Susitikome po Jūsų naujos, jau šeštos, pilno metro juostos „Naktinė žvejyba“ filmavimo. Buvote viešai pasižadėjęs metus ilsėtis, bet ištiko karantinas…
Šį scenarijų buvau sumanęs spektakliui statyti. Prieš tai buvau sukūręs populiarių spektaklių trilogiją „Buvusių Moterų Reikalai“, taigi teatras man nėra svetimas. Bet karantinas pakoregavo reikalus... Dabar visi šiek tiek baiminasi statyti spektaklius, tai padarėme filmą, planuojame pristatyti kitų metų pradžioje. Iš visų su filmo gamyba susijusių procesų man labiausiai patinka rašyti scenarijų. Mėgstu kurti istorijas, dialogus, o režisūra atima daug laiko ir sveikatos, neretai per filmavimą susergu. Pernai viena aktorė manęs paklausė, kodėl esu režisierius. Atsakiau, kad dar nepažįstu kito režisieriaus, kuris mano parašytus filmus pastatytų taip, kaip aš juos įsivaizduoju. Todėl tenka daryti tai pačiam. Šiemet filmą kūrėme studijoje, naudojome dekoracijas, taikėme naujas technologijas. Bus pirmas toks filmas Lietuvoje. Pagrindiniai personažai – kaimynai Justas ir Povilas. Jie išsiruošia naktį žvejoti, kalbasi apie reikalus bei moteris, ir... kai kas nutinka. Vaidina Leonardas Pobedonoscevas, Marius Repšys, Ineta Stasiulytė.
Pjeses rašyti pradėjote keturiolikos. LOGIN rengiamuose „Lietuvos interneto apdovanojimuose“ pelnėte Metų interneto žmogaus titulą. Prie Jūsų kuriamų Aleksandro ir Roberto istorijų prilipo nemažas smalsuolių būrys. Vis dėlto pasirinkote studijuoti grafinį dizainą, o ne literatūrą. Kodėl?
Aleksandro istorijas įkvėpė Daniilo Charmso kūriniai. Pamačiau, kad galima rašyti juokingai, absurdiškai, kitaip, nei yra parašyti niūrūs, tamsūs programiniai lietuvių literatūros kūriniai, – jie man labai nepatiko. Keturiolikos ėmiau rašyti pjeses, laimėjau ne vieną respublikinį konkursą. Aleksandras gimė tada, kai pradėjau lankyti kursus Vilniaus dailės akademijoje. Ten dirbo labai įdomus laborantas. Jis tapo mano personažo prototipu, apgyvendinau jį pasakų pasaulyje. Širvintose gyvenau gana šviesiai ir gražiai, o atsikraustęs į Vilnių pamačiau, kiek yra tamsos ir neteisybės. Atsiradusį savo pyktį ir cinizmą perkėliau į Robkę. Mane tai veikė terapiškai: Aleksandras buvo mano šviesioji, vaikiškoji pusė, o Robertas – ciniškoji, suaugusiojo. Ilgainiui iš to išaugau, nebežiūrėjau televizoriaus, nebeskaičiau naujienų, nustojau bendrauti su piktais žmonėmis ir su Robertu atsisveikinau.
Kas Jus žeidė studijų metais?
Kai kurie dėstytojai pažymius rašydavo pagal tai, kaip atrodai, o ne kaip mokaisi. Gali padaryti puikiausią maketą ar eskizą, bet jei segi auskarą (eidamas į kai kurias paskaitas jį išsiverdavau – supratau, kad prieš srovę nepaplauksiu), gausi blogą pažymį. Laikyti lietuvių liaudies meno egzamino ėjau gražiai apsirengęs, susišukavęs tada dar poilgius plaukus, išsikvepinęs, nes įtariau, kad dėstytojas gali būti gėjus. Ir gavau dešimt. Arba perpranti sistemą ir ja pasinaudoji, arba jai priešiniesi ir velkies sąrašo gale. Aš nenorėjau mokėti už mokslą, norėjau pats gauti stipendiją.
Ar tiesa, kad referatą pirkote iš romų taboro?
