Eglė Ridikaitė kviečia į dažais kvepiančią studiją, praveria langus. Plūsteli gaivus vasaros ryto vėjas. Į medžių apsuptą namą garsiai įsilieja begėdiškai čaižus varnų kranksėjimas.
Iš studijos – į studiją
Kadaise čia stūksojo Vilniaus Didžioji sinagoga. „Kai savivaldybė pasiūlė laikinai užimti šias patalpas, vyko kasinėjimo darbai, – pasakoja Eglė. – Pasidomėjau, kas čia buvo, kas likę. Įėjusi pamačiau šviesą, sklindančią pro langus, ir pagalvojau, kad čia tikrai bus buvę langai virš altoriaus – aron hakodešo. Tuo metu šis dar net nebuvo atkastas. Iškart gimė mintis nutapyti ciklą „Langai virš altoriaus“. Kai pernai vasarą tiesiai po mano langu (kūrinys „Langas, atėjęs į svečius... maldai“) atkasė altoriaus grindis, tas vaizdas iškart akyse sustojo. Langai, durys ir grindys... Tinka temai apie tikėjimą. Studija man padiktavo naujų darbų idėją.“
Tai pirmoji vieta per daugelį kūrybos metų, kur dailininkė nešąla. Eglė pradeda vardyti, kiek dirbtuvių pakeitė, į kurias lipdavo per langą, kurias – kačių buveines – kuopė kastuvu. Visos buvo nešildomos, visur dailininkė šalo, įsitaisė lėtinį bronchitą, aliejiniai dažai nedžiūdavo, tačiau ir stingstančiais pirštais, nuolat kamuojama peršalimo ligų, sukūrė daugybę nepaprastų, ambicingų didelio formato tapybos ciklų. E. Ridikaitė yra pripažinta geriausia menininke.
Eglė sako, kad teko kurti šaltyje, mat šildomų dirbtuvių nuoma jai buvo ne pagal kišenę, o kurti dėl pinigų nenorėjo. „Vertinau laisvę, nors ir šalau, niekas nesėdėjo ant galvos.“ Eglei liūdna, kad ir šią studiją netrukus teks palikti, mat pastatą griaus. „Žinojimas, kad čia būta maldos namų, padeda kurti. Man gera čia dirbti. Didelė patalpa, padarėme remontą, tapo šviesu, o svarbiausia – šilta, sausa.“
Prie sienų – kruopščiai atkartotos žydų pirties keraminių grindų mozaikos, Florencijos miškas, Venecijos miškas. Per visą sieną – neseniai gimęs kelių dalių kūrinys – Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios (Dominikonų g. 6) pastato fragmentai. Eglė svarsto šį darbą pavadinti „Vilniaus votai, arba Votai, pasitikę Popiežių Pranciškų“.
Dievo spalva – mėlyna
Šiuo metu E. Ridikaitė dalyvauja Pamokslininkų ordino (dominikonų) Vilniaus šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolyne veikiančiame plenere. „Idėja – septynios moterys, septynios tiesos. Pasirenkama kokia nors religinė istorija ir bandoma moters situaciją perteikti per tikėjimo prizmę, parodyti, kaip tos moterys veikia istoriškai. Bet tai nebūtinai turi atsispindėti darbuose, gal tai bus pamąstymai ateičiai. Sutikau dalyvauti, nes pernai ten buvo pleneras, ir viename kambaryje pamačiau labai gražią sieną. Pasakiau: „Pas jus yra nuostabus mėlynas kambarys.“ Atsakė: „Nėra pas mus jokio mėlyno kambario.“ Patikinau: „Mes rasime.“ Vienuolyne yra išlikusių XIX a. pabaigos tapybos elementų, ir ta nuostabi mėlyna su gėlytės ornamentais... Bandžiau atkurti porą sienų.“
E. Ridikaitė yra sukūrusi 21 paveikslo ciklą „Dievo spalva“. „Kodėl mano Dievas yra mėlynas? Todėl, kad mėlyna man – gražiausia spalva. Visa, kas mėlyna, iš karto pritraukia. Mėlyna ir su vandeniu susijusi. Mėgome keliauti jachta, aplankėme daug prie vandenų įsikūrusių šalių, taip gimė paveikslai „Venecijos mėlyna“, „Horizontas“, „Štormo mėlyna“ ir kt. Fiksavau emocijas.“
