Kaune gyvenančios moters likimas – simbolinė XX a. Lietuvos istorijos iliustracija. Laiminga vaikystė patriotiškoje šeimoje tarpukariu, pragariška kelionė į Arktį su pirmąja sovietinių trėmimų banga, šaltis, badas, mamos ir tėvelio netektis, KGB persekiojimas ir patyčios sovietmečiu grįžus į gimtinę. Ir – entuziastingas darbas vėl nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi apdovanota I. S. Valaitytė-Špakauskienė yra ilgiausiai mūsų šalyje dirbantis žmogus – po karantino pauzės Lietuvos liaudies buities muziejuje, prie tremtinių jurtos, ji vėl pristato lankytojams edukacines programas, pasakoja apie tremtį. (Pokalbis vyko vasarą - red. past.).
Turistė, kuri užsibuvo
I. S. Valaitytės-Špakauskienės pasakojimas apie savo gyvenimo patirtį įtraukia. Jis gausus smulkiausių detalių, įdomiausių šalutinių vingių, vaizdingų palyginimų ir apibūdinimų. Tikrai ne veltui R. Šepetys – ši moteris tada dar nebuvo rašytoja, lankėsi savo protėvių šalyje kaip turistė – juo susidomėjo.
„Tai buvo seniai, gal maždaug prieš dešimt metų. Rūtos vyras ir brolis eina po muziejaus teritoriją ratais, jiems viskas jau nusibodę, o mes su Rūta vis kalbamės. Be galo ilgai sėdėjome, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Paskui paaiškėjo, kad jinai knygą išleido, nors lig tol nebuvo nieko parašiusi. Atsiuntė man „Tarp pilkų debesų“ egzempliorių anglų kalba, tada knyga dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą. Po kurio laiko Rūta gavo apdovanojimą už nuopelnus tėvynei, į iškilmes buvau pakviesta ir aš. Rūta tuo metu jau rašė antrą knygą.“
Tikrai smalsu, kaip Irena Saulutė vertina knygą apie save? „Švelnu. Bet gal ir neįmanoma perteikti to, ką patyrėme... Juk tai buvo nuolatinis, nepaliaujamas badas. Ne badas, kai valgyti nori, o mirtinas badas, kai broliukai, sesutės, mamytės, bendrakeleiviai krinta tau po kojomis ir miršta. Karo metas, ir tu žinai, kad niekam nerūpi, niekas tau negali padėti. Ir kad iki tavo namų – tūkstančiai kilometrų, nepareisi. Iš centrinio Sibiro gal ir pareitum pėsčias į Lietuvą, – pagaus ar nepagaus, numirsi ar nenumirsi. O iš Arkties nė neišeisi, nes ten milžiniškos upės, milžiniški kalnai, o pirmas sutiktas žmogus gali iš tavęs dokumentų paprašyti, – apie šaltį ir badą lydėjusią neviltį pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Kai sušaudo, tai įvyksta greitai. O čia – nežinai, kas pirmas iš tavo šeimos mirs. Ir jokių šansų nei sušilti, nei pamatyti tėvynę. Juk nors kūnas, rankos, kojos, nosies galas nušalę, dvasia tu esi visas Lietuvoje, gyveni prisiminimais. Esi apimtas nevilties, bet tiki stebuklu, nors nežinai, kaip jis galėtų įvykti. Šnekėjome tik apie Lietuvą ir apie valgį – tai buvo vienintelės pokalbių temos.“
R. Šepetys knygoje Irena Saulutė vaizduojama kaip menininkė. „Čia jau Rūtos pridėtas reikaliukas, – šypsosi pagrindinės romano veikėjos įkvėpėja. – Neatsimenu, ką jai pasakojau, vertinau ją tik kaip turistę, kuri užsibuvo. Man tik įstrigo, kad jos senelis buvo lietuvis karininkas Šepetys, o vyras – jau amerikonas. Ir pasibaigė jos lietuvybė. Jinai nė žodelio nemokėjo lietuviškai, augo jau anglakalbėje šeimoje.“
Spėliodama, kodėl ji knygoje yra dailininkė, nors baigė Antrąją Kauno medicinos felčerių mokyklą, vadovavo ne vienos gamyklos medicinos punktui, I. S. Valaitytė-Špakauskienė svarsto: „Gal Rūtai įstrigo, kad vaikystėje kopijuodavau iš žurnalų – minkštu pieštuku į piešimo bloknotą visas artistes variau? Turėjau tokį pomėgį, bet mano svajonių profesija, kiek save atsimenu, buvo arba balerina, arba – daktarė. Balerina gal dėl to, kad vaikystėje buvau tampoma po teatrus. O medicinai trauką jutau nuo mažumės, mano mamytė pati termometro nenukratydavo – pas mane lėkdavo, dar kai net į mokyklą nėjau. O nuo ligoninių ir vaistinių kvapo tiesiog kaifuodavau.
