Kaip atpažinote, kad idėja kurti natūralios vilnos antklodžių ir kitų miego produktų verslą yra ta vienintelė, į kurią reikėtų investuoti savo laiką?

Žaviuosi ir gerbiu vienos srities specialistus. Vis tik pačiai tai nėra patrauklu. Daugybė sričių yra kaip tik man skirtos išbandyti. Jei kažko imuosi, dedu maksimalias pastangas, bet suvokusi, kad „man čia prastai sekasi“ arba „jau atsibodo“ – ieškau veiklos kitur. Po vidurinės neįstojusi į aktorinį, mokiausi dailiųjų amatų mokykloje audimo-siuvinėjimo. Pagal Au-Pair programą metus padirbėjusi Vokietijoje, aštuonerius metus dirbau finansininke, kur supratau, kad „back-office“ darbas ne man. Studijavau rinkodarą ir dirbau aktyviuose pardavimuose. Visur buvo įdomu.

Recesijos metu tapau bedarbe, svarsčiau verslo kūrimo galimybes. Idėjų amplua – nuo sliekų, sraigių auginimo iki vyninės, žaislų prekybos ir netgi vaikų darželio. Ar vilnos gaminių verslas yra tas vienintelis nepakartojamas arkliukas? Tikrai ne. Dar noriu įsirengti audimo dirbtuves, gaminti vienetinius žakardinių audinių užsakymus interjerams. Idėjas generuoti man sekasi, drąsos veikti turiu pakankamai – tiesiog imu ir veikiu, jei pasiteisina, vystau, jei ne, einu į kitą sritį.

Daina Motiejūnė

A. Ražauskienės nuotr.

Verslas dažnai suprantamas kaip nesibaigianti darbo diena, daug atsakomybės ir iš to kylančio streso. Kaip jūs apibūdintumėt gyvenimą, sukūrus verslą?

Teko nemažai pasistengti, kad nepasiduočiau sulaukiamos kritikos poveikiui: „Tik toks biznio augimas? Mažai...“. Savo verslą laikau nesibaigiančios gyvenimo dienos dalimi. Harmoningai paskirstau laiką visoms sritims. Vengiu įspausti save į kampą, įmonės veiklą vystau iš apyvartinių lėšų – labai, labai lėtai. Stresas dažnai gaunamas mainais už prabangos daiktus, pripažinimus ar ambicijas. Neturiu ambicijų užauginti verslą iki kažkokių x apyvartų, neturiu poreikio prabangos gyvenimui.

Stengiuosi atsirinkti, kur reikia veikti, o kur tiesiog palaukti. Pareto principas teigia, kad 20% pastangų duoda 80% rezultato, o likę 80% pastangų – tik 20% rezultato. Tad mėginu atsirinkti, kuri veikla yra iš tų 20% pastangų, ir nepergyvenu, kad negausiu viso 100% rezultato – man gyvenimas be streso yra vertingesnis už didelius rezultatus. Beje, atsakomybę prisiimu visu 100%, todėl su mano požiūriu net blogo oro nebūna. Bet atsakomybė nėra tolygi stresui.

Ar turite kokių nors ritualų ar taisyklių, kurios padeda neperdegti ir turėti gyvenimą po darbo?

Man darbas irgi yra gyvenimas, aš jo neišskiriu kaip nemalonios prievolės. Tad nepergyvenu, jei dirbu sekmadienį, o trečiadienį guliu paslika lovoje, nes nepajėgiu nieko daryti. Leidžiu sau klausyti savo kūno, tikiu savimi: žinau, kad terminų nepradelsiu, kitų žmonių nepavesiu, bet ir aukščiau savo bambos nešoksiu. Tad ramiai sau gyvenu gyvenimą ir tiek.

Karantino metu visi gavome suprasti, kiek daug savidisciplinos reikalinga, kad darbai būtų nudirbti, kai niekas neprižiūri. Jūs pati sau šeimininkė. Kokiais būdais dėliojatės savo gyvenimą, kad darbai vis dėlto būtų nudirbti? Kas jums padeda, motyvuoja?

Prieš penkis metus pradėjusi dirbti savarankiškai labai laikiausi disciplinos: kėliausi su žadintuvu kaip į samdomą darbą, kontroliavau save, kad darbo metu nenuklysčiau į buities darbus (dirbau namuose), vakare griežtai sau sakydavau „stop, dabar turi ilsėtis“. Dabar galiu be sąžinės graužimo bendraudama su klientu džiauti skalbinius. Pramokau gyventi su idėjomis, o ne vergauti kažkuriam užmanymui.

