Logiška manyti, kad M. Damonas jubiliejų švęs Airijoje. Ir visai ne todėl, kad turi angliškų ir škotiškų šaknų. Dolkyje pradėtas filmuoti istorinis trileris „Paskutinis duelis“, ir šioje Ridley Scotto kuriamoje istorijoje apie teisingumą bei išdavystę pagrindinius vaidmenis kuria garsūs aktoriai Mattas Damonas, Adamas Driveris, Jodie Comer ir Benas Affleckas. Deja, ekranizacijos teks palaukti, kadangi filmavimas dėl koronaviruso dar kovą buvo sustabdytas. M. Damonas – ne tik vienas pagrindinių šios kino juostos aktorių, bet ir prodiuseris. Kad nuo rugsėjo filmavimą galėtų tęsti, vyras nusprendė su šeima likti Airijoje. Toks sprendimas buvo tikra sensacija – viena didžiausių Holivudo žvaigždžių vasaroja ir dalyvauja socialiniame viduramžiais įkurto nediduko miestelio gyvenime.
1988 metais, dar studijuodami Harvardo universitete, aštuoniolikmečiai M. Damonas ir jo kursiokas geriausias draugas B. Affleckas debiutavo romantinėje komedijoje „Mistiška pica“. Jau kitą rytą po premjeros aktoriai nubudo tapę vienais garsiausių Holivudo jaunuolių. 1997 m. žiūrovai vėl galėjo mėgautis šių aktorių duetu filme „Gerasis Vilas Hantingas“. Už vaidmenis jame Mattas ir Benas buvo įvertinti „Oskarais“ ir „Auksiniais gaubliais“. Nuo tada M. Damano žvaigždė kilo vis aukščiau. Jis bendradarbiavo su Stevenu Spielbergu, Stevenu Soderberghu, Martinu Scorsese, George’u Clooney, Robertu De Niro, Ridley Scottu. Vaidino protagonistus ir antagonistus dramoje „Infiltruoti“, trilogijoje „Džeisonas Bornas“, komedijoje „Visada kartu“. Ne visi filmai, kuriuose vaidino M. Damonas, tapo hitais, tačiau pats aktorius sako, kad nesigaili nė vieno sprendimo, nes visi jie vedė profesiniu keliu. Nesigaili net 2007 metais atsisakęs pagrindinio vaidmens garsiajame filme „Avataras“. Režisierius Jamesas Cameronas ne tik buvo numatęs milžinišką biudžetą, bet ir žinojo, kaip svarbu pasamdyti aktorių, kuris „būtų toks žmogus, su kuriuo norėtum išlenkti bokalą kitą, tačiau kartu jis būtų lyderis, turintis galių pakeisti pasaulį“. Sutikite, net plika akimi matomi M. Damono ir australų aktoriaus Samo Worthingtono, vienoje sėkmingiausių kino juostų „Avataras“ suvaidinusio buvusį karinių jūrų pajėgų karį paraplegiką, panašumai.
Taigi Mattas vietoj Pandoros iškeliavo į kosmosą atlikti kito vaidmens – Marko Watney filme „Marsietis“. Režisierius Ridley Scottas puikiai suprato, kad pagrindinį personažą turi vaidinti toks aktorius, kurį išgelbėti ir parskraidinti atgal į Žemę norėtų viso pasaulio žiūrovai. Ir nuoširdus, paprastas, tačiau be galo charizmatiškas M. Damonas tam puikiai tiko. Filmas tikrai buvo sėkmingas, o plakatai, kuriuose puikavosi astronauto kostiumu vilkintis Mattas ir šūkis „Sugrąžinkime jį namo“ (angl. „Bring Him Home“), atrodė lyg pagaminti pačios NASA’os. Po šio filmo ėmė plisti idėja, kad M. Damonas – puikus kandidatas tapti visos Žemės planetos ambasadoriumi.
Nekeista ir tai, kad M. Damonui buvo pasiūlyta vaidinti Carrollą Shelby, tikrą automobilių projektuotoją ir lenktynininką, garsėjusį savo išskirtiniu žavesiu, Jameso Mangoldo filme „Le Manas’66. Plento karaliai“. Iš pradžių pagrindiniams vaidmenims kurti buvo pasirinkti Tomas Cruise’as ir Bradas Pittas, tačiau planai sugriuvo, ir ekranuose žiūrovai išvydo Mattą Damoną ir Cristianą Bale’ą.
Su Mattu kalbėjausi dar praėjusių metų pabaigoje, kai niekas nė neįsivaizdavo, kokia beprotiška situacija pasaulyje bus jau po kelių mėnesių. Tada žmonės dar mėgavosi atostogomis, skrydžiais, kelionėmis ir kurpė milžiniškus ateities planus.
Mattai, ar sugebėtumėte pataisyti automobilį?