Ne visai iš taboro, bet visai netoli taboro gyveno moteris, kuri už pinigus rašydavo referatus. Keista vieta, keistas sandoris: padaviau 50 litų, ji man – floppy diską, jau tada jie buvo išėję iš mados. Grįžęs turėjau susirasti ir prisijungti diskų skaitytuvą, kad galėčiau nusikopijuoti referatą į kompą. Mokydamasis tiek vidurinėje, tiek aukštojoje sukčiavau ne kartą. Nuoširdžiai mokiausi ir dariau tik tai, kas man buvo įdomu ir kas, žinojau, tikrai pravers ateity. Turbūt nė vieno chemijos kontrolinio nesu neišsprendęs be špargalkės. Beje, ją pasidaryti išmokė tėtis.
Rašote muziką, tapote. Menininku gimstama ar tampama?
Kai buvau mažas, mama dirbo pradinių klasių mokytoja. Gyvenome Šešuolėlių kaime. Kai atsikraustėme į Širvintas, tapo socialine darbuotoja, daug metų dirbo Vaiko teisių apaugos tarnyboje. Mama daro papuošalus savo malonumui, tėtis kuria puikius baldus, abu yra šiek tiek prie meno. Esu jiems dėkingas už tai, kad, sukūręs bet kokią nesąmonę, blogiausia, ką iš jų išgirsdavau: „Na, čia įdomiai.“ Dabar jau nebetapau. Muziką dar kartais kuriu. Tai daryti pradėjau keturiolikos. Anksčiau net savo filmuose ją naudodavau. Dabar mano filmams muziką kuria, sakyčiau, geriausias kompozitorius Lietuvoje – Vytautas Bikus. Manau, kad kūrybiškumas yra paveldimas, bet labai stiprus aspektas – auklėjimas. Ką ir kaip žmogus kuria, lemia tai, kaip jis užaugo. Ar buvo mylimas, gerbiamas, ar buvo palaikomas jo kūrybiškumas. Visi vaikai yra kūrybingi, svarbu anksti neišravėti išdygusių daigų, leisti jiems vešėti ir pažiūrėti, kas užaugs. Mane labai palaikė tėvai, draugai. Jie įsitraukdavo į mano kūrybą, vaidindavo mano filmukuose. O Vilniuje išgirdau: „Šūdas.“ Galvojau: „Ar tikrai? Kodėl anksčiau niekas to nesakė?“ Pradėjau savimi abejoti. Teko užsiauginti storą odą ir suprasti, kad žmogus tave gali peikti ir iš pavydo. Taip pat teko suprasti, kad tai, ką kuriu, nebūtinai turi patikti visiems. Ko iki šiol nesuprantu, – tai kodėl kai kuriems taip svarbu tau pasakyti, kad nemėgsta tavo kūrybos. Bet, matyt. jie turi savo priežasčių.
Kodėl nuo dizaino pasukote į režisūrą?
Mano tėtis daug metų gamina lauko baldus. Kai dar mokiausi vienuoliktoje klasėje, jis paprašė manęs nupiešti eskizus ir pagal juos pagamino baldus. Tuos baldus kažkas nupirko. Man labai patiko tas jausmas. Supratau, kad norėčiau iš to gyventi. Pirmame VDA kurse kūrėme ir objektus, ir grafiką. Nuo antro kurso pasirinkau grafiką, nes supratau, kad baldų daryti nebenoriu, o grafika pravers kuriant filmus ir animaciją, o jų dariau vis daugiau. Antrame kurse jau dirbau LNK, rašydavau anonsų tekstus. Televizija mane susirado po festivalio „Pravda 1 minutė“, tada laimėjau Pagrindinį prizą ir iškart sulaukiau šešių darbo pasiūlymų iš reklamos agentūrų bei TV. Džiaugiuosi, kad nuėjau dirbti į televiziją, o ne į kūrybinę agentūrą.
Kodėl nesimokėte režisūros?
