Koks Jūsų santykis su spauda, konkrečiai – šimtmetį mininčiu „Moters“ žurnalu?
„Moteris“ buvo mylimiausias mano mamos jaunystės ir viso gyvenimo žurnalas. Jis tada vadinosi „Tarybinė moteris“ ir buvo religiškai skaitomas nuo pirmo iki paskutinio puslapio, dešimtmečiais prenumeruojamas. Mama žurnalą komplektavo, dėjo rūsyje kiekvienų metų krūvelę aprišdama vis kitu šniūrėliu. Pamenu, vaikystėje ant tų ypatingų numerių neleido nei paišyti, nei rašyti, galėjau tik iš tolo žiūrėti paveikslėlius – visokias nuotraukas ir to laiko madas.
Jau tada žurnalas buvo populiarus įvairiuose sluoksniuose ir labai įtakingas, nes – vienintelis, kuriame kalbėta apie moterų problemas, rodytas kitoks gyvenimas – įdomus, įsivaizduojamas. Sunkmečiu daugeliui tai buvo atgaiva.
Paskui atėjo laikas, kai ėmiau prenumeruoti ir skaityti žurnalą pati. Kai mokiausi Maskvoje, mama man jį atsiųsdavo traukiniu kartą per mėnesį dėžėje su juoda duona, medumi, sūriais, dešra. Pasiimdavau viską iš stoties ir skaitydavau lietuviškomis gėrybėmis prakvipusią „Moterį“, dalindavausi ja su kitais lietuviais.
Vėliau žurnalo redaktore tapo Gražina Michnevičiūtė – vaikystės draugė, mano pirmųjų mokyklinių spektaklių (juos stačiau nuo 15-os) aktorė, mudvi turėjome vieną bendrą bičiulę – rašytoją Jurgą Ivanauskaitę, tad skaityti jį buvo ir kitų interesų.
„Moteris“ buvo su „bohemiečiais“ nuo pat trupės susikūrimo. Visus keturiolika metų – mūsų mecenatas. Tai liko nekintama. „Moteris“ nušvietė visų mūsų solistų kelionę į pasaulio olimpą, į tas aukštumas, kurias daugelis jau yra pasiekę, – Asmik Grigorian, Kostas Smoriginas, Justina Gringytė... O mūsų pirmasis „bohemietis“ Edgaras Montvidas – pirmasis vyras, tapęs šio žurnalo veidu. Augome su „Moters“ žurnalu. Jis augino mūsų personažus, mūsų herojus, mus pačius. Kartu ir mes prisidėjome prie žurnalo keitimosi savo patirtimis, istorijomis, kurios plėtėsi į pasaulio lygį.
Manau, Lietuvoje nebuvo ir nėra moters, kuri nebūtų mačiusi, skaičiusi, girdėjusi apie šį žurnalą, nebūtų ko nors įdomaus jame išvydusi ir pagalvojusi: „Ir aš norėčiau turėti tokią suknelę!“ Arba: „Norėčiau būti kaip ta moteris, kuri mane įkvėpė!“
Žurnalui teko atspindėti ir kovoti su daug metų moterims taikomais stereotipais, ką jos gali, ko geriau nedarytų. Pati irgi tą pajutote.
Moterims per pastarąjį šimtmetį tikrai teko įveikti galybę stereotipų ir įsivaizdavimų. Aš su tuo susidūriau dar labai jauna. Kai nusprendžiau stoti į režisūrą Maskvoje, Lietuvoje tebuvo dvi ar trys režisierės, o šiaip vyravo nuostata, kad moterų šioje srityje apskritai nėra. Taip galvota ir apie dirigentes, lėktuvų pilotes, politikes, daugybę kitų.
