Sulaužysiu iškart dvi taisykles. Pirmoji yra susijusi su žurnalistine etika nekalbinti tų, su kuriais turi artimų ryšių. Mane su Gražina sieja ilgametis kolegiškas ryšys, ir tais atvejais, kai vertybės sutampa, užsimezga labai artimi gyvenimo saitai. Antroji taisyklė ir mūsų žurnalo etikos dalis yra rodyti maksimalią pagarbą savo pašnekovams. Į buvusią „Moters“ žurnalo vyriausiąją redaktorę šiame interviu kreipiuosi neformaliai, tarsi į artimą draugę – taip, kaip kolektyvo nariai ir autoriai kreipdavosi daugiau nei vienuolika jos darbo metų. Tarp mūsų niekada nestūksojo hierarchijos sienos. Kartu patyrėme visko. „Moters“ komandą vadindavome šeima, bet vis – lyg pajuokaudami, matyt, saugodamiesi pasirodyti pernelyg sentimentalūs. Vis dėlto šimto metų jubiliejus – išskirtinė proga, leidžianti pabūti šiek tiek jausmingesniems ir kur kas labiau dėkingiems už visas gyvenimo dovanas, išbandymus ir iššūkius.
„Moters“ žurnalo vyriausiosios redaktorės kėdę po daugiau nei vienuolikos metų palikai dėl kito svarbaus posto – Lietuvos kultūros atašė JAV. Ką svarbiausia norėtum pasakyti žvelgdama atgal – į savo darbo metus?
Mano vienuolika metų ir du mėnesius trukusi kelionė su „Moters“ žurnalu buvo pati įspūdingiausia žurnalistės karjeroje. Kai 2017 metų gruodžio pabaigoje į spaustuvę išvažiavo paskutinis mano rengtas „Moters“ numeris (2018 m. sausio mėnesio, ant viršelio – operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė), širdis susispaudė iki riešuto dydžio. Pamenu, vienas bičiulis, sužinojęs, kad palieku vyriausiosios redaktorės kėdę, su nuostaba pasakė: „Na, nežinau, niekas nepalieka tokių pareigų. Ką čia sugalvojai?“ Tikrai nelengva buvo po ne vienų metų intensyvaus, beprotiškai įdomaus darbo palikti aukščiausią klestėjimo tašką pasiekusį leidinį. Nors man patinka imtis naujų dalykų ir leistis į naujas patirtis, vis dėlto laimėjusi Lietuvos kultūros atašė JAV konkursą nerimavau ir nuolat dvejojau, ar pavyks. Jaučiausi taip pat, kaip prieš 11-a metų rašydama pirmąją „Moters“ vyriausiosios redaktorės skiltį, kurią, beje, skyriau klysti nebijantiems žmonėms. Tąkart parašiau: „Teisingi, neklystantys, niekada nepasigėrę, visada tvarkingi, nelipę per tvorą į kaimyno sodą obuolių, neprisigalvoję beprotiškų idėjų yra velniškai patogūs. Būtų patogu standartų neatitinkančius it aštriabriaunes detales paleisti konvejeriu, kad nušlifuotų išsišokimus. Tačiau be tų aštrių briaunų būtų beprotiškai nuobodu. Pasaulis be klystančiųjų prarastų labai daug.“ Dabar skaitau šiuos žodžius ir galvoju, kad pati vis dar mokausi nebijoti suklysti, pasiduoti ponui Atsitiktinumui, nes brangiausia, ką galiu sukaupti per gyvenimą, tai, anot šviesaus atminimo Laimono Noreikos, yra stebuklingų žmonių kolekcija. Būtent tokią sukaupiau dirbdama žurnale. Jei nebūčiau turėjusi į rėmus netelpančių kolegų, nebijančių kartu su manimi imtis netikėtų sprendimų, nebūčiau įgyvendinusi savo vizijos, nebūčiau sutikusi nestandartinių herojų ir mąstytojų, kurių dėka žurnalas pasikeitė.
Jei būčiau dabar Lietuvoje, versdama kiekvieną mano redaguotos „Moters“ numerį – jų iš viso 134 – galėčiau papasakoti ne po vieną istoriją.