Vakarais išeidavau į kiemą ir, jeigu ten būdavo likę vaikų neparsineštų namo lėlių ar meškiukų, šaltu veidu juos išoperuodavau – išimdavau viską iš vidaus pasižiūrėti, ko jie čia verkia. Labai nusivildavau viduje neradusi organų. Tada atsinešdavau siūlų, žirkles, viską užsiūdavau ir palikdavau. Niekas nė karto nėra to pastebėjęs ar kėlęs dėl to triukšmą. Žodžiu, ruošiausi būti chirurge. Vėliau tai iš dalies ir įvyko.“
I. S. Valaitytė-Špakauskienė prisimena ir Mariaus Markevičiaus filmo „Tarp pilkų debesų“ premjerą bei savo jaudulį tądien: „Žiūrint filmą Vilniuje taip sugriebė už dūšelės, kad detalių nemačiau. Po kelių dienų Kaune galvoju – einu ramiai, be prezidentų (Dalia Grybauskaitė dalyvavo premjeroje) pažiūrėsiu.
Kadangi buvau šiek tiek susipažinusi su filmavimo grupės finansais, žiūrėdama supratau, kad, būdamas ir geriausiu režisieriumi, negali padaryti to, ką gali tik Holivudas. Nors tikrai buvo ir entuziazmo (svetimtaučių aktorių – taip pat), ir pastangų parodyti viską kuo tikriau... Tačiau mes, lapteviečiai tremtiniai, žiūrėjome filmą ir džiaugėmės už Lietuvą, kad sovietams ant nuospaudos lipa. Ir lipa jau pasauliniu mastu. Rūta ir Marius tai pramušė, ačiū jiems, bučiuoju!“
Mano, kad buvo užsigrūdinusi
Kasmet (tik šiemet šią tradiciją pertraukė pasaulį parklupdęs koronavirusas), artėjant birželio 14-ajai, Gedulo ir vilties dienai, į Rumšiškes atvažiuoja amerikiečių moksleivių ekskursija. Kai vadovas jų paklausia, ar skaitė „Tarp pilkų debesų“, pakyla rankų miškas. Kai kurie jų vežasi knygą su savimi ir kelionėje skaito, kiti jau iš anksto būna perskaitę. Visiems labiausiai rūpi, kas už ko ištekėjo. I. S. Valaitytė-Špakauskienė juokiasi: „Tenka jiems paaiškinti, kad tai romanas, rimtas istorinis reikalas, pateiktas romano pavidalu. Klausiu, koks penkiolikmetis, aštuoniolikmetis ar dvidešimtmetis skaitys knygą, jeigu joje nebus meilės?“
Tačiau surimtėjusi ir man, kaip tiems amerikiečių moksleiviams, ji paliudija, kad jausmai užgimdavo net tomis nežmoniškomis sąlygomis: „Turėjome ir širdis, ir akis, krūvoje gyvenome, krūvoje dirbome. Ir jeigu nemiršti, esi tas pats, absoliučiai tas pats žmogus. Pagalvokite: net jei viskas iš tavęs atimta, širdis, akys ir prigimtis juk neatimta...“
Tiesa, Irenos Saulutės širdį didžioji meilė aplankė gerokai vėliau, jau Lietuvoje. „Tai nereiškia, kad Arktyje nelakstė iš paskos vyresni, juk buvau didžiausia čirškautoja. Tik kad man tada rūpėjo Lietuva, rūpėjo tėvelį surasti“, – prisimena laimingoje santuokoje 42-ejus metus pragyvenusi moteris.
