Neseniai su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru atsisveikinęs solistas Viačeslavas Tarasovas šiemet švenčia garbingą sukaktį: 50 metų profesionalioje scenoje. Rekordinis ir jo scenoje sukurtų vaidmenų skaičius – smarkiai daugiau nei 100. V. Tarasovas – pirmasis profesionalus solistas, atvykęs dainuoti į tuometinį Klaipėdos liaudies operos teatrą. Nuo 1982 m. jis buvo ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros lektorius.  

„Esu baigęs vokalo studijas pas profesorių Virgilijų Noreiką. Netgi šitiek metų praėjus žmonės girdi, kad dainuoju panašiai kaip Maestro ir net pavadina klaipėdietiškuoju V. Noreika. Man tai labai malonu“, –pasakoja V. Tarasovas.  

Kodėl atvykote dainuoti į Klaipėdą?  

1982 m. baigęs studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje pas dėstytoją V. Noreiką, buvau išsiųstas dirbti į Klaipėdą. Taip tapau pirmuoju Klaipėdos liaudies operos teatro solistu profesionalu, nes iki tol jame dainavo žmonės, turintys muzikos mokytojo, dirigento ir kitas specialybes. Dar studijuodamas dainavau mažas partijas LNOBT ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Beje, būti studentu ir oficialiai dirbti choristu anuomet buvo nelegalu. Bet mano dėstytojas, tuometinis LNOBT vadovas V. Noreika mane oficialiai buvo įdarbinęs mimanso artistu.  

1980 m. pirmuoju mano rimtesniu vaidmeniu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre tapo Ožys armėnų kompozitoriaus Eduardo Chagagortiano komiškoje operoje vaikams „Ausinė kepurė“. Tas Ožys buvo toks frajeris baltu kostiumu. O 1982 m. jau dabartinio LMTA Klaipėdos fakulteto salėje dainavau vieną iš pagrindinių partijų Andre Gretry operoje „Du šykštuoliai“. Joje buvom tik keturi solistai: aš, Nerijus Petrokas, vėliau išgarsėjęs kaip režisierius, Judita Leitaitė ir Gražina Skinderytė. Mane pastebėjo Klaipėdos liaudies operos teatrui vadovavęs dirigentas Kazys Kšanas bei pasiūlė atvažiuoti dirbti į Klaipėdą.  

Jauku tapo butas?  

Buvau vedęs, turėjau mažą dukrą, o Vilniuje gyvenome šeimyniniam darbininkų bendrabutyje. Įsivaizduojate, kaip darbininkai į mane žiūrėjo? Kaip į baltą varną: kažkoks artistas, iš darbo grįžta naktį. Atmosfera buvo nekokia. Žinojau, kad gauti paskyrimą butui Vilniuje užtruks ilgai. Ir V. Noreika man sakė, kad partijų teatre visada galėsiu gauti, bet buto – ne. Tuometinis Kauno valstybinio muzikinio teatro meno vadovas Stasys Domarkas planavo man butą skirti po 6 metų, o Klaipėdoje butą man pažadėjo iškart!  

Atvažiavau į Klaipėdą ir pirmą naktį miegojau grimo kambaryje, kuriuo vėliau daug metų dirbdamas naudojausi. KVMT senajame pastate Danės gatvėje trečiame aukšte tuo metu buvo įsikūręs ir miesto Kultūros skyrius. Išvakarėse kolektyvas mane buvo priėmęs iškilmingai, su šampanu. Ryte atsibudau, žvalgausi... Atėjo į darbą Kultūros skyriaus vadovė, jai ir prisistačiau. Ji mane iškart pasisodino ir ėmė diktuoti adresus. Rašau vieną, penktą ir stebiuosi. Maniau, kad teatras man išnuomoja butą, nes tikrąjį buvo pažadėta skirti per sezoną. Sakau, kam man tiek adresų? O ji man:„Važiuokite, pasirinkite pagal aukštą, išplanavimą.“Iš džiaugsmo buvo sunku patikėti, kad ši laimė ištiko taip greitai. Nuvažiavau ir išsirinkau dviejų kambarių butą trečiame aukšte I. Simonaitytės gatvėje. Ir po mėnesio į jį įsikrausčiau. Fantastika! Gavau dviejų kambarių butą, o vėliau apsižiūrėta, kad turėjo skirti 3 kambarių butą, nes solistui priklausė ir darbo kambarys. Bet tokio tuo metu neturėjo ir būtų tekę laukti. Nenorėjau laukti, ir ši valdžios skola vėliau man labai pravertė.  

Kaip pavykdavo derinti darbą skirtinguose teatruose?  