Į režisūrą GITIS’e (Rusijos teatro akademija) įstojau iš trečio karto. Pirmąsyk nepriėmė, nes buvau per jauna. Antrą kartą – todėl, kad esu moteris. Buvau išlaikiusi visus septynis didžiausius egzaminus, įdėjusi žiauriai daug pastangų, bet tik po visko paaiškino, kad tais metais moterų neima. Na, o po trečio bandymo, kai jau įstojau, dėstytojas man pareiškė: „Moterų režisierių nebūna, bet galite pabandyti.“ Tada turėjau pakeisti mąstymą – išmokti galvoti, jausti, strateguoti kaip vyras. Ir praktiškai niekada nesinaudojau moteriškumu ar panašiais dalykais. Pirmame kurse su manimi mokėsi du studentai iš Afganistano, po kurio laiko juos išvarė. Bet iki to jie pradėjo nevaikščioti į paskaitas – nepasirodė nė karto kokį mėnesį. „Paskaitose sėdi moteris“, – pasiaiškino. Aš. Tais laikais buvau vienintelė visame fakultete. Prieš tai mokėsi moteris iš Indijos, po manęs – iš Kinijos. Tą žinodama supratau – arba turiu prisitaikyti, arba žūsiu. Kita vertus, ten išmokau kovoti, nepasiduoti. Kovoti vyrų pasaulyje jų ginklais ir žaislais. Ir laimėti (šypteli).
Kad ir sakytume, jog dabar esame lygūs, tuo drįsčiau abejoti. Taip, turėjome moterį prezidentę, moterų vadovių, bet jei žiūrėtume į verslo, meno lyderystę, vadovaujančias pozicijas, moterų procentas yra labai labai mažas. Vien dėl to, kad esu moteris, man savo profesijos srityje teko peršokti praktiškai visus barjerus.
Kai 2006 metais sukūrusi „bohemiečius“ ėjau prašyti pinigų pas mecenatus, pardavinėjau orą, nes niekas apie mus nežinojo, reikėjo įrodyti, kad turiu jėgų ir proto vesti paskui save didelę organizaciją. Šiandien jaunos merginos turi daug daugiau galimybių, nei kažkada turėjau aš. Džiaugiuosi, kad po truputėlį pildosi tai, dėl ko kovojo mano karta.
Rusijoje išmokote mąstyti strategiškai kaip vyras, kovoti. Ką davė pirmi metai Londone – pagaliau laisvame pasaulyje, į kurį patekote Karališkojo nacionalinio teatro kvietimu?
Maskvoje, svarbiausioje pasaulyje teatro akademijoje, buvau viena iš penkių kurso studentų. Kovojau, kad ten būčiau, išsilaikyčiau, tapčiau geriausia, gaučiau leidimą laikyti egzaminus eksternu, – GITIS’ą baigiau per ketverius metus vietoje penkerių. Anglijoje buvo kitaip. Ten iškart patekau į aukščiausią lygmenį – Karališkąjį nacionalinį teatrą, šioje srityje aukščiau nebegalima. Bet kad ten jausčiausi esanti lygiavertė, turėjau perprasti žmonių mentalitetą, kalbą. Man reikėjo išmokti gyventi pasaulyje, kuriame yra pasirinkimas, nes to dar nebuvau patyrusi. Pirma kapitalistinė šalis, į kurią patekau iš Sovietų Sąjungos, buvo Izraelis. Mane vaikystės draugė, pas kurią svečiavausi, išsiuntė į parduotuvę sūrio. Pasiėmiau piniginę, išėjau ir, kaip šiandien atsimenu, sustojusi prie prekystalio suskaičiavau 18 rūšių sūrio. Gyvenime nebuvau tiek mačiusi. Nežinojau, kuo jie skiriasi, kokį pirkti. Apsiverkiau negalėdama išsirinkti. Tada priėmiau tokį sprendimą: paprašiau visų po truputį. Išleidau daug pinigų, o paskui turėjome dvi savaites tuos sūrius valgyti.
