Diana, Jūsų novelių romaną „Memelio gaisras“ istorikas Dainius Elertas linkęs įvardyti kaip istorinį. Tiesa, jis primena, kad istorijos negalima mokytis iš istorinių romanų, bet šie praturtina vaizduotę. Koks Jūsų kūrinyje yra tikrovės ir literatūrinės išmonės santykis?
Visada įdomu ieškoti balanso tarp realybės ir fikcijos, dažniausiai tai ateina intuityviai. Neturėjau tikslo griežtai laikytis istorinių faktų, juk grožiniame kūrinyje tikrai nėra svarbus tiesos procentas. Turėjau tam tikrą rėmą – įvykių, vietos, tačiau net ir laikas vėliau išbluko. Kūriniai istorinėmis temomis yra puiki priemonė populiariai supažindinti skaitytojus su praeities faktais. Juose pasakojama ne tai, kas buvo, o kaip buvo. Daugelis tų faktų anksčiau nežinojo, šis atradimas gali paskatinti toliau gilintis ir ieškoti.
Romane „Memelio gaisras“ veiksmas vyksta realiose vietose, jas galima atpažinti ir rasti. Man be galo įdomu vaikščioti po tas pačias vietas ir mąstyti, kad būtent čia vyko aprašytas įvykis.
Prieš 768 metus įkurtas Mėmelis, jo priemiesčiai, Krymo karo įvykiai, keistos aplinkybės, į kurias patenka Solovkų vienuolyno vienuoliai, dvi anglų fregatos, 1854 m. naktį įplaukusios į uostą, Didysis Mėmelio gaisras... O 1966 metais, statant Vakarų laivų remonto gamyklą, nukasamas Smeltės pusiasalis su visu Mažosios Smeltės kaimu bei kapinaitėmis... Daug visko, kūrinyje gausu įvykių. Atpasakokite trumpai savo novelių romano siužetą.
Kūrinyje labai svarbi atmosfera, todėl atpasakoti keliais sakiniais siužeto tiesiog neįmanoma. Knygą sudaro penkios novelės, jas į vientisą kūrinį jungia laikas, erdvė ir vieta – Klaipėda. Per susipynusias laiko gijas regime, kaip kinta miesto veidas. Kur ne kur novelėse pastebėsite raudonplaukę galvą – tai herojų Jono Kelio ir jo palikuonio Mikelio nekasdieniškos situacijos, nuotykiai ir reakcijos. Tėvynėje išgyvenęs badą ir šeimos netektį, airis Jonas Kelis parsisamdo į anglų karo laivyną, dalyvauja Krymo karo (1853–1856 m.) mūšiuose.
Pirmojoje novelėje „Antpuolis“ rasite aprašytą tikrą įvykį Solovkų vienuolyne. Po nepasisekusio vienuolyno puolimo anglų fregatos patraukia namo, dar šiek tiek plėšikauja jūroje (karas tuo metu buvo suprantamas kaip pasipelnymo šaltinis), parduoda pagrobtus laivus ir 1854 metais, Didžiojo gaisro išvakarėse, atsiduria Mėmelio uoste. Čia susipažinsite su Mėmelio gyventojais, jų pomėgiais, kultūra, patirsite gaisro siaubiamo miesto dramatizmą.
Novelė „Pasakojimas apie vaiduoklio plunksną“ nukelia į tolimesnius laikus, joje pasakotojas-stebėtojas prisimena jaunystę, mistifikuotą istorijos apie gyvąją plunksną. Subjektyviais pasakotojo-stebėtojo minčių ir emocijų blyksniais regėsite po karo naujai statomo miesto atšvaitus, jausite senojo miesto ilgesį.
Novelėje „Kaimas, kurio tarsi nebuvo“ skaitytojai nukeliami į 1966 metus, sovietmetį, kai statant Vakarų laivų remonto gamyklą Klaipėdos priemiestyje buvo nukastas pusiasalis su Mažosios Smeltės kaimo sodybomis, sodais, namais, kapinėmis.
„X-dienoje“ romano pabaigą susiejau su dabartimi. Vieta smarkiai keičiasi, tačiau atmosfera ir tikri dalykai išlieka šimtmečiais.
