Apie savo patirtį ir grįžimą į Lietuvą auginti dukrytės Celestinos pasakoja meninkė, performansų kūrėja Monika Dirsytė.
Kaip motinystė pakeitė tavo būdą? Gal teko surimtėti?
Kažkiek surimtėjau, gyvenimo būdas tapo šiek tiek atsakingesnis, bet dar liko rokenrolo. Dabar neišvengiamai turiu prisitaikyti prie vaiko ir laiką planuoti pagal jį, tačiau paties būdo nepakeitė. Auginant Celestiną vis dar pasitaiko man būdingų nesusipratimų: tai kojines skirtingas užmaunu, tai kepurę pametu. Mano nuomone, surimtėti tapus mama gerai, bet nereikia kraustytis iš proto. Moteriai susilaukti vaiko normalus reiškinys, tad nereikia iš savęs per daug reikalauti, tapti super mama. Juk natūraliai, kai myli savo vaiką tampi geriausia mama, nes tu myli.
Gal gali pasidalinti savo istorija, kodėl vaikelį augini viena?
Tiesiog nesusiklostė santykiai su vaiko tėčiu. Tuo metu gyvenau Londone, tačiau nusprendusi vaiką auginti viena supratau, kad noriu grįžti į Lietuvą. Čia jaukiau, yra seneliai, sava aplinka, turime gerą maistą.
O nebuvo minčių, kad Londone daugiau galimybių?
Buvo, pradžioje galvojau likti Londone, bet įvertinus visus faktorius, kol vaikas yra mažiukas, manau, svarbiausia artimų ir mylinčių žmonių aplinka, seneliai. Londonas yra laukinis miestas, o Lietuva man primena dainą, kurioje skamba žodžiai: „Grįžk į savo šalį ir ten statyk namus“. Taigi praėjusį pavasarį, devintą nėštumo mėnesį su visais lagaminas grįžau į Panevėžį.
Kokia buvo tavo reakcija, kai sužinojai, kad laukiesi? Kokios vidinės baimės iškilo? Moterų be partnerio yra nemažai, bet didesnė dalis jų lieka vienos iširus šeimai, o tavo apsiprendimas buvo išeiti iš santykių, kol laukeisi.
Esu krikščionė katalikė, sužinojusi, kad laukiuosi – apsidžiaugiau. Žmonėms atrodo, kad turėjau išsigąsti. Nors kasdienybėje esu gana žaisminga, o iš šalies atrodau visada linksma, nerimta, bet kai reikia susikaupiu, atsiranda jėga, kuri neleidžia bijoti. Sužinojusi, kad laukiuosi, kaip tik sustiprėjau, nes supratau, kad turiu užauginti savo vaiką.
Ar jautiesi saugi Lietuvoje socialiniu bei finansiniu atžvilgiu? Ar gimus vaikui nesijauti palikta?
Londone būčiau gavusi didesnę finansinę paramą, tačiau nesu žmogus, kuris ieško lengvatų. Lietuvoje daug ką turime, ko negalėčiau turėti Londone: čia sava kalba, lengviau susirasti darbą. Mano sprendimas buvo grįžti, noriu mokytis, studijuoju doktarantūroje.
Atvirai pasakius, esu įgijusi išsilavinimą, bet jei neturėčiau tėvų – būtų labai sunku. Jei mano situacijoje moteris liktų viena, be vyro ir artimųjų pagalbos, kuri negali eiti į darbą, kol augina kūdikį, manau, tokiai moteriai būtų nelengva ir jai apsaugos nėra. Dažnai apie tai pagalvoju, manau, kad tai yra labai svarbi tema. Žinoma, daiktų nemažai galima susirinkti, aš pati ne parduodu, o dovanoju tai, ką Celestina jau išaugo, bet drabužėliai – dar ne viskas, ko reikia.
Sulaukus pirmagimio iškyla daugybė klausimų, kas vyksta su vaiku ar kaip elgtis sudėtingose situacijose. Kur ieškai atsakymų? Ar turi į ką atsiremti sunkiu metu, paklausti, paprašyti pagalbos?
Tikrai iškyla nemažai klausimų. Augindama vaiką pasitikiu savo intuicija, o jei ko nors nežinau, klausiu profesionalų ar kreipiuosi į šeimos gydytoją. Dažnai prašau patarimo ir savo mamos. Šeima man svarbiausia ir džiaugiuosi, kad į savo tėvus visada galiu atsiremti, kai reikia pagalbos.
Mamoms sudėtinga pirmus kartus vaiką palikti kitų priežiūroje, tačiau žinau, kad vieną performasą su grupe žmonių jau organizavai praėjusią vasarą, kai Celestinai buvo vos keli mėnesiai. Kaip pavyko įsijausti į vaidmenį palikus naujagimę kelioms valandoms?
Manęs dažnai klausia, ar nebaisu palikti vaiką, bet, man atrodo, pora valandų nekeičia esmės. Svarbu ryšys tarp vaiko ir mamos, jo aš nematuoju laiku. Su dukra būnu didžiają laiko dalį, bet jei man reikia kur nors išvažiuoti ar nueiti, manau, normalu vaiką palikti seneliams.
