Kaip teigia socialinių mokslų daktarė, dailės terapeutė ir dailės profesijos pradininkė Lietuvoje Audronė Brazauskaitė, kūrybinis procesas žmogui yra natūrali, organiška veikla. Kvalifikuotam dailės terapeutui į procesą pasitelkiant dailės ir medicinos, psichologijos ir psichoterapijos, socialinio darbo žinias, gebėjimus bei praktikas, ji leidžia sustiprinti žmogaus fizinę bei psichinę sveikatą.
Gimę vaizdiniai – jausminės būsenos išraiška
Patirtos nuoskaudos, trauminiai išgyvenimai yra linkę kauptis. Dailės terapija suteikia galimybę meninėmis priemonėmis „ištraukti“ šiuos išgyvenimus iš savo pasąmonės, suvokti dvasinės naštos kilmę ar net rasti tinkamų sprendimo būdų jos nusikratyti. Visa tai ne visada pavyksta padaryti žodžiais, nes kalbėti lengviau galime tik apie tai, ką aiškiai suvokiame.
Kaip teigia terapeutė, piešimas dažnai vadinamas alternatyvia kalba ir yra ypač tinkamas asmenims, kurie dėl įvairių priežasčių turi ribotas galimybes verbalinei raiškai. Ši nuo kūrybinio proceso skiriasi tuo, kad pastarasis yra pasąmoningas.
„Daugelį patirčių ir su tuo susijusių jausmų mums yra nelengva suvokti bei įvardinti – daug paprasčiau yra asocijuoti. Dailės terapijos metu pasąmoningai sukurtos vaizdinių asociacijos leidžia labiau prisiliesti prie to, kas mums savyje yra ne visai suprantama“, – aiškina A. Brazauskaitė. Vizualus kūrinys tampa mūsų vidinio pasaulio metafora, objektu, kurį jau galima pamatyti, stebėti, liesti, apibūdinti – tai sudaro galimybes dalyviui įvardinti net labai sunkiai įvardijamas patirtis.
Pasak specialistės, interpretuoti dailės terapijos metu gimusius kūrinius galima grindžiant skirtingomis paradigmomis – pvz., psichoanalitine, geštalt ar raidos psichologija. Svarbus yra ne tik pats kūrinys, jame vyraujančios spalvos ar formos, bet ir jo kūrybos eiga. Terapijos metu laisvai pasirenkamos dailės priemonės (kietos, minkštos, šlapios) bei jų naudojimo būdas (gausus, skurdus ir kt.) specialistui suteikia daug vertingos informacijos apie dalyvio būseną. Tiesa, nors tokia interpretacija visada remiasi subjektyvia interpretuotojo patirtimi, visada atsižvelgiama ir į paties kūrinio autoriaus interpretacines reikšmes. Būtent toks tarpasmeninis bendravimas leidžia patirti terapinį efektą.
Be dailės terapeuto dailės terapija nevyktų
„Dailės terapijos, kaip ir kitos rūšies psichoterapijos, esmė yra kito asmens-profesionalo buvimas. Tik šalia kito mes galime pažinti save – toks pažinimas neįmanomas be kito asmens atspindėjimo, refleksijos, priėmimo ir kitų santykio aspektų“, – sako specialistė. Pasak jos, psichoterapinio santykio svarba yra grindžiama psichoanalitine teorija apie ankstyvąjį kūdikio ir pirmojo globėjo santykį, kuris mūsų gyvenime yra esminis, todėl bet kurios savarankiškai užsiimamos kūrybos ar knygų spalvinimo dailės terapija vadinti negalime.
Kaip teigia terapeutė, kūryba vienumoje leidžia nusiraminti, atsipalaiduoti, patirti kūrybos džiaugsmą bei pasitenkinimą, tačiau dailės terapijos specialistas paskatina įžvalgas, padeda sudėlioti prasminius akcentus ir leidžia į savo kūrinį pasižiūrėti „iš šalies“. Tai padaryti padeda ir kiti toje pačioje grupėje esantys dalyviai, kadangi įprastai po kūrybinio proceso dalinamasi nuomonėmis bei mintimis apie gimusius kūrinius.
Platus taikymo spektras
Pasak specialistės, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje dailės terapijos praktika gali būti taikoma pačioms įvairiausioms visuomenės grupėms – neįgaliesiems, specialiųjų poreikių, priklausomybių turintiems asmenims, psichikos ligoniams, kaliniams, vaikams, nėščioms moterims ar paprasčiausiai tiems, kurie nori save giliau pažinti. A. Brazauskaitė pabrėžia, kad pastaraisiais metais dailės terapijos poreikis iškilo karo, stichinių nelaimių ar pandemijos nusiaubtose vietose. Priklausomai nuo terapinio tikslo ir asmens sutrikimo pobūdžio, dailės terapija gali būti kompleksinio gydymo dalis arba savarankiška terapinė paslauga. Privačiame ar ugdymo sektoriuose ji gali trukti metus ir ilgiau, na o gydymo įstaigose tiek, kiek pacientas gauna gydymo paslaugų.
Tam, kad specialistas turėtų reikalingas profesines kompetencijas ir dėl to galėtų profesionaliai bei kokybiškai teikti dailės terapijos paslaugas, jam privalomas konkretus išsilavinimas šioje srityje, kuris susideda iš teorinio, praktinio ir patirtinio mokymosi. Dailės terapijos specialistai ruošiami magistrantūros studijose. „Jeigu pedagogas, psichologas ar kitas specialistas integruoja į savo profesinę veiklą dailės terapiją, tai bus pedagoginė ar psichologinė paslauga su dailės terapijos metodais, bet ne dailės terapija“, – sako A. Brazauskaitė. Ji pastebi, kad Lietuvoje vis dar pasitaiko „dailės terapeutų“ be išsilavinimo, todėl ragina darbdavius ir paslaugos gavėjus renkantis specialistus į tai atkreipti dėmesį.