Paklausta, ką jos gyvenime reiškia tikėjimas, Eglė atsako, kad šia tema kalbėti nenorėtų. „Kiekvienas žmogus išlaiko savo vedantį tikėjimą. Daug keliaudama stebiu bažnyčios meną, jis mane įkvepia. Venecijoje, Romoje menas – vien bažnyčiose. Pamatai, kokio dydžio paveikslai, išsižioji iš nuostabos.“
Širdis – pas senelius
E. Ridikaitė gimė Kupiškyje, šeimoje augo dar keturios seserys (dabar jos gyvena užsienyje) ir brolis (jis liko Lietuvoje). „Kai mama gavo darbą Marijampolėje, persikėlėme į šį miestą, bet visos vasaros bėgo pas senelius, tad širdis ir kūnas liko Kupiškyje. Šeimoje buvo keturi beveik pametinukai, tada – tarpas, paskui gimiau aš ir dar viena sesė.Vienas brolis žuvo. Mudvi su močiute eidavome tvarkyti kapo. Ten puoselėjau savo sodą – rūtas ir kitas gėles prižiūrėjau. Turiu mintį tapyba įprasminti kapų temą.“
Menininkė sako, kad laikas, praleistas pas senelius, niekada neišblės iš atminties. „Senelis nebuvo meilutis, toks kaip močiutė. Jis buvo atsvara. Geras, bet gerumo nerodė. Vaikas būdamas piemenavo. Kai vilkas suėdė avį, ūkininkai taip jį primušė, kad atsirado kuprelė. Miegodavo geležinėje lovoje su įdubimu ties kuprele.
Močiutė turėjo tris seseris. Viena gyveno Šiauliuose, kitos dvi – vienkiemiuose prie Kupiškio, tik baba – miestelyje. Mes ir vaikščiodavome pas jas pirmyn atgal. Pavažiuoji pakeleivine, eini šešis kilometrus. Paskui teta arkliu ar motociklu nuveža atgal prie autobusų stotelės. Viename kaime būdavo daugiausia pusbrolių ir pusseserių, man su jais labiausiai patikdavo leisti laiką.
Sėdim dešimt vaikų prie stalo ir laukiam išsižioję bulvinių blynų, košės ar lašinių. Mėgdavau anksti keltis, su teta vežimu dardėti į pieninę pristatyti pieno. Mokiausi melžti karves, sunkiai pataikydavau į kibirą. Ravėdavau daržus, teta duodavo dešimt rublių, būdavo džiaugsmo. Patiko minti šieną, nemėgau grėbti. Vakarais veždavome šieną. Atsiguli ant vežimo ir dainuoji. Tas kelias namo – pasaka. Šienas kvepia, arklys neskubėdamas kinksnoja, žiebiasi žvaigždės... Miegodavome ant šieno, daržinėje. Aš buvau viena iš jaunesnių, į šokius – iš Kairių kaimo į Šimonis – lydėdavau pusseseres ir pusbrolius. Pas karves teta veždavo motociklu su lopšeliu, panačiu į vokiečių, kur filmuose apie karą rodo.“
Močiutės skarelės
Eglė išsaugojo kupiškėnų tarmę. Kai tik nuvažiuoja į Kupiškį pas tėtį, iškart pereina prie vietinės šnektos. Tad ir labiausiai žiūrovus sujaudinusį ciklą pavadino tarmiškai „Palikimas: Babutas skarialas“. „Skarelės laikytos puošmena, kiekviena turėjo savo paskirtį. Atrodė, kad jose įsigėrė mano močiutės gyvenimas. Net kvapas išsilaikė. Po močiutės mirties gavau jas gražiai sudėtas į saldainių dėžutę. Artimiausiai su ja bendravau. Kiti jau buvo dideli, vyresni, o man dar buvo įdomu. Paskui močiutė susirgo. Mūsų ryšys buvo labai stiprus. Gal net buvome kažkuo panašios? Labai judri, kaip ir aš, mėgo vaikščioti. Nuolat griūdavo, tai kojas, tai rankas nusibalnodavo. Ir aš vis už ko nors užkliūnu, nudrimbu. Kojos pinasi.“
Tapyboje E. Ridikaitė taiko sudėtingą, išskirtinę, pačios susikurtą techniką: pridengusi drobę iš anksto paruoštais rankų darbo trafaretais, keliais sluoksniais purškia aerozolinius dažus, kol išgauna tinkamą atspalvį ir faktūrą. Kai menininkė 17 močiutės skarelių atkūrė ant drobės ir surengė parodą, lankytojai manė, kad tai tiesiog iškabintos natūralios skarelės, – tiksliai atkartoti ne tik ornamentai, bet ir audinio faktūra, visi įtrūkimai, įplėšimai, susidėvėjimas.