Ar ilgai studijavote istorinius šaltinius?
Ruošiantis rašyti kūrinį istorine tematika, pasirengimas būtinas. Istorinių šaltinių apie Klaipėdą lietuvių kalba nėra itin daug, reikia skaityti kitomis kalbomis. Juose gausu terminų, būdingų tik Klaipėdos kraštui. Prireikia nemažai laiko išsiaiškinti. Skaitau bylas, knygas, renku nuotrupas, užuominas, tariuosi su ekspertais. Kai pasąmonė persisunkia reikiamo laikotarpio atmosfera ir vaizduotė ima veikti, sėdu rašyti. Rašant paaiškėja viena kita detalė, tikslinu, ar taip iš tikro galėjo būti, stabteliu, vėl skaitau, nagrinėju senas fotografijas, graviūras. Privalau pajusti atmosferą, užuosti ir galvoti, ką mano veikėjai patyrė anuomet.
Dėl ko Mėmelyje kilo gaisras?
Istorikai iki šiol nėra tikri, ar gaisras kilo savaime, ar buvo padegta tyčia. Jo eiga detaliai aprašyta Johanno Sembritzki’o knygose. Ten ir minimos šios dvi versijos. Krymo karo kontekste Klaipėda buvo labai svarbi, nes dėl šiauriau esančių uostų blokados šis uostas buvo perkrautas. Prekybinis miesto gyvenimas suaktyvėjo kaip niekad. Upės pakrantėse išdygo daug naujų sandėlių, jie eilėmis rikiavosi prikimšti gaisrui imlių prekių (medienos, dervos, deguto), o uoste laivai stovėjo susiglaudę šonais. Didysis Mėmelio gaisras buvo toks stiprus, kad sudegė didžioji dalis miesto. Gaisro nepavyko suvaldyti ir dėl naktį įsisiautėjusio stipraus vėjo.
Novelėje „Kaimas, kurio tarsi nebuvo“ vaizduojamas sovietmetis, aprašomas tikras faktas. Ar kalbinote vos kelis likusius Mažosios Smeltės kaimo žmones? Kaip jie prisimena tuos baisius įvykius – į jūrą nugramzdintus tėvų sodintus sodus, statytus namus, kapines?
Žmonių, kurie Mažosios Smeltės kaimą ir tą istoriją prisimena, liko vos vienas kitas. Praėjusiais metais Klaipėdos istorikai iš užmaršties atkapstė šį įvykį. Jų pasakojimas mane suintrigavo. Norėdama įdomesnių siužeto linijų, kalbinau žmones ir netikėtai atradau bičiulių, kurie ten gyveno vaikystėje. Keisčiausia, kad šiuose pramonės užimtuose plotuose anksčiau būta visai kitokio gyvenimo: kunkuliavo aistros, dužo svajonės ir viltys. Mano sumanytam siužetui pažįstamų prisiminimai naudos nedavė – tuo metu jie dar buvo vaikai. Reikia pripažinti faktą, kad tikrieji to krašto gyventojai pasitraukė į Vakarus per karą ar po jo, o į tuščias trobas įsikėlė atvykėliai, jie su vietine žeme, kapinėmis neturėjo stipraus ryšio. Tie žmonės džiaugėsi gavę naujus butus, juk sovietiniais laikais gauti butą su karštu vandeniu ir patogumais buvo didelė privilegija.
Įdomu tai, kad 40 metų gyvavusi gamykla vieną dieną nunyko. O „Amžinojo miesto valtininkas per Danės upę iki šiol tebekelia pavargėlius miestiečius“.
Sovietų Sąjungos ekonominės globalizacijos modelyje buvo įvairių strateginės plėtros elementų. Vienas tokių gyvavo ir Klaipėdoje. Tai – Vakarų laivų remonto įmonė (VLRĮ). Tuo metu remontuojamų laivų buvo labai daug. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Vakarų laivų remonto įmonė patyrė ekonominį šoką – milžiniškas laivynas tapo per didele našta mažai valstybei, tad gamykla natūraliai persiformavo į nedideles bendroves.
