Kodėl mums yra svarbi Lietuvos mados istorija?
Mada – daugiasluoksnis reiškinys, apimantis istoriją, kultūrą, mokslą bei technologijas, paliečiantis gamtos resursų svarbą, atliepiantis socialinius, psichologinius ir net politinius veiksnius. Kūrėjas, dizaineris privalo stebėti, matyti, analizuoti, vertinti, daryti išvadas, būti įvykių sūkury, kaupti žinias, turėti ypatingą nuojautą... Tik tada gimsta nebanalios, gilios, pagrįstos kūrybinės idėjos, kurios domina ir džiugina ne tik patį kūrėją, bet ir aplinkinius. Mintis ar įdėja be pagrindo – kaip medis be šaknų, kaip žmogus, nežinantis ar nevertinantis savo ištakų.
Sakoma – visa, kas nauja, yra užmiršta sena. Ar taip galima teigti ir kalbant apie madą?
Mados teoretikai sako, kad mada sukasi spirale, tai reiškia, kad tam tikri atsikartojimai šioje srityje vyksta. Tačiau, norint būti madingam, šiuolaikiškam, kontekstualiam, visgi patariu įvertinti laikotarpio dvasią. Sena, kad ir kaip patrauklu, nostalgiška ar žavu būtų, nėra šios dienos aktualijų atspindys, istorija – tai praeitis, todėl kartotis nereikėtų, bet semtis įkvėpimo – prašau! Mados kūrėjas turi matyti perspektyvas.
Šimto metų jubiliejų švenčiančio „Moters“ žurnalo leidėjai visais laikais nebuvo abejingi madai. Tik įdomu, kaip per šimtą metų mūsų šalyje keitėsi jos tendencijos. Ar turime pakankamai žinių apie 1920–1930-ųjų madą?
Žinių, deja, visada mažoka. Stinga mados istorikų, tyrėjų ar šiaip mėgėjų, kurie giliau pasiraustų Lietuvos archyvuose, sukauptų daugiau medžiagos ir nuosekliai surašytų. Juk tai žiauriai imlus laikui ir pasiaukojantis darbas! Todėl gal ir neturime leidinio apie LT mados istoriją, tad teks kantriai palaukti, gal atsiras koks šaunuolis knysliukas! Dabar tiesiog gaudome nuogirdas iš senolių pasakojimų, šykščių nespalvotų senų fotografijų, retos filmuotos dokumentinės medžiagos, renkame pastraipas iš istorinių ar grožinės literatūros knygų. Apie Lietuvos mados istoriją kalbame labiau iš nuojautos, įžvalgomis, remdamiesi pasauliniu istoriniu mados kontekstu.
Štai istorikė Giedrė Milerytė-Japertienė knygoje „Kai Kaunas buvo Kaunas. Pasivaikščiojimai po miestą 1938 m.“ rašo, kad 1924 m. Juozas Muralis, Sankt Peterburge išmokęs kirpėjo amato, Kaune, Laisvės alėjoje, įrengė pirmą moderniausią vyrų ir moterų kirpyklą, iš Prancūzijos parsivežė ilgalaikio šukavimo įrangą. Ši kirpykla dirbo pagal naujausias Europos madas. Taigi, reikia manyti, kad visos laikinosios sostinės ponios naudojosi šiomis grožio paslaugomis ir skleidė frizūrų mados tendencijas po visą Lietuvą. Anuomet, kaip ir dabar, visas mados naujienas pirmiausia išbandydavo labiausiai pasiturinčios ar pirmosios ponios. Manau, visos Lietuvos damutės žvelgė į tai, kaip rengėsi ir dabinosi to laiko pirmoji valstybės dama inteligentiškoji Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė ir jos sesuo ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmona Jadvyga Tūbelienė. Veiklios, išsilavinusios, geru skoniu garsėjusios bajoraitės turėjo sekėjų ne tik tarp miesto ponių.
Beje, laikotarpis nebuvo pats palankiausias prabangai, o ir miesto kultūra dar ryškiai skyrėsi nuo kaimo, kur klestėjo namudinis lino audimas, milo vėlimas bei rankinis siuvimas. Miestuose kūrėsi pirmosios siuvimo artelės, bet vis dar trūko geros kokybės audinių, madingų galvos apdangalų, avalynės, ypač – plonyčių, moteriškumo simboliu tapusių kaproninių kojinių!
