, kad sergu, sakiau – neturiu laiko, dar kažką. Tik paskui nusispjoviau ir ėmiau sakyti tiesą. Tada man netgi pasiūlė vaidmenį – tiesiog pasėdėti neįgaliojo vežimėlyje, tačiau nesutikau, nes sirgti ir vaidinti sergantį žmogų – ne tas pats. Kai esi sveikas, gali vaidinti ligonį, bet kai sergi, negali, nes neužtenka jėgų apskritai ką nors vaidinti.“

Su kūrėjų pora kalbamės apie viską: sceną, jos užkulisius, aktorių tarpusavio santykius, kūrybines kančias, pavydą ir Daivos galimybę daug ką gyvenime įvertinti iš naujo. D. Stubraitės ir S. Bocullo – žmonos ir vyro – žodžiai pildo vieni kitus, susipina į vientisus sakinius. „Mes kartu – 35-eri metai“, – lyg paaiškindama besidubliuojančias jųdviejų mintis sako Daiva ir pritaria, kad išbandymą liga jiedu, be abejonės, irgi patiria abu.  

Aistros ne dėl pinigų

„Dabar, kai išėjote iš teatro, apie viską, kas ten vyksta, galite sakyti tiesiai šviesiai“, – pajuokauju. „Aš ir taip visada viską sakiau tiesiai“, – rimtu balsu pripažįsta D. Stubraitė, o S. Bocullo šypsodamasis mesteli repliką: „Ir tai karjerai nepadėjo.“  

„Bet dabar aš apsitryniau, ir ne tik dėl amžiaus. Atėjo paprastas supratimas – požiūriai, kuriuos įsitvėrę giname, yra tik iliuzija, – svarsto D. Stubraitė. – Atsigręžusi atgal matau, kiek kartų jie keitėsi. Vienu metu atrodo vienaip, o po penkerių metų viską kategoriškai paneigi ir pradedi dėstyti visiškai priešingus dalykus. Todėl manau, kad neverta laikytis įsitvėrus į vienintelį požiūrį. Išskyrus – dešimt Dievo įsakymų. Tiesa, jie – net ne požiūris, o moralinis pagrindas, egzistencijos pamatas, padedantis žmonijai nesusinaikinti. Šių įsakymų laikymasis (ar nesilaikymas) nepriklauso nuo profesijos, priklauso nuo asmeninės žmogaus brandos.“ 

Kol Seržas verda mums kmynų arbatą, Daiva balsu grįžta į savo aktorystės laikus. Tie prisiminimai  jau palytėti vertinimų, palyginimų iš dabarties situacijos, todėl atrodo aštresni, tiesesni, dar kritiškesni ir savikritiškesni nei seniau. 

„Teatras – labai specifinė vieta, ir žmogus ne iš teatro net įsivaizduoti negali tikrosios jo realybės. Dabar, kai manęs ten nebėra, į jį ir jo žmones žiūriu su didele meile. Bet kai esi teatre, iki begalybės sureikšmini viską, kas jame vyksta: ir vaidmenų paskirstymą, ir net režisierių, kuris statys spektaklį. Visa tai atrodo taip svarbu, verda tiek aistrų, ir jos net neapmokamos jokiais pinigais!“ – ironiškai apie pinigus sako aktorė. 

D. Stubraitės žodžiais, aktoriai, jei neturi papildomų darbelių – serialų, filmų garsinimo, renginių vedimo, gyvena, galima sakyti, pusbadžiu, tačiau aistros teatre kyla vis dėlto ne dėl pinigų, o iš ambicijų, savirealizacijos troškimo. „Viskas taip sureikšminta ir susvarbinta, bet vos tik uždarai teatro duris, visa tai dingsta kaip sapnas, nebelieka. Kartais pagalvoju – kiek žmonės paaukoja nervų ir sveikatos dėl tuščių dalykų! O juk atėjo publika, pažiūrėjo spektaklį, patiko, nepatiko, paplojo – daugiau ar mažiau, ir viskas...“ – svarsto Daiva.  

Ant senovinio bufeto Daivos ir Sergėjaus namuose išrikiuoti abiejų pelnyti aukščiausi įvertinimai – „Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Fortūnos“ skulptūrėlės – rodo, kad ir jie daug ką paaukojo dėl kūrybos. Daiva nesigina, kad nervų ir sveikatos – taip pat. 

„Kiekvienas vaidmuo man buvo tyrimų objektas. Tokia mano natūra: knaisiodavausi po save, ištraukdavau kokių nors ypatybių ir pritaikydavau jas kurdama vaidmenį. Beje, mano credo buvo – kad visi vaidmenys kardinaliai skirtųsi vienas nuo kito. Privalėdavau atkapstyti vis ką nors nauja“, – pasakoja D. Stubraitė. 

