Holivudo aktorė, režisierė Greta Gerwig (37 m.) tikrai nebuvo pavadinta šios švedų garsenybės garbei, tačiau, akivaizdu, pasekė jos pėdomis. Visuose kino filmuose, kuriuose G. Gerwig vaidino ar kuriuos pastatė, nagrinėjamos įvairios problemos, su kuriomis susiduria moterys. Tiek šiuolaikinės (kino juosta „Boružėlė“), tiek ir nukeliančios žiūrovus į laikus po Amerikos pilietinio karo („Mažosios moterys“).
G. Gerwig gimė paprastoje šeimoje. Jos mama dirbo slaugytoja, tėvas – nedidelės įmonės finansininku. Augdama Sakramente Greta skaitė daug įvairios literatūros – pradedant graikų mitologija, baigiant J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovu“ ir, žinoma, Louisos May Alcott „Mažosiomis moterimis“. Tiesą sakant, G. Gerwig niekada nemanė, kad rašys scenarijus, tai daryti ją paskatino dramos mokytoja, kai mokėsi koledže. Jį baigusi Greta mėgino stoti mokytis šio amato į aukštąsias mokyklas, tačiau niekur nebuvo priimta. Tiesa, ši nesėkmė nesužlugdė Gretos svajonių vieną dieną tapti kino filmų kūrėja.
Karjerą Greta Gerwig pradėjo vaidindama mažareikšmius vaidmenis, kai dar studijavo koledže. O sėkmė nusišypsojo, kai gavo pagrindinį vaidmenį kino juostojo „Grynbergas“. Ši galimybė ne tik tapo profesinės sėkmės tramplynu, bet ir padėjo sutikti savo kūrybos bei gyvenimo partnerį Noah Baumbachą. Netrukus jie kartu parašė kino filmų „Panelė Amerika“ ir „Frances Ha“ scenarijus, o praėjusiais metais susilaukė ir pirmosios atžalos – sūnaus Haroldo.
Praėjusiais metais Greta ir Noah pastatė filmus „Mažosios moterys“ ir „Santuokos istorija“, ir abu darbai buvo nominuoti „Oskarams“. Abiejose kino juostose vaidina gera poros draugė puiki aktorė Laura Dern. Už geriausią antraeilį vaidmenį Noah režisuotoje „Santuokos istorijoje“ ji laimėjo „Oskarą“. Greta juokavo: „Noah kino juostoje Laura kuria poras išskiriančios teisininkės vaidmenį, o mano, atvirkščiai, – mylinčios, šeimą vienijančios motinos“.
„Mažosios moterys“ – tai Louisos May Alcott romano ekranizacija. Šis romanas G. Gerwig labai daug reiškia, mat jį skaitydavo tėvai, kai buvo maža. Tai – šeimos, kurioje auga keturios dukterys, istorija. Veiksmas rutuliojasi Amerikoje po pilietinio karo. Gretai buvo svarbu šiuolaikiškai ir suprantamai parodyti tų laikų problemas, su kuriomis susidūrė moterys. Pati G. Gerwig apie šią kino juostą sakė: „Mes vis dar ieškome būdų būti išgirstos ir parodyti, ką reiškia būti moterimi, mama, seserimi, dukra, piliete.“ Šis kino filmas primena XIX a. tapytą paveikslą, tačiau kartu atrodo labai moderniai. Tai padaryti padėjo energingi ir jauni aktoriai Florence Pugh, Timothee’as Chalametas ir Saoirse Ronan.
Greta Gerwig garsėja kaip kantri ir geros širdies režisierė. Sakoma, kad ji daro viską, kad tik aktoriai jaustųsi maksimaliai patogiai. Štai, kad ir filmuojant „Boružėlės“ išleistuvių sceną, Greta aikštelėje pasirodė vilkėdama savo seną išleistuvių suknelę – taip ji siekė neišsiskirti iš aktorių minios ir juos padrąsinti.
Su G. Gerwig susitikome prieš pat ekranuose pasirodant „Mažosioms moterims“, praėjus porai mėnesių po to, kai gimė sūnus. Moteris atrodė nuostabiai, ryškus oranžinis švarkas tik dar labiau pabrėžė puikias jos formas. Greta – labai aukšta, tačiau dėl to visai nekompleksuoja. Susitikus su G. Gerwig, pirmiausia pastebimas ne jos didelis ūgis, bet didelė širdis.
