Įdėmus žvilgsnis, ramus balsas, kalbantis ilgi tarsi pianisto pirštai vis pasineria į vešlius plaukus... Bandau įsivaizduoti, kiek kantrybės, kruopštumo, meditatyvumo reikia turėti šiam kaligrafijai pasišventusiam jaunuoliui, ir prisimenu jo mamos žodžius: „Jis nuo vystyklų buvo harmoningas žmogus.“
Vilniaus dizaino kolegijos dėstytojas L. Spurga yra aktyvus kaligrafijos meno sklaidos profesionalas, veda kūrybines dirbtuves.
Viduramžių skriptoriai vienuoliai kantriai perrašinėdavo knygas, išliekamų raštų vertę suvokė kaip savo pašaukimo prasmę. Ar dažnai Jums sakoma, kad moderniame pasaulyje, kuriame rašymas ranka nyksta, gausu kompiuterinių šriftų, kaligrafija yra atgyvena?
Kaligrafija man yra būdas kurti meną.
Stodamas į Vilniaus dailės akademiją mokytis grafikos, apie kaligrafiją nieko nežinojau. Imtis jos mane įkvėpė profesorius Rimvydas Kepežinskas. Man patiko kaligrafija kaip reiškinys. Nusprendžiau šią sritį tyrinėti magistrantūroje. Teorija be istorinio konteksto mažai vertinga, tad pradėjau domėtis giliau, radau labai įdomią rašto istoriją bei filosofiją, o paskui ir meninį potencialą. Atėjo įkvėpimas kurti dailųjį raštą, piešti raides.
Rašymas turi daug dėmenų. Ir viduramžiais buvo išskirtiniai manuskriptai, dailiai perrašoma Biblija, liturginiai tekstai, bet ir mažiau į grožį orientuota, kartais nerangi korespondencija, dokumentai. Šiandien rašymas ranka gal ir nyksta, bet kaligrafija dėl to gali tapti tik svarbesnė. Ištisus šimtmečius dailininkai tapė portretus. XIX amžiuje atsirado fotoaparatai, bet portretų tapyba neišnyko, be to, Europoje vyko meno ir amatų sąjūdis, jo metu britas Edwardas Johnstonas, kaligrafas ir Londono metro šrifto autorius, galima sakyti, pats vienas atkūrė ir atgaivino kaligrafijos tradiciją, skatino ieškoti kaligrafijos potencialo ribų.
Atsiradus kompiuteriniams šriftams – šie perėmė rašto aiškumo funkciją, bet dar labiau sumenkino rašymo ranka kultūrą – kaligrafija, kaip atsiradus fotoaparatui – tapyba, gali tapti dar meniškesnė ir ekspresyvesnė.
Į pirmąją klasę žingsniuoti besirengiantį vaiką tėvai paprastai išmoko rašyti raides. Ar namie buvote skatinamas dailiai rašyti, kruopščiai atlikti užduotis?
Atsimenu, antroje klasėje dalyvavau „Dailiosios raidelės“ konkurse. Užėmiau antrą vietą.
Tėtis Linas – dailininkas, matydavau jį susikaupusį, palinkusį prie grafikos darbų, ir pats stverdavausi pieštukų. Mama Lolija – vertėja, nesiskirdavo su knygomis, tad mane ir prie jų traukė. Augau su dažais ir knygomis. Na, o rašymas buvo dar viena raiškos forma. Tėvai neskatino rašyti dailiai, ranka lavėjo paišant. Raidėse, kaip ir piešiniuose, matyt, mačiau dailumo potencialą. Tėtis iliustruodavo knygas, mane ant kelių pasisodinęs piešdavo, ir aš kartu su juo paišydavau.
Visas tėvų dėmesys buvo skirtas savo vienturčiui?
Labai lepinamas nesijaučiau. Vaikystėje gana dažnai sirgdavau, daug laiko praleisdavau namuose, ne darželyje. Mama versdavo knygas, daugiau būdavau su ja, pasitelkęs savo fantaziją vis ką nors veikdavau. Vienturčio gyvenimas ir izoliacija dėl ligų, matyt, skatino fantazuoti, tai atsiskleidė piešiniuose, o piešimo procesas ilgainiui peraugo į šiandienę kūrybą.