„Jei esi kokio fabriko darbininkė ar tarnaitė, svarbiausia nusiprausti ir susiadyti bene vienintelį drabužėlį, bet jei jau kokia valstybės tarnautoja ar miesto ponia, tik ir spėk gaudyti naujausias madas. Vienais metais madingi atviresni drabužiai, kelius vos dengiantis sijonas, išryškintas liemuo, atidengtas kaklas ir nutrumpinti plaukai, o kitais jau pereinama prie gėlėmis puoštų skrybėlaičių, suveržiamo liemens ir vėl ataugintų ilgesnių plaukų.“ („Kai Kaunas buvo Kaunas“)
Kaune, V. Putvinskio gatvėje 38, veikė geriausias Elenos Trejienės salonas. Šviesaus atminimo mados guru Dalia Jurginienė man pasakojo apie Trėją, prancūzų siuvėją, modistę, rengusią jos mamą. Sužinojusi, kokie pobūviai vyks pas Smetonas, Trėja specialiai atveždavo iš Paryžiaus prabangių audinių, batelių, brangių papuošalų, siūdindavo ponioms madingus apdarus. Kokios svarbos tais laikais buvo siuvėjo amatas?
Tarpukariu kunigo, mokytojo ir siuvėjo profesijos buvo gerbiamiausios. Kaimuose siuvėjo amato mokėsi iš kartos į kartą, o tarp miesto jaunimo buvo populiarios amatų mokyklos, mokytis siuvimo ir modeliavimo žmonės važiuodavo net į užsienį – Sankt Peterburgą, Varšuvą, Vieną, Paryžių. Iki šiol mados dizaino studijas juokais vadiname kilmingų mergaičių institutu. Anuomet siuvėjo amatas garantuodavo ne tik neblogą uždarbį, bet ir pagarbą, o jei dar – siuvėja-modistė, tada nėr lygių! Jei mokėsi siūti, megzti, galėsi dirbti bent „už stogą ir pavalgymą’’.
Geri siuvėjai ir dabar, ir anuomet buvo aukso vertės, juk gerą, tinkamai pasiūtą kostiumą vilkėdamas jautiesi savimi pasitikintis. Ne veltui atsirado posakis „kostiumas guli kaip nulietas“. Sutinkame žmogų pagal išvaizdą, pirmas įspūdis labai svarbus. Apranga – vienas stipriausių psichologinių veiksnių mūsų gyvenime.
To laiko aukštuomenė, politinė inteligentija ir šiaip miesto stileivos paklodavo nemenkus arklio vertės pinigėlius gerai eilutei ar frakui pasisiūdindi. Buvo ir juokingų mados perliukų, pavyzdžiui, vyrai, neturėdami pakankamai pinigų ar audinio, siūdinosi tik marškinių krūtinėlę ar rankogalius, o moterys – puošnią palaidinės krūtinėlę ar žabo. Kad nesupurvintų lakierkų ar odinių batelių, avėjo guminius kaliošus ir dengė batus siūtomis kojinėmis su sagutėmis šonuose.
Geriausias to meto Kauno siuvėjas Antanas Rimša, svėdasiškis, Laisvės alėjos 56-ame name turėjo drabužių siuvyklą ir... meistro etiketę. Pas poną Antaną kostiumus siuvosi ne tik buvęs miesto burmistras Jonas Vileišis, bet ir pats prezidentas. Knygos „Kai Kaunas buvo Kaunas“ herojus pasakoja, kad prie angliškos vilnos kostiumo, gulinčio kaip nulietas, ponas Rimša priderino marškinius ir elegantišką firmos „Derbi“ kaklaraištį. Už šį kostiumą pasakotojas sumoka 300 litų – beveik tiek kainuoja darbo arklys. „O geras kostiumas, geras frakas Kauno inteligentui labai svarbu. Tik pasirodyk kur nors su skolintu, bematant spauda išjuoks. (...) Išsiruošus į teatrą ar kokį priėmimą būtina ne tik tinkamą fraką vilkėti. Kelnės turi būti tinkamo ilgio, kaklaraištis tinkamai surištas, batai ir kojinės sėkmingai suderinti. Prie frako būtinos baltos pirštinės, kad linksmybėms įsisiūbavus kokiu prakaito lašu nesuteptum apnuogintos šokių partnerės nugaros.“ („Kai Kaunas buvo Kaunas“).
