Norėtųsi pokalbį pradėti nuo Jūsų kūrybinės veiklos daugiabriauniškumo.
Turbūt tiesiog tokiu reikia gimti (atsidūsta)...
Gimiau per Pavasario lygiadienį, kovo 21-ąją. Nei žiema, nei vasara. Nei naktis, nei diena. Tarp žemės ir dangaus. Tarp ugnies ir vandens.
Matyt, toji ugnis, tie šilumos išsiilgę upeliai, būtent tas gimimo laikas, erdvė ir visa aplinka ir nulemia žmogaus gyvenimą, jo pasirinkimus.
Ko gero, kažkokios aplinkybės ir lėmė, kad manajame gyvenime yra dvi linijos. Viena – profesinė, žemiška, iš kurios duoną kaip ir galėčiau valgyti, kita – dvasinė, kūrybinė. Ir čia viskas susiveda į tą patį paveldą. Vienur jis materialus, kitur – nematerialusis, dvasinis paveldas. Abi šios sritys savaip papildo viena kitą.
Vis dėlto kaip Jums pavyksta į istoriją, į mūsų tautos paveldą pasižiūrėti per kūrybą, o paskui viską tarsi savaime transformuoti į savo veiklą ir savo gyvenimą. Man visa tai yra tokia didžiulė paslaptis!
Aš nuo septynerių metų vasarą su tėvu vykdavau į tėvo ekspediciją, t. y. į archeologų ekspedicijas.
Jūsų tėtis – vienas žymiausių Lietuvos archeologų, profesorius Vytautas Urbanavičius, atkūręs Kristijono Donelaičio portretą, tyrinėjęs Lietuvos kapinynus, senkapius, pagoniškų apeigų vietas?
Taip. Tokia mano likimo dovana!
Beje, mano tėvas devintąjį dešimtmetį daugiau nei penkerius metus tyrinėjo Vilniaus katedros požemius, o vėliau vykdė ir koordinavo archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorijoje.
Grįžkime į Jūsų pirmąsias archeologines ekspedicijas. Ką prisimenate iš to vaikystės laiko?
Mano atminty giliai išliko matyti atidengti žmonių palaikų kauleliai su labai gražiais papuošalais, aš visąlaik mačiau ekspedicijose dirbančių žmonių požiūrį į savo darbą, jų atsakingumą ir nepaprastą susikaupimą – pagarbą tiems palaidojimams. Ir jau nuo mažumės suvokiau, kad tie mūsų protėviai palaidoti su pagarba ir didele meile.
Mane jau nuo mokyklos laikų domino, kokie jie buvo tie mūsų protėviai. Kokia buvo jų buitis? Man buvo smalsu sužinoti, kaip, tarkim, jie rengėsi ir kokia kalba kalbėjo. Skaitydama pasakas visada pagalvodavau, kad jos greičiausiai atėjo pas mus iš tų laikų, kuriuose sustingo protėvių gyvenimas.
O dainos! Kaip tie žmonės dainavo? Visi tie dalykai man labai susisiejo.
Dainavimas Jus taip pat lydėjo nuo mokyklos metų. Regis, buvote ir populiaraus „Dainų dainelės“ konkurso laureatė.
„Dainų dainelėj“ 1980 metais gavau žiūrovų prizą už lietuvių liaudies dainos atlikimą.
Ar prisimenate kokia tai buvo daina?
Žinoma! Kaip pamirši? Tai buvo „Teka teka šviesi saulė“.
Tad natūralus klausimas – kodėl nepasirinkote dainavimo studijų?
Turbūt bus natūralus atsakymas (šypsosi). Dėl dainavimo tai visi – namiškiai, giminės, draugai buvo įsitikinę, kad stosiu į dainavimą, į Konservatoriją. Ir man tokia mintis kirbėjo. Taigi nuėjau į konsultaciją. Profesorius E. Paulauskas, tuometis „Dainų dainelės“ konkurso pirmininkas, išklausęs pasakė: „Stok!“ O aš užvėrusi sunkias Konservatorijos duris tarytum sustingau, nes atėjo tokia spontaniška, verianti mintis, o kas nutiks, jei ateis toks laikas ir aš nebegalėsiu dainuoti.
Taip analitiškai „išsvarstė“ abiturientė?
Taip.
Ir tada pasukote Vilniaus universiteto link.