MO muziejuje neseniai pristatyta didžioji paroda „Kodėl taip sunku mylėti?“ Čia yra ir Jūsų kaligrafijos. Kuo Jums ypatinga ši paroda?
Parodą kuruoja Olandijos multimedijų menininkė Saskia Boddeke ir režisierius Peteris Greenaway’us. Jie jungia specialiai MO muziejaus erdvėms sukurtas instaliacijas ir šiuolaikinių lietuvių menininkų kūrinius, tarp jų – ir mano kaligrafija: ant sienų, grindų, baldų išrašyti Saskios poemos fragmentai, įvairūs tekstiniai elementai.
Šio kūrybinio dueto parodose labai svarbi yra kaligrafija. Pagrindinis jų kaligrafas – Belgijoje gyvenantis amerikietis Brody Neuenschwanderis. Buvo atvykęs į Vilnių, aš jį kalbinau savo magistro darbui, dalyvavau jo vedamose dirbtuvėse, pramokau kinų ir islamiškos kaligrafijos principais, įvairiais netikėtais savadarbiais įrankiais ir eksperimentiniais rašymo būdais paremtos kaligrafijos.
Žiūrėdavau P. Greenaway’aus filmus, mačiau Saskios parodas, pažįstu jų pagrindinį kaligrafą, tai gal net svajonė buvo su jais padirbėti. Apsidžiaugiau, kad MO muziejus mane pakvietė, kad galėjau peržengti tam tikrą savo, kaip kaligrafo, ribą bendraudamas su man svarbiais menininkais. Daug galvoju apie kaligrafiją kaip meną, ne vien apie taikomąją jos funkciją. Bendradarbiaudamas su S. Boddeke ir P. Greenaway’umi galėjau įgyvendinti kai kuriuos su kaligrafija bei jos potencialu susijusius savo apmąstymus.
Kokias įrankiais rašote raides?
Rašau viskuo: nuo savadarbių įrankių – šukų, iš skardinių pasigamintų rėžtukų, iki tradicinių plunksnų, teptukų, žymeklių ir pan. Savadarbiai įrankiai man patinka todėl, kad jais galiu tradicines formas, istorinius kaligrafinius šriftus perteikti savaip. Galiu kurti tai, ką žmogus lyg ir pažįsta, bet kartu – perteikti savo kaligrafijos meno viziją. Yra ir požiūrio į raides įrankis. Nesu didelis tradicijos mėgėjas. Svarbu mokėti istorinius šriftus, tačiau dabar aiškumo raidėse netrūksta, yra kompiuterinių šriftų, o kaligrafija – kaip į aiškumo funkciją nukreipto rašto priešingybė – vizualumu perteikia emocijas, ekspresiją, kitas reikšmes, šiuolaikybės jauseną, jos aiškumą arba neaiškumą. Stengiuosi išnaudoti kūrybinį kaligrafijos potencialą – smarkiai keičiu istorines formas, atskleidžiu kitus kaligrafijos kontekstus, ieškau netikėtų momentų.
Kas Jums yra raidė?
Magistro darbe tyrinėjau raidžių kilmę ir šiuolaikinę kaligrafiją. Labiau susitelkiau į lotyniškas raides, kokias asociacijas jos kelia. Pažvelgiau į raidę kaip į kultūrinį objektą. Nors neblogai piešiu, realizmas man nėra labai artimas. Abstrakcija taip pat svetima, o raidė – tarsi viduriukas: ir reali savo tekstine verte (perskaitoma, atpažįstama), ir abstrakti savo ženkliškumu, užkoduojanti kitokią reikšmę (istorinę, evoliucinę). Tie ženklai atėję iš piktogramų. Pavyzdžiui, raidė A atsirado iš jaučio galvos piešinio. Tarkim, raidės A ir B kilusios iš jaučio ir namo piešinių. Tai – žemdirbystės arba sėslaus gyvenimo ženklas. Visos raidės, kurios anksčiau buvo piktogramos, yra kilusios iš namų apyvokos daiktų ar žmogaus kūno dalių. Raidė – ne tik evoliucijos įrodymas arba sėslaus gyvenimo simbolis, informacijos fiksavimo ženklas. Kartu ji yra abstrakti savo simbolika, bet ir gana konkreti kaip ženklas, atpažįstama, perskaitoma. Negana to, dar turi ir organišką formą. Raidėje matau didelį meninį potencialą, kitaip nebūčiau pasirinkęs dailiojo rašymo. Žodžiu, daug dėmenų susiklijavo, ir kaligrafija man tapo gyvenimo būdu.