Tiesą sakant, ne. Sykį nuleido padangą. Aš vairuoju automobilį „Tesla“, o juose atsarginių nėra, tad teko skambinti įmonei, prekiaujančiai šiais automobiliais, kad atvežtų. Tai tiek. Pats tikrai nesu automanas – kaip tie vyrukai, priklausantys automanų subkultūrai, lenktyniaujantys Kalifornijos gatvėse ir net naktimis svarstantys, ką patobulinti, kad automobilis lėktų dar greičiau. Sutinku, kad tai yra įdomi veikla, tačiau pats ja nesidomiu.
Kokį automobilį vairavote, kai dar neturėjote tokių didelių pajamų?
Kai su Benu pardavėme filmo „Gerasis Vilas Hantingas“ scenarijų, abu įsigijome po „Jeep Grand Cherokee“ (juokiasi). Abu norėjome tokio paties automobilio, net spalvos norėjome tokios pačios! Bet nusprendėme, kad jeigu vairuosime absoliučiai vienodus džipus, draugai nuolat erzins. Tad teko mesti monetą.
Ir kas Jums iškrito?
Man pasisekė – galėjau įsigyti „medžiotojo žalios“ spalvos automobilį. Tokį, kokio abu ir norėjome. Tačiau vis tiek dar kurį laiką mėginome vienas kitą įkalbėti pasirinkti ką nors kita. Vis sakydavom vienas kitam: „Šis automobilis taip pat nuostabus, ar nenori jo apžiūrėti? Puikiai atrodytum prie vairo“ ir pan. Tačiau abu užsispyrę atkirsdavom: „Ne, ne. Aš pirksiu tik „Jeep Grand Cherokee“. Tai buvo mūsų svajonių automobilis. Kai pagaliau į sąskaitą pirmąsyk įkrito apvali suma – tiek vienas, tiek kitas įgyvendinome savo svajonę.
Pakalbėkime apie vaidybą. Panašu, kad esate vaidinęs praktiškai visų žanrų kino filmuose, išskyrus – apie super herojus. Kodėl?
To manęs neretai klausia ir dar priduria, kad Benas juk vaidino super herojų. Teiraujasi, ar ketinu daryti tai ateityje. Ar žinote, kad Benas šiuo metu kaip tik kuria „Betmeną“? Tad juokauju, kad jei duos man darbo, tai vaidinsiu. Dar dažnai klausia, ar dirbsiu su Benu. Atsakau, kad jis – nuostabus režisierius, tad, gavęs pasiūlymą, nė sekundės nedvejosiu. Deja, didžiausia bėda – kad Benas, kai kuria kino juostą, geriausią vaidmenį skiria sau (juokiasi). Tad kol neatsikratys šio blogo įpročio, daugelis aktorių su juo negalės dirbti.
Filme „Le Manas’66. Plento karaliai“ Jūsų vaidinamas personažas yra tarsi mediatorius, mėginantis rasti aukso viduriuką, kad visi būtų laimingi. Ar toks esate ir gyvenime?
Na, mano mama yra nesmurtinių konfliktų sprendimų asė (juokiasi). Tad ir aš kone visą gyvenimą gilinuosi į konfliktų problematiką. Neretai atlieku savotiškų mediatorių vaidmenis ir tikrai galiu pasakyti, kad toks esu ir realiame gyvenime. Kalbant apie „Le Manas’66. Plento karaliai“, mano herojus Shelby puikiai suprato, ko reikia, kad nugalėtum, jam nebuvo problema pralaimėti mūšį dėl to, kad laimėtų karą. Maža to, jis matė, koks genialus lenktynininkas yra Milesas, tačiau žinojo ir jo silpnąsias savybes, ribas. Shelby suprato, koks reikalingas yra Milesui, o ir Milesas suprato, koks reikalingas jam Shelby. Tad mano herojus pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo. Jis siekė ne tik sukurti automobilį nugalėtoją, bet ir tarpininkauti sprendžiant visus konfliktus, kad būtų pasiektas trokštamas rezultatas.
Kaip Jums pavyksta pasiekti tą aukso viduriuką, kad visi būtų laimingi?
Net nežinau... Niekada apie tai nemąsčiau. Manau, kad filmavimo aikštelėje viskas vyksta sklandžiai, kai kiekvienas darbuotojas jaučia pagarbą. Gebėjimas suburti bendruomenę – tai savybė, kuria pasižymi visi geri režisieriai, su kuriais man teko dirbti. Jie klausosi ir girdi, jiems rūpi kitų nuomonė, todėl visi jaučiasi laimingi. Juk visi nori geriausio rezultato, ar ne? Net jei režisierius atmeta mano pasiūlymą pateikdamas argumentų, kodėl nesutinka, – viskas gerai. Tačiau jei tiesiog pasako „ne“ – tai nėra teisinga. Aš taip manau.
Jūs sakote, kad Shelby – labai charizmatiška asmenybė. Aš manau, kad ir Jūs toks!
Ačiū, malonu girdėti. Tačiau, Shelby, mano nuomone, kur kas didesnis ekstravertas nei aš.
