100 metų sukanka ne tik žurnalui „Moteris“. 100 metų – kai moterys Lietuvoje gavo teisę balsuoti ir būti išrinktos. Iki Jūsų išrinkimo valstybės vadove – ilgas moterų balso stiprėjimo kelias. Jūsų nuomone, kaip keičiasi ne tik galimybės užimti tokius pat postus kaip vyrai, bet ir juose dirbti lygiavertiškai?
Pirmiausia – sveikinimai žurnalui, redakcijai, skaitytojams su išskirtiniu jubiliejumi. Leidinys, sulaukęs šimtmečio ir neišnykęs, kaip atsitiko su daugybe ilgaamžių žurnalų ir laikraščių tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, tarsi jau savaime nusipelno pagarbos. Tačiau gerai suprantame, kad tikroji vertė – ne amžiaus aukštumos, bet turinys, jo kokybė ir pozicija, išsikovotas auditorijos dėmesys tiek tradicinei popierinei versijai, tiek ir skaitmeninei.
O tai, kad žurnalas, galima sakyti, vienmetis su moterų išsikovota teise balsuoti, įpareigoja nuolat jausti vertybių skalę. Jos diapazonas – redakcijos komandos prerogatyva, pasirinkimo klausimas. Ir jau savaime suprantamas leidinio įsipareigojimas moterų teisių, lyčių lygybės motyvui, kaip vienam iš kertinių mastelių, kuriais matuojame savo visuomenės pažangą. Tai turėtų jausti ir jūsų skaitytojai. Nė kiek neabejoju, kad tarp jų – ne vien moterys.
Kokia istorinė asmenybė ar dabarties lyderė moteris Jums imponuoja?
Neįvardinsiu kurios nors vienos, nes ir Lietuvos, ir pasaulio istorijoje yra daugybė įspūdingų asmenybių – moterų, kurios savo gebėjimais, žiniomis, atkaklumu ir drąsa tapo lyderėmis. Jos keitė visuomenės požiūrį, griovė stereotipus. Tik todėl, kad prieš šimtą metų Lietuvoje buvo tokių moterų, mūsų šalis tapo tarp pirmųjų, kur moterys išsikovojo teisę balsuoti.
Ir dabar pasaulyje matome daug moterų, kurios ne tik užima vadovaujančias pozicijas, bet ir pasižymi didele įtakos jėga. Vienos – globaliu mastu, kitos – savo šalyse. Nemažai jų pažįstu asmeniškai, nes penkerius metus teko vadovauti Pasaulio moterų lyderių tarybai, vienijančiai įtakingiausias pasaulio moteris lyderes – esamas ir buvusias valstybių prezidentes ir ministres pirmininkes. Nuo praėjusių metų likau šios organizacijos nare.
Apie tų moterų nueitą kelią būtų verta pasakoti mergaitėms, paauglėms, kurios dar tik žengia į gyvenimą. Nebūtinai visos turi tapti lyderėmis, bet ateityje visoms prireiks ryžto daryti savarankiškus žingsnius ir pačioms už juos atsakyti. Kiekvienai linkėčiau turėti įkvepiantį pavyzdį, asmenybę, į kurią norėtųsi lygiuotis. Pagaliau, tai nebūtinai turėtų būti moteris.
Jūsų kelias į Prezidentės postą vedė per Briuselį – dirbote eurokomisare. Ar tuomet būta situacijų, kai buvimas moterimi pareigūne buvo kliūtis?
Viskas priklauso nuo asmeninės pozicijos ir laikysenos, žinių lygio ir atsakomybės svorio. Taip buvo ir Briuselyje, ir iki jo – ankstesnėse pareigose. Supratimą, palaikymą – tiek bendradarbių, komandos, tiek visuomenės nulemia ne užimamos pareigos, o tai, kaip žmogus dirba, kiek atsakomybės prisiima, kokius tikslus sau kelia. Tada tokios situacijos, apie kurias klausiate, praktiškai tampa beveik neįmanomos.
Pernai tapote Jungtinių Tautų iniciatyvos „Lygių teisių karta“ ambasadore, organizacijos „Friends of Europe“ Patikėtinių tarybos nare. Kokie iššūkiai? Ar dėl šios veiklos tenka važinėti po pasaulį?
Mūsų visų keliones vis dar reguliuoja koronavirusas. Jeigu ne pandemija, kovo viduryje būčiau susitikusi JAV su Majamio universiteto bendruomene, Ohajaus lietuviais. Universitete turėjau dalyvauti simpoziume „Laisvė“, skirtame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui.
