Kaip ir kodėl nusprendėte parašyti knygą tokia, daug kam baugia, net vengtina mirties tema?
Esu informacinių technologijų specialistė, pasukusi subtiliosios informacinės terpės pažinimo ir tyrinėjimo kryptimi. Man įdomus žmogus, kaip energijos, informacijos ir ryšių su aplinka bei kitais asmenimis visuma, aplinkos jam daroma įtaka, nematomi energiniai emociniai ryšiai, siejantys jį su kitais žmonėmis, veikiantys sveikatą, savijautą, elgesį ir gyvenimo būdą. Dažnai vedu mokymus, konsultuoju, bendrauju. Visi mano knygų siužetai ateina iš mano veiklos ir yra paremti realiais įvykiais.
Kartą bendravau su moterimi, niekaip negalėjusia nutraukti ryšio su savo mirusia motina, padėjau jai išnarplioti šią varginančią situaciją. Vėliau, pakeitus veikėjų vardus, gyvenimo aplinkybes ir kitas smulkmenas, viskas ėmė dėliotis į romano „Mirties laikas arba 8 minutės“ puslapius. Iš tiesų ši istorija apie meilę gyvenimui ir viskam, kas jame yra.
Mirtis mus dažnai baugina, tačiau ir intriguoja, kelia ne tik siaubą, bet ir smalsumą: o kas gi ten, paskui? Mirties (kaip ir bet kokia kita) baimė atrodo didelė, kol su ja artimiau nesusipažįstame, nepatyrinėjame. Manau, jog žinios apie šį reiškinį mums visiems būtinos tam, kad galėtume tinkamai, neprarasdami gyvenimo džiaugsmo, priimti artimų žmonių netektis, taip pat suvokimą, kad ir patys vieną dieną iškeliausime paskui juos.
Kokiam žanrui priskirtumėte savo kūrybą?
Grožinė literatūra su edukacine, saviugdai skirta potekste?.. Visi mano veikėjai yra sukurti, tačiau, kaip minėjau, istorijos atėjusios iš realaus gyvenimo. Visose savo veiklose noriu padėti žmonėms išsilaisvinti iš varginančių, slegiančių emocinių būsenų, surasti rūpimus atsakymus, susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Esu įvaldžiusi įvairias meditacines, energines, etnines praktikas. Taikau jas, norėdama pagelbėti savo klientams išsinarplioti iš negatyvių energinių ryšių bei patirtų emocinių traumų, kurias dažnai žmonės „gabenasi“ su savimi nuo pat vaikystės, pasekmių. Mano knygos tarnauja tam pačiam tikslui. Per savo istorijas galiu perduoti skaitytojams tam tikras žinias, paskatinti ieškoti atsakymų, pamokyti, patarti, palaikyti ar paguosti.
Kas, jūsų nuomone, yra mirtis?
Dažnai matau, kaip mirus artimam, mylimam asmeniui, žmogus tarsi praranda tikėjimą, kad į jo gyvenimą ir vėl gali ateiti meilė, džiaugsmas, laimė. Žinoma, tokia patirtis skaudi ir liūdna, tačiau turime suvokti, jog išėjęs žmogus neišnyko – tiesiog baigėsi jo laikas čia, šiame pasaulyje.
Apie mirtį daug kas vengia kalbėti, net galvoti. Atrodo, kad, jei neturėsime apie ją minčių, lyg kažkaip galėsime jos nesutikti. Daug kam tai yra pabaiga, kažkoks pralaimėjimas, nežinia, nebūtis, išnykimas.
Iš tiesų tai – natūrali gyvenimo dalis. Tai virsmas, slenkstis, perėjimas į kitokį egzistencijos lygmenį. Būna skaudu, liūdna ir baisu, numirus artimam žmogui. Daug kas tą priima kaip blogį, netinkamą, neteisingą dalyką. Atrodo, kad tas išėjęs žmogus išnyksta, dingsta, jis sunaikinamas, panyra į tamsą, ar kažkur, kur jam blogai. Į mirties reiškinį kviečiu pažiūrėti naujai, išmokti jį tinkamai priimti, atsisveikinti su išeinančiais bei leisti jiems keliauti toliau.
Mylimo žmogaus mirtis – tai nėra gyvenimo pabaiga likusiam gyvam. Jei tik priimame į save meilę, kuria spinduliuoja gyvenimas, pastebime šalia savęs šiuo metu esančius žmones, suvokiame, kad jie mums svarbūs, o mes svarbūs jiems – tada atsiranda nauja gyva prasmė, impulsas gyventi ir tuo džiaugtis.
Ar dažnai darbo su žmonėmis metu iškyla mirties ar ryšio su mirusiu asmeniu klausimas?
Ganėtinai dažnai. Mus visus jungia nematomi ryšiai. Per juos galime veikti vieni kitus. Neigiami energiniai ryšiai gali eikvoti mūsų energiją, susargdinti, atimti pasitikėjimą, o teigiami, priešingai – suteikti jėgų, džiaugsmo, drąsos veikti. Būna, kad mirus artimam žmogui, ryšys su juo taip ir nenutrūksta. Ši paskutinė mano knyga ir yra apie užsilikusius ryšius su išėjusiais bei kaip juos sutvarkyti.
