Pasodinusi mane į fotelį, kuris į naujus jos namus atkeliavo iš Žaliakalnio, D. Teišerskytė pasakoja, kas atsitiko, kad savo pamėgtą rajoną iškeitė į kitą, kaip čia ją sutiko senbuviai ir kuo buvo užsiėmusi beveik pusę metų. Už langų žaliuoja nedidelis sodelis su senųjų namo šeimininkų sodintomis obelimis, abrikosais, avietėmis ir milžinišku riešutmedžiu, o į kambarius patekę priešpiečio saulės spinduliai apšviečia daugybę paveikslų, knygų ir senovinių nuotraukų. To, ko daugelio lietuvių naujuose namuose jau nebūna.
Trys netikėti stebuklai
„Po įvairių gyvenimo peripetijų, išverktų ašarų ežerų Dievulis man mestelėjo iš karto tris stebuklus. Pradėsiu nuo paprasčiausio, – pastarojo laiko gyvenimą pakeitusius įvykius pradeda vardyti D. Teišerskytė. – Sodyboje Braziūkų kaime pakaunėje aš tiek daug dirbdavau, kad vakarais į savo miegamąjį antrame aukšte tiesiog ropote užropodavau. Plotai ten dideli, o aš – estetė, man visur turi būti tvarka. Vieną vakarą užeina kaimynė, pas kurią pirkdavau kiaušinius ir viščiukus, su tokiu ponuliu ir sako: „Dalia, mes nusprendėme, kad užtenka tau arti, atvedžiau tau padėjėją.“
O ponulis prisistato: „Aš dirbu gretimoje sodyboje, bet turiu laisvo laiko, galėčiau jums padėti. Bet aš nesu tarnas, aš būčiau jūsų partneris.“ Ar „bendradarbis“, – jau tiksliai nepamenu žodžio, kuriuo save įvardijo. Sutrikau, klausiu: „Kaip suprasti?“ „Ne, ne, nepagalvokite nieko blogo. Aš visiškai negeriu, nerūkau, esu labai sąžiningas, viską, ką padarau, surašau ant popieriuko, kas kiek kainavo, – irgi.“ Na, galvoju, reikia pabandyti. Kai mirė mano brolis, liko jo dviejų aukštų butukas kitame sodybos pastato gale. „Bet, – sakau, – dar nesikraustykite, mėnesį pažiūrime – sutariame mudu ar ne.“ Ir ką jūs manote, atvažiuoju aš kitą šeštadienį į kaimelį ir matau – žolė nupjauta, daržas nuravėtas, šakos sutemptos. Vyriškos darbo rankos atsirado. „Taip, – sakau, – man patinka, galite kraustytis.“ Tai va, Algis jau dveji metai ten gyvena ir viskuo rūpinasi. Ir mes puikiai sutariame. Aš jam esu pasakiusi: „Algi, jūs – toks sąžiningas pagalbininkas – man esate Dievo dovana.“
Antras stebuklas D. Teišerskytei nukrito iš kitos Lietuvos pusės. „Paskambina man Prezidento Valdo Adamkaus padėjėja Božena ir sako: „Mes JAV atradome jūsų giminaitę, ji dabar yra Lietuvoje, svečiuojasi pas mus, gal norėtumėte susipažinti?“ – prisimena žinoma moteris. Tąkart atsakydama „taip“, D. Teišerskytė dar ir pajuokavo: „Nuo vaikystės svajojau turėti tetą Amerikoje, bet neturėjau.“ Moterys iš pradžių susipažino telefonu, o paskui antros eilės dukterėčia gydytoja Jūratė Teišerskytė atvyko pas Dalią į Kauną. „Jau tokio malonumo moteris! – apie iš karto pajaustą bendrystę ir užsimezgusią draugystę džiaugdamasi pasakoja D. Teišerskytė, – Netrukus man ėmė plaukti siuntiniai iš Amerikos. Tiesiog apstulbino jų srautas! Tuo metu gyvenau sunkiai. Nesėdėjau alkana be pinigų – buvo sunku dvasiškai, todėl atsiradusio nepaprasto gerumo žmogaus parama man labai padėjo. Kvepalai, kremai, vitaminai, šilkinės suknelės buvo daugiau nei mieli daiktai.“
Dviejų moterų draugystė tebėra labai intensyvi. „Internetu susirašome kiekvieną vakarą, o susitinkame pavasarį. Taip jau antrus metus džiaugiuosi atrasta fantastiška giminaite“, – nepaprastai šiltai apie naują draugę kalba D. Teišerskytė ir priduria, kad jai, išauginusiai du sūnus, Jūratė dabar yra tarsi duktė.