Išklausę I. S. Valaitytės-Špakauskienės pasakojimą apie lietuvių tremtinių varganą egzistenciją arktiniame šaltyje, ne tik amerikoniukai, bet jau ir dabartiniai lietuviukai garsiai nusistebi: „Turbūt jūs labai užsigrūdinusi? Jau mes tai negalėtume šitaip, neištvertume tokių sąlygų.“ Į tai vaikystėje buvusi lepūnėlė tarpukario Lietuvos karininko dukra atsako: „O argi kas jūsų klaustų? Ir kodėl manote, kad buvome už jus mažiau išlepę?“
Kotletai iš virtos žolės
Pasiturintys Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus ir dvarininkaitės namai, knygų skaitymas naktimis po antklode, pasišviečiant prožektoriuku, dūkimas su medžiokliniais šunimis, pasivaikščiojimas su aukle, vasaros Palangoje, indėniški žaidimai su vyresniu broliu – taip atrodė Irenos Saulutės vaikystė. O kai jai buvo trylika, viskas per vieną 1941-ųjų birželio 14-osios naktį pasikeitė kardinaliai.
Į giminaičių vienkiemį šalia Lukšių, kur slapstėsi okupuotos valstybės karininko šeima, užgriuvę ginkluoti rusiškai kalbantys vyrai brutaliai sudraskė keturių žmonių likimus. Tėvelį įgrūdo į vieną vagoną, mamą su paaugliais vaikais – į kitą. Ši šeima daugiau niekada kartu nesės prie Kūčių stalo, iš tremties į Lietuvą gyvi grįš tik du – Irena Saulutė ir jos brolis Romualdas. O juos įskundęs komunistėlis padarys skambią karjerą ir nežinia, ar bent gyvenimo saulėlydyje susimąstys, kad myriop pasmerkė nekaltus žmones.
Po daugiau nei mėnesį trukusios kelionės antisanitarinėmis sąlygomis gyvuliniais vagonais ir vargingo slinkimo pėsčiomis Altajaus kalnų keliukais tremtinių būrys pasiekia buvusį angliakasių miestelį. Irenos Saulutės mamą ir brolį kasdien varo į kalnus kirsti medžių, o trylikametės užduotis – parūpinti malkų ir maisto. Tokia dabar mergaitės kasdienybė.
Lietuvių šeimą savo mažulyčiame namuke sutikusi priglausti širdinga rusė turi du berniukus, jos vyras – fronte, netrukus ateina pranešimas, kad „dingo be žinios.“ Šalia moters trobelės – darželiukas (tik balandos ir dilgėlės), netoli – kalnų šlaitai, prigriuvę vertingų milžiniškų medžių – maumedžių, kedrų, eglių. Puikios malkos!
„Valgį galime gamintis lauke ant laužo, puodą mums paskolina šeimininkė, bet ką jame virti? Iš pradžių iš rusių daržų suvalgome visas dilgėles ir balandas – žoles, kurias pažįstame, tada jau tenka lipti į kalnus žoliauti, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Brolis ir mama rytais išeina į darbą, o aš – rinkti smalingos, sakuotos medienos ir žolių rauti. Labai baisu. Miškas tankus, didžiuliai medžiai, o pomedis – vešlūs krūmai, mano ūgio paparčiai, eglaitės, ant apatinių jų šakų dar ir gyvatės kaba. Juo baisiau, kad po tuos gyvatynus braidau apsiavusi medžiaginėmis basutėmis – tomis pačiomis, kuriomis avinčią išvežė iš Lietuvos: baltas guminis padukas, priekyje sukryžiuotos margos juostelės.“
Grįžusi iš kalnų Irena Saulutė sukrauna lauželį iš sakingų medžių šakų (karštis toks, kad turbūt geležį išlydytų) ir užkaičia puodą su žole.
„Lėkščių neturime, tik kažin kokių skardinių. Atsimenu, brolis iš savo skardinės suvalgo viską, jis juk – paauglys, po miško kirtimo siaubingai valgyti nori. O man ašarų srautai teka – taip šlykštu, taip glitu, atrodo, tuoj išvemsiu. Aš verkiu, bet nekūkčioju, nenoriu, kad mamytė graudintųsi. Juk ji nieko negali pakeisti – tai suprantu. Mamytė apsimeta, jog nemato, nei kaip verkiu, nei kaip bandau neišsiduoti“, – pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė.