Mano žmona Lina įkalbėjo vykti į Londoną. Anglijoje bandžiau stoti į režisūrą, bet nepavyko, dar neturėjau tokio filmų bagažo. Apie lietuvišką kino mokyklą nuomonės nepakeičiau – ateina mokytis jauni, kūrybingi žmonės, norintys pakelti kiną į naują lygį, o išeina būdami puipomis. Toliau tęsia savo mokytojų tradiciją ir kuria filmus sau, o ne žiūrovams. Aš noriu kurti žiūrovams. Manau, turiu pakankamai šviesos, džiaugsmo (kai būnu išsimiegojęs) ir noriu tuo dalintis. Man gera išgirsti: „Labai fainas filmas, iki ašarų prisijuokėm.“ Kai kuriems menininkams atrodo, kad „prisijuokėm“ yra blogai, netauru. Aš manau, kad tai fantastiška. Nėra paprasta padaryti taip, kad žmogus kvatotųsi, po filmo išeitų laimingesnis ir dar kitą dieną įkalbėtų ateiti pažiūrėti draugus. Niekada nesmerkiau rimtų dramų kūrėjų, bet kai atsiranda trintis tarp „tikrų“ menininkų ir komercijos, kai jie pradeda garsiai piktintis, kad mes neva „komerciją darom“, šiek tiek supykstu. Duona irgi yra komercijos objektas, niekas jos už ačiū nedalina. Bet jos žmonėms reikia, ją valgo, ją perka. Juoko irgi reikia. Ir juoką galima parduoti. Man uždirbti duonai iš žmonių juoko yra svajonių darbas.
Iš kur Jūsų humoro jausmas?
Tėtis rinkdavo anekdotų knygutes. Dar būdamas vaikas matydavau, kuris anekdotas yra lėkštas, kuris geras. Tėtis man pasakodavo rinktinius, kurie jam patikdavo. Abu tėvai mėgsta gerą humorą. Namuose būna daug sarkazmo, daug juoko. Nuo mažens bandydavau ir pats tėvus prajuokinti. Buvau mažas, bet pamenu – sėdime mašinoje, aš klausiu: „Kaip čia išeina, kad ir vaikai, ir moterys yra tas pats?“ Tėvas: „Kodėl taip sakai?“ – „Nes kai laivas skęsta, pirmiausia gelbėja moteris ir vaikus.“ Kad ir lėkšta, bet humoro užuomazga – rasti paraleles, kurių kiti iškart nepastebi.
Kaip padaryti, kad humoras kine nebūtų lėkštas?
Pokštai turi būti paprasti, lengvai suprantami, juokingi man ir Linai, tada bus juokingi ir žiūrovams. Nemėgstu savo filmų žiūrėti kino salėje, būnu labai įsitempęs, nes tik tada sužinau, kas tikrai veikia, o kas ne. Kai kurių pokštų žiūrovai nespėja suprasti vien dėl to, kad montuodamas palikau per mažai vietos jiems suvirškinti. Kartais po vieno pokšto iškart būna kitas, tad pirmas pasimeta. O būna ir atvirkščiai – žiūrovai juokiasi ten, kur nė nenumaniau, kad bus juokinga. Yra kažkoks šeštas jausmas, negaliu jo apsakyti. Dažnai juokingas situacijas ar dialogo eilutes padiktuoja patys personažai. Gerų komiškų personažų pavyzdys – Šrekas ir Asiliukas. Disney’aus filmuose dažnai veikia duetas. Vienas yra didelis ir ramus, o kitas – mažas ir daug bei juokingai šnekantis. „Naktinėje žvejyboje“ bus šių paralelių. Viena lokacija, du aktoriai, – sunku išlaikyti žiūrovų dėmesį. Tada privalo būti arba juokinga, arba įdomu. Išsikėliau užduotį parašyti tokį scenarijų, kad vis kas nors keistųsi. Manau, išspaudžiau viską iš tos salos ir to ežero.
Koks yra geras filmas?
Geras filmas – kai žiūrovai gauna plačiausią spektrą emocijų. Turi sugraudinti, prajuokinti, supykdyti, sukelti pavydą – sužadinti visus pirmykščius žmogaus jausmus. Tada iš filmo jis išeina praturtėjęs, atsigavęs, tarsi po gero masažo.
Ar lengvai svingerės vaidmeniui (filmas „Lietuviški svingeriai“) „pasirašė“ Inga Valinskienė?
