Ingrida, su muzika keliaujate nuo pat gimimo, sakote, kad dainuoti pradėjote vos išsiritusi iš vystyklų. O vaidinti, šokti? Įsivaizduoju mažą mielą pamaivą, kuri...
...nuo mažų dienų rengdavo tokius koncertus, kad ohohooo! Galėdavau ištisas valandas kieme suptis ant sūpynių ir plėšti visa gerkle. Kaimynai, manau, mokėjo visą mano repertuarą atmintinai. O kartais dainuodavau, kas šaudavo į galvą – apie saulę, lietų, savo katę ar šunį. Susikviesdavau į kiemą drauges, juk reikėjo šokėjų, sukurdavau choreografiją, ir koncertuodavome. Dainuodavau per giminės susibūrimus, šventes, jubiliejus. Pas močiutę per Kūčias po vakarienės visą kalėdinių dainų repertuarą išdainuodavau. Ir tėvams koncertų netrūkdavo. Muzika mano gyvenimą pavergė anksti, žinojau, kuo noriu būti užaugusi. Pati sukurdavau judesius dainoms, tad šokiai lygiai taip pat traukė, bet nežavėjo taip stipriai kaip dainavimas.
Dėl išskirtinio balso darželyje Jums buvo suteikta pirmoji privilegija – per miego valandas leista dainuoti su tėvų pasamdyta muzikos mokytoja. Kokių kitų privilegijų per gyvenimą turėjote dėl savo talento?
Negaliu sakyti, kad turėjau išskirtinį balsą, tiesiog darželyje per muzikos pamokėles vadovė atkreipė dėmesį į mano muzikalumą, ritmo pojūtį ir pasiūlė mamai leisti mane į muzikos mokyklą. Mama dirbo darželio, kurį lankiau, direktore, o muzikos mokykla buvo to paties pastato gale, tai ji puikiai viską suplanavo. Po pietų vaikai eidavo miegoti, o pas mane iš muzikos mokyklos ateidavo mokytoja, ir mes dainuodavome. Paskui ir aš prisijungdavau nors valandai prie vaikų miego.
Vienas garsiausių pasaulyje operos solistų Placido Domingo yra pasakęs: „Mūsų darbas – privilegija.“ Pritariu jo nuomonei šimtu procentų, juk suteikiame klausytojams laimės akimirkų. Daugelis žmonių sunkiai dirba, o mes, dainininkai, galime džiaugtis, jei bent kiek palengviname, praskaidriname jų gyvenimą.
Ketverių metų dalyvavote konkurse „Dainų dainelė“. Ar ką nors prisimenate iš šio renginio? Kokią suknelę vilkėjote, ar patiko kelionė į Vilnių?
Gaila, bet būtent šio pirmojo „Dainų dainelės“ konkurso neprisimenu, bet tikiu, kad atrodžiau nuostabiai. Mama visada mane labai puošdavo. Dabindavo gražiausiomis suknelėmis, susukdavo garbanas (dėl tų plastmasinių plaukų suktukų visą naktį neužmigdavau), padažydavo skruostus ir lūpas, jausdavausi esanti tikra princesė. Atsimenu vėlesnius konkursus, kaip jaudindavausi, kojos ir balsas drebėdavo. Kiekvienas „Dainų dainelės“ konkursas man būdavo įsimintinas ir tuo, kad tėveliai padovanodavo po dėžutę „Rafaelo“ saldainių, o kartą – įspūdingą laikrodį. Prabėgo kokie 25-eri metai, bet vis tiek mintyse regiu tą laikrodį ant savo rankos. Galiu smulkiai papasakoti, kaip jis atrodė.
Dainavimo mane mokė puiki pedagogė Vilma Likienė, drąsiai galėjau vadinti ją antrąja mama. Praleisdavome kartu daug laiko, nemažai keliavome, koncertavome, dalyvavome konkursuose, augau jos akyse, sėmiausi žinių, tobulėjau. Liko patys gražiausi prisiminimai. Būsiu jai amžinai dėkinga.
O paskui, jau šešiolikos, mokytis muzikos iš Pandėlio (Rokiškio rajonas) iškeliavote į Kauną. Toli nuo namų, viena, bendrabutyje. Ilgėdavotės tėvų, draugų?