Mūsų sąmonė, tas racionalusis protas, mirtį supranta labai paprastai: žmogus numirė, jo nebėra, viskas. Pasąmonė veikia kitaip, joje tas asmuo išlieka gyvas, toks pat, su kokiu iki šiol bendravome, prie kokio esame įpratę. Kai mes miegame, sąmonė ilsisi, o pasąmonė suaktyvėja. Būtent todėl dažnai sapnuojame mirusius artimuosius, bendraujame su jais. Tas bendravimas gali būti įprastas, koks ir būdavo realiame gyvenime, tačiau gali būti ir taip, kad mirusysis apie kažką perspėja, pataria arba suteikia tokios informacijos, kurios, būdamas gyvas, žinoti tikrai negalėjo.
Taigi, tai nėra vien tik pasąmonėje užstrigęs prisiminimas?
Tikrai ne. Tai realus, nors mūsų protui ir sunkiai užčiuopiamas dalykas. Jei sąsaja tarp gyvo žmogaus ir jo išėjusio giminaičio ar draugo lieka netinkama, tai gali labai išvarginti gyvąjį, atimti jėgas, gyvenimo džiaugsmą, net imti kviesti į anapilį.
Žinoma, tokius dalykus galima ir reikia sutvarkyti. Visos laidotuvių tradicijos ir ritualai būtent tam ir skirti – kad mes įsisąmonintume, jog žmogus išėjo, su juo atsisveikintume bei paleistume. Jei tradicinių metodų neužtenka, galima net pačiam sau atlikti asmeninį atsisveikinimo ritualą (tai gali būti tiesiog mirusiojo daiktų išgabenimas iš namų).
Deja, kartais žmogus atlieka viską, tačiau jo būsena negerėja, o miręs giminaitis ar draugas vis apsireiškia sapnuose. Pasąmonė atsisako suvokti ir priimti mirties faktą, jai atrodo, kad žmogus vis dar gyvas. Atsiranda dvilypiai jausmai: racionaliu protu suvokiame, kad tai neįmanoma, bet jutimai rodo, jog miręs asmuo vis dar šalia. Tokiu atveju reikia smulkiau panagrinėti šį išlikusį ryšį, kokios patirtys ar nuoskaudos sieja šiuos du žmones.
Kas jums yra rašymas ir ką iš jo gaunate?
Rašymas yra mano hobis, kuo toliau, tuo labiau įtraukiantis. Aš labai panyru į savo personažus, matau juos mintyse, kaip kine, jaučiu jų nuotaikas, norus, emocijas. Net kartu su jais verkiu arba juokiuosi. Šis procesas mane žavi ir stulbina. Patiriu viską, ką patiria mano veikėjai, todėl lengvai viską galiu perteikti tekste. Rašydama aš mokausi per jų patirtis, gilinu žinias, kadangi galiu įeiti į tas varginančias būsenas, o vėliau rasti būdus, kaip iš jų išeiti. Man tai praverčia ir realiame gyvenime.
Pati niekada nepatyriau ardančio ryšio su mirusiu asmeniu, nors ir esu padėjusi tai minėtai moteriai bei kitiems žmonėms panašiose situacijose. Pasakodama savo pagrindinės veikėjos istoriją galėjau „pasimatuoti“ visas jos būsenas bei išgyvenimus.
Kaip atrodo ir kiek trunka knygos rašymo procesas?
Pastarąjį savo romaną parašiau daugmaž per metus. Galėčiau išskirti du etapus. Pirmas pusmetis buvo daugiau intuityvus, kai tiesiog rašiau, ką jaučiau, kas per mane ėjo, mėgavausi kūrybine tėkme, sudėliojau istoriją nuo pradžios iki pabaigos. Antrasis pusmetis buvo skirtas istorijai suteikti tokį pavidalą, tokią „konstrukciją“, kuri būtų įdomi, aiški skaitytojui bei pateiktų jam tam tikras žinutes, suteiktų naudos, žinių apie mūsų tarpusavio ryšius, bendravimą su mirusiais. Noriu, kad mano romanų skaitymas būtų ne šiaip pramoga ir malonumas, bet atsakytų į tam tikrus klausimus, suteiktų informacijos ir galbūt padėtų įveikti asmeninius sunkumus ar kliūtis.
Ar lengva rasti laiko rašymui?
Esu nusprendusi, kad trečdalį savo aktyvaus laiko skirsiu toms veikloms, kurios man patinka, įkvepia, suteikia malonumo. Vienas iš tokių trokštamų užsiėmimų man yra rašymas. Taigi, laiko jam aš turiu.
Ar bus ir daugiau knygų?
Konsultuodama ir bendraudama su žmonėmis susiduriu su pačiomis įvairiausiomis istorijomis, neraminančiais, ne vienam aktualiais klausimais. Visa tai mane įkvepia kurti, dalintis žiniomis, patirtimi. Taigi, knygų tikrai dar bus, juolab gaunu nemažai palaikymo iš savo skaitytojų. Jaučiuosi laiminga, galėdama suteikti žmonėms tai, ko jiems reikia, priminti, kad iš bet kokios nemalonios situacijos įmanoma rasti išeitį ir bet kokį skausmą galima įveikti meile.