Pasak ilgametės Vilniaus modelių namų meno vadovės drabužių dizainerės D. Jurginienės, Lietuvoje buvo labai geras vyriškų drabužių siuvėjas Milašius. Jis kaip geriausiose to laiko Londono siuvyklose klientams padarydavo medinį manekeną ir pagal šį siūdindavo individualius drabužius. Ar ne nuostabu, kad mūsų mažoje šalyje madai visada buvo skiriamas tinkamas dėmesys?
Taip, mados ir skonio grūdas mumyse tikrai pasėtas! Vadinčiau mus šiauriečiais italais ar mažaisiais jausmingaisiais prancūzais, turime ir temperamento, noro puoštis, bet kartu jaučiame saiką, bent jau spalvoms tai tikrai! Gal todėl, kad esame Rytų ir Vakarų kryžkelėje, iš visų prisigraibėme po trupinėlį.
O dėl tų manekenų, tai svarbu pagauti žmogaus ergonominius parametrus, atrasti kūno balansą, tada ir judesiui laisvė, ir kritimas geras, ir dėvėjimas ilgas. Gerai parinktas torso manekenas, galvos apdangalo kaladė ar avalynės kurpalis palengvina konstravimą, dėmesys tinkamai siuvimo technologijai, audiniui, išmoningam dizainui, maloniam bendravimui, ir sėkmė garantuota! Individualus siuvimas anuomet, kaip ir dabar, – didžiulė prabanga. Siuvimo gudrybių ir šių dienų dizaineriai dar turėjo progos mokytis iš smetoniškosios Lietuvos meistrų, pati dar aptikau keletą dirbdama Vilniaus modelių namuose. Na, o drąsesni ir šiandien negailėdami investicijų bei laiko mokosi garsiojoje Londono tradicinio individualaus siuvimo ir stiliaus mokykloje „Savile Row“, kuri savo istoriją skaičiuoja nuo 1630-ųjų. Per 500 metų ji užaugino ne vieną talentingų siuvėjų kartą, rengė karališkosios šeimos atstovus, prezidentus, valstybės tarnautojus, pop žvaigždes ir įžymybes. Galime džiaugtis, kad ir lietuviai meistrai turi įgiję tokios neįkainojamos patirties.
Kada įvyko moterims labai svarbių kojinių revoliucija? Kaip formavosi moters vilioklės įvaizdis?
„Tvirtos kaip plienas ir plonos kaip voratinklis“ – jos nuo pirmosios 1939 m. pasaulinės parodos Niujorke iki šių dienų puošia viso pasaulio moterų kojas.
Dar 1929-aisiais garsusis Harvardo universiteto chemijos daktaras Wallace’as Carothersas buvo perviliotas amerikiečių chemijos kompanijos „Du Pont“ ir po ilgų eksperimentavimo metų laboratorijoje ištempė sintetines polimero gijas, šios vėliau buvo užpatentuotos kaip pirmasis žmonijos istorijoje sintetinis pluoštas nailonas. Idealus pluoštas naudotas ne tik aprangai siūti, bet ir karo pramonėje, iš jo siūti parašiutai, palapinės, oro balionai, įvairūs filtrai, neperšaunamos liemenės ir pan. Švelniosios šilko kojinės irgi kapituliavo prieš atsparųjį nailoną.
Pokariu visa Europa ir Amerika žavėjosi moters vilioklės įvaizdžiu, ne išimtis – ir Lietuva. Naująjį moters įvaizdį diktavo mados namai „Dior“: prigludusi išraiškinga krūtinė, plona talija, romantiškai plazdantis sijonas. Tiesa, toks įvaizdis labiau tiko jaunoms ir lieknoms merginoms, todėl kurti ir kitokie – universalesnių siluetų – drabužiai. Tuo metu lietuvės nešiojo siaurus sijonus iki kelių, kad matytųsi kojos, aptemptos plonomis prisegamomis kaprono ar nailono kojinėmis, pageidautina su siūle, ši neretai dėl nepritekliaus ant kojos buvo tiesiog nupiešiama kalio permanganato tirpalu. Beje, mums visiems gerai žinoma kompanija „Max Factor“ tada gamino kosmetiką šioms „skystoms kojinėms“. Revoliucija įvyko, bet mūsų karta įgijo rimtą priešą – plastiką. Pluoštas, pakeitęs pasaulį, verčia mus susimąstyti ir vartoti atsakingai. Tvari mada – prioritetinė ateities mados dizaino sritis.
