Laisvės siekęs berniūkštis
Nežinau, ar vaikystėje Gintautas skaitė Marko Tveno knygas apie Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykius, įkvėpusius ne vieną jauną laisvūną ieškoti pasaulio įdomybių už gimtojo kiemo vartų, bet jis, kaip ir tie padaužos berniūkščiai, savarankiškai keliauti pradėjo anksti. Būdamas paauglys, Gintautas su penkiais bendraklasiais susikalė plaustą ir iš Vilniaus nuplaukė į Rusnę.
„Visus metus mokykloje buvome lengvos pašaipos objektai. Į pamokas nešdavomės kitokius vadovėlius, mokėmės upeivystės taisyklių, nes Nemunas tada buvo intensyvios laivybos upė, braižėme plausto konstrukciją, o kai tėvai pritaikė mums ekonomines sankcijas, pareiškė, kad nefinansuos tos avantiūros, mėnesį dirbau ledų fabrike, gavau 55 rublius.
Plausto matmenys – 6,40 x 4, 20 m, tilpome šešiese su visais rakandais. Vieną palapinę įtvirtinome ant plausto, kitą statydavomės ant kranto, kai vakare sustodavome nakvynės. Iki Rusnės nuplaukėme per dvi savaites.
Gimiau Klaipėdoje, šis miestas turėjo įtakos laisvūno dvasiai tarpti. Jūra, uostas, atplaukiantys laivai, susitikimai su užsienio jūreiviais... Net sovietiniais laikais uostamiestis šiek tiek kvėpavo Vakarais. Anglų kalbos mus pradėjo mokyti darželyje, o tuometėje Kristijono Donelaičio mokykloje (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija) anglų kalbos mokėmės sustiprintai.
1968 metais tėtis pakeitė darbą, ir šeima persikėlė į Vilnių. Kadangi Klaipėdoje pasireiškiau kaip jaunasis matematikas, laimėjau olimpiadą, Vilniuje pradėjau vaikščioti į Antano Vienuolio vidurinę mokyklą (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija). Domėjausi muzika. Kai kurie bendraklasiai gaudavo plokštelių iš užsienio, rinkdavomės klausytis vakarietiškų grupių. Kai pradėjau studijuoti Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI, dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU), sutikau bendraminčių, kurie taip pat domėjosi Vakarų muzika. Rengiau diskotekas ketvirtuose VISI rūmuose, Vilniaus senamiestyje, vėliau – Saulėtekyje.“
Užvaldytas kelionių aistros
„Studijų metais po Lietuvą plaukiodavau baidarėmis, o kai baigiau mokslus, atsirado kolegų draugų, kartu nukakome į Kolos pusiasalį, taip pat – iki Sibiro vidurio. Pagavo kelionių aistra ir nebepaleidžia iki šiol.
Mūsų kelionės – laukinės, ne turistų takais, o pačių pramintos. Buvo ir ekstremalių žygių, tarkim, slidėmis į Poliarinį Uralą. Atslinko ciklonas, ir paspaudė speigas iki minus 36 laipsnių. Naktį miegoti palapinėje tokiomis sąlygomis – egzotika.“
G. Babravičius sako, kad kelionės jam suteikė psichologinio stabilumo, vadovavimo įgūdžių, išmokė planuoti.
„Pusė įdomumo – ruoštis kelionei. Studijuoji maršrutus, galimas aplinkybes, sąlygas, kelionės išmoko adekvačiai vertinti savo jėgas. Jeigu leidiesi upe, yra slenkstis, ir tu rizikuoji gyvybe, tada turi užtekti proto neviršyti savo galimybių – užsikelti baidarę ant pečių ir persinešti per tą slenkstį. Po kelionių į Himalajus, Afriką, Meksiką, Pietų Ameriką, vis klausia: „Kas tokio ypatinga nutiko?“ Atsakau, kad nieko nenutiko, nes buvome gerai pasiruošę. Kelionių malonumas tas, kad visada būna netikėtumų. Patiri streso, tačiau vėliau tai – vieni smagiausių prisiminimų. Keliaujant svarbu bendras bendražygių tikslas.