„Trafaretas mane tarsi suvaržo, ir man tai patinka – tas tramdymas, jis suvaldo mano spontaniškumą ir temperamentą. Kaskart tarsi turiu ieškoti, kaip iš to ištrūkti.“
Už minėtą ciklą mugėje „ArtVilnius’14“ E. Ridikaitė buvo pripažinta geriausia menininke.
Vogdavo savo piešinius
Kada Eglė suprato, kad gražiai piešia? „Darželyje vogdavau savo piešinius, nes neleisdavo išsinešti. Kūrėsi dailės klasė, sirgau gelta, gulėjau ligoninėje. Mama atėjo aplankyti, paklausė, ar norėčiau ten papulti. Kur nenorėsiu! Dailės klasė veikė tik metus, nes susikūrė dailės mokykla. Tad po keturių klasių įstojau į Kapsuko (dabar – Marijampolės) dailės mokyklą, po devynių klasių – į Stepo Žuko dailės technikumą. Išvykau gyventi į Kauną. Susirinko puikus jaunimas. Turėjome savo studiją, samdėme pozuotojus. Į Vilniaus dailės akademiją, į grafiką, neįstojau. Antrais metais vėl nepavyko. Stojamuosius egzaminus laikiau tris kartus, o įstojau tik po penkerių metų. Ruošiausi pati. Dirbau Santariškių (dabar – Santaros klinikos) ligoninėje. Mano sesuo dirbo prof. A. Marcinkevičiaus ir prof. V. Sirvydžio sekretore. Jei norėjai pasilikti Vilniuje, reikėjo registracijos. Sesers draugė įregistravo mane Vilniaus rajone, tada pradėjau dirbti ligoninėje. O ten – vien gražuoliai chirurgai!.. Gyvenau su draugėmis, jos jau studijavo, turėjo pažįstamų. Namie rengdavome šokius, šokdavome ant palangių. Nelegaliai lankiau scenografijos paskaitas. Kartą Adomas Jacovskis paklausė: „Ko tu nesimokai scenografijos?“ Man rūpėjo tapyba.
Į Vilniaus dailės akademiją įstojau 25-erių. Kurse buvau vyriausia, bet mokėsi ir metais už mane jaunesnių. Visi – jau pamėtyti, visi siekė meno.