Kai Anglijoje dirbau teatre, mane dažnai kas nors pakviesdavo į restoraną vakarienės. Apimdavo didžiausia panika, ką pasirinkti. Vartydavau tuos tris ar keturis valgiaraščio puslapius ir nemokėdavau pasakyti, ko noriu – žuvies, mėsos ar daržovių, nes niekada anksčiau nebuvau to savęs klaususi. Visada valgiau, ką turėjom. Todėl Londone iš prie stalo sėdinčių žmonių išsirinkdavau labiausiai patinkantį ir užsisakydavau tą patį, ką ir jis. Niekada nebuvau valgiusi trimis peiliais ir šakutėmis, tad žiūrėdavau, kaip elgiasi kiti. Londonas man buvo antroji didžioji akademija, čia išmokau ne tik skirtingos teatro režisūros, darbo principų, bet ir gyvenimo, laisvo žmogaus mąstymo. Nors mūsų šeimoje visada buvo branginama žodžio, žmogaus vidinė laisvė (tą po tremties Sibire itin vertino mama), niekada nebuvau gyvenusi laisvoje aplinkoje. Tad, kaip sakė Čechovas, ilgą laiką užtrunki, kol pats iš savęs vergą išgyvendini. Juk dažniausiai patys nesame laisvi, turime pakovoti su savimi. Laisvas gyvenimas man labai tiko, nes niekada netilpau į jokius rėmus, buvau ryški, ambicinga maksimalistė, nesitaikanti su žodžiu „ne“. Tada Lietuvoje šios savybės jaunai merginai visai nebuvo privalumas.
Ko išmokė teatro aplinka, turtingi namai, kuriuose teko pagyventi?
Kurį laiką gyvenau lordo Rayne’o namuose. Jam, kilusiam nuo Lenkijos ir Lietuvos pasienio, nuo mažens daug sunkiai dirbusiam, lietuvaitė režisierė buvo egzotika, kažkuo priminiau jo vaikystės istoriją. Į šeimą patekau, nes jo sūnaus žmona buvo teatro prodiuserė ir matė mano darbus Maskvoje, o jis pats – itin daug labdarai aukojęs mecenatas, statęs Oksforde koledžą, ligonines, Karališkąjį nacionalinį teatrą. Tai, kad jie mane „įsivaikino“, nebuvo pelenės istorija.
Man nuo mažens buvo svarbu niekam nesijausti skolingai. Norėjau, kad man skirtų patį mažiausią kambariuką, tokį ir gavau pačiame viršuje, į jį pakildavau atskirais laiptais, kad nieko iš šeimos net nesutikčiau. Ir niekada neėmiau iš jų nė vieno svaro, tik kartais sutikdavau užeiti pavalgyti. Uždirbtus pinigus labai taupiau, kasdien į teatrą eidavau po valandą pėsčiomis ir vakare atgal, kad nereikėtų pirkti transporto bilieto. Mama buvo įkalusi, jog drabužiai gali būti ir ne visai nauji, svarbu – švarūs, o štai batų reikia gerų. Jai, matyt, atrodė, kad žmonės apie kitą sprendžia pagal batus, gal dėl to iki šiol jaučiuosi apimta batų manijos? Susitaupiusi pinigų nusipirkau, mano galva, gana prabangius ir gražius batelius, juos kasdien avėjau tol, kol pramyniau kiaurai. Teatre man buvo svarbu nemosikuoti kojomis ar neužsikelti kojos ant kojos, kad niekas nepamatytų, jog pade yra skylė.
Kartą lordas Rayne’as su šeima mane pasikvietė į didžiulį labdaros pokylį, kuriame dalyvavo princesė Diana ir princas Charlesas. Neturėjau kuo tam pokyliui apsirengti. Namų šeimininkė – labai graži moteris, buvęs modelis – savo suknelę turėjo palenkti gal pusmetriu, kad tiktų mano ūgiui. Pokylyje susitikau karališką šeimą, susėdome, vyksta aukcionai, skamba muziką, o mane ištiko isteriškas verksmo priepuolis – ką tik buvau grįžusi iš ekonominės blokados prislėgtos Lietuvos, kur šalta, nėra karšto vandens, viskas sunormuota. Tuo momentu galva kontrasto tarp „ten ir „čia“ neaprėpė, nors per tris valandas lėktuve visada stengdavausi perorientuoti mąstymą nuo vienos šalies prie kitos.