Ar dėl gamyklos buvo verta paaukoti kaimą, keisti natūralų kraštovaizdį? Dabar niekas neatsakys. Toks buvo laikas. Tai dar kartą įrodo žmogiško pasipūtimo ir trumparegiškumo menkystę prieš laiką. Jis sunaikina netikrus dalykus, tačiau miesto magija išlieka.
Romaną sudaro penkios novelės, kurias sieja raudonplaukis airis Jonas Kelis, savo tėvynėje iškentęs badą („kur, rodėsi, pats oras buvo apnuodytas bulvių maru“) ir šeimos netektį, už sriubos lėkštę parsidavęs į anglų karo laivyną (o tai buvo didelė gėda airiams), dalyvavęs Krymo karo (1853–1856 m.) mūšiuose, į Mėmelį atnešęs raudonplaukių geną ir nepamirštamą būdą. Taip pat – jo sūnus Mikas ir atmintį išsaugantis laikas. Kodėl rinkotės rašyti noveles, o ne iš karto romaną?
Rašydama vieną novelę pastebėjau ryšį su ankstesne ir nusprendžiau plėtoti kūrinį kaip novelių romaną. Man patinka šio žanro struktūra, ir nieko nenorėjau daryti specialiai. Matyt, ši tema mane kuriam laikui užbūrė.
Jūsų romane yra paleistuvystės ir meilės („Tą naktį aš ištekėjau už gaisro (...) Meilė degina, pasisaugok, dukra“), žiaurių bado epizodų, kai dvyniai broliai plėšia skenduolio širdį, kepenis, kaičia puodą ir verda... Nerdama į vieną ar kitą scenas stengiatės sukrėsti save, kad ir skaitytojai pajustų šiurpuliukus?
Istorinė medžiaga, su kuria susidūriau, sujaudino mane, šaltiniai inspiravo, nusprendžiau tą jausmą perteikti skaitytojams. Šios scenos yra druska ir pipirai, be jų pasakojimas būtų prėskas, netikras. Jei skaitytojai pajuto šiurpuliukus, vadinasi, man pavyko.
Savęs klausiate: „Kas, jei mano pramanai ateityje virs istorija? Tada visa praeitis – vien išgalvotos legendos.“ Ar nemanote, kad būtent legendų mums ir trūksta?
Senovėje valdovus lydėdavo metraštininkai. Vieni jų raštai išliko, kiti – pražuvo. Kas dabar gali patvirtinti, kad, siekdami įtikti savo šeimininkui, jie nepagražino įvykių, kad visi palikti liudijimai nėra tik asmeninė nuomonė, fantazija ar interpretacija? Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, prisiminkime mums primestą sovietinės valstybės tikrovę, iškreiptą spaudoje, vadovėliuose ir raštuose. Dažnai pasvarstau, kiek žmonijos istorija yra tikra, kiek išgalvota ir jau virto legendomis. Ir šiais laikais internete aptiksime netikrų naujienų, vadinamųjų „ančių“, kurių pagrindu kuriamos tam tikros pasakaitės. Visada atsiras žmonių, kurie tą pačią informaciją interpretuos savaip. Kita vertus, geri pasakojimai ir legendos visada naudingi.
Kai kurie Jūsų romano veikėjai kilę iš istorinių prototipų. Įdomu būtų sužinoti, kokie praeities žmonės apsigyveno Jūsų knygoje ir kodėl?
Dauguma knygos veikėjų pramanyti. Istoriniuose šaltiniuose neaptikau konkrečių asmenų, veikusių Solovkų vienuolyne, ar kai buvo kasamas Mažosios Smeltės kaimas, ar gaisro naktį. Panaudojau vos keletą tikrų istorinių veidų: W. Muttray, žymus miesto pirklys, visuomeninės organizacijos „Concordia“ garbės pirmininkas tapo Mertinu Mutra, o Johano Šlomano – pirklio, archeologo mėgėjo prototipas – yra Johannas Schliemannas. Kalbama, kad pastarasis po Mėmelio Didžiojo gaisro atrado Troją.
Įtikinamai aprašote Solovkų vienuolyno gyvenimą, jūreivių santykius laivuose, gaisro siaubą ir kt. Atrodo, lyg pati būtumėte sukiojusis panašiose vietose, – vien istorinių žinių ir vaizduotės nepakaktų. Ar klystu?