Nuo 1990 m. derinau darbą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame dirbau puse etato. Kaune, A. Mickevičiaus gatvėje, septynios minutės pėsčiomis iki teatro, iš karto gavau kambarį. Keturis metus kasdien važinėjau tarp Kauno ir Klaipėdos. Ten spektaklį atidainuoju, važiuoju į Klaipėdą, ir atvirkščiai. Ir viską pavykdavo suderinti. Kol kartą viskas ėmė ir susikirto: Kauno valstybiniame muzikiniame teatre turėjo vykti operetė „Šikšnosparnis“, kurioje dainavau Alfredą, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – Gaetano Donizetti vienaveiksmių operų „Rita“ ir „Varpelis“ premjera. Aš „Ritoje“ dainavau Pepo, kur reikalingas labai platus balso diapazonas. Kauno laikraščiuose išplatintos premjeros afišos: „Šikšnosparnis“, premjera, dainuoja V. Tarasovas. O tą pačią dieną, tą pačią valandą premjera Klaipėdoje, kur garbiems svečiams išplatinti kvietimai. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atstovai skambina į Kauną ir sako: „Mums V. Tarasovas tądien reikalingas Klaipėdoje“. O jiems atsako, kad ne, jis dainuos Kaune, nes išplatintos reklamos. Taip ir įvyko. Dainavau „Šikšnosparnį“ Kaune, o premjera Klaipėdoje buvo parodyta savaite vėliau. Po jos kitą dieną buvau iškviestas pokalbiui pas tuometinį Klaipėdos merą. Atėjau, o meras klausia, kaip miestas mane galėtų susigrąžinti į Klaipėdą. Sakau: duokite butą ir grįšiu. Butą aš jau buvau gavęs, bet išsiskyrus su pirma žmona, jis liko jai. Meras ėmė vartyti mano bylą ir rado, kad anksčiau man nebuvo skirtas darbo kambarys. Skola buvo grąžinta butu Šaulių gatvėje.  

Pirmas vaidmuo Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatre?  

Pradėjau nuo solinio koncerto. Mano diplominis darbas buvo Alfredas operoje „Traviata“. Vėliau tų spektaklių buvo tiek daug, kad sunku visus suminėti: Eduardas (G. Rossini „Vedybų vekselis“), Francas, Košenilis, Pitikinatis, Andrė (J. Offenbacho „Hofmano pasakos“), Kristupas (A. Žigaitytės „Mažvydas“), Lindoras (G. Rossini „Italė Alžyre“), Bepas (G. Donizetti „Rita“), Tarnas (G. Donizetti „Varpelis“), Don Martini, Bjankas (M. Novako „Opera Mafiozo“), Asilas (O. Petrovos „Mikė Pūkuotukas“), Miraklis (G. Bizet „Daktaras Miraklis“), Karolis Karutis, Klemas (B. Britteno „Mažasis kaminkrėtys“), Lenskis (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Pimprinetis (I. Kalmano „Bajaderė“), Malonas (R. Frimlo ir H. Stotharto „Rozmari“), Grafas Almaviva (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Ragūnas (G. Kuprevičiaus „Prūsai“) ir kt.  

Norit, papasakosiu apie vienintelį Muzikiniame teatre rusų kalba statytą spektaklį, kuris įėjo į istoriją kaip pastatymas be pabaigos?  

Kaip tai be pabaigos? Tokių nebūna...  

Buvo pastatyta operetė „Odisėjas“. Dainavom, dainavom, antras veiksmas. Odisėjas turi pradėti varžybas. Bosas Arvydas Sauspreikšaitis vietoje teksto iš antro veiksmo pasakė tekstą iš pirmo veiksmo...ir visi pasimetė. Stovi, žiūri vienas į kitą. Tyla. Solistė Valerija Balsytė bėga po areną ir šaukia: „Įtempkite lanką“. Iš pradžių energingai, paskui vis gailiau. Ir užsivėrė uždanga. Buvo taip juokinga. Spektaklio buvo neįmanoma pratęsti, nes nebūtumeradę vietos, kur sustojome. Ir jis tapo vieninteliu spektakliu be pabaigos šiame teatre.  

O kaip sureagavo žiūrovai?  

Normaliai. Nieko jie nesuprato (juokiasi).  

Kokių garsenybių sutikote Klaipėdoje?  

Daug. Dainavau su savo buvusiu dėstytoju V. Noreika operoje „Prūsai“, kur jis atliko Herkaus Manto partiją, o aš – Ragūno. Jis buvo Chozė G. Bizet operoje „Karmen“, o aš – Remendadas. Teko dirbti su tokiais garsiais dirigentais, kaip D. Anzolini, J. Domarkas, G. Rinkevičius ir kiti. Beje, vos atidarius Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą, pirmuosius spektaklius „Mažvydas“ ir „Italė Alžyre“ dirigavo tada dar jaunas G. Rinkevičius. „Mažvyde“ Kasparo partiją dainavo Mindaugas Gylys, o aš buvau Kristupas. Jis – baritonas, jam viskas aukštai, o man, tenorui, partija parašyta žemokai. Dainavau, dainavau, atsibodo ir vienoje vietoje kaip dėjau si bemol... O G. Rinkevičius sako: „Taip ir dainuokim visada“. Ir tą si bemol įrašė į partitūrą.  