Teatre reikėjo greitai adaptuotis ir darbuotis. Mano antrame spektaklyje „Lošėjas“ dirbo aktorius Markas Rylance’as, jis vėliau gavo „Oskarą“, taip pat rusų žvaigždė Olegas Menšikovas, šio filmas buvo pelnęs „Oskarą“. Iš pradžių net nesuvokiau lygio, į kurį pakliuvau. Anglija man davė tokias galimybes, kokių nebūtų suteikęs niekas niekada. Ten galėjau būti tarp jaunų režisierių, kurie dabar yra didieji kino režisieriai. Nacionalinėje teatro studijoje greta maniškio buvo Samuelio Mendeso stalas, o Stephenas Daldry kadaise man davė pastatyti pirmą spektaklį „Valpurgijos naktis“. Pakliuvau į kitą galimybių lauką. Be to, beprotiškai daug dirbau ir stengiausi, dėl to mano spektakliai britų spaudos buvo renkami į geriausiųjų penketukus, tad gaudavau naujų pasiūlymų. Pavyzdžiui, 1994-aisiais Adamas Pollockas, operos prodiuseris, turėjęs savo festivalį Italijoje, pakvietė mane statyti operą „Don Žuanas“. Tai buvo nerealu, nes iki tol opera man atrodė kažkas nepaprasta, neaprėpiama. Po to antras pasiūlymas, trečias... Turėjau didelę svajonę dirbti Niujorke. Ir štai 2004-aisiais teatre „The Duke’s“ 42-ojoje gatvėje pastatytas „Šveikas“ nominuotas ryškiausios metų premjeros apdovanojimui „Dramos lygoje“. Ėjau gana drąsiais ir dideliais karjeros žingsniais. Nepamirškime, kad esu iš Lietuvos, niekada nebuvau buvusi nei Kembridže, nei Oksforde ar Jeilyje...
Ir aš tais žingsniais ėjau, kol 2006-aisiais atvykau į Lietuvą, atsirado „bohemiečiai“. Turėjau suvesti savo asmenines skolas su Lietuva (šypsosi). Ir įgyvendinti didžiąją Svajonę. Tai užtruko.
Dešimtys spektaklių užsienyje ir tik vienas Lietuvoje – 2000-aisiais Vilniaus festivalio kvietimu statytas „Kaukių balius“. Kodėl? Kodėl šalyje, kuri iki tol Jūsų ne itin pasigedo, prireikė kurti savo teatrą – „bohemiečius“, vėliau jis tapo „Vilnius City Opera“?
Aš nuo mažens vaikščiojau į teatrus ir filharmoniją. Tuo laiku teatras Lietuvoje buvo kaip Bažnyčia, nebuvo įmanoma gauti bilietų į spektaklius. Eimunto Nekrošiaus kuriamas pasaulis apnuodijo mane teatru. Po mokyklos dvejus metus praleidau dirbdama Jaunimo teatre, turėjau galimybę stebėti Eimunto repeticijas, darbą. Beje, antras pagal svarbą Karališkojo nacionalinio teatro žmogus mane iš tų laikų prisiminė, nes, regis, 1986-aisiais lankėsi Vilniuje. Dirbdama Jaunimo teatre suvokiau, kad galimybė turėti savo teatrą duota tik išskirtiniams žmonėms. Tai, ką įgyvendinome su „bohemiečiais“, yra ta Svajonė, kuria kažkada užsikrėčiau. Niekada jaunystėje nebūčiau patikėjusi, kad likimas man duos tokį šansą. Kad būsiu verta turėti galimybę sukurti savo teatrinį pasaulį.
Jūsų spektakliai laužė standartus, padėjo prisijaukinti operą daugybei šio žanro nepažinusių žmonių, tapo tramplinu jauniems solistams, bet pačiai kainavo daug jėgų, amžinas pinigų stygius, normalios teatrinės scenos nebuvimas.