Po kiek laiko kulinare per prievartą tapusi mergaitė įsigudrina iš žolės kepti kotletus. Ingredientas tas pats – virta žolė. Bet iš kažkur gauna žvakigalį. Juo vietoj riebalų, kad neliptų, žaibiškai brūkšteli per špižinę keptuvę ir kaip fokusininkas klekteli „kotletą“, saujoje skubiai suspaustą iš virtos žolės. Aišku, be druskos. Brolis iš medžio yra išpjaustęs mentelę, nes reikia tą nesulipintą masę dar ir apversti. „Iškepa, jau ir kitas skonis, jau mandriau“, – praėjus daugybei metų savo išradimą prisimena Irena Saulutė.
Negyvenamoje saloje – be stogo virš galvos
Visgi po metų lietuvių tremtiniams Altajus atrodys lyg rojus. Kažkuriam sovietiniam veikėjui nutarus kariaujančią Raudonąją armiją aprūpinti žuvimis, jų gaudyti į Lenos žiotis už poliarinio rato 1942-ųjų vasarą pasiunčiamos ištremtos moterys su nepilnamečiais vaikais. Oficiali priežastis primityvi iki bukumo – kadangi pribaltai yra žmonės, gimę prie Baltijos jūros, žvejoti jie atseit yra įgudę! Ir nesvarbu, kad tremtinės – garsių tarpukario Lietuvos politikų, karininkų, stambių ūkininkų žmonos – jūrą yra mačiusios nebent per atostogas. O jų vaikai tokie maži, kad žvejoti itin atšiauriomis Arkties sąlygomis netinkami.
Negyvenamoje Tit Ario saloje išlaipinti 500 varguolių paliekami be stogo virš galvos, niekas nesirūpina nei šiltesniais jų drabužiais, nei sveikatos būkle.
„Žiemą dirbame dvylika valandų, vasarą – keturiolika. Mano dienos duonos norma – 250 gramų. Broliukas ir mamytė priklauso suaugusiųjų brigadai, gauna talonus, kiek atmenu, 500 gramų duonos dienai. Sudėję visų trijų talonus galėtume kasdien nusipirkti 1 kilogramą 250 gramų duonos, bet išsipirkti tos normos negalime – neužtenka pinigų. Trise per mėnesį iš viso teuždirbame devynis rublius, o kilogramas duonos kainuoja 4,6 rublio, – I. S. Valaitytė-Špakauskienė šių skaičių nepamiršo lig šiol. – Vaikų brigada tirpte tirpsta, kiekvieną rytą darbe kurio nors nesulaukiame, bet esame tokie išvargę ir apatiški, kad tik sumurmame naktį girdėję rėkiant, vaitojant – vadinasi, mirė. Dažnas mirdamas rėkia, bet niekas neina ir nežiūri.“
Po daugelio metų išlikę gyvi lietuviai suskaičiuos, kad pirmąją žiemą saloje jų mirė daugiau nei trečdalis mamyčių ir jų vaikučių. Iš pradžių lietuviai dar bandė įšalą įveikti – gyvieji kapstė duobeles mirusiesiems laidoti, tačiau labai negilios išeidavo, per žiemą palaidotųjų kaulai išlįsdavo – pašalas išstumdavo, nenurimstantys stiprūs vėjai išpūsdavo. „Iš pradžių ir kryželius iš bet kokio šakalio gaminome. Bet netrukus jų nebeliko, visi buvo nukapoti ir sukūrenti. Kai barake ar jurtoje minusinė temperatūra, o už puskilometrio šakalys kyšo, viskas visai kitaip atrodo“, – Irena Saulutė aiškina, kodėl dėl sudegintų kryželių niekas niekam nepriekaištavo.
Mergaitė pirmosiomis dienomis po Arkties sniegą klampoja basutėmis, ji vilki ta pačia vasarine suknute, kuria buvo išvežta iš Lietuvos. Po kažkiek dienų mamos ėmė parsinešti po galiuką virvės, gabalėlį maišo ar žvejybos tinklo ir vaikams durstyti kelnes, marškinius.