Kai po rankos lūžio (dar nebuvo nuimta longetė) vežiausi į Kaukazo kalnus dešimtmetį sūnų Roką, tėvai pareiškė, kad atims tėvystės teises, bet 3B kategorijos žygį įveikėme sėkmingai. Sūnus ir keturi jo vaikai mėgsta keliauti – matyt, reiškiasi genetinis paveldėjimas.
Paskui įkūrėme „Klajūnų klubą“, pajutau televizinio keliavimo malonumą. 8-erius metus rengiausi žygiui į Kamčiatką – uždarą zoną, kur buvo dislokuota rusų povandeninių laivų bazė, kaupiau medžiagą. Mano draugas Michaelis Mattigas-Gerlachas (jo padedamas įkūriau „Radiocentrą“) per blokadą su dukros mokyklos direktoriumi sėdo į didelį vilkiką ir atvežė labdaros į Lietuvą. Vakarojome prie kalėdinio stalo, aš papasakojau ekspedicijos į Kamčiatką idėją. Michaelis susidomėjo, ir su vokiečių televizija „Sudwestrundfunk“ nukakome į Kamčiatką. Vėliau vokiečiai pakvietė mane pasibastyti po Afriką, tai truko kone tris mėnesius, po to organizavau ekspedicijas į Tunguskos meteorito sprogimo epicentrą, į Himalajus, Meksiką ir kt. Iki šiol keliauju aplink pasaulį.“
Įstatytas į teisingą vagą
„Baigęs mokyklą norėjau sukti į teisę arba žurnalistiką, bet „Moksleivio“ redaktorius V. Lomsargis pasakė: „Jei turi gabumą rašyti, tai žurnalistika – ne mokslas. Įgyk konkrečią specialybę ir rašyk.“ Tėtis, inžinierius, patarė: „Sūnau, ar ši valdžia, ar kitos valdžios, statybininko profesija bus reikalinga visada.“ Baigęs VISI, dešimt metų atpyškinau Vilniaus namų statybos kombinate. Pasakysiu tikslų pavadinimą – Vilniaus Lenino ordino namų statybos kombinato stambiaplokščių namų detalių gamybos Aukštųjų Panerių išorės sienų kompleksas. Po trejų metų jau ėjau cecho viršininko pareigas. Tuo darbu labai didžiuojuosi, tai buvo antras universitetas, nes gamyboje reikia vykdyti planą, konkrečias užduotis, tenka laikytis grafiko, griežtos disciplinos.“
Kaip derėjo rimto gamybininko atsakomybė ir laisvę mėgstančio avantiūristo polėkiai?
„Gal viskas susiklostė iš atskirų dalelių. Mamos senelis buvo vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės savanorių, itin patriotiškas žmogus. Mano vasaros bėgo jo sodyboje – tarp Puskelinių ir Marijampolės. Užsiropštęs į namo palėpę mėgau skaityti žurnalą „Karys“. Patiko kovų istorijos, pamokos, kaip išsikasti bunkerį, užsimaskuoti ir t. t. Patriotiškumas, meilė Lietuvai ateina iš tėvų, senelių. Sovietinė sistema buvo antihumaniška, iš proto varydavo dvejopas gyvenimas. Viena – viešuma, kita – virtuvės kultūra, kai su draugu pasistatęs kokio nors gėrimo kalbiesi apie tai, kaip norėtum, kad būtų, išsakai, ką galvoji. Jautėme gniaužtus ir stengėmės iš jų ištrūkti.“
Hipis mėgėjas
Tie, kurie pažinojo G. Babravičių studentą, turbūt prisimena komunikabilų aukštaūgį su barzda ir ilgais vešliais plaukais. Keliavimas, buvimas trasoje, hičhaikinimas, tranzavimas, klajoklio įvaizdis, būdingas hipiams, sovietinėje sistemoje reiškė atvirą maištą. „Maištauja visi. Ir aš maištavau, ir sūnus maištavo, ir dukra, ji dabar mokosi pedagogikos Danijoje. Jauno amžiaus reikmė maištauti prieš tėvų kartą, visas sistemas. Taip, maištavimo genas buvo.
