Ekologiškas gyvenimo būdas nebėra ta niša, į kurią pasuka saujelė „visuomene nusivylusių žmonių“, tuo tarpu aplinkiniams gūžčiojant pečiais dėl jų „keistokų“ pasirinkimų. Tvarumas tapo prioritetu ir tam tikru iššūkiu didiesiems sektoriams iš esmės keisti savo strategijas. Tvarių startuolių pardavimų vadovė, ekologijos ir tvaraus gyvenimo būdo tinklaraštininkė Ieva Kazakevičiūtė neseniai su savo kolege Auste Valikonyte įkūrė pirmąją Lietuvoje tvarumo akademiją („Sustain Academy“), ugdysiančią už tvarumą organizacijose atsakingus profesionalus. Mergina tiki, kad teigiami pokyčiai prasideda nuo edukavimo.
Kada ir kaip į savo gyvenimą įsileidai tvarumo idėjas?
Tvarumas buvo neatsiejama mūsų šeimos gyvenimo dalis, kai aš dar augau, tačiau giliau juo susidomėjau tik paskutiniais mokyklos metais – per geografijos pamokas turėjome modulį apie klimato kaitą. Pamenu, vienos iš tų pamokų metu žiūrėjome Al Gore dokumentinį filmą „An Inconvenient Truth“ (liet. „Nepatogi tiesa“), kuris mane visiškai sukrėtė. Prieš pat egzaminą šį filmą peržiūrėjau dar 4 kartus ir visą jį susikonspektavau. Tai greičiausiai ir buvo tas taškas mano gyvenime, kuomet pradėjau daugiau domėtis tvarumu kaip konceptu ir gyvenimo būdo filosofija.
Ką tau asmeniškai reiškia tvarus gyvenimo būdas? Kokią įtaką jis daro tavo asmenybės augimui, ir kaip tai paliečia kitas gyvenimo sferas, pvz., santykius su aplinkiniais?
Tvarumas man yra kasdienis siekis turėti darnų santykį su mane supančia aplinka, žmonėmis ir pačia savimi. Jaučiu, kad, pradėjusi domėtis tvarumu, skiriu daugiau laiko gilintis į gamybos procesus daiktų, kuriuos aš perku, ir to, ką aš vartoju. Man pasidarė įdomu, iš kur daiktai atkeliauja, kas juos gamina, kiek žaliavų ir energijos tai išeikvoja – visi šie faktoriai turi įtakos mano kasdien priimamiems sprendimams.
Savo „Instagram“ paskyroje trashh_less kalbėti apie ekologiją pradėjai prieš gerus porą metų. Ar įžvelgi per šiuos metus kokių nors pasikeitimų, kalbant apie žmonių sąmoningumą, pasiryžimą imtis aplinkai draugiškų pokyčių, jausti atsakomybę už savo veiksmus?
Manau, mes kaip vartotojai, pradedame pamažu suprasti, kad ne viskas yra taip žalia, kaip dažnai yra sakoma. Įsijungia kritinis mąstymas ir imame kelti klausimus tiek vieni kitiems, tiek produktus gaminančioms įmonėms. Manipuliuoti ekologija darosi vis sunkiau ir sunkiau, dėl ko aš labai džiaugiuosi. Taip pat džiaugiuosi, kad žmonės jau baigia išaugti iš plastikinių šiaudelių eros, kuri, beje, buvo geras atspirties taškas visuomenei ekologijos judėjimo pradžioje, ir ima gilintis į kur kas didesnę įtaką mūsų aplinkai darančius veiksnius – žuvininkystę, naftos, maisto ir tekstilės pramones, aviaciją ir t.t.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduri pasirinkusi tokį gyvenimo būdą?
Galbūt vienas sunkiausių iššūkių dar prieš prasidedant pandemijai buvo kelionės. Gyvenau Londone, gana dažnai tekdavo grįžti namo į Lietuvą, vykti į verslo keliones ar retkarčiais atostogauti, todėl dažno skraidymo neišvengdavau. Džiaugiuosi, kad pandemija padėjo suprasti, jog didžioji dalis verslo susitikimų gali būti įgyvendinti nuotoliniu formatu, o atostogoms visi iš naujo atrandame dar nelankytus Lietuvos kampelius.
Ekologiški produktai kainuoja kur kas brangiau nei įprasti. Kita vertus, tvarumas mus skatina atsisakyti pertekliaus, nereikalingo vartojimo. Visumoje tokia gyvensena atsieina brangiau ar kaip tik leidžia sutaupyti?
Manau, tokia nuomonė susiformavo dėl socialinių tinklų ir juose formuojamo įvaizdžio – „žurnalinių“ zero waste (liet. be atliekų) parduotuvių, prabangių tvarios mados prekinių ženklų, elektromobilių, tvarių kelionės vietų. Tai baugina didelę visuomenės dalį ir dažnam tą vadinamą zero waste gyvenimo būdą padaro neprieinamu.
Aš manau, kad kiekviename judėjime, taip pat ir šiame, ypač svarbu yra sveikas protas ir gebėjimas remtis savo galva, o ne Instagram’o sraute besisukančia informacija. Dažnai girdžiu žmones sakančius „apsiperku Zaroje, nes ten pigu“. Man kaip tik atrodo, kad apsipirkti greitosios mados parduotuvėse yra prabanga – tu perki prastos kokybės daiktą pigiau, bet žinai, kad jo, greičiausiai, daugiau nei vieną sezoną vilkėti nepavyks.
Todėl savo paskyroje labai skatinu investuoti į daiktus, kurie mums tarnaus ilgai ir iš mados neišeis. Taip pat, dalintis drabužiais su draugėmis, sesėmis ar mamomis ir neaplenkti dėvėtų drabužių parduotuvių, nes būtent jose galima sukurti išskirtinių derinių.