Esate sakiusi, kad pokariu madą diktavo vyrų stygius. Kodėl Jus ypač stebina šis laikotarpis?
Per karą žuvo daug vyrų, liko daug vienišų, netekėjusių moterų ir merginų, o gyvenimas tęsėsi. Šiukštu kalbėti apie karo metų madą, nes žmonėms buvo svarbu apskritai turėti ką apsirengti, nesušalti, kad drabužis leistų laisvai ir patogiai jaustis. Archyvinėse nuotraukose matome to laiko gyventojus, vilkinčius vatinukes, veltinius, vilnones skaras žiemą, o vasarą – pigias kartūno sukneles ir vyriškus pusbačius ar lino marškinius, nuo karo užsilikusias galifė kelnes, aulinius batus su autais. Bet gal ir per karą būta akimirkų, kai žmonės norėjo bent drabužiu save pralinksminti, paguosti geresnės ateities viltimi? Moterys iš vyriškų milinių siūdinosi madingus dvieilius liemenuotus paltus, puošė metalo sagomis mezginius, gėlėto kartūno sukneles – nertomis apykaklaitėmis, o grubios odos batus švelnino baltomis kojinaitėmis iki kulkšnių. Galvas puošė šilko, kaprono kaspinais ar gimnazisto kepurėmis. Moteris džiugino karolių vėrinukai ir margintos krepdešino skiautės, o vyrai puošėsi baltais šilko šalikėliais, tautinėmis juostomis vietoj kaklaraiščių, stileivos dėvėjo skrybėles. Artėjant 1950-iesiems, moterų mada švelnėjo, tapo dar seksualesnė, atsirado vis daugiau romantiškų aprangos detalių: baltų nertų apykaklių, rauktų rankovėlių, gėlėtų audinių, liemenuotų švarkelių, plazdančių suknelių, nėriniuotų apatinių. Mada į Lietuvą keliavo ne tik iš Sovietų Sąjungos centrų – Maskvos ir Leningrado, bet dažnai ir neleistinais būdais, retais giminių siuntiniais iš Vakarų – Lenkijos, Vokietijos, Amerikos.
Pokario aprangos deficitas – šiandien mums nesuprantama pokario realybė. Tai laikas, kai klestėjo spekuliacija. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo gaminami tik šilti ir praktiški apatiniai, skirti ne seksualumui pabrėžti, o išgyventi, todėl natūraliai žmonės pasiilgo seksualumo, atėjo šilkinių nėriniuotų apatinių laikas. Moterys dievino ploną šilką, plazdantį šifoną, peršviečiamą siuvinėtą organzą. Liaunos statulėlės prigludusį siluetą išgaudavo slidžiais apatiniais bei korsetais, o gilios iškirptės, puoštos nėriniais, traukė vyrų žvilgsnius.
Man šis laikotarpis nostalgiškai žavus ir dėl to, kad tai – mano tėvų jaunystės metas. Mėgstu vartyti jų albumus ir stebėti aprangos, šukuosenų stilistiką. Beje, tarp dabartinių jaunuolių labai populiarus 50-ųjų kirpimas: trumpai skusti paausiai ir ilgi plaukai viršugalvyje. O sportiškus bomberius ir kelnytes trikotažu užraukta apačia, rasite visų puošeivų spintose. Žavus mados renesansas.
Ar tiesa, kad sovietmečiu valdžios vyrai nuspręsdavo, kokio ilgio bus moterų sijonai?
Na, gal ne tik vyrai, nors jų, einančių aukštas pareigas Lengvosios pramonės ir Buitinio aptarnavimo ministerijose, buvo dauguma, bet ir planavimo specialistės. Planavimo ekonomika diktavo savo sąlygas, gaminys negalėjo būti per brangus, todėl audinio, siūlių kiekis dažnai nulemdavo modelio vaizdą. Juk sovietmečiu algos buvo nedidelės, o ir išsiskirti iš minios tarybiniam žmogui buvo nevalia!