Aš pasiekiau savo Svajonę ir jau galiu ramiai numirti. O kokia kaina? Kaina juk niekada nėra įdomi. Ją žinau tik aš ir mano draugai.
Atvykusi į Lietuvą ėmiau įgyvendinti kitą teatro modelį – ne remiamą valstybės, o išlaikomą iš privačių lėšų. Labai daug metų, eidama prašyti paslaugų, pinigų, turėjau fantastišką idėją, ja beprotiškai tikėjau. Jei man būtų reikėję prašyti pinigų sau, niekada nebūčiau to dariusi, bet prašiau spektakliams, kolektyvui, kad būtų galimybė kurti, tada galėjau pakelti bet kokį nepatogumą, pažeminimą, o kartais patirdavau ir jį. Kartais būdavo žiauru, liūdna, kartais žeisdavo, bet jaučiau nepaprastai didelę atsakomybę už visus kitus ir žinojau, kad jei sustosiu, viskas sugrius. Tai, ką nuveikėme iki šiol, rudenį vainikuos speciali paroda MO muziejuje. Ir vadinsis ji „Iš Tos operos“.
Dar viena didžioji Jūsų svajonė – prodiusuoti rimtus filmus su vyru britų aktoriumi ir režisieriumi Dexteriu Fletcheriu – pildosi dabar?
Žmogui labai svarbu augti, turėti perspektyvą, kad nebūtų lubų. Visi „bohemiečių“ solistai yra išskridę siekti savo viršūnių ir gyvena pasauliuose be lubų. Man jau kurį laiką buvo sunku, nes atsitrenkdavau į savo pačios lubas. Neturėjau nei techninių, nei finansinių galimybių statyti kitokius spektaklius, nei stačiau, pagaliau – neturėjau salės. Darbas su Dexteriu kine ir yra mano kelionė tenai, kur nėra lubų. Esu kūrybinis prodiuseris, dirbu jo komandoje ir prisidedu prie didelių projektų kūrimo su geriausiais pasaulyje profesionalais. Žaisdamas didžiausiose aikštelėse su ypatingais talentais gali išbandyti save. Pastaraisiais metais buvau pradėjusi jaustis kaip vieškelyje įstrigęs „Ferrari“, dabar aš važiuoju! Ir kaifuoju, kad man nuo uždavinių sudėtingumo iš baimės darosi bloga – kaip studentavimo laikais (juokiasi). Galimybių turiu, bet tik po dešimties metų galėsime kalbėti, kas iš viso to išėjo. Taip pat tik dabar galime kalbėti, kas pavyko per tą auksinį operos dešimtmetį, o dar 2006 metais to nebūtume galėję nuspėti.
Kai pasieki mano lygį ir amžių, turi labai daug žinių ir patirties. Todėl organiškai kyla klausimas, kodėl visa tai atiduodu kitiems, o ne savo mylimam žmogui, kuris vienintelis yra mano šeima? Dexteris – be proto talentingas žmogus, kine vaidinantis nuo septynerių. Niekas iš jo kartos negali pasigirti tokia patirtimi. Dexteris turi labai stiprių savybių – instinktą, jis geba improvizuoti, jaučia aktorius iki smegenų, yra dramatiškas, turintis širdį, šiltas ir emocingas režisierius. Man būdingos visiškai priešingos savybės – strateginis, struktūrinis mąstymas, dramos analizė. Taip pat turiu gilių meno žinių, studijavau dailę, kostiumą ir, aišku, muziką. Mes vienas su kitu nekonkuruojame, esame dvi to paties obuolio pusės, bet – absoliučiai skirtingos. Dabar, kai Dexteris tapo A klasės režisieriumi (tokias etiketes mėgstama priklijuoti Holivude), jo filmai vertinami kontekste tokių meistrų kaip M. Scorsese, Q. Tarantino, todėl dabar mano vyrui reikia stiprios komandos. Štai čia ir aš galiu prisidėti. Dexteris kopia į stačiausią viršukalnę. Jei aš ir kiti komandos nariai galime padėti jam kurti didesnius, sudėtingesnius filmus, noriu investuoti viską, ką sukaupiau, į jį. Galbūt – ir padėkoti už meilę, už tai, kad man suteikė daugiau nei dešimt visiškos laisvės metų kurti savo Svajonę Lietuvoje. Būkim biedni, bet teisingi – nė vienas vyras nebūtų sutikęs, kad žmona gražiausią savo laiką būtų paskyrusi ne jam, bet meninei idėjai, talentingam jaunimui, alternatyviai operai ir pagaliau – tautai. Tai nereiškia, kad palieku Lietuvą, „Vilnius City Opera“, tiesiog mano gyvenime atsirado galimybė išbandyti save kitoje plotmėje. „Vilnius City Opera“ visada gyvuos, tik gal kiek kitokiomis, įvairesnėmis formomis.