Neretai į Klaipėdos uostą atplaukia didieji burlaiviai. Kadaise su tarptautine gamtininkų įgula senoviniu mediniu švedų žvejybiniu burlaiviu dvi savaites plaukiojau Baltijos pakrantėmis. Ištvėriau audrą, budėjau – gaminau valgį, ploviau denį. Ši patirtis leido įsijausti į jūros ir laiko alsavimą.
Kur toliausiai Jus buvo nunešusi vaizduotė? Gal ir tikrovėje neretai paskraidote padebesiais?
Studijų laikais kopiau į kalnus, žinau, kiek daug gali atlaikyti žmogaus organizmas. Lankiausi visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Po patirtos izoliacijos sovietmečiu visos mano aplankytos šalys atrodė it sapnų karalijos. Fantazijos turi savybę išsipildyti.
Kas Jums padeda kurti sodrius veikėjų charakterius? Mėgstate bendrauti, įsižiūrėti į žmones?
Kiekvieną rytą keliuosi keltu į darbą, mėgstu stebėti, kaip senbuviai suranda savo nišas, o nauji žmonės išsiskiria minioje. Tos kelios minutės leidžia pamatyti, kur nuklysta žmogaus mintys, ką jis jaučia žiūrėdamas į vandenį vėjo šuorams plakant į veidą. Vis dėlto žmonių reakcijos, emocijos būna labai skirtingos, išryškėja charakterio savybės, papročiai. Taip neretai gimsta istorijos.
Kodėl knygą pasirašote slapyvardžiu? Nuo ko slepiatės?
Mes, moterys, užsimirštame, kad moterystės suteikta pavardė yra slapyvardis, dažnai net nesunkiai pakeičiamas. Prieš išeidama su kūriniais į viešumą, nutariau atskirti savo kūrybinį gyvenimą suteikdama jam mergautinės pavardės trumpinį. Nesislapstau, priešingai, jis atspindi mano tapatybę.
Koks brangus turi būti miestas, kad jo garbei gimtų toks puikus grožinis kūrinys! Ar Jūsų šaknys – Klaipėdoje?
Esu žemaitė, kilusi iš nedidelio Žemaitijos miestelio. Niekada nesvajojau gyventi Klaipėdoje, tačiau taip nutiko. Į šį uostą atsikėliau po studijų Vilniuje. Nusprendžiau prisijaukinti, atrasti sau Klaipėdą. Šis miestas labai įdomus, nes neturi istorinio vientisumo. Kalbėdami apie Klaipėdos praeitį, turime įsivaizduoti du skirtingus miestus: vokiškąjį Mėmelį ir naują sukurtą sovietinio stiliaus Klaipėdą. Mėmelio istorinė bambagyslė buvo nukirsta po Antrojo pasaulinio karo. Senieji namai, struktūra, ryški kultūra ir valdymo forma – svetimi lietuviams, todėl nereikia stebėtis, kad po karo išlikę pastatai buvo pamažu naikinami. Pasinėrusi į istorinius šaltinius, iš arčiau pažinusi, aš įsimylėjau Mėmelį, o kartu pamilau ir Klaipėdą.
Sakėte, kad lankydamasi pas Olandijoje studijuojančią dukrą nejučia lyginote turtingą tos šalies gyvenimą prie vandenų su dabarties Klaipėda. Dėl ko skauda širdį žvelgiant į savo miestą?
Turime trumputį gražų pajūrį, deja, pamažu spaudžiamą uosto ir pramonės plėtros. Turime ir puikią Danės upę, jos pakrantes. Matau neūkiškumą, aplaidumą ir puikias rekreacines galimybes vietiniams gyventojams bei turistams. Dešimtmečiais Danės pakrantėse stūkso netvarkomi griuvėsiai. Olandijoje visi kanalai pilni laivų, o pas mus – vos keli. Iš tikro labai gaila, kad miesto valdžia nerado upėje vietos senam muziejiniam karo laivui „Sūduvis“, – esą jis užterš kraštovaizdį. Liūdna, kai palygini turtingą olandų gyvenimą prie vandens ir pilką dabarties Klaipėdą.