1960–1970-ieji – mini, midi, maxi laikai. Pirmosios raketos skrieja į kosmosą, pasaulinėje madoje karaliauja blizgesys, scenas valdo rokas, bliuzas, sekso revoliucijos išlaisvinti vadinamieji gėlių vaikai siaučia festivaliuose, o Tarybų Lietuvos jaunimas, kaip ir visa 15-os Socialistinių Respublikų Sąjunga, dėvi standartizuotas rudos ir mėlynos spalvų uniformas, svajoja apie džinsus, keičiasi uždraustomis užsienio grupių vinilo plokštelėmis, kopijuoja leidžiamus per rankas madų žurnalus ir džiaugiasi, jei pavyksta ką nors gauti po blatu, t. y. iš po prekystalio. Keisti laikai buvo, bet tai – žavus mano vaikystės periodas, kai kūryba ir saviraiška liejosi be ribų! Bet koks medžiagos gabalas ar siūlo galas ėjo į apyvartą, jeigu ne rimtas daiktas, tai bent aplikacija ar kita puošmena išeidavo. Standartizuotas gyvenimas su unikaliais, vienetiniais mados intarpais, tik tuo metu taip nesureikšminome to savitumo. Anuometis individualumas gimdavo iš neturėjimo, o šiandienis – kaip perteklinio vartojimo alternatyva.
Sovietmečiu lietuviškos mados labui dirbo 1954 m. įkurti Vilniaus modelių namai ir Vilniaus dailės institutas. 1985 m. pradėjote dirbti Vilniaus modelių namų dailininke ir modeliuotoja, o nuo 1995 m. iki šių namų gyvavimo pabaigos – meno vadove. Kaip prisimenate šį laikotarpį? Kokią patirtį nešatės iš apribojimų kupino laikotarpio, nesugebėjusio suvaržyti lietuvių kūrybiškumo?
Suvaržymai ypač skatino mano kūrybiškumą. Tuo metu dirbdama Vilniaus modelių namuose su geriausiais mados dizaineriais ir specialistais, įgijau daugiausia profesinės patirties ir patyriau aukščiausią kūrybos katarsio laipsnį. Tai – kūrybingas profesinis laikotarpis, jis suteikė galimybę dalintis įgyta patirtimi su kolegomis ir studentais. Nejutau apribojimų, nes gyvenau kūryba.
Už mados skyrelį „Tarybinės moters“ žurnale buvusi atsakinga D. Jurginienė pasakojo, kad sovietmečiu žmonės kūrė iš to, ką galėjo gauti. Tačiau Vilniaus modelių namai, laikydamiesi 16 modelių plano, sugebėjo pademonstruoti aukštajai madai prilygstantį meistriškumą, stiprių konstrukcijų rankų darbo kūrinių.
Buvo keletas pirmaujančių mados namų – Maskvos, Talino, Rygos, tarp jų – ir Vilniaus. Vilniaus modelių namuose kūrėme, dirbome ir kartais žaidėme madą tarsi aukščiausioje lygoje. Ten metai iš metų rinkosi profesionaliausia specialistų komanda, o visa modeliuoti reikalinga bazė, įranga ir darbo kultūra buvo aukščiausios prabos. Kiekvienais metais Osakoje vykdavo pasaulinės mados parodos, ten būdavo demonstruojama ir su geriausiais pasaulio mados namais konkuruojanti mūsų dizainerių kūryba. Beje, Vilniaus modelių namai turėjo savo mados leidinį. Nuo 1962 m. didelis, blizgus žurnalas „Banga“ puikavosi spaudos kioskuose, o iš viršelių šypsojosi gražiausi to laiko Lietuvos modeliai. Ne tik žurnalas, bet ir mūsų modeliai buvo itin populiarūs ir paklausūs tuometėje Rusijoje. Mados demonstravimas, išvykos, komandiruotės ne tik į Sovietų Sąjungą, bet ir į užsienį praskleisdavo nepaprastai geidžiamą užsienio mados užsklandą, taip įvykdavo kultūriniai ir kūrybiniai mainai.
Pamenu pirmąją ketvirtoje klasėje įsigytą „Bangą“ – pamačiau kioske jo blizgų ryškiai smaragdinį viršelį, bėgau atsiklausti mamos, ar galiu įsigyti, nes buvo gan brangus. Šio žurnalo vartymas man tapo ypatingu ritualu. Jau tada žinojau Coco Chanel, Christianą Diorą, Yves’ą Saint Laurent’ą. Turėjau sąsiuvinį, į kurį persipiešdavau madų žurnaluose rastus patinkančius modelius, o vėliau jau ir pati piešiau mados tendencijų eskizus, iš užsienio spaudos verčiau ir rašiau straipsnius „Bangai“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, žurnalą gaivinome, fotografavome, stilizavome, teko pabūti net mados redaktore.