Bendrabučio kambaryje glaudėmės penkios. Siaubinga. Grįždavau tik permiegoti. Ir vis dažniau grįždavau pas savo vyresnėlę seserį, gyvenusią Vilniuje. Nuo jos lyg ir bandžiau pabėgti, bet apsisukusi vėl pas ją pareidavau.“
Studijuodama paskutiniuose kursuose Eglė pamilo skulptūros studentą Ramūną Alminą. „Bendravau su jo grupioku, visi buvome draugai, kartu keliavome. Paskui panorome dviese keliauti. Gyventi pradėjome studijuodami. Kovo aštuntąją nuėjome į kavinę, jis man pasiūlė tapti pora. Truputėlį bijojau, norėjosi pabėgti, nors buvome draugai. Ko bijojau? Savęs. Rudenį nusprendėme apsigyventi kartu.“
Stabtelėjimas
Po studijų E. Ridikaitė trejus metus ieškojo savęs. Tą laiką ji praleido užsidariusi dirbtuvėse. Jokių parodų, jokio viešo menininkės gyvenimo. Kodėl? „Vengdavau susitikimų su pažįstamais, nes visi klausinėdavo: „Ką veiki, kaip dirbi, kiek gauni?“ Tekdavo atsakyti, kad nieko neveikiu, nieko neuždirbu. Tada atsirado rašteliai. Su Ramu gyvenome Vokiečių gatvėje. Laukdavau, kada grįš iš darbo, ir vis rašydavau jam raštelius. Tie laiškeliai padiktavo „Meilės raštelių“ seriją. Ant rožinės drobulės perrašiau mūsų susirašinėjimą. Mobiliųjų dar nebuvo, Ramūnas akademijoje man palieka raštelį: „Išėjau į valgyklą.“ Tie laiškučiai man pasirodė kaip peizažas. Padariau taip, kad jie galėtų susijungti ir išeitų ištisas vienas laiškas arba žiūrėtųsi ir atskirai. Norėjau parodyti, kad raštas, brūkšneliai, raidės taip pat gali tapti tapybos objektais.
Buvo metai, kai nuolat sirgau. Turėjau nešildomą studiją Latako gatvėje ir negalėjau dirbti. Tik nueinu, pabūnu šaltyje ir susergu. Sukdavau į gretimą kavinę imbierinės arbatos, kad sušilčiau.
Po trejų metų sėdėjimo Latako gatvėje surengiau pirmą personalinę parodą.
Motinystės jautrumas
Sūnaus Sauliaus Eglė susilaukė 37-erių. „Buvau jautri mama. Turėjau visokių baimių. Matyt, tokio amžiaus moters atsakomybė yra stipresnė nei jaunos. Jaunam – viskas natūralu ir paprasta. O aš dėl visko drebėjau. Vaikas suserga, mane pradeda kamuoti nemiga. Abu – menininkai, nebuvo paprasta suktis tarp buities ir kūrybos. Pasiskirstydavome, kuris kurį savaitgalį bus su vaiku. Kai gimė sūnus, supratau, kad nieko negaliu planuoti. Išmokau – rytoj ar poryt nebus, dabar yra laiko, tad leki ir dirbi, nes rytoj gal vaikas sirgs. Kai pradėjo lankyti darželį, sirgo ir sirgo. Padėdavo vyro tėvai, mano mama. Uošviai išvažiavo gyventi į sodą, mums paliko butą.“
„Persekiojantys vaizdai“
E. Ridikaitė tikina, kad jos kūrinių temas pakursto gyvenimas. Ciklas „Persekiojantys vaizdai“ gimė, kai gyveno uošvių bute. „Motinystė – moters sėdėjimo namie laikas. Man norėjosi dirbti. Pasiėmiau iš Kanados parsivežtą storą piešimo sąsiuvinį ir pradėjau piešti. Stengiuosi matyti, kas yra aplink.