Kas buvo jūsų studentai?  

Kartą nuėjom su kolegom pasėdėti į kavinę, o ten dirbo būsimo solisto Deivio Norvilo mama ir paprašė paklausyti sūnų. Pasiūliau ateiti pas mane į klasę. Iš karto supratau, kad jo talentas neeilinis. Padirbėjęs su manimi, D. Norvilas įstojo į Klaipėdos S. Šimkaus konservatoriją. Juokinga, bet kai D. Norvilas uždainuodavo, kiti dėstytojai atpažindavo, kad jis mano mokinys. Mano studentė buvo ir žinoma solistė Natalija Urnikienė.  

Balso pastatymas jaučiamas. Žmonės iki šiol girdi, kad esu baigęs vokalo studijas pas profesorių V. Noreiką ir sako, kad dainuoju panašiai į Maestro. Ar net pavadina mane klaipėdietiškuoju V. Noreika. Būna labai malonu.  

Ilgai dėstytojavote?  

Nuo pat atvykimo 1982 m. buvau Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedros lektorius. Iš pradžių būdavo komiškų situacijų, kai tekdavo spektakliuose dainuoti kartu su savo studentais. Kartą vienas jų spektaklio metu taip baimingai išdainavo frazę: „Sutikau vieną paną, kuri prašė jums įteikti šį laišką“ – kad aš iš juoko vos sugebėjau atsakyti, o salė kvatodama sugulė. Šiame spektaklyje dainavo ir dabartinis Klaipėdos mero patarėjas Leonas Barišauskas. Jis taip gerai dainavo savo fantastišku bosu.  

Kaip per pusę amžiaus trukusią solisto karjerą keitėsi teatro žiūrovai?  

Gerbėjai po spektaklių Klaipėdoje manęs niekada nelaukdavo. Taip būdavo tik Rusijoje. Su „Vakarų laivų remonto“ įmonės moterų choru „Deimena" į gastroles Rusijoje vykome trys solistai: J. Grikšienė, M. Gylys ir aš. Tada tai pajutome populiarumo skonį: buvome nustebinti, kad pasibaigus koncertui tavęs laukia gerbėjai lauke, pribėga ir prašo dar atvažiuoti, dėkoja.  

O Klaipėdoje spektaklis link pabaigos ir matai, kaip žiūrovai jau bėga link rūbinės... Išeini ir gėlėmis nešinas ramiai trauki namo. Kita vertus, kai kasdien vaikštai Klaipėdos gatvėmis, prieina nepažįstami žmonės ir sako, kad patiko kaip dainavau, dėkoja. Tai labai malonu. Eini vis sustabdomas. Mano žmona juokiasi, kai grįžtu namo: „Ar visiems praeiviams davei interviu?“  

Žinomumas man galvos nesusuko: koks buvau, toks ir būsiu. Kartais kolegos sakydavo, kad turėčiau labiau pabrėžti savo vertę. Sakydavo, kad šneku su visais lyg koks praščiokas.  

Iš kur jūs kilęs?  

Štai, skaitykite: mano pase parašyta Kinija. Kai tekdavo kirsti sieną, kolegos juokdavosi, jog mano pasas vėl sudomins pasieniečius.  

Čia turbūt labai įdomi istorija?  

Mano tėvas buvo kariškis, kuris iš pradžių dalyvavo kare su japonais, o paskui su amerikonais Korėjoje. Mes, jo šeima, penkiolika metų gyvenome Kinijoje, Dzin Džou mieste prie Geltonosios jūros. Tėvas kaip lakūnas skraidė visur. Aš tai buvau dar mažas, o brolis Kinijoje net į mokyklą ėjo. Vėliau gyvenome Rusijoje, Volžskio mieste. Į Lietuvą atvažiavau po karinės tarnybos Vokietijoje.  

O kada atsirado dainavimas?  

Nuo 18 metų. Buvau vos sulaukęs pilnametystės, kai mane pašaukė tarnauti. Mane naktį paėmė ir ešelonu išvežė į Vokietiją karinėn tarnybon. Niekas neklausė mano nuomonės. Taip atsidūriau Veimare, kariniame dainų ir šokių ansamblyje. Beje, ten tarnavo ir garsus Rusijos atlikėjas Levas Leščenko. Tarsi tarnavau, bet iš tiesų buvau profesionaliam ansamblyje. Ir mano karinis bilietas unikalus: jame įrašyta specialybė – seržantas-solistas, I kategorija. Aukščiau tik nusipelnę liaudies artistai. Dar buvau chorinio padalinio vadovas! Kodėl mane paėmė į šį padalinį? Nuo 6 metų mokiausi groti pianinu ir galėjau choristams akompanuoti, juos mokyti dainuoti.  