Trečiu Dievo stebuklu D. Teišerskytė pavadina namus, kuriuose dabar mudvi kalbamės. „Su vyresniuoju sūnumi Linu apvažiavome ir apžiūrėjome gal 30 parduodamų butų. Ieškojau tik Žaliakalnyje – niekur kitur nenorėjau kraustytis. Jau lyg ir buvau nusižiūrėjusi tokį kotedžiuką, bet prieš gimtadienį paskambino draugė Sigita ir pasakė: „Daliuke, turiu tau gimtadienio dovaną – radau tau butą. Panemunėje, netoli savo namų.“ Klausiu: „Iš kur, kas, kaip?“ Pasirodo, Sigita važiavo į turgų, per „Pūko“ radijo stotį išgirdo skelbimą: „Parduodu pusę namo Panemunėje, sklypas – penki arai. Pigiai. Be tarpininkų.“ Ėmiau atsikalbinėti: „Sigita, nenoriu į Panemunę, ji taip toli nuo centro.“ „Važiuojam, nieko nenoriu girdėti“, – nukirto Sigita, ir turėjau paklusti“, – ekspresyviai apie dieną, kai daug kas pasikeitė, pasakoja pašnekovė.
Moterys apžiūrėjo parduodamą seno mūrinuko dalį, bet D. Teišerskytei buvo neramu, ar įpirks, be to, matėsi, kad reikės pinigų ir nemenkam remontui. Šeimininkų užsiprašyta suma nebuvo kosminė, o ir Sigita agitavo: „Dalia, pamatysi, bus smagu, mano namai – šalia, dviračiais kartu galėsime važinėtis.“ Ir D. Teišerskytė apsisprendė – kraustysis į Panemunę.
Remontą prisimena su džiaugsmu
Pirmiausia į išsirinktą būstą D. Teišerskytė atsivežė sūnų Liną. Apžiūrėjęs jis atsargiai paklausė: „Mama, ar tu ištversi šio buto pertvarką? Man norėtųsi, kad galėtum įsikelti į išsirinktą būstą tuoj pat, atsinešti tik savo šlepetes ir gyventi.“
„Pasakiau: „Linai, aš noriu šito pusės namuko. Čia yra pirmas aukštas, gabalėlis žemės. Man tai svarbu senatvei artėjant“, – atsakė D. Teišerskytė į sūnaus abejonę jos pasirinkimu.
Būsto remontas užtruko gerą pusmetį. Reikėjo atskirti nuo likusios namo dalies nuotekų sistemą, elektros, dujų įvadus, gauti naują adresą. Šiais darbais pati D. Teišerskytė neužsiėmė. Ji tik nekantriai laukė buto remonto stadijos, kai jau galės įgyvendinti savo idėjas.
Moters pažįstama interjero architektė („gabi, turi gerą skonį“) pasisiūlė padėti, bet Dalia viską norėjo įsirengti taip, kaip patinka, kaip atrodo jauku jai pačiai. Taigi pati persiplanavo erdves: senųjų šeimininkų virtuvės vietoje atsirado vonios kambarys, vietoj buvusio tualeto – laiptai į pusrūsyje sumanytą įsirengti svečių kambarėlį ir didelę drabužinę, balkone, įstačius langus ir išgriovus sieną, įkurdintas kavos kampelis, panaikinus dar vieną sieną, atsirado vietos virtuvei įrengti.
„Čia nieko ypatinga nėra. Tik tai, ko pati noriu. Aišku, daug kas dar nebaigta“, – apie naujuosius namus sako Dalia.
Būsto remonto ar statybos laikotarpį daugelis prisimena su siaubu, o štai D. Teišerskytė juo džiaugiasi iki šiol. „Tuometė mano dienotvarkė buvo tokia: ryte sėdi į automobilį ir važiuoji į parduotuves – baldų, interjero, „Senukus“, „Dubingius“, „Avitelą“... Mirtinas kaifas! Jau ten mane ir pažinti pradėjo. Atradau „Depo“ – ištisą statybų miestą, žiauriai įdomu“, – juokiasi prisiminusi.
Ne iš karto pavykdavo nusipirkti tai, kas tinka labiausiai, bet Dalia nesusinervindavo, atvirkščiai, iš nesėkmingo pirkinio susiorganizuodavo kūrybinį procesą: „Nusiperki daiktą, paskui žiūri, kad jis čia visiškai netinka. Tada svarstai, kur jį pritaikyti. Nuotykis!“
Daug knygų ir paveikslų
Visi D. Teišerskytės namai – balti ir gelsvi, su numanomu reveransu Prancūzijai. Taip yra visą gyvenimą, tad net minties nebuvo, kad dabar reikėtų ką nors keisti. Todėl atsivežti baldai, kilimai, interjero detalės dera su naujai įsigytais daiktais, ir interjeras atrodo stilistiškai vientisas. „Prabangos jokios, bet stilius yra“, – nesigina Dalia.
Ji prisipažįsta tik būgštavusi, kad jai, pripratusiai prie smetoninių kambarių aukščio, bus sunku sovietmečiu statytoje erdvėje, tačiau pasirodė, kad naujojo buto lubos ne tokios jau ir žemos.