Beprotiškai ilgėdavausi. Juk viskas čia buvo nauja, tai gąsdino, nežinojau, kas manęs laukia. Pandėlyje viskas buvo sava, artima. Palikti bendraklasius ir mylimiausias drauges buvo labai sunku, o ką kalbėti apie mamą ir tėtį – jie visada būdavo šalia, rūpindavosi manimi. Į bendrabutį atvežė tėveliai, palydėjo geriausia draugė, padėjo įsikurti. Su ašaromis akyse juos išlydėjau, apsisukau ir sau pasakiau: „Ingrida, viskas bus gerai, tu sieki savo svajonės, tau pavyks.“ Iš pradžių grįždavau namo kiekvieną savaitgalį, vėliau jau kas antrą, nes kelionė autobusu trukdavo keturias valandas ir labai prailgdavo. O ir draugų Kaune susiradau, mano kambariokės buvo nuostabios, esame draugės, puikiai sutariame iki šiol.
J. Gruodžio konservatorija, VDU Muzikos akademija, bakalauras, po dvejų metų – ten pat įgytas magistro laipsnis, meistriškumo kursai Austrijoje, Norvegijoje. Kodėl pasirinkote klasikinį vokalą? Jus traukė klasikinė muzika ar labiau teatras ir su juo susijusios didesnės saviraiškos galimybės?
Iš pradžių apie teatrą negalvojau, tik paskutiniuose studijų kursuose pradėjau rimtai svajoti apie tai. Mano pirmoji dainavimo mokytoja Vilma Likienė buvo baigusi klasikinio vokalo studijas. Žavėjausi jos balsu ir nuo mažų dienų labai norėjau dainuoti kaip ji. Tad su klasikine muzika susipažinau vaikystėje, ir mokytojos parinktas klasikinis repertuaras man labai tikdavo bei patikdavo. Augdama net neturėjau minčių, kad norėčiau dainuoti kitą muzikos stilių, regis, tvirtai žinojau, ko noriu. Kai studijavau J. Gruodžio konservatorijoje, vėliau ir VDU Muzikos akademijoje, klasikinė muzika mane užvaldė visapusiškai. Dėstytojos Gerutė Stračkaitytė ir Stanislava Garbatavičiūtė padėjo man susikrauti didelį žinių bagažą. Ir kaip nuostabu dabar yra matyti jas savo spektakliuose. Esu nuoširdžiai dėkinga, gerbiu jas ir labai myliu. O teatras mane pakerėjo nuo pat pirmo pamatyto spektaklio – I. Kalmano operetės „Bajaderė“. Regis, per visą spektaklį nė nekrustelėjau, grožėjausi muzika, šokiu, balsais. Tada pradėjau dažnai lankytis teatre, žiūrėjau visus spektaklius iš eilės. Labai norėjau dainuoti teatre, bet apie tai svajojau tyliai. Suvokiau, kiek daug reikia dirbti. Ir dabar, kai esu čia, žinau, kad niekur kitur nenoriu būti, man čia gera, čia dirba puikūs ir talentingi žmonės, o nuostabūs kolegos visada, kai reikia, padės ir patars.
Buvote nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už Deizės Parker vaidmenį P. Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“ ir Valentinos – F. Wildhorno miuzikle „Grafas Montekristas“. Beje, tai pirmasis Jūsų vaidmuo Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje, kai dar studijavome VDU Muzikos akademijoje. Nuo tada ir pasipylė pagrindinių vaidmenų kruša?
Miuziklo „Grafas Montekristas“ Valentina – pirmasis mano vaidmuo. Jis palyginti nedidelis, bet man – ypatingas, su juo pradėjau savo kelią Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje. Nors praėjo nemažai laiko ir vaidinau daugybę kartų, per jokį kitą spektaklį taip nesijaudinu kaip per šį. Negaliu paaiškinti, kodėl. Palyginti su kitais, vokalinė Valentinos partija nėra sunki, nėra neįveikiami ir tam tikri režisūriniai uždaviniai, bet toks stiprus jaudulys ir baimė apima kiekvieną kartą žengiant į sceną! Atrodo, širdis iššoks iš krūtinės. Matyt, dėl to, kad tai yra pirmasis mano vaidmuo didžiojoje scenoje. Ir apskritai šis miuziklas man yra pats gražiausias ir pats jautriausias iš viso teatro repertuaro, jaučiu milžinišką atsakomybę jame vaidindama. Jei nedirbu scenoje, tai visada stebiu šį spektaklį iš kulisų, moku atmintinai visų personažų dainas, prozos tekstus ir taip įsijaučiu žiūrėdama, kad, regis, viską išgyvenu kartu. Kartu juokiuosi, kartu verkiu.