Tame bute gyvenome metus, bet dažniausiai su Ramūnu tik grįždavome pernakvoti. Trasuojantys. Mūsų gyvenimas virė mieste, dirbtuvėse, visur kitur, tik ne namie. Gimė sūnus, ir teko būti namie. Tarybinis butas, viskas ne mūsų... Visa, ko nemėgau, teko pamėgti. Ir taip pamėgau, kad pradėjau piešti tuos namus. Taigi net erzinantys daiktai gali tapti meno objektais. Man sako: „O, čia tavo sentimentai tarybiniams laikams.“ Tikrai ne. Tiesiog aš su jais sukovojau, nugalėjau menu. Kai negali nieko pakeisti, su priešu susidraugauji. Su vaiku pradėjome žiūrėti „Simpsonus“. Pripiešiau šių veikėjų, paskui nutapiau žmogaus dydžio. Vis bandžiau iš to buvimo namie ką nors išlupti. Prasidėjo kambarių motyvas. Pavyzdžiui, „Tėvų gerasis ąžuolinis parketas“, kurį jie vaškavo ir prižiūrėjo. Arba „Mirtininkų lempa“, mano vyro paveikslas, jo skulptūra, kuria užremdavome balkono duris. Eskizavau namus. Vėliau iš jų gimė paveikslai.“
Eglė varto eskizų sąsiuvinį tarsi dienoraštį. Jame – sustingęs moters motinos laikas. „Štai „Oranžinio ieškojimas minioje“. Vienas – Ramas, kitas – aš. Mudu turėjome oranžines striukes. O čia – serija „Daiktai, kurie neleidžia gyvent“. Pradėjau paišyti vaiko drabužėlius, tai, kas man buvo gražu. Ciklą „Kai Sauliukas miega“ nupiešiau cheminiu pieštuku. Štai virtuvė, radijas, daržovės, indas sėkloms daiginti, puodelis, kurį man padovanojo Kanadoje, – „Geriu kavą, 12,30“. Sapnų esu nutapiusi. „Meilės kilimėliai“. Jis atsinešė į šeimą mėlyną, aš – raudoną. Šeimos portretas. O štai mano vaikas. Pasiuvau jam kiškio kaukę – reikėjo darželyje. Sauliukas mėgo apsimauti kelnytes su uodegėle, užsidėti kepurę su didelėmis stačiomis ausimis. Sakydavo: „Eisiu, pabūsiu kiškiu.“ Štai paveikslas „Paskutinis susirinkimas“. Sūnus organizuodavo žaislų susirinkimus. Susodindavo pliušinius meškiukus, kitus gyvūnėlius ir aptardavo savo reikalus. Kai pamačiau, kad jau išauga iš tų žaislų, paprašiau: „Padaryk man susirinkimą.“ Žiauriai daug buvo darbo nupiešti tuos pliušinukus. Namie būdama ieškojau sau kūrybinio įkvėpimo, už ko užsikabinti. Mano brolis, pamatęs „Persekiojančius vaizdus“, pakraupo, sakė, kad demonstruoju visą savo vargiškumą.“
Kultūringos grindys
E. Ridikaitė sako, kad 26 įspūdingo formato paveikslų ciklas „Atėjai, pamatei, išėjai: kultūringos grindys“ gimė todėl, kad ji pamatė labai gražią mėlyną spalvą ir nebegalėjo užmigti. „Užėjau pas kolegę į Užupio meno inkubatorių ir pamačiau buvusios žydų pirties (mikvah) sienas. Toje vietoje esu buvusi ne kartą, tačiau tada šios sienos dar slėpėsi uždažytos. Kai jas atidengė, restauravo, pamačiau ir netekau žado. Kolegė pasakė, kad ir antrame aukšte esančios bibliotekos grindys labai gražios. Užėjau – apakau pamačiusi. Nutariau tapyti paveikslus nemažindama mastelio. Pasidariau didžiulį trafaretą, vos užkėliau ant drobės. Visos grindys – jų dekoratyvines kompozicijas perkėliau į savo paveikslus – susijusios su kultūra. Paklaidžiojau po Vilnių, po senųjų pastatų laiptines, perėjau per kultūros įstaigas, radau kultūringas grindis ir jas įamžinau.“
„Grindų mozaikos – pėdomis skaitomi urbanistiniai memuarai“, – rašė menotyrininkė Laima Kreivytė. Buvo išleistas parodos gidas su adresais ir žemėlapiu, surengtos dvi ekskursijos, jas vedė gidas Donatas Jokūbaitis. Susirinko minia žmonių. „Vienoje ekskursijoje pati dalyvavau. Spaudė 20 laipsnių šaltis, švietė saulė ir visai nešalome. Buvo tikrai įdomu.