Man asmeniškai didžiausias mano ir kolegų darbo įvertinimas yra kadaise rašytojo Rolando Rastausko pasakyta frazė: „Žurnalas „Moteris“ yra geriausias kultūrinis leidinys Lietuvoje.“ Panašių komplimentų išgirdau ne iš vieno rimto intelektualo. Norėjau, kad šis unikalios istorijos žurnalas nebūtų vien moterims skirtas leidinys, kad peržengtų lyties ribas, turėtų aštrių briaunų, nepasaldinto skonio ir stiprų vertybinį stuburą, taip pat būtų etiškas leidinys savo herojų, skaitytojų bei autorių atžvilgiu.
Kokį žurnalą radai pradėjusi dirbti? Su kokiais sunkumais teko susidurti, kas džiugino?
Darbą pradėjau 2006-ųjų lapkritį. Turėjau naujų idėjų ir leidėjų iškeltą gana sudėtingą uždavinį suteikti žurnalui modernumo, pritraukti naują – jaunesnę – auditoriją ir tapti pirmaujančiu leidiniu Lietuvoje. Konkurentų žurnalų rinkoje buvo tikrai pakankamai, kolektyvas – susiformavęs, su savu darbo stiliumi... Tikrai nelengvos sąlygos pokyčiams daryti. Buvo mėnesio pradžia, todėl naujam numeriui parengti turėjau mažiau nei tris savaites. Be to, gruodžio numeris – kalėdinis, daugiau nei 200 puslapių. Lengvas nerimo priepuolis, daug adrenalino. Nežinau, kokią mane pamatė naujieji kolegos, save juk labai sunku iš šalies matyti, bet redakcija veikė tarsi šveicariškas laikrodis. Profesionalų kolektyvams tai būdinga – kiekvienas narys yra it unikali vieno mechanizmo detalė, tobulai atliekanti veiksmą. Numeris į spaustuvę iškeliavo laiku.
Pirmasis Tavo redaguotos „Moters“ viršelis įamžino meilės istoriją.
Viršelio heroje buvome pasirinkę dainininkę Rūtą Ščiogolevaitę. Tuo metu ji lyderiavo LRT projekte „Šokių dešimtukas“, – tokie projektai dar buvo naujiena, tad tikėjausi didelio skaitytojų dėmesio. Fotografas Paulius Gasiūnas sukūrė nuostabių Rūtos portretų, bet mano akis užkliuvo už fotosesijos kadrų, kuriuose ji įamžinta su projekto partneriu šokėju Deividu Meškausku. Kažkur giliai sukirbėjo mintis, kad jiedu yra partneriai ne tik ant parketo, nors apie tai dar net nebuvo pasklidę jokių gandų. Kartais kliaujuosi nuojauta, ir ji nuveda teisingu keliu. Žinau, Paulius supyko, kad apsisprendžiau pakeisti viršelio koncepciją, bet mes pataikėme – greitai pasklido žinia, kad Rūtą ir Deividą jungia ne tik šokiai, bet ir aistringa meilė, o mūsų žurnalas sulaukė dar daugiau dėmesio, nei būčiau galėjusi tikėtis.
Pirmieji vyriausiosios redaktorės darbo mėnesiai sutapo su Tau sunkiu asmeniniu laikotarpiu. Kaip atlaikei?
Tų metų gruodis buvo visomis prasmėmis išbandymas, o kartu jis ir labai daug davė. Į vieną krūvą susidėjo daugybė nenumatytų dalykų. Gruodžio mėnesį mano mama patyrė klinikinę mirtį, ją ištiko koma. Nežinojau, į kurią pusę pakryps jos likimas. Tuo pačiu metu man labai artimas žmogus rašytoja Jurga Ivanauskaitė kovojo su sunkia onkologine liga. Jurga buvo paskelbta 2006-ųjų Metų Moterimi. Rinkti Metų Moterį buvo ilgametė žurnalo tradicija, tad ir man teko misija ją tęsti stengiantis įveikti didžiulį širdies skausmą, kad viskas, ką su Jurga dar spėsime nuveikti, jau bus atsisveikinimas amžiams.