Jei ji nebūtų sutikusi, net nebūčiau to scenarijaus rašęs. Iš anksto paklausiau: „Ar sutiktumėt?“ Ji atsakė: „Gerai.“ Tas vaidmuo parašytas jai, ji nusijuokė: „Man čia net vaidinti nereiks.“ Turiu akį parinkti personažams tinkamus aktorius. Kai lyg netyčia palaidos moters vaidmeniui (ne apie Ingą kalbu) pasirenku aktorę, kuri pati yra palaida, ji išsigąsta, sako: „Ne ne, čia ne mano vaidmuo.“ Tada turiu ieškoti kitos, kuri mielu noru vaidins tokią, nes pati yra ne tokia, – nėra vidinio konflikto kurti tokį personažą. Matau aktorių talentą ir jų stipriąsias savybes, jų motyvaciją ir pasiūlau vaidmenis. Nujaučiau, kad ir I. Valinskienei minėtas vaidmuo bus artimas.
Ar tiesa, kad aktorius Jums padeda parinkti žmona Lina?
Ji yra mano mūza ir man labai padeda. Lina turi puikų humoro jausmą. Daug pokštų filmuose yra mūsų abiejų sugalvoti, kai kurie – grynai Linos, dėl to ji yra filmų titruose. Bent taip jai padėkoju. Mano filmai be mūsų, kaip poros, nebūtų tokie, kokie yra. Savo žmonai atiduodu daug autorystės ir labai myliu ją už tai. Lina padeda atsirinkti aktorius, perskaito mano parašytus scenarijus. Perskaičiusi „Naktinę žvejybą“ pasakė: „Neturiu ko pridėti, tai – aukščiausias tavo rašymo virtuoziškumas.“ Man jos nuomonė labai svarbi, mes itin stipriai vienas kitą palaikome.
Kur Judu susipažinote?
Lina rengėsi laikyti informatikos egzaminą, sėdėdavo per pamokas ir spoksodavo į mane portale „draugas.lt“. Jos klasiokas metė: „Lina, tu esi iškrypėlė. Imk ir parašyk jam.“ Ji parašė, aš iškart atsakiau: „Susitinkam.“ Prisimena, kad išsigando dėl tokio mano spartumo. Tada gyvenau Širvintose ir važinėjau į parengiamuosius VDA kursus. Lina atėjo su drauge, aš – su draugu, ilgai vakarojome, prisigėrėme. Naktį atvažiavo jos vaikinas, ir Lina, įsispyrusi į mano batus, išėjo į lauką su juo pašnekėti. Jis prašėsi į vakarėlį, bet Lina neleido. Pamenu, spoksojau per langą į juos ir galvojau, kad nebeturiu šansų, bet kitą dieną vėl susirašėme. Kai atvykau gyventi į Vilnių, man atsirišo rankos ir kojos – čia buvo daug merginų ir daug galimybių. Pirmi metai buvo skirti išsilakstyti. Vienu metu susitikinėjau su penkiomis merginomis, trys iš jų tai žinojo ir neprieštaravo. Viena jų – Lina – tapo mano žmona.
Nieko sau lakstūnas!
Taip, visi naudojomės progomis. Buvome jauni ir lakstėme. Lina tapo mano žmona, nes buvo linksmiausia, labiausiai juokdavosi iš mano pokštų ir labiausiai iš visų mane prajuokindavo. O man, užaugusiam šeimoje, kur daug juokiamasi, humoro jausmas – būtina savybė.
Vieną dieną žmona Jus išsivežė į Londoną. Ką ten veikėte septynerius metus?
Gyvenome prie kapinių, ten eidavau skaityti knygų, nes visi mirę, niekas netrukdo (juokiasi). Prieš mums išvažiuojant, buvau užkėlęs sparnus, maniau, kad jau viską galiu ir sugebu, daug kas mane samdė daryti reklamas, buvo užaugęs ego. Londonas aiškiai parodė, kad taip savimi pasitikėti dar anksti. Septynerius metus mokiausi rašyti, filmų struktūros, istorijos pasakojimo. Dirbau reklamos agentūroje „M&C Saatchi“. Vienai kompanijai filmuodavau superjachtas, prabangius namus, privačias salas. Mane skraidindavo į Kanus, Monaką, Bahamus. Vilkėdavau smokingą, esu buvęs vakarėliuose su Uma Thurman, Michelle Rodriguez, būriu turtuolių paveldėtojų. Būdavo, renkasi svečiai, jie vieni kitus pažįsta, žiūri į mane, svarsto: „Kas tu toks? Naujas, nematytas.“
Palikti Angliją paskatinote Jūs, nors Lina, kosmetologė, dirbo Vakarų Londono dermatologijos klinikos vadove, kilo karjeros laiptais. Grįžęs suskubote kurti filmus, o Linai darbo ieškoti padėjote prie Vokiečių gatvės pastatęs reklaminį stendą. Ar ji dėl to nepyko?