Kuo meniškesnis dailyraštis, tuo sunkiau jį perskaityti. Kodėl taip yra?
Jei nesame susidūrę su rašymo menais ar kultūra, iš teksto tikimės, kad jis bus aiškus, bet raidės yra formalios, tai dėmės plokštumoje, galima keisti visą jų perskaitomumo spektrą. Kaligrafija man daugiau byloja apie formos paieškas nei apie perskaitomumą. Taigi tekstas gali būti visiškai neperskaitomas, ties ornamentiškumo riba, jį galima išgyventi, patirti arba analizuoti nebe tekstiniu lygmeniu. Arba tai gali būti tekstas, kuris verčia dirbti, kad jį perskaitytum. Tarkim, tapybos paveikslas gali būti analizuojamas įvairiais aspektais: potėpio, spalvos, siužeto, minties ir t. t. Jei paveikslas nėra realistinis, į jį pasižiūrėjus iškart netaps aišku, apie ką jis kalba. Reikia konteksto, žinių. Tas pats ir dėl rašto. Eksperimentuodamas su raidės forma tikiuosi, kad iš dalies pavyks paskatinti žiūrėti į raides ne kaip į tekstą, literatūrą, o kaip į vaizdą.
Vesdamas kūrybines dirbtuves, mokydamas studentus, grąžinate jaunimą prie rašymo ranka. Kas Jums pačiam yra rašymas ranka?
Tai susitikimas su savimi. Būdas susikaupti, bet ir užsimiršti, atsipalaiduoti. Kaligrafijos populiarinimo reikalas labiau susijęs ne su rašymu ranka, o su dailės sritimi, kitokiu požiūriu į raides. Mokydamas skatinu galvoti apie raidės formą ir apie savo raštą, bet nemanau, kad tos dirbtuvės veda gražesnės rašysenos link. Jei rašau atsipalaidavęs ir greitai, mano raštas nėra labai gražus. Tačiau galiu rašyti ir kaligrafiškai. Tarsi dirbtų skirtingi raumenys.
Kaligrafija ir kasdienis rašymas ranka yra kiek skirtingi dalykai. Kaligrafija yra raidžių piešimas, modeliavimas. Bet kurdamas šiuos du rašymo / modeliavimo aspektus bandau sujungti.
Jums svarbu teksto grožis. O mintis?
Mėgstu rašyti savo mintis. Be to, dažnai rašau kokias nors nuogirdas ar mintį, kilusią klausantis tiklalaidžių, minčių nuotrupas ar fragmentus. Kartais tos mintys susidėlioja į nuoseklų tekstą. Mano dėmesys labiau orientuotas į formą. Nesu didelis romantikas, švaraus kalbėjimo ar oratorystės meno atstovas, bet suprantu, kad tai yra mano, kaip šiuolaikybės gyventojo, savybės, ir nebandau jų slėpti.
Ar įmanoma pragyventi iš kaligrafijos?
Duoną valgau iš dizaino ir pedagogikos, vien iš kaligrafijos nepragyvenčiau. Tai kūrybinis užmojis arba būdas kurti meną, giliau mąstyti. Kartais gaunu netikėtų egzotiškų užsakymų, būna labai įdomu, o kitu laiku reikia ką nors veikti.
Kur rašto ištakos?
Mūsų, lotyniškoji, abėcėlė per finikiečius, graikus, etruskus ir romėnus atkeliavo iš Egipto hieroglifų, o šiuolaikinės lotyniškos (arba Vakarų) kaligrafijos šaknys aptinkamos Romos imperijoje.
Ar Jums imponuoja senųjų laikų kaligrafai?