Nuo streso ir įtampos negalėjau nei valgyti, nei miegoti. Vis dėlto sunkiausiais momentais šalia atsiranda nuostabių žmonių. Vieną pavakarę man paskambino kolegė Ilona ir pasiūlė susitikti puodelio kavos. Net neįtariau, su kokia misija ji atvažiuos. Atsisėdusi priešais, kolegė ištiesė voką su pinigais, skirtais mamos vaistams įsigyti. Tai buvo naujojo kolektyvo parama man. Apsiverkiau. Šie žmonės manęs dar net nepažinojo, jų jautrumas be galo sujaudino.
Jurgos Ivanauskaitės portretas ant 2007-ųjų sausio mėnesio „Moters“ viršelio – paskutinis jos atvaizdas.
Man iki šiol šis „Moters“ viršelis – pats nuostabiausias ir stipriausias. Mūsų kūrybinę komandą sudarė keturi žmonės: fotografas Modestas Ežerskis, dizaineris Juozas Statkevičius, vizažistė Lilija Bytautaitė ir aš. Viršelio unikalumas tas, kad yra sukurta tik viena nuotrauka – didelis polaroidas. Jurga vos po chemoterapijos ataugusiais pražilusiais plaukais švelniai šypsosi ir žvelgia tokiu giliu žvilgsniu, kad negali atitraukti nuo jos akių. Yra kažko nežemiško, skaidraus ir trapaus tame žvilgsnyje.
Į Metų Moters šventę 2007 m. sausio 18 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre Jurga jau nepajėgė atvykti. Jos kalbą per ceremoniją perskaitė sesuo Radvilė: „Tik tegul Jūsų šventė būna be liūdesio! Nes atėjome švęsti gyvenimo su visom likimo išdaigom ir pokštais. Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai – bejėgė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu. Už tai, kad išdrįsau į save įsileisti meilę, esu be galo dėkinga visiems tiems drąsiems žmonėms, kurie nebijojo su manimi, sergančia, būti, man padėjo, mane palaikė, gelbėjo, globojo, guodė, stiprino, linksmino, džiugino, juokino, kurie mano gyvenimą darė ir tebedaro nuostabų. Ačiū, ačiū, ačiū!“
Pamenu, iškart po Naujųjų Jurga paskambino man ir pasakė: „Aš jau greitai iškeliausiu, tad savo gyvenimo uodegą metu tavo mamai.“ Iš komos mano mama prabudo sausio 11-ąją, o vos daugiau nei po mėnesio, vasario 17-ąją, netekome Jurgos Ivanauskaitės.
Viena pačių svarbiausių Tavo įvykdytų misijų – atkurta istorinė tiesa apie žurnalo „Moteris“ įsteigimo datą. Be šito žingsnio nešvęstume ir šimtmečio. Ne paslaptis, kad sovietmečiu prie pavadinimo prilipdytas žodis „tarybinė“ ilgai vilkosi iš paskos lyg nepageidautinas šleifas.
Man patinka nardyti po istoriją – ar žmogaus, ar miesto, ar pastato, ar kokio leidinio. Kartais mano tyrimo objektas gali būti labai netikėtas, pavyzdžiui, patiekalas. Mėgstu rinkti detales, smulkmenas, faktus, netikėtas istorijas. „Moters“ istorija visada labai masino, todėl natūraliai ir įkritau į šio leidinio praeitį. Manau, iki šiol nėra surinkta visa, kas su šiuo šimtmetį švenčiančiu žurnalu susiję. Yra keletas studijų, bet dar daug reikėtų sėdėti archyvuose, kad pamatytume tikslesnį vaizdą. Pati mielai nerčiau į juos. Štai praėjusiais metais lankydamasi su kultūros ministru Mindaugu Kvietkausku Čikagoje, Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, lentynoje aptikau JAV leistą žurnalą „Moteris“. Šis atradimas man buvo staigmena.