Į Istorijos fakultetą. Tad šis mano pasirinkimas nebuvo spontaniškas. Čia turbūt „suveikė“ mano žemiškasis lygiadienio vaiko pradas. Aš pati apsisprendžiau, kad man reikia profesijos, to žemiško pagrindo. O muzikavimas, gitara, dainavimas visada bus šalia. Kaip dvasinė atgaiva.
Tačiau studijuodama istoriją buvote aktyvi studentų dainų konkursų dalyvė, berods, ir garsiajame Romo Lileikio rengiamame „Filologijos rudens“ festivalyje ne kartą dalyvavote.
Studijų metais aš net vadovavau Istorijos fakulteto folkloro ansambliui. O į „Filologijos rudenį“ nuėjau, atrodo, besimokydama antrame kurse. Buvo gana kurioziškas atvejis. Kažkas iš bičiulių sako, nueik pas Romą Lileikį į Filologijos fakulteto kultūros klubą, ten festivalį organizuoja. Kai nuėjau, sužinojau, kad jau festivalis pasibaigė, o šeštadienį kaip tik vyks laureatų koncertas. Tačiau Filologijos fakulteto kultūros klube R. Lileikis paprašė padainuot, o po dainos ir sako, ateik į laureatų vakarą. Ir taip prasidėjo dainavimas Vilniaus universitete. Kartu su žurnalistu ir poetu Romu Poderiu dalyvavau aukštųjų mokyklų studentų muzikiniuose renginiuose, Vilniaus miesto pilietinės dainos konkurse. Kažką tuo metu mėginau savo kurti. Vieną dainą atlikdavau pritariant gitarai, o kita – būtinai liaudies. Aš savyje turiu tą tautos ir dainos jausmą. Mano patriotizmas tuo laiku buvo lietuviška daina. Folkloras, kūryba ir buvo tas pasipriešinimas. Aš jį turiu iki šiol, tad visada einu pakelta galva.
Įdomiausia, kad tose varžytuvėse aukštųjų mokyklų buvo trys duetai. Iš Vilniaus universiteto buvo ekonomisčių merginų duetas, iš Istorijos fakulteto aš su Romu Poderiu, o trečias duetas buvo Saulius ir Paulius Steponavičiai iš Lietuvos muzikos akademijos (tuometės Konservatorijos).
Juokdavomės, kad mūsų vilnietiški duetai (merginų, vyrų, mišrus) kasmet kaip kokioj rotacijoj keisdavosi laureatų vietomis.
Dainininkas ir restauratorius Saulius Steponavičius?
Taip, mano vyras Saulius tais laikais duetu dainavo su savo broliu Pauliumi. Taip jau nutiko, kad aš po kelerių metų vyrų duetą išskyriau. Tačiau ir gyvenimas juodu savaip „išskyrė“: vienas (Saulius) labiau dainuoja, kitas – puikiai restauruoja.
Žvalgantis po profesinius Jūsų laukus matai nuveiktus didžiulius darbus. Esate kelių monografijų, mokslo straipsnių autorė, Lietuvos archeologijos draugijos narė.
Ko gero, arčiausiai širdies mano knygos apie archeologą Petrą Tarasenką ir, žinoma, disertacijos pagrindu parengta monografija „Lietuvos valdovo dvaro prabanga XIII a. viduryje – XVI a. pradžioje“.
Labai platūs Jūsų archeologinių tyrimų interesai.
Pirmiausia išskirčiau kostiumologinius tyrimus. Jie apima senovės baltų archeologinio kostiumo raidą, Viduramžių ir Naujųjų laikų Lietuvos didžiosios Kunigaikštystės kostiumo ypatybes; dvaro ir miesto mados įtaką tautinio kostiumo formavimuisi. Taip pat tyrinėju materialinės, dvasinės ir kulinarinės kultūros paveldą bei jo atkūrimo galimybės. Atskira sritis vėl muzika. Tai lietuvių materialinės kultūros atspindžiai dainuojamojoje tautosakoje ir jų tarpusavio sąsajos. Na, o Lietuvos valdovo dvaro prabanga ir jo kultūrinė bei dvasinė aplinka, kuriai skyriau savo mokslo studijas, iš mano akiračio niekur nedingo, nes ir keletą Žemutinės pilies dvariškių bei karių kostiumų taip pat teko rekonstruoti.