Studijuodamas pirmame kurse, Karinės katedros karininkų spaudžiamas, privalėjau nusikirpti savo 47 cm ilgio plaukus. Ilgi plaukai buvo pasipriešinimo sistemai simbolis. Hipiavau, bet tikras hipis nebuvau. Nes tikras hipis turėjo būti realiai asocialus – tikra to žodžio prasme, o aš mokiausi, dirbau. Ir tranzuodavau, ir visokių pasibastymų po Lietuvos pajūrį su trim rubliais kišenėje būta... Ir atrodžiau, kaip hipiams būdinga: ilgaplaukis, su džinsais, odiniu švarku. Buvo juokingų istorijų, kai prorektorė gaudydavo mane dėl ilgų plaukų. Kišdavau galvą po auditorijos suolu, o draugai tikindavo: „Nėra jo paskaitoje, nematėme.“ Juokingi laikai. Sistema persekiojo, ir tai ypač sustiprėjo po Romo Kalantos žūties. Tėvai kone savaitę nuo manęs slėpė tą faktą, žiniasklaida tylėjo. Kai tik sužinojau, pareiškiau tėvams nepasitenkinimą, sėdau į traukinį, nuvažiavau į tą vietą, kur Romas susidegino, ir padėjau gėlę.“
Verčiamas pildyti raportičkas
Roko muzika – iš bliuzo kilusi sunkiosios gitarinės muzikos kryptis („The Cream“, Jimis Hendrixas, „Led Zeppelin“) – vienas svarbiausių hipių judėjimo komponentų. „Hey Joe“ arba Janis Joplin „Buy me Mercedes Benz“ buvo saviti jaunimo himnai. „Vakarietiška muzika buvo dar vienas langelis į kitą pasaulį, laisvės gurkšnis. Rinkdavomės pas ką nors namuose jos klausytis arba dalindavomės plokštelėmis. Gan anksti pradėjau domėtis politika, klausydavausi blokuojamų „Amerikos balso“, „Liuksemburgo“, „BBC“, kitų užsienio radijo stočių transliacijų, per triukšmus ir trukdžius gaudydavau muziką kaip orą. Legalūs langeliai standžiuose sistemos rėmuose, laisvesnio alsavimo oro gurkšniai buvo ir folkloriniai ansambliai. Žmonės, kurie domėjosi liaudies dainomis, šokiais, buvo lyg šalia sistemos. Tai pasakytina ir apie diskotekininkus.
Mano bendraklasė Margarita Starkevičiūtė vedė diskotekas universitete pas Rimą Vizbarą. Ten dirbo toks kaulas prorektorius Sudavičius, o VISI’ukuose Čyras liberaliau žiūrėjo, tad pas mus buvo laisvės oazė, „Saulės laikrodis“ susikūrė, „Hiperbolė“ buvo priglausta po stogu, mano diskotekas perėmė R. Vizbaras ir M. Starkevičiūtė.
To laiko vakarietiška muzika asocijavosi su maištu ir politiškai nekorektišku elgesiu. Vakaruose roko muzika reiškė maištą prieš vakarietišką tvarką, o pas mus – protestą prieš tėvų kartą ir prieš kvailą antihumanišką sovietinę sistemą.
Diskotekų vedėjams būdavo pateikiami draudžiamų groti grupių sąrašai. Turėdavome užpildyti „raportičkas“, kokie kūriniai skambės per diskoteką. Įrašydavome sovietinius kūrinius, o grodavome, ką norėdavome.“
Išniro Trojos arklys
Užsienio šalyse vis dar diskutuojama, ar roko muzika ir kultūra sukėlė sovietinės santvarkos griūtį Rytų Europoje. „Laisvę prišaukė rokas“, tačiau kaip tai įvyko? Kaip rokas, „buržuazinių Vakarų svetimkūnis“, išliko gyvas sovietinėje sistemoje ir tapo kylančio Sąjūdžio platforma?
„Pirmuoju roko legalizavimo ženklu, prasidėjus perestroikai, laikomas 1986 m. Vidaus reikalų ministerijos (VRM) kultūros rūmuose įvykęs plačiau neviešintas „Lituanikos“ festivalis.