Bet dainuoti nebuvo mano svajonė. Atvirai sakau. Mane kvietė Rostovo sporto klubas, nes buvau laimėjęs antrą vietą Sovietų Sąjungoje ir buvau aštuonis kartus Volgogrado srities absoliutus kanojų irklavimo čempionas! Buvo toks širdį spaudžiantis epizodas mano gyvenime, man dar tarnaujant kariuomenėje Vokietijoje. Atvažiavome su ansambliu koncertuoti į miestą prie Cvikau ežero. Einu pakrante, žiūriu – baidarininkai ir kanojininkai iš Rusijos rinktinės treniruojasi. Neiškenčiau dvejus metus kanojų nematęs, pribėgau ir prašau: „Gal galima pairkluoti?“ Šokau į kanoją su visa uniforma... Visi nustebo, nes neįgudę irkluotojai iš kanojų išvirsta į vandenį: norint ją suvaldyti, reikia įgūdžių. Treneris paklausė, kas aš toks. Apie mano sportinius pasiekimus jis buvo girdėjęs, po to atvažiavo į karinį ansamblį ir prašė išleisti mane irkluoti. Pats atsisakiau, nes buvo likęs pusmetis iki karinės tarnybos pabaigos.  

Ir apie meilę būtina pakalbėti: juk čia vėl galime rasti sąsajų su Jūsų garsiojo dėstytojo V.Noreikos likimu?  

Mano antroji žmona Jana Osipova studijavo vokalą Klaipėdos universiteto Menų fakultete pas profesorę Oną Glinskaitę. Ji ne tik puikiai dainuoja, bet yra puiki pianistė, tad norėdama užsidirbti studijuodama buvo mano, kaip vokalo dėstytojo, koncertmeisterė. Turiu geležinę taisyklę, kad darbe jokių meilių negali būti, nors ji man krito į širdį vos išvydus pirmą kartą. Bet jokių romanų nebuvo!  

Praėjo daug laiko: Jana baigė studijas Klaipėdos universitete. Ir kartą mes susitikome Liepų gatvėje, prie centrinio pašto, pradėjome šnekėti ir supratome, kad nenorime išsiskirti. Jinai jau nebebuvo nei studentė, nei mano koncertmeisterė. Kartu esam jau apie dvidešimt metų, kurie prabėgo kaip viena diena.  

Kai būdamas studentu dainavau LNOBT, labai draugiškai sutardavome visi jauni solistai, baleto šokėjai ir choristai. Sužinojęs, kad mano profesorius V. Noreika veda 23 metais jaunesnę baleriną Loretą, su kuria kartu juokaudavome laukdami repeticijų, šaipiausi, kaip visi to negalintys suprasti jaunuoliai. Bet... mano žmona Jana taip pat jaunesnė už mane 23 metais.   

Man buvo 51-eri, kai mums gimė sūnus Vladimiras, o po trejų metų į pasaulį pasibeldė ir dukra Antanina. Buvo tokių, kurie juokėsi ar net pyko sakydami, kad esu per senas tapti tėvu. Dabar mano sūnui Vladimirui 17-a, dukrai Antaninai - 13-a. Abu lanko Klaipėdos E. Balsio menų gimnaziją ir yra talentingi muzikai: Vladimiras –puikus pianistas, groja vargonais ir laimi įvairius konkursus, Antanina – virtuoziška smuikininkė. Beje, Antanina ilgą laiką vaidino jaunąją Jurgą Muzikinio teatro miuzikle „Velnio nuotaka“, tačiau dabar taip išaugo, kad solistai Virginijus Pupšys ir Šarūnas Juškevičius, dainuojantys Baltaragio partiją, jos nebepakelia (juokiasi). Su abiem vaikais atsidavusi dirba jų talentinga mama Jana. Aš labai laimingas.  

Muzikos kelią pasirinko ir mano dukra Anželika Tarasova iš pirmos santuokos. Ji baigė vokalo studijas, dainuoja Berlyne ir dirba vokalo mokytoja.   

Reziumuokime: jūs patenkintas savuoju dainininko likimu?  

Nesiekiau dainuoti, bet likimas taip sutvarkė. Ir dabar galiu užtikrinti, kad dainavimas – mano gyvenimas. Kasdien dainuoju nuo ryto iki vakaro be išeiginių dienų ir švenčių. Žmona ir mano vaikai žino, kad jei kokią dieną nepadainuosiu – būsiu ligonis. Jei kur išvažiuojame, šeima mato, kaip aš kenčiu, nes noriu dainuoti. Dainavimas man kaip narkotikas.