Ar aktoriui labai svarbu, kad jo kelionė į vaidmenį vyktų be streso, despotiško režisieriaus elgesio? „Labai svarbu. Deja, mūsų šalyje dauguma teatro režisierių yra despotai. O Vakaruose – priešingai. Todėl kai pas mus statyti spektaklio atvažiuoja koks vakarietis, aktoriai stebisi, kad ant jų nešaukiama, nerėkiama, nerezgamos intrigos, nevargina jokios povandeninės srovės. Kai kurie net  nusivilia: „Ai, matyt, prastas režisierius, kad be botago“, – pasakoja Daiva, o Sergėjus nusijuokia – turbūt prisimena, koks režisierius Kaune buvo sutiktas su tokia abejone. 

Beje, aktorė nenutyli ir savo bendravimo su režisieriais „nuodėmių“. „Pasakysiu štai ką: aš režisieriams nebuvau patogi – vis nenulaikydavau liežuvio už dantų. Nors, aišku, – kvailystė, kai aktorius pradeda patarinėti režisieriui, juk aktorius niekada nežino galutinio režisieriaus sumanymo. Bet nemokėjau kitaip, reaguodavau, mat jau turėdavau susidariusi ryškų savo vaidmens (ir ne tik savo) vaizdą“, – kiek pasišaipydama iš kadaise buvusių savo ambicijų per spektaklių repeticijas prisimena D. Stubraitė. 

Ji konstatuoja, kad tada, kai aktorius pajaučia, jog režisieriumi galima pasitikėti, kuriamas spektaklis ima augti pašėlusiu tempu. „Aktorius niekada nemato galutinio rezultato, negali iš šalies stebėti spektaklio, – į Daivos kalbą įsiterpia Sergėjus. – Tik per režisierių, iš jo vertinimų pasitikrina, ar gerai vaidina per repeticiją.“ „Taip, Seržai, tu teisus. O ar gerai vaidina spektaklio metu, aktorius supranta iš publikos reakcijos“, – tarp sutuoktinių sklandžiai nuvinguriavusią mintį baigia Daiva ir priduria, kad režisierius, kuriuo ji pasitikėjo, buvo Gintaras Varnas. „Nors ir su juo būta daug ginčų, bet visada žinojai, kad, dirbdamas su tavimi, šis režisierius bus labai sąžiningas. Ir kad nesiims darbų šiaip sau, kad aiškiai žinos, koks turi būti galutinis rezultatas“, – sako aktorė. Jos nuomone, režisierius, nežinantis, ko nori, yra kankynė.  

Kada moterų namuose būna per daug?

Ar aktorė parsinešdavo savo vaidmenis iš repeticijų ir namo? Sergėjus juokiasi, kad jam tikrai teko pagyventi su daugybe moterų – žmonos vaidintomis herojėmis. O Daiva ta proga papasakoja apie laiką, kai tokių moterų namuose jau buvę per daug. „Vienu metu, susiklosčius aplinkybėms, man teko repetuoti du vaidmenis: Elą Gintaro Varno „Nekaltuose“ ir pagrindinę heroję Sergėjaus Paciuko monospektaklyje „Rudens stiliaus moteris“. 

Iš pradžių atrodė – nieko tokio, nors vienu metu ir turėjo gimti visiškai skirtingų herojų charakteriai. Bet po kurio laiko svečiuose pas draugus pastebėjau, kad sakinį pradedu viena mintimi, o baigiu kita. Ir kad į mane kiti žvelgia nesuprasdami, kas čia vyksta, – keistą situaciją šypsodamasi prisimena aktorė. – Supratau, kad nieko nebus, vieną vaidmenį turiu atidėti.“

Sergėjus šią situaciją dar paskanina juokeliu: „O mane tai išgelbėjo, kad iš pradžių buvo du vaidmenys, nes jei Daiva būtų susikoncentravusi į Elą, gal būčiau ir nepamatęs, kaip ji už šį vaidmenį gauna „Auksinį scenos kryžių“, mat „Nekaltuose“ žmona užmuša vyrą. Štai tokią moterį žudikę Daiva po repeticijų parsivesdavo namo! Tad ta kita herojė – miesčionė iš „Rudens stiliaus moters“ – mane išgelbėjo, tapo atsvara.“

Vienas apie kitą. Nuomonės sutampa

Sergėjus matė, kaip vaidmenis kuria Daiva, o ji matė, kaip gimsta vyro kūrinių – spektaklių scenografijų – idėjos. Gal ir sunkoka vertinti artimo žmogaus kūrinius, bet visgi – kurie atrodo labiausiai pavykę? S. Bocullo ir D. Stubraitė noriai pasiduoda provokacijai – ima vardyti labiausiai jiems patinkančius darbus ir pasakoti su jais susijusias istorijas. 