„Mažosios moterys“ – jau šešis kartus ekranizuotas klasikinis amerikiečių literatūros kūrinys. Jūsų ekranizacija – septinta. Pasižiūrėjus Jūsų kino juostą „Boružėlė“ kyla klausimas – ar nenorėjote, kad „Mažųjų moterų“ veiksmas rutuliotųsi šiais laikais?
Taip, šios kino juostos vaizduoja skirtingą laiką. „Boružėlė“ – 2001 m., „Mažosios moterys“ – 1861 m. Man patinka nušviesti problemas iš autentiško laikotarpio perspektyvos. Manau, kad padarinių to, kas vyko anuomet, yra ir šiandien. Jei pažvelgtume į sąrašą moterų, kurios mėgsta šį romaną, kurių gyvenimus jis paveikė, o jame yra Simone de Beauvoir, Elena Ferrante, J. K. Rowling, Anna Quindlen, Patti Smith, suprastume, kokią įtaką laikai, kai moterys net negalėjo užsidirbti pinigų, padarė šiandieniam pasauliui. Anuomet pasakyti, kad nori būti rašytoja ir užsidirbti pragyvenimui, buvo labai drąsu. Norėjau kalbėti apie tai, kadangi ir šiandien moterų teisių lygybės klausimas yra aktualus.
Ironiška, kad „Boružėlę“ ir „Mažąsias moteris“ skiria daugiau nei 100 metų, tačiau problemos, su kuriomis susiduria herojės, kone tos pačios. Ar niekas nepasikeitė per šitiek metų?
Pasikeitė, ir pokyčiai yra milžiniški! Be Jo March, Louisos May Alcott greičiausiai ir šiandien negalėčiau rašyti ar kurti filmų. Jos suteikė galimybę man ir daugeliui moterų visame pasaulyje. Na, o kinas – viena iš priemonių skleisti savo idėjas. Aš ją pamėgau, ir ji man padeda siekti savo tikslų. O aš noriu, kad pasaulis būtų geresnis, kad moterys turėtų daugiau galimybių. To, matyt, nori dauguma. Žinoma, situacija šiandien kur kas geresnė nei seniau. Ir aš tikiu, kad paauglės eina į kiną, skaito knygas ir svajoja tapti kūrėjomis, rašytojomis. Jos kasdien turi vis daugiau pavyzdžių, į ką lygiuotis. Ir tikiu, kad nors vis dar yra ko siekti, einame teisingu keliu.
Kuo „Mažųjų moterų“ filmavimas skyrėsi nuo „Boružėlės“?
„Mažųjų moterų“ ir Jo March istoriją mėgau visą savo gyvenimą. Tai buvo mėgstamiausia mano knyga, ją tėvai skaitydavo man prieš miegą. Manau, būtent ji padėjo man patikėti, kad galiu rašyti. Jo – ambicinga mergaitė, o kaip žmogus – aukščiau už daugelį dalykų, vykstančių aplink ją. Būtent tokį pagrindinės herojės paveikslą nešiojausi širdį, kol vieną dieną išgirdau, kad „Sony“ nori ekranizuoti romaną „Mažosios moterys“, tad nieko nelaukusi pasisiūliau tai padaryti. Mūsų požiūris ir vizija sutapo. Man šis darbas buvo labai svarbus, nes tai unikali istorija apie moterį, tapusią rašytoja, ir apie tai, kokį kelią jai teko nueiti, kad įgyvendintų savo svajonę.
Spalvinė kino juostos gama – nuostabi. Jausmas, lyg žiūrėtum į C. Monet ar G. Seurat paveikslą. Ypač prikausto paplūdimio scena. Kas Jus, kaip režisierę, įkvėpė, kaip gimė ši vizija?
Pirmiausia dėkoju, kad palyginote mano darbą su tokiais žymiais tapytojais. Norėjau, kad kino filmas būtų panašus į XIX a. paveikslus. Nemažai laiko praleidau Metropolitano meno muziejuje, kuriame eksponuojama didžiulė XIX a. amerikiečių dailininkų kolekcija. Sukurti paplūdimio sceną mane įkvėpė Winslow Homerio 1865 m. paveikslas, kuriame pavaizduotos trys mergaitės ir šuo Masačusetso paplūdimyje. Kai jį pamačiau, negalėjau atsistebėti, kokios šiuolaikiškos atrodė tos mergaitės. O juk tai – 1865 metai! Todėl kai ieškojome vietos šiai scenai filmuoti, nuvykau tiesiai į Masačusetsą, ieškojau paplūdimio, panašiausio į nutapytą W. Homerio paveiksle. Ir radau laiko nepaliestą Kreino paplūdimį. Jame ir filmavome.