O operetės „Balius Savojoje“ Deizės vaidmuo buvo lemtingas. Kodėl? Nes po jo ir prasidėjo vaidmenų kruša. Ši operetė yra viena mano mėgstamiausių, o savo personažą tiesiog dievinu. Jis kardinaliai skiriasi nuo Valentinos. Deizė apskritai mano sielai artima, nes ir gyvenime aš dažniau būnu pozityvi, geros nuotaikos. Po šios premjeros sulaukiau daug pagyrų, gražių žodžių. O kai sužinojau, kad buvau tarp kandidatų pelnyti „Auksinį scenos kryžių“, džiaugsmas tryško per kraštus. Na, įsivaizduokite – vos spėjau įkelti į teatrą koją, o mano pavardė jau šmėžuoja tarp garsiausių Lietuvos menininkų. Supratau, kad einu teisingu keliu. Tai man suteikė daugiau pasitikėjimo ir paskatino dar ryžtingiau judėti į priekį.
Beje, tais metais atlikote ir gan sudėtingą Adelės vaidmenį J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. Ar personažai, keliantys daugiausia iššūkių, tarsi priauga prie kūno ir sielos? Kaip jų atsikratote? Pavyzdžiui, G. Verdi operos „Makbetas“ Raganos?
Adelės partiją buvau paruošusi studijuodama VDU Muzikos akademijoje. Per operos studijos paskaitas statėme J. Strausso operetę „Šikšnosparnis“. Tad sužinojusi, kad dalyvausiu šios operetės pastatyme Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, labai apsidžiaugiau. Vokaliai partija man jau buvo prigijusi, bet teko nemažai padirbėti su režisūra. Partija tikrai nėra lengva, turi mokėti perteikti ir daug charakterio spalvų. Stengiuosi prisijaukinti visus savo personažus. Vienus pavyksta lengviau, kitus sunkiau. Linksmi, šmaikštūs, daug besijuokiantys, judrūs personažai man greitai tarsi priauga prie kūno ir sielos, nes ir gyvenime esu nenustygstanti vietoje. Džiaugiuosi, kad tokie vaidmenys užima didžiąją mano repertuaro dalį. O kai sužinojau gavusi Raganos vaidmenį G. Verdi operoje „Makbetas“, tariau: „Na, pagaliau! Pagaliau princesė virs ragana.“ Daugelis mano vaidmenų – gerų mergaičių tipažo, o čia buvo kai kas nauja, visai kita. Smagu atrasti naujų sceninių spalvų. Džiaugiuosi, kad po spektakio užvėrusi teatro duris sugebu išjungti mygtuką ir grįžti į save. Bet turiu paminėti vieną vaidmenį, iš kurio išeiti ilgai nepavyksta. Tai – F. Wildhorno miuziklo „Džekilas ir Haidas“ Ema Karu. Ypač stipriai emocijas paliečiantis spektaklis. Ir nors jausmus scenoje reikia mokėti suvaldyti, prisipažįstu, vaidindama šiame spektaklyje valdausi sunkiai. Mylimojo melas, išdavystė ir galiausiai mirtis ant mano rankų sukrečia, jaučiu per kūną bėgiojant šaltą virpulį. Ir tikrai apima siaubas, nors suvoki, kad vaidini. Po šio spektaklio nesinori greitai persirengti ir išbėgti, norisi ilgiau pabūti šio jausmo valdomai. Pagaliau malonu suvokti, kad kai kas pavyko. Ir grįžusi namo ilgai negaliu užmigti, visą spektaklį permąstau iš naujo. Šį vaidmenį priimu kaip gyvenimo dovaną, nes jis man suteikė naujų jausmų, potyrių ir patirties.
Ema Karu, Liza, Madlen, Ana, Serpoleta, Franciska Kaljari, Mari Letuš, Agnė, Stasi Egemberg... Ar įkūnydama išskirtinių personažų charakterius kai ko pasisemiate kaip moteris, ar tai turi įtakos asmenybei tarpti?