Dėl „Tarybinės moters“ šleifo galiu pasakyti tik tiek: šiame leidinyje sudėta mūsų visų istorija, patirtys ir nusivylimai. Sovietinio laikotarpio žurnalas yra neišsemiama kultūrinė antropologija. Nenustebčiau, kad norėdami atkurti kuo tikslesnę sovietinio gyvenimo realybę kokių nors filmų, serialų ar romanų apie tą laikotarpį kūrėjai mielai nardo po ano meto žurnalo puslapius. Beje, „Tarybinė moteris“ tapo savotišku kūrybiniu tramplinu dabar ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje garsiam fotografui Antanui Sutkui. Jo sukurti sovietinio laikotarpio žurnalo viršeliai, reportažai iš Lietuvos miestelių (A. Sutkus tai vadina akimirkos, gyvenimo fotografija) dabar yra pasaulinės fotografijos istorijos aukso fondas. Šio žurnalo istorija su visu tuo daugelio prikišamu „šleifu“ yra tiesiog neįkainojamas turtas. Kitų leidėjų vietoje pavydėčiau tokio „šleifo“ ir istorijos. Trisdešimtmečių kartai įlįsti į sovietmetį per „Tarybinės moters“ puslapius būtų tikrai be galo įdomu, – ko gero, jie apie tokį žurnalą apskritai net nėra girdėję. Patyrinėti to laiko madą, gyvenimo būdą, paskaityti patarimų ir t. t. Šiandieniai paaugliai mielai traukia iš spintų senelių, tėvų jaunystės drabužius, juos modifikuoja ir vilki. XX a. septintasis dešimtmetis jų pasaulyje – ant bangos. Be abejo, jų supratimas apie tą laikotarpį kiek kitoks, nei jį išgyvenusių senelių.
Kaip minėjai, žurnalą „Moteris“ ne vienas intelektualas vertina kaip kultūrinį leidinį. Tradicija rinkti Metų Moterį, galima sakyti, irgi buvo tapusi kultūriniu reiškiniu, – deja, jis jau neegzistuoja.
Kartais aplinkybės būna stipresnės už mus, ir nieko negali pakeisti, nors man tai – skaudžiausias praradimas. „Moters“ vyriausiosios redaktorės Dalios Daugirdienės 1992-aisiais inicijuotas apdovanojimas buvo pirmasis toks Lietuvoje, vėliau atsirado ne vienas panašus. Labai stengiausi, kad šis apdovanojimas įgytų kuo daugiau svorio nacionaliniu mastu, tad 2008-ųjų rugsėjį buvo leista patentuoti Lietuvos Metų Moters vardo apdovanojimą. Ilgametė tradicija tapo nacionaliniu projektu, už Metų Moters titulo kandidates balsavo komisija ir visuomenė, atsirado ir papildomos devynios nominacijos. Dar po metų skulptorė Joana Noreikaitė sukūrė apdovanojimų simbolį – statulėlę „Sidabrinė lelija“.
Deja, 2010-aisiais išpuoselėta tradicija nutrūko. Paradoksas, kad šis labai svarbus Lietuvai apdovanojimas atlaikė visas krizes (pavyzdžiui, segę 1992-ųjų Metų Moters titulą pelniusiai Kazimirai Prunskienei juvelyras sukūrė iš sidabrinio šaukštelio, nes visko trūko, įskaitant ir žaliavas), besikeičiančius leidyklos savininkus, tačiau galiausiai atsitrenkė į nepramušamą sieną.
Kuri apdovanojimų ceremonija Tau pati įsimintiniausia?
2008-ųjų Lietuvos Metų Moters paskelbimas. Pirmą kartą žurnalo „Moteris“ istorijoje tai buvo iškilmės, kurias galėjo tiesiogiai stebėti per TV3 visa Lietuva. Tąkart į šį garbingą titulą pretendavo Lietuvos Respublikos Prezidentė, tuo metu eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, teatro režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO, ambasadorė Ina Marčiulionytė. Autoritetinga komisija ir visuomenė balsus atidavė už Dalią Grybauskaitę.