Kalbant apie motyvaciją... neįkainojami motyvatoriai yra pagyrimai, teigiami atsiliepimai. Ilgainiui gilindamasi į psichologiją supratau, jog taip yra visiems žmonėms. Jei yra išimčių, tai jos tik patvirtina šį faktą. Girkime vieni kitus, nuolat pastebėkime kitų geras savybes ir garsiai jas įvardinkime. Ačiū visiems, kurie mane palaiko ir nuolat giria – man tai padeda daryti darbus toliau. Savo ruožtu stengiuosi kuo daugiau girti savo aplinkos žmones.

Gyvenimo kelyje dažnai sutinkame mokytojų. Ar yra kokia vertinga pamoka, kurią gavote iš žmonių, sutiktų verslo kelyje?

Oi! Dar ir kiek! Kasdien mokausi. Iš klientų, iš verslo partnerių. Iš kitų verslininkų pasisakymų. Ausys nuolat atviros išgirsti išmintis. Tiesa, ne visuomet būnu pasiruošusi suvokti gaunamas pamokas, todėl kartais padaužau kaktą su grėblio kotu pakartotinai. Bet man mokytis niekada nevėlu. Išskirti vienos pamokos negalėčiau, nes tikiu, tuoj gausiu kitą, kuri tuo metu bus vertingesnė už visas buvusias – tai yra mano gyvenimo variklis. Nenorėčiau, kad man nutiktų, jog aš viską žinočiau. Su auklėjimu ir aplinka buvau įsikibusi kitos nuomonės... Bet dabar manau, kad „žiniuko“ gyvenimas iš esmės yra liūdnas.

Kokį patarimą duotumėt pradedančiam arba svajojančiam kurti verslą?

Ieškoti palaikytojų ir pasakoti menkiausius laimėjimus, planus, perklausti, ar pritaria. Draugiškai nusiteikę žmonės pritaria labai nesigilindami į detales – tik to ir reikia, kad turėtum kuo daugiau drąsos daryti. Svajonės įgyvendinamos veikiant. Drąsinti save, nes tikrai gali nepavykti, bet nepabandžius – nesužinosi. Jei artimoje aplinkoje neturite palaikytojų, eikite susitikti su tokiais žmonėmis viešose grupėse. O ką daryti su negatyviais kritikais? Aš pati jų žodžius įsileidžiu pro vieną ausį, atsirenku, kas man gali būti naudinga, koreguoju savo planus, veiklas, o kas nenaudinga – išleidžiu per kitą ausį.

Taip pat pradedant verslą labai svarbu skaičiuoti. Verslas be rezultatų yra lyg hobis – įdomi veikla, kuri kainuoja. Nieko tokio, įdomios veiklos irgi reikalingos tik svarbu, kad jos neišeikvotų visų finansinių resursų.

Pati savo gamybos verslą pradėjau nuo 17-os antklodžių su 1500€. Neketinu savo veiklos auginti iki didelės gamyklos, tad nepatarsiu tiems, kurie nori turėti koncerną. Bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad smulkiam verslui pradėti trukdo ne lėšų stygius, o rėmelis galvoje (šypsosi).

O kokį klausimą, žengiančiam pirmuosius žingsnius kuriant savo verslą, užduotumėt?

Klausčiau: „ar esi nusiteikęs, kad nepasiseks ir teks uždaryti?“. Taip pat perklausčiau: „kokią kitą idėją bandysi įgyvendinti, jei šita nepavyks?“. Juk gyvenimas nesustoja, net jeigu subankrutuoji.

Pati antklodes siuvate tik iš cheminėmis priemonėmis neapdorotos, natūralios vilnos. Spėju, kad tai kelia gamybos ir pardavimo kainą. Kodėl nusprendėte nesirinkti kiekybės?

Gal todėl, kad patinka taikyti tuos 20% iš Pareto dėsnio? Mažiau yra daugiau? Vienos radijo laidos anonsas skelbia: „Mažiau yra daugiau: daugiau laisvės, vietos namuose, kokybės ir švaros planetoje“. Daugelyje sričių man patinka „mažiau“.

Kiekvieną dieną praleidžiate dirbdama arba kalbėdama apie vilną... kas jums apie ją gražiausio?

Vilna man kvepia. Vis pagalvoju: „kaip pasisekė, kad užsiimu tokia veikla, kurioje net kvapas patinka!“. Man vilna tinka ir tiesiai prie kūno, jos „badymas“ aktyvina mano odą – tai vertinu kaip masažą, akupunktūrą. Ligos atveju vengiu cheminių vaistų, tad vilna man neatsiejama nuo arbatžolių, bičių produktų. Pastaruoju metu net neįsisergu, laiku supakuoju save į lovą ir paros bėgyje vėl stoviu ant kojų!