Ema, Liza, Madlen, Ana ir kiti personažai turi savo charakterius, bet juos kuriu vis tiek kai kuo panašius į save. Kūrinių herojai, kaip ir mes, žmonės, patenka į įvairias gyvenimo situacijas, aplinkybes. Man nereikia būti jas išgyvenusiai, aš sugebu tai įsivaizduoti. Kiekvienas vaidmuo yra dalis manęs, kiekvienas personažas, atėjęs į mano gyvenimą, šiek tiek mane pakeičia.
Koks žanras Jums artimesnis – opera, operetė ar miuziklas?
Visi žanrai man artimi, visi leidžia tobulėti, bręsti, ieškoti. Opera lavina vokalinius sugebėjimus, miuziklas – aktorinį meistriškumą, operetė moko derinti vokalinę liniją su šokiu ir aktoryste, ieškoti rakto, kaip nepavargti ir rasti vietų pailsėti. Bet manau, kad esu visiškai operetinė, čia aš – kaip žuvis vandenyje.
Jei jau prakalbote apie žuvį, ar tiesa, kad mėgote žvejoti? Kas Jus traukė prie vandens? Laimikis spindinčiais žvynais, buvimas tyloje, pokalbiai su tėčiu?
Mano tėveliai daug dirbo, ypač vasarą. Kai geras oras, darbų prie namo netrūko. Turėjome ir nedidelį ūkį, jis taip pat nemažai laiko atimdavo. Su šypsena prisimenu, kokia laiminga būdavau, kai tėtis paklausdavo: „Einam žvejoti?“ Griebdavau savo bambukinę susilankstančią dviejų dalių meškerę, užsimesdavau ją ant peties, ir keliaudavom prie netoliese esančio nedidelio tvenkinio. Žinote, tada mane traukė gal ne kiek laimikis spindinčiais žvynais, o laikas... mūsų su tėčiu laikas, mūsų pokalbiai, buvimas kartu. Žinoma, pagaudavau ir kelias žuvytes. Negaliu sakyti, kad buvau gera žvejė, turbūt dažniau kokias nendres reikėdavo nukabinti nuo kabliuko. Dabar, kai laiko žvejybai galiu skirti mažiau, net meškerės pati nebemoku gerai užmesti.
Šiemet į Kauno valstybinį muzikinį teatrą ketvirtą kartą grįžta F. Loewe miuziklas „Mano puikioji ledi“. Šiukšlininko Dulitlo dukterį Elizą, gatvėje gėles pardavinėjančią prasčiokiškų manierų merginą, vaidina trys solistės. Kokia Elizos metamorfozės stadija teko Jums? Teks kalbėti šiurkščiu gatvės žargonu, mokytis gerų manierų ar būti gražiai išauklėta dama?
Visos trys metamorfozės stadijos. Reikės visapusiškai užaugti ir iš gatvės merginos virsti tikra ledi. Man šis vaidmuo tikrai – kietas riešutėlis, nes reikia įgyvendinti daug nelengvų režisūrinių užduočių. Labai gaila, kad premjera jau buvo beveik pasiekusi finišo tiesiąją, tačiau dėl šalyje paskelbto karantino turėjome nutraukti repeticijas ir nukelti premjerą rugpjūčio mėnesiui. Žinoma, laiko veltui neleidau. Intensyviai repetavau namuose. Mano vyras labai padėjo – buvo ir Higinsas, ir Pikeringas, ir misis Pirs, Fredis, ir kiti. Juokas juokais, bet jis jau spėjo išmokti visų kolegų tekstus. Turėjau daug laisvo laiko, klausiausi mėgstamų operų, mokiausi naujų arijų, leidau sau pailsėti ir gerai išsimiegoti.
Ar šį vaidmenį galite pritaikyti sau kaip moteriai?