Dalį baldų D. Teišerskytė persivežė iš senų namų, o kai kurių norėjo naujų – taip galbūt nesąmoningai ji šventė savo naujo gyvenimo etapo pradžią. „Indus, puodus pirkau naujus ir norėjau, kad būtų raudoni. Net nežinau kodėl“, – šypsodamasi prisimena moteris. Dabar virtuvėje raudoni ne tik puodai, keptuvės, bet ir skrudintuvas, plakiklis, mikrobangų krosnelė. Virtuvėje įkurdinta Mariaus Jonučio sukurta lentynėlė su spalvotais žmogučiais atrodo lyg tyčia šiai vietai sukurta. Meniškos sielos moteris be kūrinių tiesiog neįsivaizduoja savo būsto interjero. Per daugelį metų jų susikaupė daug, tačiau namai neatrodo perkrauti. Atvirkščiai – atrodo originalūs, paslaptingi ir jaukūs. Ir yra geras įrodymas, kad investicija į meną, o ne į tūkstančius kainuojančią sofą ar marmuro sienelę yra prasmingesnė, nenuvertėjanti.
Meno kūriniams D. Teišerskytės namuose vietos yra. Erdvus prieškambaris ir miegamasis neužgriozdinti drabužių spintomis, todėl eidami koridoriumi svečiai pasigroži skulptūrėlių kolekcija, o prabudusi ryte buto šeimininkė pirmiausia išvysta paveikslus ir įrėmintas savo tėvų nuotraukas, o ne aklas kokios nors spintos duris.
Beje, miegamasis D. Teišerskytei visada buvo daugiau nei poilsio erdvė. Jame visada stovėjo du foteliai, nedidelis stalelis, komoda su knygomis ir rašomasis stalas. Prie šio Dalia rašydavo eiles. Ar rašo dabar? „Ne. Prarasdama namus, į kuriuos šaknimis buvau įaugusi – pragyvenau juose 40 metų, čia netoli buvo vaikai, mokykla, kurią lankė anūkai, kraustydamasi, kaip man atrodė, į pasaulio kraštą, praradau norą rašyti. Dabar čia pripratau, man gera, bet tiek visko veikiu – sodinu, raviu, skaitau knygas, žiūriu gerus filmus, kad apie eiles nė nepagalvoju. Nebent reikia kam nors dainos žodžius parašyti. Bendradarbiauju su Mikalojumi Noviku, svajojame išleisti bendrą dainų plokštelę. Neseniai sulaukiau netikėto prašymo – parašyti linksmą tekstą apie dabartinį mūsų laiką, dainą pagal jį atliks penkiolika tenorų“, – pasakoja poetė. Ir neatrodo, kad liūdėtų dėl to, jog šiuo metu įkvėpimo rimtajai poezijai kurti nėra.
Senbuviai priėmė greitai
Panemunėje D. Teišerskytė prigijo neįtikėtinai lengvai ir greitai. „Prieš Kalėdas Sigita mane nuvedė į bendruomenės susirinkimą, pristatė. Paskaičiau savo eilėraščių, pabendravome. Mane ėmė kviesti į mokyklą, biblioteką, inkstų ligomis sergančių žmonių bendruomenę. Kaip naujakurė gavau dovanų gėlių sodinukų“, – pirmąsias pažintis prisimena poetė.
Panašu, kad Panemunės bendruomenė greitai pamilo savo naująją narę. „Kartą grįžusi iš pasivaikščiojimo prie vartelių radau aštuonis vazonėlius su pomidorų daigais. Iki šiol nežinau, kas juos ten padėjo. Kitą kartą radau vazoną, prisodintą laukinių našlaičių, – apie rajono senbuvių parodytą dėmesį pasakoja Dalia. – Arba – eina pro šalį žmonės, sveikinasi, pasidžiaugia, kad jau įsikūriau po remonto. Jaučiuosi sava.“
Pirmiausia prie namo atsirado daržas, šiltnamis ir įrankių sandėliukas, kurį surentė geras pažįstamas. Lauko terasai įrengti dar tik paruošta vieta, todėl D. Teišerskytė su draugėmis vakaroja po obelimi. Šių turi dvi – senovinių veislių: antaninę ir ‚Sierinką‘. Dar yra dvi vyšnios, du abrikosai, avietės ir vynuogė, – visi sodinti senųjų šeimininkų. Kaip ir didžiulis graikinis riešutmedis, – šio derliumi Dalia šiemet mėgausis pirmąkart.
Daugiamečius gėlynus D. Teišerskytė dar tik pradeda komponuoti, dalį augalų pirko, dalį parsivežė iš Braziūkų. „Kai kasiau magnoliją, mano pagalbininkas Algis barė: „Ką jūs darote? Žudote medelį!“ Sakiau: „Algi, viskas bus gerai.“ Ir mano magnolija Panemunėje puikiai prigijo, apsipylė žiedais“, – džiaugiasi naujakurė.
Iš D. Teišerskytės kalbų aišku, kad artimiausiu metu ji bus pasinėrusi į savo naujųjų namų eksterjero kūrimą. Vėl taip, kaip jai patinka.