Praktiškai kiekvieną filmo sceną inspiravo koks nors paveikslas. Rodydama Eimę kaip dailininkę įkvėpimo sėmiausi iš Seurat. 1868 m., modernizmo pradžia, Paryžius. Eimė apsidairo ir sako: „Noriu būti garsi arba nieko.“ Skamba labai moderniai, tačiau ši eilutė – iš knygos. Tiesą sakant, atradau, kad knygoje „Mažosios moterys“ – labai daug šiuolaikiškumo. Filmą matę žmonės negali patikėti, kad dialogus parašiau ne aš. Turėjau tikinti, kad tai – originalas.
„Mažosios moterys“ – knyga, įkvėpusi Jus rašyti, o kino juosta „Boružėlė“, galima sakyti, – autobiografija, tiesa?
Taip.
Ar galima daryti išvadą, kad Saoirse Ronan įkūnija Jus? Ar ši aktorė vaidins ir Jūsų kuriamame naujame kino filme?
Saoirse man patinka kaip aktorė. Kartais sunku pažvelgti į savo darbą iš šalies, jį analizuoti, bet aš žinau, kas man patinka. Ir ji man patinka. Tiesą sakant, Saoirse yra daugiau nei aktorė, ji – tarsi kino filmo kūrybos partnerė. S. Ronan pati nuoširdžiai prisideda kone prie visų procesų. Štai, kad ir scena, kurioje ji rašo, – Saoirse vilki militaristinio stiliaus švarką. Šį įvaizdį aktorė sukūrė pati. S. Ronan sakė jaučianti, kad rašymas Jo yra tarsi karinis aktas, kova, vyriška energija, svetimos teritorijos užgrobimas, taigi norėjo būti atitinkamai apsirengusi. Panašių smulkmenų kino juostoje apstu, ir tai yra jos indėlis. Kai kurias scenas Saoirse padarė dar labiau prasmingas. Taigi nėra taip, kad aš esu rašytoja, režisierė, ir ji daro tai, ką liepiu. S. Ronan kuria kartu su manimi, petis į petį.
Abiejų juostų pagrindinės herojės yra konfliktiškos. Ar ir Jūs tokia?
Ne, aš esu labai kukli ir taiki. Niekada su niekuo nesibaru (juokiasi).
Jūs ir Jūsų partneris Noah kurdami „Santuokos istoriją“ nagrinėjote santykių, meilės, santuokos problemas ir džiaugsmus. Kokia atmosfera tvyrojo namie?
Noah pirmąją šio kino filmo ištrauką man parodė praėjusiais metais per Padėkos dieną. Tada kaip tik buvau trumpam grįžusi namo – filmavome kitame mieste. Po peržiūros verkiau 2,5 valandos. Tai buvo nuostabu. Taip jam ir pasakiau. Manau, mus ir sieja tai, kad abu domina tikros, žmogiškos istorijos.
Tikiu, kad neturite daug laiko, tačiau man labai įdomu, ką šiuo metu skaitote?
Visai neseniai vieną po kitos perskaičiau dvi Sally Rooney knygas – „Normalūs žmonės“ ir „Pokalbiai su draugais“. S. Rooney – 28-erių metų Airijos rašytoja. Neįprasta ir be galo protinga. Iki šiol negaliu patikėti, kiek daug ji išmano. Tiesa, knygas perskaičiau labai greitai. Tada pradėjau Roberto Sapolsky’io „Gerai elkis“ apie biologinę elgesio evoliuciją. Sudėtinga, tačiau labai gera knyga. Stengiuosi domėtis kuo įvairesnėmis temomis, nes niekada negali žinoti, ko gyvenime prireiks. Žinoma, labiausiai man patinka skaityti romanus, tačiau noriu plėsti savo akiratį, todėl į namų biblioteką įtraukiu ir tokias knygas.
Kas pasikeitė, kai tapote mama?
Mama kol kas esu tik septynis mėnesius, todėl daryti išvadas dar sunku. Tiesa, vienas dalykas pasikeitė tikrai – dabar kur kas mažiau miegu. Tiek motinystė, tiek kūryba – mano gyvenimo džiaugsmai, todėl tikrai nesustosiu. Žinoma, sūnus mane keičia kaip asmenybę, ir tai, manau, atsispindės mano kuriamuose filmuose. Neturiu vieno atsakymo... Nežinau. Galbūt vėliau galėsiu pasakyti. Dabar tiesiog mėgaujuosi gyvenimo man teikiamais malonumais – kiek motinyste, tiek ir galimybe kurti.