Dirbti prie Holivudo projektų menininkui – lyg krepšininkui žaisti NBA. Tai – aukščiausias lygis. Krepšininkus nešiojame ant rankų, o ar Jums svarbu būti įvertintai?
Žinoma, svarbu. Pavyzdžiui, kai keturis mėnesius per programą „Zoom“ bendrauju su garsiu Holivudo prodiuseriu Lorenzo di Bonaventura, ir jis, stebėdamas, kaip dirbu, mane skiria į aukštesnes pareigas, nors filmavimas dar net neprasidėjo! Man būtų labai svarbu, jei Vilniuje turėtume salę, kur galėtume kurti įspūdingai techniškus, sudėtingus operos pastatymus, siekti beprotiškų iššūkių, augti. Tai būtų didžiausias medalis, kokį norėčiau gauti. Bet po keturiolikos metų sėkmingos veiklos, subūrusios ryškiausius operos talentus, dainuojančius didžiausiose pasaulio scenose ir laiminčius geriausių pasaulio solistų apdovanojimus, atvedę į operą dešimtis tūkstančių žmonių, mes vis dar žiūrime į finansinio bankroto bedugnę ir, užsidarius Kongresų rūmams, būsime gatvėje. Ir nieko negaliu pakeisti. Ar skaudu, kad Holivude įvertina, o namie – ne? Jau kitas klausimas. Aš visada žinojau, kad kuriam nepaprasto grožio pilis iš oro, ant debesų... Bet Lietuvoje mus vertina žmonės, žiūrovai, jie balsuoja pirkdami bilietus. Aš dirbu tik dėl jų meilės, ne dėl medalių.
Kas yra Jūsų pagrindas po kojomis? Kur semiatės jėgų?
Mano pagrindas esu aš pati. Motina mane taip išaugino ir sukonstravo, kad galėčiau remtis tik į save. Galiu būti bet kokioje šalyje, turte ar skurde, manęs tai nekeičia. Aš negaliu sau leisti sugriūti bet kokiomis aplinkybėmis. Dėl to manęs nenešioja vėjai, nepritrenkia griaustiniai, galiu rasti išeitį iš bet kokios situacijos. Stengiuosi nuo nieko nepriklausyti.
Paradoksas – nuolat būnu tarp daugybės žmonių, bet geriausiai jaučiuosi dykumose arba džiunglėse, kur žmonių nėra. Kai pamačiau Namibijoje esančio Mirties slėnio smėlynus, supratau, jog noriu, kad kada nors mano pelenai būtų išbarstyti tenai. Man nepatinka, kai kažkas absoliutinama, kai Nacionalines premijas ar medalius skiria po mirties, – esi vertas gulėti tose kapinėse ar anose, nusipelnei didesnio ar mažesnio paminklo. Man šitie dalykai nerūpi. Matyt, noras būti Namibijoje yra noras būti laisvam.
Bet iki tol dar laukia fantastiška ir nerealiai įdomi kelionė! Laikykitės! Ir nepamirškite po dešimties metų paklausti, kaip pavyko (kvatoja).