Saulėtą gegužės sekmadienio popietę su sūnumi dviračiais leidomės nuo Šeškinės kalno, darėme lankstą. Mums pasukus VRM rūmų link, pamačiau besibūriuojančius žmones. Dabar graužia sąžinė, kad dešimtmetį sūnų paleidau vieną grįžti namo, o pats pasilikau. Susitikome su M. Starkevičiūte ir Dovydu Bluvšteinu, klausėmės „Fojė“ koncerto, šnekėjomės. Galima sakyti, kad tada ir išniro Trojos arklys – netrukus buvome pakviesti įsteigti jaunimo muzikos klubą. Apie dvyliktą nakties pradėjo groti „Antis“. Margarita buvo nusižiūrėjusi tuos architektus ir pakvietė į festivalį. Besiskirstantys žiūrovai staiga suplūdo atgal. Buvo netikėta, kad Lietuvoje yra pankrokinė grupė, dainuojanti toookius tekstus!“
Atsisakė pelningo darbo
1988 m. eksperimentinio jaunimo laisvalaikio organizavimo susivienijimo (LOS) „Centras“ darbuotojais tapo JMK (Jaunimo muzikos klubo) komandos branduolys. Jis, vadovaujamas G. Babravičiaus, organizavo visus tris (1987–1989 m.) „Roko maršus per Lietuvą“.
„Dirbau Vilniaus namų statybos kombinate, turėjau geras pareigas, neblogai uždirbau. Pasinėriau į Vilniaus jaunimo muzikos klubą, čia sukosi solidi kompanija – M. Starkevičiūtė, Ričardas Anusauskas, Arūnas Gruzdys ir kiti.
Su Algirdu Kaušpėdu buvome pažįstami nuo studijų metų. Tapau „Anties“ vadybininku, grupė išgyveno patį audringiausią savo laikotarpį. Organizuodavau ir „Bix“, „Fojė“ koncertus užsienyje. Visuomeniniais pagrindais pradėjome organizuoti renginius, o 1987 m. sumanėme pirmąjį „Roko maršą per Lietuvą“. Visuomeninio darbo apimtys pasidarė tokios, kad reikėjo rinktis: likti Vilniaus namų statybos kombinate su gera alga, stabiliai gyventi ir baigti su hobiais arba mesti darbą. Aš mečiau darbą ir pasirinkau hobį. Ir šiandien kai kurie draugai nesupranta, kodėl tąsyk išėjau į nežinią.
Įkūrėme LOS „Centrą“, surengiau dar du „Roko maršus“: antrąjį – 1988-aisiais, trečiąjį –1989 metais. Mūsų sukurta struktūra buvo patraukli inovatyviems žmonėms. Maištas, asmeninės laisvės siekis ir kitokio gyvenimo lūkestis idėjiškai siejo alternatyvų jaunimą su kitomis visuomenės jėgomis.
1987 metais patys su Antanu Gusčiu ant medžių Gedimino prospekte klijavome „Vilnius Jazz“ plakatus. Tada daug gabių žmonių prisijungė, patikėjo, kad čia bus įdomu. LOS „Centras“ buvo kaip kometa, įskridusi į kultūrinį gyvenimą su liepsnomis ir ... išskridusi.“
Įvaldęs Ezopo kalbą
„Kai 1986 metais pabuvus „Lituanikos“ organizuotame festivalyje atgimė ūpas sietis su muzika ir Jaunimo muzikos klubas pradėjo organizuoti renginius, 1987 metais „Dinamo“ stadione surengėme pirmąjį didžiulį „Roko maršo“ koncertą. Tada dar nebuvo tokios praktikos, tad vykome su patriotiškiausio tais laikais Lietuvos kultūros fondo (LKF) vėliava, kvietėme paremti fondo veiklą.