Visų kaligrafų slaptas pomėgis – vartyti senųjų knygų puslapius. Pasaulio bibliotekos ir muziejai yra skaitmenizavę senuosius rankraščius. Ir mūsų LMA Vrublevskių, Vilniaus universiteto rankraščių saugyklos yra suskaitmeninusios tekstus, juos galima pažiūrėti. Viduramžių kaligrafija yra svarbi ir įdomi, nes buvo pasiekusi maksimalų savo potencialą. Jos tikslas buvo perskaitomumas, aiškios, švarios raidžių formos. Kartu pasiektas ir aukštas meninis lygis. Nors kaligrafiją rankraščiuose užgoždavo piešiniai, vis tiek skriptoriai buvo aukščiausio lygio meistrai. Šiuolaikiniai kaligrafai daro klaidą bandydami būti panašūs į viduramžių kaligrafus, nors gyvena visai kitoje epochoje, tad ir kaligrafija turėtų būti kitokia. O ji sustoja ties amatininkystės slenksčiu. Šiandien tai neproduktyvu. Knygas spausdina mašinos, o kaligrafijos tikslas turėtų būti labiau kūrybinis, ekspresyvus. Sunku šiandien rasti kaligrafų, kurie įkvėptų, nes jie imasi viduramžių vienuolių perrašinėtojų vaidmens. Tuo atžvilgiu esu piktas, nes neišnaudojamas kaligrafijos, kaip meno srities, potencialas.
Man patinka B. Neuenschwanderis ir R. Kepežinskas. Pastarojo stilius unikalus, jis kuria kaligrafijos meną, paveikslus. R. Kepežinsko kaligrafija ypatinga ne tik Lietuvos, bet ir Europos kontekste, bet jis yra kuklus žmogus, nesireklamuoja, retai rengia parodas. Spėju, kad jam tiesiog patinka tai daryti. Neieško dėmesio.
Jūs taip pat esate kuklus. Gal tokio kiek uždaro būdo intelektualius menininkus kaligrafija ir pasirenka?
Kaligrafas turi gebėti susikaupti, būti kantrus. Kuklumas atsiranda iš to, kad supranti, kiek daug nemoki, ir bijai, kad kas nors tai perpras. Aš tik dabar pradedu pamažu suprasti, kad kiti žmonės nesuvokia, ką darau blogai. Jau galiu iš šalies pasižiūrėti ir atsipalaiduoti, labiau pasitikėti savo jėgomis.
Iliustruojate knygas. Mačiau Jūsų ofortą „Sodo namelis“: vešlios augmenijos viršūnėje tupi varna, jos link kopia iguanos. Iliustravote Edgaro Poe poemą „Varnas“. Varną renkatės kaip toteminį paukštį?
Varnas, kranklys yra grafiškas, kontrastingas ir tuo patrauklus. Grafikos bei kaligrafijos srityse svarbus kontrastas, dėmė, siluetas. Varna – siluetiškas, gražus intensyvaus juodumo paukštis. Arčiau priėjęs net nematai paskirų jos bruožų. Iguanų žvynų gražumas – kita grafikos pusė: grafiškumas, smulkumas, detalė. Piešinio niuansai. Pasąmoningai pasirinkau du gyvūnus, kurie perteikia ryškius grafikos aspektus – dėmę ir liniją.
Ar vis dar rašote knygą apie kaligrafijos istoriją?
Rašau, bet flegmatiškai. Dar vis skaitau. Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Sunku laiką suderinti, reikia išgyventi, yra daug kitų kūrybinių darbų, jie reikalauja nemažai smegenų ląstelių. Kita – gal nuvertinau darbo mastą, maniau, kad sėsiu ir pavarysiu, bet noriu pasakyti esmę, užsirašinėju mintis, tezes. Kuo daugiau skaitau, tuo aiškiau matau, kad dar daug ko neperskaičiau, neišsiaiškinau iki galo vieno ar kito kaligrafijos aspekto. Tarkim, vakar sužinojau, kad Sergejus Eizenšteinas – XX a. pradžios režisierius – studijavo japonų kaligrafiją ir rašė apie tai, kaip yra sukuriama prasmė japoniškais rašmenimis ideogramomis. Pavyzdžiui, šuo ir burna. Tie ženklai vienas šalia kito reiškia lojimą. Taip pat, anot režisieriaus, yra formuojamas ir kino kadras: kadras plius kadras lygu prasmė. Vis ką nors sužinau ir taip lipdau koliažą, vėliau išplėsiu jį į ryškų tekstą.
Jūsų ranka parašytus laiškus galima pamatyti HBO seriale „Jekaterina Didžioji“. Serialas filmuotas Lietuvoje. Ar teko bendrauti su pagrindinio vaidmens kūrėja Helen Mirren, kitais aktoriais?