Ciklas pasipildo. Skatinu atkreipti dėmesį į tai, kas po mūsų kojomis. Norėčiau nutapyti Ričardo Vaitiekūno grindis.“
Ambicingų formatų kūriniai
Eglei sakau: „Keista, esate tokia smulkutė, o darbai – didžiuliai. Kodėl renkatės tokį formatą?“ „Napoleono kompleksas, – juokiasi susiriesdama. – Iš pradžių buvo mano dėstytojo Jono Gasiūno įtakos, dabar pati taip noriu. Mano darbai butuose ar namuose tiesiog netelpa. Bandžiau mažinti savo paveikslus, bet kažkaip... Vengiu užsakymų, nes jie trukdo kūrybai. Klausite, iš ko gyvenu? Dirbau M. K. Čiurlionio meno mokykloje darbų fondų tvarkytoja, dešimt metų – Taikomosios dailės muziejuje edukatore, dabar Justino Vienožinskio dailės mokykloje Naujosios Vilnios filiale mokau vaikus. Pardaviau darbus MO muziejui, nusipirkau dvi mašinas. Ryškus praturtėjimas! Vieną mašiną pavogė, teko įsigyti kitą. Pirmą savo automobilį įamžinau kūrinyje „Mano mylima mašinytė“. Paveikslus vežiojau ant stogo, dabar sukišu per bagažinę. Jau ketveri metai bendradarbiaujame su „Contour Art Gallery“.
Piešiu ir mažiukus eskizus. Šie atsirado dėl to, kad ranką susilaužiau. Primena mėgstamą akvarelę. Vienais metais pirštą susilaužiau dviračiu važiuodama, kitais – ranką pas tėvą medų sukdama.Tada jau žinojau, kad bus langai prie altoriaus, dariau eskizus.
Sesės bute yra mano tapytų močiutės portretų. Per vasaras pas močiutę sėdėdavau ir tapydavau. Visas Kupiškis yra ištapytas.
Svajojau nusipirkti krūvą lentų, susikalti porėmius, bet pamaniau – daug vargo. Jeigu kam reikės, tegul patys tuos porėmius užsideda. Palieku kraštus, šie visai gerai įrėmina mano paveikslus.“
Paveikslai, netelpantys į rėmus, o kaip Eglės gyvenimas – ar taip pat neįspraudžiamas į juos? „Bandau sukišti savo gyvenimą į rėmus, būti normali, bet... nežinau. Nepavyksta. Kartu su Ramūnu išgyvenome dešimt metų be Sauliaus, laisvėje, dar tiek pat – su Sauliumi, tai jau dvidešimt metų. Šiuo metu esame atskirai, bet toliau kartu keliaujame. Smagu visiems trims drauge pažinti pasaulį.
Menininko laisvė efemeriška. Turi pats pasidaryti nelaisvę, susigalvoti, nuo kurio krašto pradėsi veikti. Tenka įsikalti vinį ar pagalį, nuo kurio imtum brėžti...“
Jeigu ne varnų kranksėjimas po langais, čia būtų tylu lyg užmiesčio sodyboje. Ar Eglė atsiskyrė nuo savo vyrų dėl vienatvės poreikio? „Nesu vienišė, – tikina moteris. – Ateina laikas, kai reikia susitikti su draugėmis. O kūrybos procesui vienatvė būtina. Nereiškia, kad esu atsiskyrėlė, bet studijoje negalėčiau dirbti su kuo nors. Karantino laikas man buvo pats geriausias. Važiuoju į dirbtuvę, miestas tuščias. Su meno mokyklos mokiniais dirbau nuotoliniu būdu. O čia – mano komfortabili vienatvė.“
Kūrybos etapus apibendrina katalogas
E. Ridikaitė yra surengusi keturiolika personalinių ir dalyvavusi daugiau nei aštuoniasdešimtyje grupinių parodų. Jos darbų yra Nacionalinės dailės galerijoje, MO muziejaus kolekcijoje, „Lewben Art Foundation“, Estijos ambasadoje, privačiose Lietuvos ir užsienio kolekcijose. Parodose E. Ridikaitė dalyvauja nuo 1993 metų, tačiau katalogas, padedantis susipažinti su svarbiausiais kūrybos etapais, išleistas tik šiemet.
„Pati iniciatyvos išleisti katalogą nerodžiau, man buvo svarbiau padaryti darbus, nes netrukus ateis laikas, kai nebedirbsiu. Vartydama šią knygą, stabtelėjau ties abstrakčių peizažų ciklu. Pamenu, patiko lieti spalvas. Mėgau tįstančias formas. Dirbdama galėjau eiti ir į kitą pusę, abstraktumo link. Gal buitis subuitino? Pasaulį vizualizuoju taip, kaip jį suvokiu. Dalinuosi jausmais, vaizdais, idėjomis.“