Buvome įgudę vartoti Ezopo kalbą, sakyti viena, o prasmės turėjo būti kitos. Minėdami LKF mintyse turėjome laisvą Lietuvą. „Antis“ su savo tekstais, kurie stebuklingai aktualūs ir šiandien, buvo didžiulis iššūkis. Veikėme iš gryno entuziazmo, nemokamai, scenos montuotojai, vadovaujami Stasio Paškevičiaus, dirbo už lėkštę barščių, degėme aistra sukurti precedentą, išreikšti save. Apvažiavome visą Lietuvą, „Antis“ atliko savo darbą keldama abejones sistemos patikimumu.
Juokais sakoma, kad rokas ir džinsai sugriovė sovietinę imperiją. Džiugu, kad per „Roko maršus“ ir „Fojė“, ir „Bix“ užlipo ant didžiosios scenos. „Roko maršai“ jiems tapo starto aikštele į kitą orbitą.“
Džiaugsmas sukurti precedentą
Kokie keliai suvedė Sąjūdžio steigėjus ir roką iš pogrindžio traukiančias jėgas?
„Esame mažas kraštas. Ir aktyvių, tam tikrose srityse besireiškiančių asmenų buvo baigtinis skaičius. Didesnę dalį Sąjūdžio steigėjų pažinojau asmeniškai. Su A. Kaušpėdu buvome pažįstami nuo studijų metų. M. Starkevičiūtė – klasiokė. Dovydas su Margarita rengė „Lituanikos“ festivalį. Daryti karjerą sovietinėje sistemoje nebuvo noro. Na, reikia išlaikyti šeimą, sūnų į mokslus išleisti, valkatauti jau negali, nors ir norėtųsi, bet nėra smagumo dirbti. O čia buvo smagumas – kurti, organizuoti. Negaliu teigti, kad labai jau sąmoningai kalėme vinį į komunizmo grabą, bet buvo alternatyva ir kūrybinis džiaugsmas kurti precedentą ir daryti tai, ko kiti iki tavęs nedarė. 1987 m. atsklido pirmieji šūkiai apie Lietuvos Nepriklausomybę, o 1988 m., kai įsikūrė Sąjūdis ir ypač po rugpjūčio mitingo Vingio parke, jau buvo aišku, kad slibino stuburas lūžta, atsirado ūpas prisidėti prie idėjos ištrūkti iš Sovietų Sąjungos įgyvendinimo.“
Su Trispalve apvaisino Lietuvą
„Kai 1988 m. gimė Sąjūdis, natūralu pasirodė surengti „Roko maršą“ jam palaikyti. Sutapo, kad „Anties“ repeticijų kambariukas Architektų sąjungos patalpose buvo greta aktų salės, kur posėdžiaudavo Sąjūdžio taryba. A. Kaušpėdas buvo tos tarybos narys. Kaip dabar atsimenu, jis pakvietė mane į tarybą, pristatė. Pasakiau, kad praėjusiais metais rengėme „Roko maršą“, susirinko dešimtys tūkstančių žmonių, o šiais metais norėtume prašyti leidimo keliauti per Lietuvą su Sąjūdžio vėliava. Vytautas Landsbergis apžvelgė prietemoje skendinčią salę ir pirštu bakstelėjo į A. Juozaitį: „Tai tu su jais ir važiuosi, nes tu – jauniausias.“ Prieš pradėdami koncertą pasakydavome kalbą, o gale A. Juozaitis baigdavo patriotiniais šūkiais. Mūsų nuopelnas buvo ir tas, kad su Trispalve apvaisinome Lietuvą. Vilniuje ji jau buvo kyštelta.