Literatūros pasaulyje nesate naujokė. Jūsų kūryba publikuojama kultūriniuose leidiniuose „Metai“, „Durys“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, almanache „Baltija“. Iš kur skleidžiasi Jūsų literatūrinis talentas?
Kūrybos ištakų reikia giliau paieškoti. Mano tėvas buvo literatūros ir istorijos fanatikas, aistringas skaitytojas ir poetas. Jo dėka dar vaikystėje pamėgau knygas. Tėvas padėdavo atsirinkti, suformavo gero teksto supratimą. Skaičiau labai daug. Didžiausiais savo mokytojais laikau paauglystėje skaitytas knygas.
Esate parašiusi romaną apie XVI a. Žemaitijos bajorų gyvenimą. Kodėl rankraštis vis dar guli stalčiuje? Ar nepasitikite savo kūrybiniais gebėjimais?
Tiesa, savo kūrybinį kelią nusprendžiau pradėti romanu. Parašiau knygą apie XVI a. Žemaitijos bajorų gyvenimą, meilę ir mirtį. Nemažai paplušėjau nagrinėdama teismų bylas ir šaltinius, kraštotyrinius nusausintų Žemaitijos pelkių aprašus. Rankraštį padėjau į stalčių (šiuo metu taip vadiname kompiuterio laikmenas). Romanui parašyti dažniausiai reikia gyvenimiškos patirties ir rašymo praktikos, o jos tada neturėjau pakankamai. Kartais reikia sustoti, atsitraukti, pažvelgti kitaip. Kai turėsiu daugiau laiko, galbūt išsitrauksiu tą rankraštį.
Kaip susidomėjote senomis teismų knygomis ir raštais?
Teismų knygos, bylos dabartiniuose ir senųjų laikų teismuose yra vienas pagrindinių kasdienybės šaltinių. Anų laikų bylose gausu emocijų, jausmingų kalbų, kuriozinių situacijų, pateIkiama įdomių detalių apie liudijimų papročius, konfliktus šeimos aplinkoje, muštynių įvairiais smogiamaisiais ginklais: lazdomis, vėzdais, mietais. Dažnai smurto įrankiu tapdavo tiesiog akmenys. Įdomu, kad šaltiniuose retai minimas ypatingas nusikaltimas pjudymas šunimis arba kaltinimas nuodijimu. Dvaruose dažnai vykdavo antpuoliai, buvo grobiami žemės ūkio produktai, nukasamas svetimas derlius. Skaitant bylas, nusakyti vieną tiesioginę antpuolio priežastį sunku, dažniausiai būdavo įvairių priežasčių grandinė: skola, nesutarimai dėl žemės sklypo priklausymo ir kt. Tokios nieko konkretaus nesakančios teismo klišės – esą užpuolikai atsilygino „pajutę didžiulį pyktį ir įniršį besiskundžiančiajam“ arba turėjo „apetitą svetimam turtui“ – rodo sudėtingus bajorų tarpusavio santykius ir teikia peno vaizduotei. Panašios mano sukauptos žinios tampa kūrinio struktūros ramsčiu, pagrindu perteikti atmosferą.
Nors dabar labai sunku patikėti, tačiau mūsų laikų teismų bylos po šimto metų kam nors taip pat gali tapti kūrybos ir įkvėpimo šaltiniu.
Vilniaus universitete įgijote biologės, biologės ir chemikės dėstytojos specialybes. Kodėl iš karto nepasukote literatūros link?
Mano tėvai buvo mokytojai. Iš arti regėdama sovietinės mokyklos dvilypumą, nusprendžiau nesirinkti mokytojo kelio. Mėgau knygas, literatūros pamokos man būdavo įdomiausios ir labai sekėsi, su nekantrumu jų laukdavau, tačiau niekada nemaniau, kad pati kada rašysiu.
Svarsčiau ir apie literatūros studijas, tačiau biologija nusvėrė pasirinkimo ir galimybių platumu. Kadangi tikslieji dalykai nebaugino, pasirinkau biofizikos specializaciją. Gamtos mokslai suteikė vidinės ramybės, išmokė kantrybės ir atidumo aplinkai. Suvokimas gyvybės trapumo, laikinumo ir jos vertės neleidžia užsidaryti savyje, skatina žvelgti plačiau, mąstyti, kurti. Turbūt tai yra viena iš vidinių jėgų, verčiančių auginti personažus savyje, išpildyti neišsipildžiusius lūkesčius, išguldyti juos kūriniuose. Gamtos mokslai, manau, kuriant net labai padeda – nuolat esi pasaloje, tiri aplinką, pasaulį.