Gamintojai, kaip niekas kitas, gerai jaučia tai, kuo gyvena vartotojai, ir žino, kad skambūs užrašai ant pakuočių „ekologiška“, „rankų darbo“, „sertifikuota“ padeda parduoti prekę. Kaip netapti jų manipuliacijų aukomis?
Būtent tai ir yra didžiausia „spraga“ – vartotojų edukacijos stygius. Dėl to dažnas vartotojas susiduria su terminu, vadinamu „label fatigue“ (liet. etikečių nuovargiu), kai pasimetama tarp tokio kiekio skirtingų etikečių, kad galiausiai vartotojas nebesupranta, kas yra kas.
Stovint prie parduotuvių lentynų patarčiau skirti nors minutę laiko įsigilinti į tai, ką vienas ar kitas sertifikatas iš tikrųjų reiškia, ir kas slypi už jo – kokiems prekiniams ženklams jis yra priskiriamas, ir ar tie prekiniai ženklai tikrai tai atspindi. Kol nėra viešai prieinamos ir vartotojui aiškios sistemos – tai yra vienintelis būdas iš tiesų suprasti etiketę.
Vis garsiau pasaulyje kalbama apie tai, kad ateityje liks tie verslai, kurie vadovausis tvarumo principais. Būtent dėl to kilo idėja įkurti „Sustain Academy“? Kokia šio projekto vizija?
„Sustain Academy“ vizija yra padėti Lietuvai ir lietuviško kapitalo įmonėms tapti konkurencingomis globaliame tvarumo kontekste. Kartu su „Sustain Academy“ partnere Auste turime sukaupusios ne vienerių metų patirtį dirbant su užsienio verslais. Pastebėjome, kad tvarumas yra integrali kiekvieno verslo dalis, nepriklausomai nuo jo brandos. Siekdamos suprasti, kas vyksta Lietuvoje, kalbėjomės su visuomenės veikėjais, politikais, verslo atstovais ir beveik vienareikšmiškai visi sutikome, kad Lietuvoje to labai trūksta. Taip gimė „Sustain Academy“ – su gausia profesionalų komanda norime edukuoti ir šviesti verslą.
Ar šioje programoje gali dalyvauti nieko bendro su verslu neturintys žmonės? Ko joje bus galima išmokti?
Mokymų tikslas bus dalyviams suteikti holistinį tvaraus verslo supratimą ir reikiamus įrankius pradėti pokyčius jau pasibaigus mokymams. Dėl to programa yra skirta verslo atstovams, kurie savo įmonėse yra atsakingi už tvarumą ir darnų vystymąsi, arba žmonėms, svarstantiems keisti savo darbo specializaciją. Žinoma, durys atviros ir žmonėms, siekiantiems asmeninio tobulėjimo.
„Sustain Academy“ komanda – ilgametę patirtį turintys profesionalai. Ar sunku buvo suburti šį kolektyvą?
Iš pradžių baiminomės, kad tokių žmonių Lietuvoje nerasime ir turėsime bendradarbiauti su ekspertais iš užsienio šalių. Tačiau pradėjus daugiau gilintis, labai apsidžiaugėme radusios būrį bendraminčių, kurie pamatė potencialą tame, ką mes kuriame, ir kurie sutiko būti šio projekto dalimi.
Kokius klausimus sau turėtų užduoti žmogus, vis dar svarstantis pradėti gyventi tvariau?
Mano manymu, kiekvieno mūsų, kaip šios Žemės piliečio, pareiga yra gyventi sąmoningai ir darniai tiek su savimi, tiek su mus supančia aplinka. Tuo pačiu tikiu, kad visiems mums „tas“ metas ateina skirtingu laiku ir dėl skirtingų priežasčių, todėl skatinčiau visus galbūt pagalvoti, koks galėtų būti šios savaitės, mėnesio ar netgi pusmečio tikslas, ir lėtai, savu tempu judėti jo link. Man labai patinka Anne-Marie Bonneau pasakymas: „Mums nereikia kelių žmonių, gyvenančių tobulą zero waste gyvenimą. Mums reikia, kad milijonai žmonių tai darytų netobulai“. Todėl visiems linkiu būti to milijono dalimi (šypsosi).
IEVOS FILMŲ IR KNYGŲ REKOMENDACIJOS, BESIDOMINTIEMS ŠIA TEMA
Filmai
* Tarp mano mėgstamiausių – jau minėtas „An Inconvenient Truth“ ir antra jo dalis „An Inconvenient Sequel: Truth to Power“.
* Taip pat rekomenduočiau pažiūrėti Sylvia Earle dokumentinį filmą „Mission Blue“, „Before the Flood“ su Leonardo DiCaprio bei mano mėgstamą „Racing Extinction“.
* Jeigu norisi kažko labai lengvo ir neįpareigojančio, rekomenduoju „The Biggest Little Farm“ ir „2040“.
Knygos
* Viena labiausiai mane sukrėtusių knygų – „The Uninhabitable Earth“ – apie tai, koks bus pasaulis, jeigu mes kardinaliai nepakeisime savo gyvenimo būdo ir toliau gyvensime taip, kaip gyvename dabar.
* Iš lengvesnių skaitinių rekomenduočiau Robyn S. Metcalfe „Food Routes“ apie maisto pramonę – iš kur atkeliauja mūsų maistas, ir ar tikrai produktai turėtų kainuoti tiek, kiek parašyta parduotuvių lentynose.
* Taip pat rekomenduočiau knygą „Consumed“, parašytą Benjamin R. Barber. Ši knyga yra apie tai, kaip gamintojai manipuliuoja vartotojais ir nuolat mus skatina pirkti daugiau.