Tą kartą buvo pirmas kelių valandų atotrūkis nuo dukrelės, bet aš gyvenime vadovaujuosi taisykle, kad viskas turi būti sudėta į savus stalčius. Kojinės vienam stalčiuje, marškiniai – kitame. Kai kuriu meną, aš esu jame, o vaikas yra su seneliais, kuriais 100 proc. pasitikiu. Pasineriu į tą būseną, kurioje reikia būti, nes jei pradėčiau galvoti apie vaiką atlikdama performansą, tai būtų tiesiog neprofesianalu iš mano pusės.
Papasakok, koks tai buvo performansas ir kaip gimė jo idėja?
Idėja gimė grįžus į Panevėžį, kai Kultūros centras pakvietė pasirodyti miesto šventėje. Tuo metu permąsčiau visas savo vertybes, kas man svarbu, kokia aš esu, kaip aš apibrėžiu save kaip žmogų, kaip menininkę. Būdama moksleivė labai norėjau pabėgti iš Panevėžio, tai buvo lyg svajonė – baigsiu mokyklą ir kažkur keliausiu. Ir pabėgau. Pirma į Vilnių, vėliau į Londoną, tačiau gyvenimas mane vėl sugražino į gimtą miestą. Tai sužadino apmąstymus, kad kartais žmonės bėga nuo savęs – nebūtinai iš miesto į miestą – kartais ieškome savęs kažkur labai toli, o tai mus dar labiau atitolina nuo mūsų pačių esmės. Man patiko gyvenimas Londone, tačiau tik grįžusi suvokiau kokia esu laiminga būdama čia, turėdama namus, šeimą, senelius. Dar kartą visa tai įvertinau ir supratau, kad kiekvieno žmogaus pradžia yra ten, kur jis gimsta.
Performansui surinkau penkiolika žmonių, kurie vienaip ar kitaip buvo atitolę nuo savo šaknų: emigravę į užsienį arba tarsi išdavę save ir sugrįžę. Mes visi apsijuosėme gimtastikos guma, kuri išlaiko žmogų. Buvome labai stipriai surišti ir bandėme vienas nuo kito atitolti. Guma leidžia atitrūkti, bet kuo stipriau traukiesi, tuo labiau ir didesne jėga ji tempia atgal. Idėja tokia, kad nėra blogai išvažiuoti, pasaulis dabar kosmopolitiškas, bet man atrodo, kad mes tarsi apsikeičiame vieni su kitais patyrimais, pažįstame kitus kraštus, kultūrą, bet negalime išsižadėti savo esmės, pamiršti to, kur gimėme ir iš kur esame.
Jaučiasi, kad lietuviai dažnai turi kompleksą dėl savo šalies. Mes esame nuostabi tauta ir man nereikia sakyti, kad turime kuo didžiuotis pasauliniame kontekste. Pavyzdžiui, mažas dalykas, kuris mums visiems atrodo natūralus – baigi mokyklą ir toliau studijuoji universitete. Mokslas yra prabanga ir Londone nemaža dalis sutiktųjų sakė negalintys sau to leisti, nes studijoms reikia imti paskolas. Mes turime ir mokslą, ir švarą, ir komfortą gyvendami nedideliuose miestuose.
Kokie didžiausi iššūkiai būnant vieniša mama?
Manau, vaiko priežiūra vienai, nes dabar su dukra būnu 24 valandas per parą. Nelabai turiu laiko sau, savo pomėgiams, todėl labiau planuoju, kaip viską susidėlioti, kad būtų gerai ir vaikui, ir man. Pavyzdžiui, projektus rašau ir ruošiuosi stojimui į doktorantūrą, kai Celestina užmiega.
Žinoma, esu labai dėkinga savo tėvams už pagalbą. Be to, mano specialybė palanki, nes menas dažniausiai neturi griežtų laiko rėmų. Suprantama, yra susitarimai, performansų datos, bet darbus paroje galiu dėlioti pagal save. Vakarais esu gyvybinga, tai džiaugiuosi tuo laiku, kai dukrytė miega.
Ar tave tai pakrauna?
Atvirai pasakius, po Londono į meną, į savo kelią grįžtu su dideliu įkvėpimu. Atsirado vidinė jėga, kad esu stipri būti mama, mokytis, kurti – kaip superherojus.
Kai buvau 20-ies varomoji jėga buvo noras kitiems įrodyti, kad aš kažką galiu. Tai buvo motyvacija baigti mokslus ir daryti kažką daugiau. Vėliau noras kitiem įrodinėti dingo, bet Celestinos gimimas pažadino prasmę, dėl ko noriu veikti, kurti. Dabar ne vien dėl savęs. Noriu būti mama, kuri gali ją išlaikyti, kuri gali būti pavyzdys, autoritetas. Noriu, kad dukra jaustųsi saugi su manimi visomis prasmėmis.