„Aš dar tiek buvau persiėmusi lietuviškos katalikiškos dvasios, kad nesupratau, jog tai, ką parsineša mano ir kitos mamos, turi paslapčia ir didžiai rizikuodamos nugvelbti, – apie priverstinį susidūrimą su sovietine gyvenimo tvarka pasakoja I. S. Valaitytė-Špakauskienė. – Enkavėdistai žiūrėjo trijų dalykų: kad dirbtum nesustodamas, kad nė žuvies, nė rąsto gabaliuko nepaimtum ir kad laiku būtum darbe. Antraip tu – sabotuotojas, jie atseit už tave kraują kare lieja, o tu čia drybsai.“
Basutėmis po sniegą Irena Saulutė, žinoma, ilgai būtų nepaklampojusi. Kojas ji ima vynioti mamytės pavogto maišo gabaliukais ir, kad laikytųsi, apriša virvėmis. Maišai greitai prakiūra. „Rytą vynioji ant kojų dar šlapius, per naktį tik vos vos pradžiūvusius, ir kaskart vis sunkiau, nes daugėja skylių.
Po kurio laiko įsigudriname iš virvių susiūti padą ir parišti jį po maišo atraiža. Bet pabandykite tokia storai apledėjusia konstrukcija paeiti, sunkenybė! Eidami kojų nekeliame, tik čiūžiname sniegu“, – buvusios tremtinės žodžiai nukelia į beprotiško šalčio, nuovargio, bado ir nevilties metus.
Aštuoneri metai įtampos slapstantis
Leidykla „Alma littera“ rudenį išleido I. S. Valaitytės-Špakauskienės prisiminimų knygą „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“. Joje rašoma ne tik apie tremtį, bet ir apie laiką, kuris neminimas nei knygoje „Tarp pilkų debesų“, nei to paties pavadinimo filme. Irena Saulutė ryžosi pirmą kartą viešai papasakoti, kaip jai, tada devyniolikmetei, per laimingą atsitiktinumą pavyko ištrūkti iš tremties ir grįžti į Lietuvą. Tačiau čia jos niekas nelaukė.
Neabejoju, ne vienas mūsų esame girdėję, kad grįžę iš tremties lietuviai buvo persekiojami sovietinio saugumo, jiems neišduodavo pasų, neleisdavo oficialiai registruotis ir taip užkirsdavo kelią susirasti darbą, būstą. Tačiau kokias realias patirtis slepia šie žodžiai?
„Per pusseseres studentes Kaune prasiplečia pažįstamų ratas, padaugėja laikinų priebėgų. Einu į braižyklas, auditorijas, studentų praktikos vietas – kad tik šilumoje žiemą galėčiau prastumti laiką. Jei vasarą neturiu kur prisiglausti, dienomis traukiu į Karmelitų pliažą, vakarais – į šokius. Reikia sulaukti tamsos, kad galėtum įlipti per balkoną į kokį bendrabutį, kuriame tave kažkas tąnakt sutiko priglausti“, – prisimena I. S. Valaitytė-Špakauskienė.
Jos pasakojimas kupinas detalių, kurios jaunesniam skaitytojui atrodys lyg iš įtempto siužeto trilerio: „Labiausiai nelaukiamas žodis – ablava, išvertus iš rusų kalbos, – gaudynės. Kai išgirstame, kad gaudo Panemunėje, bėgame į centrą, kai pasklinda gandas, kad tikrina centre, bėgame į Panemunę. Nuolatinė baimė, įtampa ir klajonės iš vienur į kitur. Kiek vietų esu pakeitusi aštuonerius metus besislapstydama Kaune? Nesuskaičiuojamai. Vien Panemunėje trimis adresais esu nakvojusi.“
Irenai Saulutei per stebuklą pavyksta legalizuotis, tačiau persekiojančią KGB akį ji jaučia iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Gyvybinga moteris džiaugiasi sulaukusi laiko, kai jos mylima Lietuva vėl laisva, noriai bendrauja su jaunimu, jaučia pareigą paaiškinti, ką okupacija reiškė jai ir kitiems represijų paliestiesiems. Ir išsitaria, ką pagalvoja, bet garsiai nepasako laisvės sąlygomis augančiai jaunajai lietuvių kartai: „Mes Lietuvą mylėjome be išlygų ir nesvarstėme: „Ką man davė ta Nepriklausomybė?“ Labai gerbėme jaunų mūsų tėvelių iškovotą laisvę – iš visos širdies. Ir tikrai nejautėme jokio nusivylimo Lietuva.“ Šie visame pasaulyje garsios lietuvės žodžiai ragina Tėvynę mylėti idealistiškai ir nesitikėti iš jos praktinės naudos.