„O, yra labai daug gerų Seržo scenografijų, galėčiau vardyti iki vakaro! „Equus“ Panevėžio dramos teatre, visiškai kritikų nepastebėtas Raimundo Banionio spektaklis „Frank Kruk“ Klaipėdos dramos teatre...“ – sako D. Stubraitė. S. Bocullo žmonos apibūdinimą „visiškai kritikų nepastebėtas“ papildo kontekstu: „Suvažiavo į tą premjerą teatro kritikai iš sostinės. Nuo Vilniaus iki Klaipėdos – kelias tolimas, tad kritikai paprastai atvažiuodavo, pažiūrėdavo spektaklį ir dingdavo. O tąkart užsiliko, kartu dalyvavo baliuje, buvo tiek kalbų apie tą spektaklį (jis tikrai buvo geras, o aktorius Vytautas Anužis vaidino tiesiog fantastiškai), o paskui – tyla. Matyt, grįždami pasitarė ir pakeitė nuomonę... Buvo labai liūdna dėl nepelnytai neįvertinto V. Anužio.“ „O man – dėl R. Banionio, jam lietuvišką dramaturgiją sekasi statyti kaip niekam kitam, bet vis lieka nepastebėtas. Tai, mano požiūriu, neteisinga“, – priduria D. Stubraitė.  

„Man įsiminė dar viena Seržo scenografija – senesnė. Niujorke buvo numatyta statyti monospektaklį „Demianas“, ir Seržas sukūrė tiesiog puikią scenografiją“, – prisimena Daiva, o toliau pasakojimą tęsia Sergėjus: „Prodiuseris Arūnas Čiuberkis turėjo lietuvius apgyvendinti, maitinti, o Teatro sąjunga – sumokėti už kelionės bilietus, bet stojo Nepriklausomybė, rubliais jau buvo nebegalima mokėti, o valiutos Teatro sąjunga neturėjo. Scenografijos brėžiniai taip ir liko nusiųsti Niujorke.“ „Po metų žiūrime Stingo klipą „If I Ever Lose My Faith In You“ ir matome Seržo scenografiją, tiksliau – Kryžių kalno įkvėptą jos detalę, kurios niekas kitas negalėjo sugalvoti“, – vėl pasakoja Daiva.

„Aišku, ir Seržo sukurta apdovanojimą pelniusi „Pikų damos“ scenografija labai stipri, galima sakyti, visą spektaklį išvežė“, – konstatuoja D. Stubraitė, o S. Bocullo, prieš pradėdamas vardyti jam labiausiai įsiminusius žmonos sukurtus vaidmenis, patvirtina: „Taip, visos Daivos išvardytos scenografijos ir man pačiam labiausiai patinka.“

„Visų geriausias Daivos vaidmuo – Freken Julija Rolando Atkočiūno spektaklyje. Tikrai kažkas stebuklinga“, – sako S. Bocullo. Ar žmona tai žino? „Kad geriausias vaidmuo – ne“, – iš kitos stalo pusės šypsodamasi atsiliepia D. Stubraitė.

Iš žmonai artimiausio režisieriaus G. Varno spektaklių S. Bocullo išskiria „Portiją Koglen“. „Oi, kaip aš mylėjau Megę Mei, kaip man buvo gera vaidinti šį vaidmenį! Atrodė, kad ne aš kuriu, o vaidmuo mane kuria“, – komentuoja D. Stubraitė. 

„Dar man labai patiko Daivos Šiaulių dramos teatre vaidintas vaikiško spektaklio „Bjaurusis ančiukas“ Peliukas, – dar vieną žmonos vaidmenį išskiria S. Bocullo. „Vaidinau neigiamą personažą, jį režisierė Audronė Bagatyrytė man leido susigalvoti pačiai. Vaidindama tą Peliuką, aš, ką tik baigusi studijas tuometėje Konservatorijoje, įgyvendinau pačius beprotiškiausius savo sumanymus, improvizavau, kada norėjau ir kaip norėjau, susikūriau keistą grimą: plikė, didelės ausys. Vaikai mane pamilo, mėgdžiojo mano Peliuko eiseną. Tik teatro aktoriai, ypač vyresni, buvo pakraupę – kaip aš galiu save taip bjauroti? Aktorei būti negražiai tuo metu Šiaulių teatre buvo nepriimta.“   

Užduotis sau – paimti ant rankų anūkus

D. Stubraitė ir S. Bocullo visada laikyti įspūdinga Kauno teatralų pora. Dabar, kai jųdviejų išėjimai į viešumą yra susitraukę daugiausia iki pasivaikščiojimų po aplinkiniuose Kauno centro kiemuose savaime susiformavusius parkelius, knieti paklausti, ar kada žinojo, kad savo ryškia išvaizda buvo lyginami su tarpukario menininkų pora – scenografu Liudu Truikiu ir operos soliste Marijona Rakauskaite? 