Mes su Eliza turime panašumų. Esu kilusi iš Aukštaitijos, ir turbūt įsivaizduojate, kaip tarmiškai kalbėjau šešiolikos metų atvykusi į Kauną? Atsimenu, lietuvių kalbos pamoka. Mokytoja liepė kažką garsiai paskaityti. Paskaičiau. Taip paskaičiau, kad klasiokai klykė iš juoko susiėmę už pilvų. Tada ir atsirado didžiausi kompleksai dėl tarimo. Mažiau kalbėjau, daugiau klausiausi, ir viskas pamažu susitvarkė. Žinoma, iki grįždavau atgal į gimtinę. Tam tikru požiūriu galiu pritaikyti šį vaidmenį ir sau, nes tiek Elizos, tiek mano gyvenime per neilgą laiko tarpą įvyko daug pokyčių. Kokia buvau ir kokia tapau – skiriasi kaip diena ir naktis.
Pernai pelnėte Kauno valstybinio muzikinio teatro apdovanojimą „Orfėjas 2019“ už pastaraisiais metais sukurtus vaidmenis operose, operetėse ir miuzikluose. Ką Jums reiškia pripažinimas?
Nors į sceną eini ne dėl apdovanojimų, daugelis pritartų, kad įdėtų pastangų įvertinimas, pagyrimai ar pripažinimas visada paglostys širdį. Esu dėkinga visiems, kurie padėjo man būti ten, kur esu, o labiausiai dėkoju Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovams už tai, kad suteikė man galimybę kurti, ieškoti, skleistis ir augti.
Smagu ar nervina, kai Jus atpažįsta gatvėje, parduotuvėje, parke?
Spektakliuose mūsų išvaizda gerokai kitokia. Atitinkamo stiliaus grimas, perukas, drabužiai – visa tai žmogų pakeičia, tad nenuostabu, kad gatvėje praeiviams sunku mus atpažinti. Tiesa, kartą parduotuvėje nepažįstamas vyriškis pasisveikino su manimi: „Laba diena, Ingrida.“ Sutrikau, nesupratau, iš kur jis žino mano vardą. Pamatęs mano suglumusį žvilgsnį, vyras pasakė: „Esu didelis teatro gerbėjas.“ Ir dar išvardino visus spektaklius, kuriuose matė mane vaidinant. Apsidžiaugiau, visą kelią į namus ėjau išsišiepusi, buvo labai malonu. O šiaip kartais žmonės ima svarstyti: „Kur aš jus mačiau?“, „Kokia jūs man matyta...“ Gal tai tik atsitiktinumas, o gal ir ne.
Ar galima įsimylėti talentingą kolegą? Kaip saugotės nuo meilės blyksnių kūrybos procese?
Žinoma, įmanoma. Ir tai vyksta. Juk nemažai meno žmonių iš scenoje gimusių jausmų sukūrė šeimas. Manau, visada yra lengviau dirbti scenoje su kolega, kuris tave kažkuo traukia ar žavi, o ne atvirkščiai. Ir jei tai yra abipusis jausmas, visos meilės scenos eisis kaip per sviestą. Kaip saugausi nuo meilės blyksnių? Hmm... Kažin, ar yra kokia taisyklė, kaip to išvengti, bet man nebuvo taip nutikę – gal dėl to, kad labai stipriai myliu savo žmogų.
Kaip į Jūsų širdį pasibeldė vidaus tarnybos pareigūnas Edvinas Paulius Kunigėlis?
Su Edvinu susipažinome atsitiktinai draugų rate. Jis mane žavėjo viskuo. Išvaizdus, sportiško sudėjimo, iškalbingas, nuoširdus, turintis puikų humoro jausmą ir be galo didelę širdį. Tad tikrai ilgai netruko, kol įsižiebė jausmai vienas kitam.
Vaikščioti į pasimatymus turbūt nereikėjo – mylimasis pats ateidavo pažiūrėti Jūsų spektaklių? Papasakokite apie Judviejų draugystę? Ar rasdavote pakankamai laiko savo žmogui?
Buvau ką tik pradėjusi dirbti teatre, o darbų tikrai netrūko, intensyvios repeticijos ryte ir vakare, spektakliai, bet jei žmogus tau nuoširdžiai rūpi, visada rasi jam laiko. Laisvu metu skyrėme visą dėmesį vienas kitam, bėgiodavome, daug kalbėdavomės, vaikščiodavome, būdavome gamtoje. Edvinui labai patinka teatras, jis mėgsta stebėti mane spektakliuose, koncertuose, o po jų – diskutuoti prie puodelio arbatos, kas patiko. Mūsų draugystė buvo tobula.