Man įdomu, ar Jūs pats įvertinate save, ar suvokiate, kad esate labai žavus ir charizmatiškas? Ar pasinaudojate šiomis savo savybėmis realiame gyvenime? Tarkim, kai perkate automobilį.
(Juokiasi.) Darsyk dėkoju už gražius žodžius. Tik labai suktas klausimas (juokiasi). Pasikartosiu, bet aš tikrai manau, kad Shelby turėjo savybę, kurios aš neturiu. Jis buvo plepus ekstravertas. Žmonės net po jo mirties kalba, kad atvykęs į užmiesčio klubą „Bel-Air“ Shelby atkreipdavo visų dėmesį, o jo balsas skambėdavo net atokiausiame kamputyje. Aš toks nesu. Aš – tylesnis, ramesnis, santūresnis. O štai Benas Affleckas labai panašus į Shelby. Jis – asmenybė, užpildanti bet kokią erdvę. Tad, jei net ir turiu charizmos, ji visai kitokia. Taip, esu prodiuseris ir dažnai pardavinėju scenarijus. Nežinau, ar esu geras pardavėjas, net nežinau, ar man patinka pardavinėti, bet aš tikrai tikiu, kad siūlau gerą produktą. O štai Shelby, tikiu, buvo geras pardavėjas ir jam patiko pardavinėti.
Man Jūs nepanašus į tatuiruotes mėgstantį vyruką, tačiau, kiek žinau, esate išsitatuiravęs visų keturių savo vaikų vardus. Kaip kilo tokia mintis?
Pirmąją tatuiruotę pasidariau būdamas 42-ejų. Taigi luktelėjau (juokiasi). Tai įvyko visiškai atsitiktinai. Vieną sekmadienio rytą žmona man pasakė: „Šiandien pasidarysime tatuiruotes.“ Niekada anksčiau apie tai nekalbėjome, bet aš iškart sutikau. Tada paskambinome draugui, kuris yra tatuiruočių meistras, jis pas mus atvyko ir ištatuiravo man žmonos vardą. Tada užsimaniau įamžinti ir vaikų vardus, tik vis neprisiruošdavau. O prieš išvykdamas dirbti į Prancūziją nuvykau į tatuiruočių saloną ir šią idėją įgyvendinau.
Neįtikėtina, bet Jums viskas, kad ir ko imtumėtės, sekasi. Esate nuostabus aktorius, prodiuseris, scenaristas... Kaip manote, kokiu pasiekimu labiausiai didžiuojasi Jūsų vaikai?
Vaikai yra matę tik kelis mano darbus, pavyzdžiui, animacinį filmuką „Simarono žirgas“, jame įgarsinau arklį, bet daugumos mano darbų nežino. Aš jiems esu tiesiog tėtis.
Ar šeima visada vyksta kartu su Jumis į kitas vietas, net šalis?
Mes turime „dviejų savaičių“ taisyklę. Iš namų vienas galiu išvykti ilgiausiai dviem savaitėms. Jeigu reikia ilgiau, vykstame visi kartu. Štai, kad ir „Marsietis“. Jį filmavo Budapešte, tad su Ridley sutarėme, kad dvi savaites filmuosiuos, dviem grįšiu į namus, tada vėl dvi savaites filmuosiuos ir t. t. Jam tai puikiai tiko, kadangi turėjo dirbti ir su kitais aktoriais. Tiesa, sykį Budapešte užtrukau ilgiau, tad kelioms savaitėms atvyko mano šeima. O į Kiniją – ten vyko „Didžiosios sienos“ filmavimas – nusprendėme vykti visi kartu, kadangi ji yra labai toli. Prodiusuojanti kompanija pasamdė vaikams mokytojus, nes filmavome keliose skirtingose vietose, tad nebuvo galimybės jų tiesiog leisti į mokyklą.
Kas Jums yra svarbiausia keliaujant su šeima?
Lucy ir man visų svarbiausia, kad vaikai būtų šalia. Mes stengiamės kuo daugiau pamatyti. Amerika yra geografiškai atskirta, ir tai – problema. Būtent dėl šios priežasties, manau, garbinami tokie politikai kaip Donaldas Trumpas, kurie siūlo atsitverti sienomis nuo kitų valstybių, žmonių. Kelionės išlaisvina, padeda suvokti, kiek daug nuostabių žmonių gyvena visuose žemynuose ir kad nereikia jų bijoti. Galbūt amerikiečiai turėtų daugiau keliauti? Tai – tik mano teorija, tačiau būtent taip auginu savo vaikus. Aprodau jiems pasaulį, supažindinu su skirtingomis kultūromis. Manau, kad tokios gyvenimo pamokos yra svarbesnės net už kai kurias mokykloje. Tikiuosi, kad neklystu ir kad atverdamas jiems pasaulį užtikrinsiu, jog ir pasaulis jiems bus atviras.