O garsiosios rugpjūčio pabaigoje Vilniuje vykstančios Baltramiejaus mugės amatininkai taip pat Jūsų aprengti?
Ne visi, o tik amatininkų klubo „Dvaro meistrai“ nariai, kadaise suvienyti mano organizuotame „Pilies festivalyje“. Tačiau viena šių nuopelnų prisiimti negaliu, nes prie šio darbo prisidėjo ir dailininkė Ramutė Baltrūnienė bei kostiumų konstruotoja Rūta Kučinskienė.
Ir visa tai dabar darote dirbdama savo įkurtoje viešojoje įstaigoje „Vita Antiqua“?
Išėjusi iš Valdovų rūmų muziejaus, galvojau, kaip toliau gyventi ir kuo tą gyvenimą praturtinti. Taip grįžau prie savo išsvajotos temos – archeologinio kostiumo rekonstrukcijos, kuria epizodiškai užsiėmiau maždaug nuo 1997 metų. Tai savotiška avantiūra. Juk 100 nuošimčių negali atkurti to kostiumo. Turi „įjungti“ fantaziją. Nė vieno drabužio išlikusio neturime! Viskas iš skiaučių, o papuošalų išdėstymas ant sudūlėjusių kaulelių gali padiktuoti ne vieną drabužių dėvėjimo versiją...
Visais atvejais tai yra meninė archeologinio kostiumo rekonstrukcija. Džiaugiuosi, kad šis mano pomėgis ir ilgametis triūsas nepraėjo veltui: šiemet gavau meno kūrėjo statusą. Buvo be galo smagu ir gera, kad mane pagaliau pamatė, suprato ir įvertino.
Pernai Jūsų sukurtas kūrybinio folkloro kolektyvas „Sedula“ minėjo 25-metį. Išleista ne viena kompaktinė plokštelė, su koncertais skersai išilgai išvažinėta Lietuva. Daug gyvenimo esate atidavusi šiam kolektyvui.
Išties, tai buvo gražus, prasmingas ir kūrybingas gyvenimo tarpsnis, kurį vainikavo 25-mečio programa, skirta moters pasaulėjautai ir didelę dalį joje užimančiam sakraliam Vandenų pasauliui.
Aš juk dar turiu ne tik Sedulą, bet Vilniaus dzūkulius. Mes nedainuojame XX amžiaus dainų. Man jos labai paviršutiniškos. Sudarydama repertuarą, aš ieškau senovinių dainų. Ieškau sąskambio, turinio ir formų. O jose ieškau gelmės.
Norėjau paklausti ir apie solinę kūrybą. Ir apie Steponavičių šeimyninį ansamblį Rugiaveidė su šeima.
„Džiazai“ niekada nebuvo ir nėra mano stilius. Jei tu natūraliai dainuoji, tai tavo nuotaika, pulsas kitoks. Esu tikra, kad su kompiuteriu jokios atmosferos nesukursi.
Tad su tuo „postfolkloru“ mano santykis gana aiškus. Aš folklorą kitaip matau ir kitaip jaučiu. Vokaliniais sąskambiais galima atkartoti kad ir dūdmaišį. Žinau, kad vertintojai tai skeptiškai vertina. Bet tai mano požiūris ir mano stilius.
Dabar Rugiaveidės su šeima koncertai tapo kameriniai. Ypač, kai vaikai paaugo, o dabar jau ir suaugo! (šypsosi). Mes su Sauliumi juos nuo mažens įtraukėme muzikuoti. Bet jiedu taip pat nepasirinko muzikos kaip pagrindinės profesijos. Būtų norėję, būtų galėję. Abudu turi labai gerą pojūtį. Bet Linas skraidė nuo vaikystės. Tik į dangų žiūrėjo. Tai ir pasirinko dangaus platybes. Jis – lakūnas.
O Ramunė pasuko į teisę kaip močiutė, mano mama. Dabar Ramunė studijuoja teisės doktorantūroje Vilniaus universitete, bet tebedainuoja. Ir Seduloj, ir Steponavičių šeimoj. Tiesiog muzika yra ne tik mūsų su Sauliumi, bet ir mūsų vaikų gyvenimo dalis.
Dėkoju už nuoširdų pokalbį ir linkiu dar daug gražių kūrybinės veiklos sąskambių gelmės.
Kalbėjosi „Moters“ svetainės šeimininkė Gitana