Kokie, Jūsų akimis, yra Nepriklausomos Lietuvos mados dešimtmečiai?
Pasaulinėje madoje 9-asis dešimtmetis – globalizacijos pradžia. Persijos įlankos karas ir susilpnėjusi ekonomika ryškiai sumažino aukštosios mados namų pardavimo skaičius, buvusi ypač pelninga parfumerijos prekyba su Jungtinių Arabų Emiratų šalimis taip pat sumažėjo. Mados dizaino pasaulyje išryškėjo ekologinės, dvasingumo, tikrųjų vertybių apraiškos, dizaineriai ieškojo įkvėpimo autentiškuose dalykuose. Ilgai gyvavusį mados tendencijų diktatą pakeitė masių skonis, – akivaizdus atvirkštinis procesas „iš gatvės į podiumus“. Ankstyvieji 1990-ieji ypač išryškino eklektišką vartotojo saviveiklą. Derinome praeities, modernių laikotarpio subkultūrų ir etnikos elementus. Tatuiruotės, kūno piersingas, įvairiaspalviai plastiko papuošalai tampa ryškiais akcentais, o hipiški, berniukiškai valiūkiški ir pankų įvaizdžiai virsta nauju grunge look – spalvinga, rankų darbą imituojanti, tarsi padėvėta, „iš antrų rankų“, nuskalbta, dėvima sluoksniais, su sunkiais kareiviškais ar keliautojo batais derinama gatvės valkatėlių apranga. Grandžo įvaizdis kūrė prašmatnaus aplaidumo nuotaikas. Ryškios ir etninių kultūrų apraiškos kolekcijose. Orientalistika, turkiški, persiški raštai, pakistanietiškų suknelių-tunikų kirpimas, sijonai iki čiurnų, plačios, rauktos, klostėmis krentančios rytietiškos kelnės (Iranas, Indija) užkariauja mados podiumus, sukuria palankią terpę funkcionaliai, bet ryškiai tarpkultūrinei madai skleistis. Atrandame ir lietuviškų tautinių, baltiškų etnomotyvų. Mano etninės architektūros ir baldų puošybos motyvais paremta diplominė kolekcija „Turgaus šventė“ pelnė pirmąjį prizą pirmosiose „Vilniaus madų dienose’91“, tada tai buvo pirmieji madoje žingsniai savo autentiškos kultūros link. Paminėsiu, kad, kuriant beveik kiekvieną senųjų Vilniaus modelių namų metų kolekcijų rinktinę, buvo atiduodama duoklė tautinei tematikai, ypač jautriai atsiskleisdavo mūsų dizainerių išmonė ir meilė seniesiems amatams – mezginiams, nėriniams, siuvinėjimui, vėlimui, skiautiniams.
1990-ieji įtvirtino valdingumą demonstruojančios dvieilį kostiumą plačiais pečiais dėvinčios žmogystos siluetą, jį vėliau keitė neformalų kostiumą nuožulniais pečiais dėvinti itin liesa figūra. Ant bangos draugiški gamtai, ekologiški audiniai ir eklektiškas, sluoksniuotas drabužių dizainas, patogi, tvirta avalynė.
Kosmetikos pasaulyje vėl atrandami natūralūs produktai. 1990-ieji – antikailių judėjimo pradžia mados pramonėje. Natūralų kailį keitė dirbtinės imitacijos, įvairūs dubliuoti, peltakiuoti boloniniai šiltų medžiagų pakaitalai. Technologijų vystymasis, susižavėjimas futurizmu gimdė kibernetinės mados apraiškas: fetišistinės lateksinės medžiagos, aptempti sportiniai drabužiai ir spalvinga sportinė avalynė drąsiai veržėsi ne tik ant mados podiumų, bet ir buvo nepaprastai geidžiami gatvės stileivų.