Per mitingą Katedros aikštėje vienas mano klasės draugas Mindaugas Minderis, Sąjūdžio grupės narys, dabar puikus chirurgas, turėjo provokacinę užduotį – suburti grupę žmonių, kurie po pažastimis atsineš Trispalves ant plonų kotelių. Taigi vyksta mitingas, liaudies deputatų palydos į Maskvą, į suvažiavimą, stovi partiniai bosai ir sąjūdiečiai, didžiulė minia, šie viduryje mitingo tik kyšt, kyšt tautines vėliavas. Ir ką dabar tiems partiniams daryti? Pradėti piktintis? Kur tada deklaruojama partijos ir liaudies vienybė? Nurijo seilę partinis aktyvas, o precedentas jau sukurtas. Ir nieko neįvyko. Tai mes su „Roko maršu“ važiavome per Lietuvą, miestelių scenose iškeldavome Trispalvę. Mums bandydavo priekaištauti, bet buvome ne iš piršto laužti, sakydavome: „Baikit, Vilniuje jau seniai Trispalvė plevena.“ Scenarijų turėjome pasitvirtinę Vilniaus savivaldybėje, jei kildavo klausimų, parodydavome antspauduotus popierius. Žinojome, kaip veikia sistema, buvome pasiruošę netikėtumams.“
Incidentas Kaune
G. Babravičius prisimena, kad jiems visur sekėsi lengvai, o Kaune įvyko rimtas incidentas. „Mus pasikvietė Kauno partinė valdžia. A. Kaušpėdas, A. Juozaitis ir aš nuėjome, ir mums pareiškė, kad A. Juozaičio tame koncerte nebus. Pasakiau, kad bus kaip visada, kad visą Lietuvą jau apvažiavome, visur jis buvo. Partiniai veikėjai atkakliai kartojo: „Ne, nebus.“ Ryžtingai pasakiau: „Mes turime patvirtintą scenarijų.“ Jie atkirto: „Tą planą jums patvirtino Vilnius, o čia – Kaunas.“ Atšoviau: „Vyrai, jūs pykit ar nepykit, mes padarysim viską taip, kaip numatyta, o jūs paskui jau skųskite.“ Tada jie pasakė: „Vyruti, tu ne visai supratai, kur patekai. Mes tuoj duosime nurodymą, kad išjungtų elektros srovę Dariaus ir Girėno stadione.“
Ir tada Dievulis apšvietė man protą, tariau: „Žiūrėkit, vyrai, yra parduota 12 tūkstančių bilietų. Prieš koncertą dar didesnė minia žmonių ateis. Man užteks balso nuo scenos pasakyti adresą, kur jie visi turėtų pasivaikčioti ir paprašyti, kad įjungtumėte elektros srovę.“ Grieždami dantimis partiniai veikėjai vis dėlto leido koncertuoti. Reikėjo drąsos? Jau buvo riba, kai drąsos man pakako. Tie, kurie kolaboravo po 1988 m. rugpjūčio mitingo Vingio parke, yra netikri ir falšyvi. Sistemos stuburas jau traškėjo. Į lagerius neveš, į kalėjimus nesodins.
Su A. Juozaičiu iki to laiko buvome nepažįstami, prašiau: „Arvydai, kai šnekėsi, suapvalink kampus, kad iki Vilniaus leistų parvažiuoti.“ Tada jis į mane vilku žiūrėjo, nors dabar išsigina. Suvokei, kad žvėris gali atsiriaugėti. Grįžę į Vilnių išvydome 20-ies tūkstančių minią. „Na, Arvydai, – pasakiau, – dabar jau rėžk viską, ką galvoji.“ Ir jis nuo scenos dėjo ugningą kalbą: „Okupanto koja niekad daugiau...“
Žaibolaidis
G. Babravičius buvo tarsi žaibolaidis bendraujant su valdžios institucijomis.
„Mano darbas buvo apgaudinėti tuometę sistemą, malti liežuviu. Tik vėliau sužinojau, kad dėl sprendimo leisti ar neleisti „Roko maršą per Lietuvą“ vyko pasitarimas Komunistų partijos CK, ten dalyvavo ir KGB. Laimei, vieno mūsiškio uošvis buvo iš tų struktūrų, tad užtarė žodį.
Mūsų nuopelnas buvo tas, kad gerai išmanėme sovietinę sistemą ir žinojome silpniausias jos vietas. Rengėme pankų festivalį Vilniaus senamiestyje, žiūrovų prisirinko tiek, kad lipo stogais, išvartė čerpes. Kviečiasi saugumo organai pasikalbėti, pareigūnas klausia, kodėl mes tuos pankus glaudžiame. Sakau: „Ar tai – ne tarybinis jaunimas? Taip, tas jų pankrokas – keistoka muzika, bet kultūra, švietimas, muzika gali padėti tuos žmones susigrąžinti į visuomenę.“ Žiūri jis į mane ir neturi ką sakyti. Taip ir sukomės manevruodami.“
Sakoma – revoliucija galima tada, kai atsiranda kritinė drąsių asmenybių masė.