Privatus stendas pasaulyje nėra naujiena, bet Lietuvoje toks gatvėje buvo pastatytas pirmą kartą. Stendo nuotraukos išplito internete. Lina nepyko, ji pritaria viskam, kas nėra visiška kvailystė.
Kodėl stende rašėte, kad žmona neišeis auginti vaikų? Nenorite susilaukti atžalų?
Tada mums atrodė, kad būsime bevaikė šeima, gyvensime sau. Dabar mūsų nuostata keičiasi. Šiuo metu balansuojame ant ribos, abu tikiname: „Jeigu vienas apsispręs tvirtai, kitas pasiduos.“ Bet nė vienas negalime rimtai apsispręsti. O jei kada nors jau bus per vėlu, labai dėl to neišgyvensim.
Su žmona kūrėte laidą „Pirma santuoka“. Ar tai – užuomina, kad gali būti ir antra?
Keliaudami automobiliu po Ameriką atsipalaidavome ir sukūrėme trumpų filmukų laidą. Pavadinimas ironiškas. Mūsų santuoka – pirma, ir tarsi pasakoma, kad gal ne paskutinė, gal bus antra. Su Lina ne kartą esame kalbėję, kad visko gali nutikti, gal neišsiskirsime, gal vienas mirs, juk visko būna. Mano naujas hobis – pilotuoti lėktuvą. Lina kaskart laukia mano skambučio, kai nusileidžiu ant žemės. Ir mašinas vairuojant visko įvyksta.
Pilotuoti ėmėtės iš neturėjimo ką veikti?
Man kažkuriuo metu pritrūko atsakomybės. Susikūriau pats.
Buvote tylus ir ramus vaikas, darželyje erzino mažųjų rėkavimas, tad likote namie prižiūrėti naujagimės sesutės. Neįtikėtina, kad tokią atsakomybės naštą prisiėmėte būdamas vos penkerių!
Pats išsikaulijau prižiūrėti sesę, kol mama pusdienį dirbdavo mokykloje, nes nenorėjau eiti į darželį. Dabar mama sako, kad ne taip viską prisimenu, esą tik vieną dieną ją prižiūrėjau, bet tikrai prisimenu, kad teko tai daryti. Nuo mažens pats sau užsikraudavau įvairios atsakomybės, ir tėvai man leisdavo užsikrauti. Dėl to dabar negaliu be jos gyventi. Filmas yra milžiniška atsakomybė, nes kuriamas už svetimus pinigus.
Kaip gimė per „Dviračio žinias“ pasirodantis Jūsų sukurtas personažas Saulius Poška?
Jis pasirodė per festivalį „Pravda 1 minutė“, ten rodytas mano filmukas „Atviri prisipažinimai“, jame veikė keturi personažai. Vienas jų buvo Saulius Poška iš „Mėslitos“. Iš žiūrovų reakcijos supratau, kad jis turi daugiausiai potencialo, todėl sukūriau kelis tęsinius tik su juo vienu. Haroldas Mackevičius pasiūlė perkelti šį personažą į „Dviračio žinias“, aš sutikau. Dabar pats įgarsinu tik klausimus Poškai.
Jūsų filmas „Trys milijonai eurų“ kol kas yra pelningiausias Lietuvos kino istorijoje. Užsidirbote milijoną?
Taip, „Trys milijonai eurų“ vis dar yra pelningiausias kada nors sukurtas lietuviškas filmas, bet mano asmeninė finansinė situacija tegul ir lieka asmenine.
Kur investuojate pinigus?