O vasarą ir dabar, rudenį, būtų tekę nemažai lankytis įvairiose šalyse dėl to, kad balandžio pradžioje buvau paskirta vadovauti Jungtinių Tautų įsteigtai aukšto lygio komisijai FACTI (Financial Accountability, Transparency and Integrity), atsakingai už tarptautinę finansinę atskaitomybę, skaidrumą ir sąžiningumą. Komisijoje dirba įvairių valstybių politikai, akademinės bendruomenės, pilietinės visuomenės ir nepriklausomo sektoriaus atstovai. Bendraujame nuotoliniu būdu, vyksta daug konferencijų, pasitarimų.
Birželį gavau kvietimą prisijungti prie Madrido klubo – Pasaulio lyderių aljanso, kuriam priklauso daugiau kaip šimtas demokratinių buvusių valstybių ir vyriausybių vadovų. Taigi, jeigu ne pandemija, tikriausiai jau būčiau apsilankiusi ir Madride.
Bet Lietuvoje irgi netrūksta veiklos. Kaip žinote, vadovavau finansų ministro įsteigto COVID-19 pasekmių mažinimo fondo tarybai. Fondui pavyko surinkti beveik 882 tūkst. eurų, už juos nupirkta įvairių apsaugos ir gydymo priemonių.
O gegužę buvau išrinkta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Globėjų tarybos pirmininke. Absolventų diplomų įteikimo šventėje mačiau, kiek daug gražaus jaunimo ateina į aktyvų gyvenimą, dalį jų tikriausiai matysime ir politikoje. Nuoširdžiai jiems linkėjau drąsiai gyventi, netapti beveidžiais valstybės tarnautojais.
Neišvengiamai dabartinį prezidentą lygina su Jumis, prisimena Jūsų griežtą laikyseną, taip pat – sugebėjimą jaustis lygia tarp pasaulio lyderių. Ar buvote lyderė nuo vaikystės, ar šias savybes išugdė vienos po kitų atsakingos pareigos?
Būsimo charakterio bruožus atsinešame iš vaikystės. Na, o toliau jį formuoja visas gyvenimas.
Turite daug aukštų apdovanojimų. Kiek, Jūsų nuomone, svarbu pabrėžti būtent moterų, įvairių sričių atstovių, pasiekimus?
Praėjusį rudenį Varšuvos saugumo forumo konferencijoje man įteikė Laisvės riterio apdovanojimą ir kardą. Beje, kardas visiškai tikras – tai legendinio generolo Kazimiro Pulaskio, kovojusio prieš Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikai, kardo kopija. Tarp aštuoniolikos Laisvės riterių kol kas esame trys moterys – buvusi Latvijos Prezidentė Vaira Vike-Freiberga ir buvusi Airijos Prezidentė Mary Robinson.
Kas nors sakytų, kad trys – per mažai. Bet, esu įsitikinusi, jeigu yra pasiekimų, jie bus pastebėti. Kas kita, kad moterims neretai tenka įdėti kur kas daugiau pastangų siekiant tikslo. Tuo visuomenei svarbesni jų laimėjimai ir tuo reikšmingesnis jų pripažinimas.
Tebesate „Knygų Kalėdų“ globėja. O ką mėgstate skaityti Jūs pati?
Šiemet Knygų Kalėdos bus jau dešimtosios, iš anksto galvojame apie tai, kad jos turėtų būti įsimintinos. Per laiką, praėjusį nuo pirmųjų akcijos metų, kai gavau laišką iš Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos su prašymu padovanoti naujų knygų, šalies bibliotekas papildė apie 340 tūkst. naujų knygų. Akcija pasirodė ne tik reikalinga, bet ir labai įtraukianti, telkianti skaitytojus, verslą bei įvairias organizacijas, ačiū visiems jos dalyviams.
Nepraleidžiu nė vienos Knygų mugės, iš jos spontaniškai parsivežu glėbį naujų knygų, kurios prašosi būti perskaitytos.
Esate sakiusi, kad dvi kadencijos – daugiau nei reikia, kad savo jėgas skiriate Lietuvai. O gal vis dėlto svarstytumėte apie dar vieną kadenciją Prezidento poste?
Jau ne kartą vienareikšmiškai esu atsakiusi į šį klausimą, bet jis vis sugrįžta. Dvi kadencijos bet kurio vadovo pareigose yra optimali riba, kad žmogus nespėtų suaugti su kėde. Lietuvą galima mylėti ir dirbti jai, galvoti apie jos dabartį ir ateitį ne tik užimant aukštus postus. Būtent taip ir gyvena daugybė mūsų žmonių, kuriems ne vis tiek, kokia bus jų šalis rytoj ar po dešimties, šimto metų, ar čia norės gyventi jų vaikai ir anūkai.