„Girdėjome, bet gal tai kiek per akiplėšiška?“ – nusijuokia Sergėjus. 

„Mes su Seržu niekada nebuvome orientuoti į išorę. Aš rengiausi taip, kaip man atrodė gražu, ir niekada nesiekiau padaryti kam nors įspūdį, – rimtai sako D. Stubraitė. – Dabar mane labai riboja galimybės, ne viską galiu apsirengti, ne viskas patogu, be to, negaliu judėti, nevaldau rankų, sunkiai valdau kojas, o kvėpuoju apskritai per aparatą. Dabar mano gyvenimo akcentai kiti, bet jeigu ir toliau aktyviai dalyvaučiau socialiniame gyvenime, blogai jausčiausi apsirengusi ne taip, kaip noriu. Aš turiu patikti sau. “ 

Aktorė atvira – dabar kartais ji sau visai nepatinka, veidrodyje atsispindi ir ligos ženklai, tačiau nekreipia į tai dėmesio. „Aš šiuo metu gyvenu visai kitomis kategorijomis, – paaiškina. – Pernai rudenį ir žiemą septynias savaites buvau reanimacijoje, gydytojai jau buvo mane beveik nurašę, manė, kad būsiu tik pats pavalgyti nesugebantis, nejudantis, lovoje gulintis padaras. Bet aš dar būdama ligoninėje išmokau atsisėsti, atsistoti. Be galo įdomi patirtis. O dabartiniai mano prioritetai – išmokti savarankiškai vaikščioti, atsisakyti kvėpavimo aparato ir sugebėti paimti ant rankų savo anūkus. Dabar turiu kitą vaidmenį, net ne vaidmenį – gyvenimo užduotį. Kadangi neurologinių ligų mūsų medicina negydo, kad ir kokie geri būtų medikų norai (ypač esu dėkinga Kauno klinikų medikams Danguolei Šurkienei, Kęstučiui Petrikoniui, Dianai Obelienienei, Antanui Vaitkui), mano uždavinys – atrasti man tinkantį gydymo būdą, išgyti ir taip įrodyti, kad visos ligos yra išgydomos!“  

O kol kas D. Stubraitė vis prisimena vieno Tibeto vienuolio patarimą: „Jei tai, ko tikiesi, greitai neateina, situaciją priimk kaip patirtį.“

„Jeigu grįžčiau...“

Kai pokalbis su menininkų šeima jau ritasi į pabaigą (senovinis sieninis laikrodis valandas mušė jau dukart), D. Stubraitė nustebina pasakojimu, kaip vienu aktorystės etapu buvo suabejojusi, ar nori scenoje būti „ilgai ir laimingai“. 

„Vienu metu man atrodė, kad aš jau esu perpratusi savo profesiją, tarsi žinau, kaip reikia sukurti vaidmenį, kad jau nebėra nieko nauja (aišku, tai tebuvo iliuzija). Buvo kilęs baisus noras mesti aktorystę ir eiti į Botanikos sodą dirbti padiene darbininke – ravėti, laistyti, sodinti. Jaučiau didžiulį potraukį prie žemės“, – prisimena aktorė, kurios sceniniais talentais niekas niekada nėra suabejojęs.

Dar labiau nustebina D. Stubraitės išvada: „Jeigu dabar kas grąžintų man sveikatą ir sakytų: „Dabar tu esi sveikas žmogus, gali rinktis arba teatrą, arba darbą sode, aš greičiausiai eičiau prižiūrėti augalų. Toks malonumas matyti, kaip auga tavo pasodintas daigelis, pražįsta, duoda vaisių! Tai tikri dalykai, o teatras – tokia iliuzija, tokia efemerija: suvaidinai spektaklį, ir dar tą patį vakarą viskas išnyko, pradingo... Aišku, yra ir čia prasmės – gyvas žaidimas „čia ir dabar“ ir nieko „po to“. Ėjo, praėjo, nebeliko...“ 

Aktorė nutyla ir tarsi pagerbdama jai gražiausias žmogiškas vertybes – nuoširdumą ir atvirumą – priduria: „O gal ir ne, gal ir grįžčiau... Bet jei grįžčiau, grįžčiau visai kitokia...“