Turiu prakeiksmą – man nesiseka investuoti į verslus, esu sudeginęs nemažai pinigų, nes per daug pasitikiu žmonėmis. Iš visų visada tikiuosi per daug... Nekilnojamasis turtas yra gerokai saugesnė investicija.
Žmona prašo prabangių kailinių, prašmatnaus automobilio, grožio klinikos?
Ne ne, Lina yra labai taupi ir puikiai moka elgtis su pinigais. Ji – puiki patarėja dėl nekilnojamojo turto. Aš esu išlaidesnis už ją, nuolat prisiperku brangių žaislų. Brangi, bet man labai maloni kvailystė, kurią padariau pernai, – įsigijau klasikinį amerikietišką automobilį, jį šiuo metu restauruoja.
Ramus, atsakingas, bet girdėjau, kad vakarėliai, kai baigiate filmavimą, ohoho kokie audringi!
Mes su Lina dar nesame buvę geresniame vakarėlyje, nei yra mūsų pačių organizuoti. Mūsų vakarėlių tikslas yra toks pats, kaip ir mūsų gyvenimo – kad būtų linksma, jauku ir nereiktų varžytis. Nebūna jokio aprangos kodo, jokių taisyklių, jokių suvaržymų, nes kai žmogus gali būti savimi, jis gali atsipalaiduoti. Kai kurie aktoriai mano filmuose nori vaidinti vien dėl to, kad po filmo laukia fantastiškas vakarėlis.
Ar dažnai jaučiatės persidirbęs?
Kai dirbu, atiduodu save visą. Kai tai trunka kelias savaites, gali palūžti net nesulaukęs filmavimo pabaigos. Dabar stengiuosi saugoti save nuo to, bet per kiekvieną filmavimą būna momentas, kai turiu išsibliauti. Filmavimo aikštelėje stengiuosi nuovargio ir emocijų nerodyti, nes žinau, kad jas mato ir sugeria kiti. Vienas aktorius prieš filmavimą prašė: „Prašau, nerėk ant manęs.“ Sakau: „Aš niekada nerėkiu, viską savy užgniaužiu. Su kokiais režisieriais dirbai prieš tai?“
Psichoterapijos kursus lankote dėl nemigos?
Ne dėl to. Iki dabar mokausi miegoti. Jau beveik moku, bet kai būnu pervargęs, vis dar nesiseka. O psichoterapija labiau yra dėl to, kad reikia pasikalbėti su specialistu. Nes ne visada viskas yra tobula ir pas mus su Lina, ne apie viską gali kalbėtis su draugais, tėvais, reikia specialisto, kuris išklausytų ir užduotų teisingus klausimus. Geras psichologas niekada neaiškins, ką blogai gyvenime darai, jis pateiks tokį klausimą, kad, atsakydamas į jį, pats viską suprasi. Mudu su Lina lankomės pas skirtingus psichologus, mums tai labai padeda.
Kokias savybes labiausiai vertinate?
Vertinu nebijojimą būti savimi. Kai matau, kad žmogus neapsimeta. Mane supa nuoširdūs žmonės – draugai, filmavimo komanda. Tikrasis elitas man yra asmenybės, gebančios iliuzinėje maivymosi, instagramo ar feisbuko visuomenėje išlikti savimi. Turiu draugą, visišką vienišių, jis nemėgsta žmonių. Ir manęs nemėgsta, nes esu vienas iš žmonių. Tas draugas turi būti vienas, dėl to jis man labai patinka. Matomės retai, bet kai susitinkame, mūsų pokalbiai būna įdomūs ir gilūs.
Ką reiškia šiandien kurti pramogą?
Žiūrovai yra labai reiklūs, nes prieiti prie viso pasaulio pramogų pasidarė lengva. Žinoma, jei neturi sąžinės ar talento, gali kurti prastą pramogą, bet ne kas kitas, o pats paskui mažiau iš to uždirbsi. Kurti kokybišką pramogą sudėtingiau, reikia tam skirti daugiau laiko, nuolat mokytis, domėtis ne tik savo amatu, bet kuo platesniu dalykų spektru. Filmas yra gyvenimo atspindys, ir tu nesukursi gero filmo negyvendamas gero, įdomaus, įvairaus gyvenimo. Kiekvienas filmas man yra iššūkis, ir tie iššūkiai mane varo pirmyn.