„Plunksna pati pasirenka šeimininką, pati nusprendžia, kuriam ji tarnaus ir ilgainiui taps vienvalde valdove“, – rašote novelėje „Istorija apie vaiduoklio plunksną“. Ar taip galite pasakyti ir apie save – plunksna Jus pasirinko ir užvaldė?
Negalėčiau pasakyti, kas ką pasirinko. Kartais du šalia esantys reiškiniai ima keistai veikti vienas kitą.
Koks Jūsų darbas Lietuvos jūrų muziejuje?
Lietuvos jūrų muziejus yra įsikūręs tarp dviejų vandenų – Kuršių marių ir Baltijos jūros. Ši vieta neretai inspiruoja mintis ir įvairias istorijas. Mano darbas muziejuje tiesiogiai nėra susijęs su kūryba, bet nuolatinis bendravimas su įdomiais žmonėmis, istorikais, kolegomis biologais įkvepia.
Kaip išsikovojate laiko rašyti? Juk dirbate, laiko duoklės reikalauja ir šeima, buitis.
Rašau tarp darbų, laisvalaikio minutėmis. Prie lovos visada guli pieštukas ir popieriaus lapas. Namie mėtosi įvairios skiautės su pastabomis. Būčiau laiminga galėdama rašyti bent po valandą kiekvieną dieną.
Anksčiau buvau susitelkusi į savirealizaciją darant karjerą, bet vaiko atsiradimas padėjo suvokti, kad karjera yra pervertinama. Norint išauginti kokybišką augalą, jam reikia skirti daug dėmesio ir laiko. Tekstai man – kaip augalai. Purenu, laistau, eksperimentuoju, ir staiga pastebiu išauginusi visai neblogą formą. Panašiai ir su vaikais. Dukra studijuoja Olandijoje. Džiaugiuosi, kad nuo 15-os dvejus metus iš eilės viena skrido į Niujorko kino mokyklą. Ten gavo dozę sveikos kūrybingumo paskatos. Šiuo metu ji kuria kiną ir instaliacijas, ką tik pateko į „JCDecaux“ ir ŠMC konkursą. Vyras – geografas, paniręs mokslinėje veikloje. Dar nepaminėjau katės, kuri, atrodo, vienintelė turi marias laiko ir tebepuoselėja šeimos židinį, užsiima šeimos narių psichologija ir dresūra.
Keliais štrichais
„Rašymas man yra... pažinimas. Rašydama prisiliečiu prie nepažintos vietos, laiko, žmogaus.“
„Esu... pareiginga perfekcionistė. Dažnai einu lyg prisuktas kareivukas, retai sau leidžiu atsipalaiduoti.“
„Savybė, kuri man pakiša koją, – nekantrumas. Laikui bėgant, jį kiek sutramdžiau, išmokau išlaukti.“
„Būdo bruožai, padedantys siekti tikslų, – susitelkimas ir planavimas. Padeda taupyti laiką.“
„Nemėgstu tuščiažodžiavimo. Tai tėra foninis triukšmas. Tyla – nepalyginamai vertingesnė.“
„Vertinu ištikimybę, protą ir drąsą, mokėjimą už gera atsilyginti geru.“
„Mane prajuokina pasaulio kvailumas.“
„Esu priklausoma nuo... kūrybos.“
„Pomėgiai – knygos, kelionės, klasikinė muzika, groti klavišiniais instrumentais, tyrinėti gamtą visais metų laikais.“
„Maloniausia mano karjeroje... masonų ložės kvietimas (juokauju).“
„Esu atlaidžiausia senų ir ligotų žmonių klaidoms.“
„Didžiausias iššūkis – nerti į viešumą (verčiau likčiau tarp knygos puslapių).“
„Norėčiau išmokti... įveikti aukščio baimės. Tiesiog gyventi paprasčiau, atsipalaiduoti ir mėgautis. Turiningai, ilgai ir laimingai.“