Neteko. Parašiau beveik 40 laiškų. Kartais po tris ar keturis egzempliorius. Kartais rašiau dokumentus ar arabiškos sutarties butaforinę kopiją.
Kaip Jus rado serialo kūrėjai?
Vis pamirštu paklausti, kaip mane susiranda (juokiasi). Paskambino mano tėčiui, nes esame bendravardžiai. Jis pasakė, kad ne ten pataikė. Tada paskambino man. Aš buvau dar vienas butaforijos kūrėjas.
Ar perrašinėjote autentiškus Jekaterinos meilužio Potiomkino laiškus?
Nežinau, negalėčiau pasakyti, juos turėjau rašyti anglų kalba, ne rusų. Manau, laiškai buvo sukurti kaip scenarijui reikalinga butaforija. Meilės laiškai parašyti nebloga anglų kalba.
Ar kariškis Potiomkinas rašė dailyraščiu?
Man rodė kelis Potiomkino rašto (kirilica) pavyzdžius, tai visai gražus tas jo raštas. Gal buvo gera tų laikų dailyraščio mokykla?
Rašysenos tyrėjai gali nemažai pasakyti apie žmogų iš jo rašto. O apie kaligrafą?
Kaligrafijos kursuose kalbu apie augimo etapus. Iš pradžių kaligrafiškai rašyti nepavyksta, bet yra momentas, kai tik rašantis žmogus ima suprasti, kad rašo neidealiai, o kitiems atrodo, jog parašyta gražiai. Net ir lankant mėgėjų būrelį galima pasiekti ribą, kai kiti nesupras, kad rašte yra grafinių klaidų, jiems bus tiesiog gražu.
Grafologija – pseudomokslas, nėra įrodymų, kad tai patikimas tyrimo metodas. Aš galiu teigti, kad galima išmokti rašyti kitaip. Net ir laiškus Jekaterinai rašiau kaip šeši skirtingi žmonės. Taip, aš dariau tam tikrus grafinius sprendimus, iš jų galbūt galima ką nors pasakyti apie mano būdą, bet galima ir padirbti kitokį raštą. Raidės yra formos, jos paklūsta dailės dėsniams. Kompozicija, kontrastas, aukštis, pasvirimas, užrietimas... Tuos dalykus keičiant, jais varijuojant, galima sukurti skirtingų charakterių rašyseną.
Galėtumėte padirbinėti parašus, ir grafologai neatskirtų, kad tai to paties asmens darbas?
Galėčiau (juokiasi). O dėl stiliaus... Jei žmogus netreniruotas, tai iš rašto gal ir galima kai ką apie jį pasakyti, nes rašydamas jis ne formą kuria, o nejučiom išreiškia save. Žmogus rašo, ir tam tikros raidžių rašymo formos jį pasąmoningai išduoda. Bet jei rašo žinodamas, kaip galima keisti raidės formą, charakterį iš rašto suprasti sunku. Galima apgauti. Šnekant apie kaligrafą ir jo stilių, jei kokia nors forma nepatinka, jos ir nesirenki. Renkiesi vieną ar kitą pavidalą, tai lemia stilių – pradedant individualia raide ir baigiant kompozicija lape. Jei žmogų galima iš dalies apibūdinti iš rašysenos, tai kaligrafą – iš stiliaus.
Meilė įkvepia kurti?
Turbūt. Mano atveju, jei meilė ir įkvepia, tai savaime persisunkia į darbus, kūrybą. Nežinau, ar sąmoningai įmanoma įkūnyti meilę savo menu. Esu pragmatikas, kurdamas remiuosi tam tikrais principais. Jei mano darbuose yra stipresnio jausmo, jis ten patenka nekontroliuojamai.
Ar esate kaligrafiškai parašęs atviruką mamai, mylimajai?
Taip, esu. Nemoku rasti ir nupirkti dovanos, tai sukuriu iliustraciją, dailiai išraitau žmogaus vardą ar parašau sveikinimo laiškelį.
Ar skaitėte Amiro Hassano Cheheltano romaną „Kaligrafas“ apie Isfahano kaligrafo – seno sufijaus ir mistiko, perrašiusio poeto Rumi veikalą, vaikaitį Alahianą?