Štai čia prasidėjo mano didysis nerimas. Reikėjo staigiai padaryti su eurokomisare interviu ir nufotografuoti ją viršeliui. Į Briuselį tada kaip tik tu, Ana, ir išskridai su fotografu Pauliumi Gasiūnu. Nebuvo nei stilistų, nei vizažistų, turėjome apsisukti per keletą dienų, kaip mėgsta sakyti žurnalistai, „tiesiai į numerį“, bet viskas pavyko tobulai. Tiesioginio eterio data buvo paskelbta dar prieš kelis mėnesius, tačiau didžiausias iššūkis buvo prisikviesti iš Briuselio pačią laureatę. Jau buvau praradusi viltį, kad pavyks. Galvoje sukosi keisčiausi scenarijai, ką reikės daryti ir sakyti tiesioginiame eteryje, jei nebus pagrindinės herojės. Vis dėlto paskutinę minutę D. Grybauskaitė atskrido. Laureatė į ceremoniją atskubėjo kone iš lėktuvo, o aš – turėdama aukštą temperatūrą kone iš po lašinės. Gydytoja siaubo kupinu žvilgsniu išleisdama mane pasakė: „Galit numirti tokios būklės.“ „Nebent rytoj, – atsakiau. – Šiandien negaliu, nes apdovanojimų ceremonija tiesioginiame eteryje.“
2008-ųjų apdovanojimus vadinu nesuplanuotų sutapimų virtine. Kas galėjo pamanyti, kad prieš keletą mėnesių sutarta iškilmių data – 2009-ųjų kovo 1 d. – sutaps su nugalėtojos gimtadieniu. D. Grybauskaitė tiesioginiame eteryje ne tik atsiėmė Lietuvos Metų Moters apdovanojimą, bet ir paminėjo 53-iąjį gimtadienį, o prieš ceremoniją paskelbė kandidatuosianti į Lietuvos Prezidentus. Juokiausi, kad po apdovanojimų ceremonijos piaro vilkai ilgai aptarinėjo, kokios juodosios technologijos buvo panaudotos organizuojant tokią puikią rinkiminę kampaniją. O iš tiesų dėlionė tiesiog sukrito iš atsitiktinumų. Dabar, žvelgiant iš laiko perspektyvos, dar įdomiau atrodo. Tarp Lietuvos Metų Moters komisijos narių tada buvo ir už D. Grybauskaitę balsavo dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda. Tad štai, „Moters“ žurnalo apdovanojimų scenoje tą vakarą stovėjo du būsimieji Lietuvos prezidentai: vienas gavo apdovanojimą, kitas sakė kalbą.
Kokį laikotarpį vertintum kaip aukščiausią žurnalo „Moteris“ klestėjimo tašką?
Tikriausiai tą, kai žurnalui rašė įdomiausi autoriai: JAV gyvenantis rašytojas Saulius Tomas Kondrotas, rašytojas Rolandas Rastauskas, a. a. Leonidas Donskis, Tomas Venclova, literatūrologė dr. Jūratė Čerškutė, ambasadorė Irena Vaišvilaitė, dailėtyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė, rašytoja ir fotografė Eglė Aukštakalnytė- Hansen, garsi maisto tinklaraštininkė Aistė Misevičiūtė ir daug kitų. O kur dar žurnalistai ir fotografai, išsibarstę po visą pasaulį ir kaip bitės sunešantys įdomiausius interviu, istorijas ir nuotraukas. Daugiabalsiškumas ir praplėsti horizontai sukūrė neįtikėtinų spalvų kompoziciją. Žurnalui tai suteikė išskirtinumo ir tikriausiai turėjo įtakos tam, kad jis tapo populiariausiu leidiniu šalyje. Kažkas teisingai yra pasakęs: „Turinys yra Karalius.“ O gerą turinį sukuria unikalūs autoriai.
Dar didesnį populiarumo pagreitį leidinys įgavo, kai 2008-ųjų spalio 1 d. paleidome žurnalo internetinę svetainę „Moteris.lt“. Pamenu, kokios sunkios buvo derybos su tuomečiais leidėjais. Ko gero, tai vienintelis kartas, kai mano nervai neatlaikė – dėjau aštrią prakalbą, kodėl mums to reikia. Maniau, kad liksiu be darbo, bet žalią šviesą vis tiek gavau. Portalą spėjome paleisti į gyvenimą prieš pat ekonomikos krizę.
Kaip jusdavai laiko pulsą, nuspėdavai skaitytojų poreikius? Visi graibstydavo teminius numerius kaip karštas bandeles, ypač – skirtus kokiai nors šaliai ar miestui. Turėjome gausybę žurnalo priedų, o, vos ėmus kilti ekologijos bangai, net buvome išleidę „Moters“ ekologinį daugkartinio naudojimo pirkinių krepšelį.