Senoji prancūzų mada (Old Fashion) nebeatlaikė spaudimo ir atvėrė vartus veržliems tarptautiniams talentams, radikaliam jaunimui iš Antverpeno mados mokyklos. Naujieji mados vardai, dabar jau gerai žinomi mados revoliucionieriai – Martinas Margiela, Ann Demeulemeester, Dirkas Bikkembergsas, Driesas Van Notenas, austras Helmutas Langas, vokietė Jil Sander, britė Vivienne Westwood, Johnas Galiano, Alexanderis McQueenas – savo talentais ir idėjomis užtvindė mados takelius ir davė pradžią Demi-Couture. Ji tapo prieinama plačiai visuomenei, o jos atgarsiai nuvilnijo po platųjį pasaulį ir „užkabino“ mūsų talentinguosius. Laisva Lietuvos mada kėlėsi iš letargo miego.
Kaip metams bėgant keitėsi Jūsų pačios aprangos stilius?
Atsakysiu trumpai: nuo vaikiškų taškuotų kaspinų, baltų kojinyčių ir suknyčių iki velvetinių kelnių, languotų marškinių, sportbačių ir lininių terbų; nuo savadarbių mezginių iki spalvingų kartūno kliošų, plastiko auskarų ir aukštakulnių; nuo palaidų plaukų, turkiškų kelnių, ryškaus makiažo, godė sijono ir raudonų botiljonų iki minimalistinio prabangių audinių klasikinio kostiumo, autorinės juvelyrikos ir mažos juodos suknelės; nuo oversize džemperių, didelių rauktų suknių, baltų marškinių, tiulio sijonų iki sidabro sportbatukų, treningiukų, autorinių papuošalų ir kaldryčių... Pačiai smalsu, kas toliau! Spintos dar vis pilnos, bet po truputį valausi, dalinuosi, nebeperku, jau kurį laiką mažiau vartoju.
Valstybės šventę siūlėte švęsti kitaip – su mada keliaujant per laiką, per svarbiausius Lietuvos istorijos etapus (Mados, vaizdo, šviesos ir muzikos renginys, skirtas Kovo 11-ajai, – „Aktas. Istorinės tapatybės beieškant“). Sakėte: „Lietuvą apgaubčiau balto lino debesiu“. Kas Jums visada bus svarbu žvelgiant į mados tendencijas?
Svarbiausia – meilė žmonėms! Pastarųjų metų kūrybinių projektų „Moters širdis“ ir „Aktas. Istorinės atminties beieškant...“ sėkmė paskatino kurti autorinį prekių ženklą „51rd15/Širdis“. Šią idėją įprasmino poeto Vergilijaus dar prieš mūsų erą parašytos poemos „Eneida“ žodžiai: „Varium et mutabile, semper Femina.“ Išvertus: „Įvairi ir permaininga, visada Moteris.“ Ši citata inspiravo naujos veiklos pavadinimą „Semper Femina Concept“, kurią pradėjome kartu su bendraminte ryšių su visuomene specialiste Diana Ročiene.
Mūsų veikla skirta moterims, kurios nebijo ir nori pabrėžti savo moteriškumą, nesvarbu, kokio amžiaus tarpsnio būtų. Kurios vertina tvarius, kokybiškus daiktus. Nebijo išsiskirti iš minios, atrodyti ypatingos. Kurios nori bendrauti, dalytis, pažinti, tobulėti ir keistis. Tiki ir myli, kad ir kas nutiktų jų gyvenime. Mano manymu, nuo podiumo mados kūriniai turi žengti arčiau žmonių, tada jie lieka gyvi. Kolekcijos stilistika, veiklos idėja „iš širdies į širdį“. Sukurta drabužių ir aksesuarų linija, atspindinti mano stiliaus pajautą, tvarią, ilgalaikę, momentinėms stiliaus tendencijoms nepasiduodančią madą. Jau trečius metus su „Avenueart“ kolegomis J. Lunevičiene ir S. Dackiu vystome projektą „Menas arčiau“, – pristatome Lietuvos meną, žymiausius menininkus kitaip. .
Ar tiesa, kad ateities mada bręsta mokslo ir dizaino laboratorijose? Kas ištiks madą, kai drabužius ims gaminti 3D spausdintuvai?
Tiesa, ir nieko baisaus! Juk naujos technologijos veda į priekį, lavina protą, suteikia daug naujų galimybių. Kad spausdintuvas spausdintų, žmogus turi sukurti ir adaptuoti programą. Įvairių sričių specialistų kūrybinės dirbtuvės ir laboratorijos atveria naujas aprangos dizaino perspektyvas. Tikiu šviesia – tegul ir 3D dizaino – ateitimi.