Turiu Edwardo Docxo knygą „Kaligrafas“ ir net R. Kepežinskui padovanojau. Jis perskaitė, o aš dar ne. Labiau mėgstu filosofines, istorines knygas apie kaligrafiją, tačiau minėtas romanas taip pat yra mano skaitinių sąraše.
Meninė kūryba ir pedagoginis darbas – gretimi ar vis dėlto disonuoja, konkuruoja?
Dizaino kolegijoje mokau šrifto, tai daugiau susiję su skaitmena, o kursuose mokau rašyti. Dėstydamas labai daug sužinau pats. Lietuvoje kaligrafijos tradicija, nors ir smulki, yra tiesiogiai susijusi su kaligrafais pedagogais. Lietuvos šrifto tėvu vadinamas Albertas Gurskas, jo mokinys – R. Kepežinskas, šis – mano mokytojas. Istoriškai žvelgiant, vienas savo kartos kaligrafas išugdo vieną ar du ryškius mokinius, šie tęsia pedagoginę veiklą ir išugdo savo vieną ar du mokinius. Regis, daugiau negu vienam kaligrafui per kartą nėra Lietuvoje vietos. Kaligrafijos išliekamumas mūsų šalyje stipriai susijęs su pedagogika.
Bendrauti su studentais man smagu. Matau, kad nemažai jų susidomėjo šrifto kūrimu, planuoja vasarą skirti tam daugiau laiko.
Per karantiną produktyviai dirbote ar tinginiavote?
Per karantiną padariau skaitmeninę šrifto piešinių, arba leteringų, seriją, recenzavau du VDA Grafikos katedros bakalaurų darbus, buvau šios katedros magistrų komisijos narys. Turėjau per 80 Dizaino kolegijos studentų, nemažai laiko suėdė nuotolinės studijos, daug užtruko laiškų rašymas studentams. Tuo burbuliuoju. Lietuvoje dailininkai norėdami išgyventi turi užsiimti pašaliniais dalykais, negali visiškai pasinerti į savo sritį. Kaip Šarūnas Sauka tapo, ir tai jam svarbiausia. Tokių nėra daug. Aš stengiuosi būti pasinėręs į kaligrafiją, nuolat apie ją galvoju, gilinuosi, rašau, ieškau naujų formų. Ir studentams stengiuosi visa perteikti, patariu susikaupti, pasigilinti, nesiblaškyti. Kuo anksčiau išpureni žemę, tuo lengviau ją kultivuoti.
Ar kaligrafui reikia mūzos įkvėpėjos?
Man regis, mūza yra senovinis, suromantintas reiškinys. Nesinori sakyti, kad dabar kuriama ciniškai, bet šiuolaikinėje kūryboje yra daugiau apskaičiavimo, mažiau magiškumo, ekspresija ir individualumas nebe taip romantinami, ir mūza įgauna kitą formą. Šiuolaikinėje kūryboje svarbus savęs suvokimas laike, aktualijų supratimas, nekintamų dalykų pažinimas, gebėjimas perteikti savo idėją kūrybiškai, savęs neasocijuojant su tiesioginiu įkvėpimo šaltiniu mūza. Savo kūrybą kildinu iš teorijos, istorijos, savo apmąstymų, – gal kaligrafija taip atsiranda, reikalauja tokio mąstymo, ne mūzos įkvėpimo? Didelę dalį kaligrafo patirties sudaro techniniai įgūdžiai ir istorijos žinojimas. Norint kaligrafiją paversti savarankiška ir stipria meno rūšimi, reikia didelių intelektinių pastangų.
Kartojate, kad esate pragmatiškas, bet nerti į kaligrafiją neracionalu. Man regis, kaligrafija pasirenka kaligrafą – tam tikros duotybės asmenį, kuriam ji nėra svetima.
Kai pagalvoji, ir dailiosios raidelės vaikystėje, ir polinkis į grafiką, domėjimasis istorija, būtinybė išreikšti save, ir susitikimas su profesoriumi R. Kepežinsku bei kaligrafu B. Neuenschwanderiu lėmė, kad atradau sau artimą kūrybos sritį. Tik neseniai supratau, kad kaligrafija atsidūrė mano kūrybos žemėlapyje, jaučiuosi ją pasirinkęs. Iki tol piešiau, kūriau tarsi iš inercijos, tiesiog dariau tai nuo vaikystės. Kaligrafo keliu pasukau pats ir tuo posūkiu džiaugiuosi.