Labai įdomu stebėti pasaulį, skaityti, kas vyksta svetur, ir kartais užbėgti įvykiams už akių. Pabandyti užčiuopti naujas tendencijas, mąstyti kelis žingsnius į priekį – savotiškas mano hobis. Pirmas teminis numeris – skirtas ekologiškos gyvensenos idėjoms – pasirodė 2008-ųjų birželį. Tema buvo dar visai nauja ir mažai aptarinėjama, tad norėjau dėmesį prikaustančio viršelio. Su fotografu Modestu Ežerskiu sutariau, kad bus išskirtinis – nespalvotas. Į tą numerį įdėjome nepaprastai daug darbo, informacijos ir įdomių dalykų, džiaugiausi, kaip bus gerai. Pirmomis žurnalo pardavimo dienomis susidomėjimas – mizernas, o dar kažkas ir laišką į redakciją atsiuntė: „Ką, pritrūkote dažų spaustuvėje, kad viršelį juodai baltą padarėte – kaip sovietiniais laikais?“ Nusiminiau, pamaniau – išsišokome su tema per anksti, nes ekologiškas elgesys reikalauja didelės atsakomybės ir netgi asketiškos gyvensenos, žmonės dar nepasiruošę. O po mėnesio staiga – bum! Visi teiravosi, ar dar galima gauti tą numerį, bibliotekos prašė papildomų žurnalų, nes žmonės laukdavo eilėje po savaitę, kad galėtų paskaityti.
Pamažu subrendo kitos temos: vasarį dairydavomės jaunųjų talentų, balandis buvo skirtas vyrams, susiformavo tradicija vieną numerį per metus skirti kokiam nors miestui ar šaliai – siekėme pažvelgti į tas vietas per gerokai platesnę nei turistinė prizmę. Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Londonas, Italija, Japonija, Lenkija. Jei tik būdavo įmanoma, teritorijos žvalgyti važiuodavo mūsų komanda, visada prisidėdavo ir vietiniai autoriai, todėl sukurdavome išties unikalų turinį. 2017-ųjų rugsėjo numeris, pavadintas „Nežinoma Lenkija“, ko gero, sulaukė ypač daug dėmesio: ir teigiamo, ir gana neigiamo. Nepatenkintųjų reakcija – tai stereotipinis mūsų požiūris į kaimyną, su kuriuo esame susieti ne vieno šimto metų bendros istorijos, tačiau apie jį iš esmės nieko nežinome. Šio numerio iniciatorius bei krikštatėvis – politologas profesorius Alvydas Jokubaitis. Šiam leidiniui ne vieną ypatingą straipsnį parašiusi žurnalistė Jolanta Miškinytė puikiai apibendrino visos mūsų redakcijos triūsą: „Man lenkiško numerio idėja atrodo labai prasminga. Reikia kažkaip sklaidyti tas sutemas iš visų pusių, skatinti bendrauti. Be to, žmonės dažnai dėl nežinojimo ar dėl snobizmo ieško stebuklų už jūrų marių, o jų pilna visai panosėj.“ Su profesoriumi A. Jokubaičiu buvome pakviesti pristatyti šio numerio Lietuvos radijuje. Regis, toje laidoje mums uždavė klausimą: „Kaip čia taip – štai išėjo Lenkijai skirtas žurnalo numeris, ir po ilgo laiko organizuotas Lietuvos ir Lenkijos aukšto rango vadovų susitikimas?“ Juokėmės su profesoriumi, – tiesiog sutapimas, bet labai malonus. Juk šį numerį pradėjome planuoti net prieš metus.
Jubiliejinius „Moters“ žurnalo numerius rengėme 90-ies ir 95-erių metų proga, pasvajodavome, kaip švęsime garbingiausiąjį. Kaip įsivaizdavai 100-ąjį jubiliejų?
Šis klausimas yra sunkiausias. Jubiliejai įpareigoja. Juos švęsti sunku. Kita vertus, leidiniai juk nesensta! „Moters“ istorija tokia įdomi, kupina visokių įvykių, įstabių žmonių, ją nagrinėti galima įvairiais aspektais. Šis leidinys niekada nebuvo mados biblija ar įprastas moterims skirtas leidinys, todėl įsivaizdavau, kad būtų taip smalsu į žurnalą ir mus pačius pažvelgti per 100 metų kultūrinį pjūvį. „Moters“ žurnalas – kietas riešutėlis. Ir jis tikrai gyvuos dar ilgai, net neturiu abejonių.