„Tai buvo asmenys, kurie turėjo organizacinės patirties ir gebėjimų suburti žmones. Mes buvome ne visai jaunuoliai, jau buvome šio to pasiekę. Vadyba visose srityse, ypač muzikoje, – reikšminga veiklos dalis. Mes buvome visa ko organizatoriai.“
Tarsi įšalas tirpo baimė
„1988 metų „Roko maršas“ buvo Baltijos kelio pramotė. Pakvietėme drauge su „Roko maršu“ po Lietuvą keliauti estus ir latvius. 1989 metais prisijungė daug išeivių, Amerikos lietuvių.
Per susitikimus matydavome, kaip žmonių baimė tarsi įšalas išgaruoja. Močiutė mato Trispalvę, klausia: „Vaikeliai, ar jau galima?“ Jauti, kaip svarsto: „Gal čia provokatoriai atvažiavo?“ Sakome: „Galima, močiute, galima.“ Pradedame Vinco Kudirkos giesmę giedoti, močiutė apsiverkia, mes apsiverkiame. Buvo neapsakomas jausmas tą 1988-ųjų vasarą, romantiškiausias Sąjūdžio laikotarpis, kai visi jautėmės pakylėti. Bet... duodame trikampį Sąjūdžio lipduką, žmogus tikina: „Nemoku užsiklijuoti“, o matai, kad prisibijo. Tačiau išeinančios baimės vaizdas tirpo akyse.“
Gyvenimo viražuose griuvo šeimos
G. Babravičius sako, kad šiandien jis gyvena vienas. Su buvusiomis žmonomis – Onute ir Birute – palaiko gražius santykius.
„Su pirma žmona Onute tuokėmės dar vaikėzai, antrame kurse jau buvau tėtis. Užtat dabar turiu džiaugsmą – 24-erių metų anūkę. Gal pavyks, netrukus tapsiu ir proseneliu. Sūnus padovanojo keturis anūkus. Didelis džiaugsmas bendrauti su jais, matyti, kaip auga, bręsta, tampa asmenybėmis.
Su Onute pragyvenome 22-ejus metus. Ne visos vertybės sutapdavo, interesai pradėjo skirtis. Kai sūnui Rokui buvo per aštuoniolika, išsiėjome ir mes.
Su Birute susitikome būdami suaugę žmonės, jau buvau išsiskyręs. Pragyvenome gražų laiką – 16 metų. Birutė grįžo į gimtąją Ukmergę, yra savarankiška moteris. Į oro uostą pasitikti trumpam iš pedagogikos studijų Danijoje grįžtančios dukters šiandien važiavome kartu. Mano vaikų mamos yra šventi žmonės, padovanoti gyvybę – aukščiausia misija. Galiu joms tik padėkoti, kad kentė mano avantiūrizmą. Vieną kardinalų žingsnį žengiau 1988 metais, kai išėjau iš Vilniaus namų statybos kombinato į tuščią vietą, bet įkūriau LOS „Centrą“. 2000 metais žengiau kitą – palikau jau ant kojų stovintį „Radiocentrą“ ir pasukau į politiką. Kadenciją vadovavau Liberalų ir centro sąjungai, dabar esu Laisvės ir teisingumo partijos narys. Keitėsi valdžios, pinigai, partijos pavadinimai, o aš kaip sėdėjau ant savo suoliuko kišlake, taip ir sėdžiu. Vieną kadenciją dirbau Seime, spaudžiau mygtuką už NATO ir Europos Sąjungą, inicijavau Informacinės plėtros komiteto įkūrimą, kad turime greitą ir pigų mobilųjį internetą, yra dalelė mano nuopelno. Dirbau Vilniaus savivaldybės vicemeru, Balsiuose per metus pastatėme mokyklą... Nuveikiau daug darbų, kuriais galiu didžiuotis.“