2018 08 08 atšokote savo vestuves. Tikite skaičių magija?
Edvinas pasipiršo man 2017 07 07 ir pasakė, kad vestuves kelsime būtent 2018 08 08. Ši data mums patiko savo skaičių kombinacija, daug aštuonetų, o juos pavertus – begalybės ženklas. Tvirtai tikime savo santuoka ir meile, vyras dar ir juokiasi, kad tokią datą bus lengva atsiminti.
Kokia yra Judviejų meilė?
Galiu drąsiai sakyti, kad Edvinas yra mano gyvenimo mokytojas. Jo patarimai visada teisingi, dažnai vadovaujuosi jo žodžiais. Edvinas apskritai labai geras visiems: reikės – padės, patars ar užjaus, niekada nepasakys kitam blogo žodžio. Nesistengia įsiteikti, tiesiog būna savimi ir už tai yra visų labai mylimas. Nuostabus žmogus, galiu apie jį kalbėti tik gražiausiais žodžiais. Kalbant apie santykius, svarbu atsidavimas vienas kitam, pasitikėjimas, supratimas. Nereikia užgožti kito, priešingai, svarbu leisti augti ir siekti savo tikslų, palaikyti vienam kitą. Iš to ir susideda mūsų meilė. Edvinas nėra pavydus vyras, man tai labai svarbu, juk spektakliuose neišvengsi meilės scenų. Dažnai jo klausia, kaip jaučiasi žiūrėdamas spektaklį, kuriame jo žmoną bučiuoja kitas, o Edvinas atsako, kad jeigu tai jį įtikino, vadinasi, reikia džiaugtis, jog scena pavyko. Mes niekada nesipykstame, o jei mano iniciatyva ir įvyksta koks kivirčas, tai viskas pasibaigia juoku. Edvinas – mano didžiausia gyvenimo dovana, meilė, vyras ir geriausias draugas.
Ar vyras, žinodamas, kaip svarbu Jums pailsėti prieš spektaklius, prisiima buities rūpesčius?
Jis geriausiai mato mano kasdienybę, tikrąją Ingridą, mano nuovargį ir nenorą bendrauti, todėl visada skuba į pagalbą. Reikės – padarys masažą, pagamins (tai jam puikiai sekasi), sutvarkys namus ir net išlygins suknelę. Edvinas ne iš tų vyrų, kurių reikia prašyti ar pirštu rodyti, ką nuveikti. Man tikrai labai pasisekė.
Ar tiesa, kad repetuojate ir gamindama valgį?
Dažniausiai. Jei vakare laukia spektaklis, tai gamindama pietus pasikartoju visą partiją. Vienu šūviu nušaunu du zuikius. Pamenu, virtuvėje gamindama kartojausi Stasi vaidmenį – iš I. Kalmano operetės „Silva“. Joje mano sužadėtinis taip pat vardu Edvinas. Tai aš ir sakau: „Edvinai, na, kodėl tu nenori su manimi pasikalbėti atvirai? Aš juk viską suprantu... Edvinai, o ji graži?“. Ir iš svetainės girdžiu: „Nesupratau! Kas graži?“, o mano tekstas toliau: „Ta moteris...“ Mano vyras sutrikęs: „Kokia dar moteris? Apie ką tu?“ Oi, kiek tada buvo juoko.
Kuo ypatingas žmogus, kurio siela keliauja muzika?
Muzika teikia daug džiaugsmo, netgi lemia žmogaus charakterį, padeda įveikti ligas, lavina gebėjimą susikaupti, nuramina ir paguodžia, išvaduoja iš sielvarto ar skausmo. Daina padeda viską užmiršti. Muzika ir padaro žmogų ypatingą.
Keliais štrichais
Esu... šeimyniška, atkakli, ryžtinga, energinga, užsispyrusi.
Kelionė muzikos erdve man teikia labai daug džiaugsmo. Taip, būna ir nusivylimo, kai nesu patenkinta savo atlikimu, bet tai tik skatina mesti sau naujus iššūkius.
Maloniausia mano karjeroje, kad galiu daryti tai, dėl ko gyvenu, – būti scenoje. Ir jei galiu savo darbą paversti hobiu – man niekada nereikės dirbti.
Esu priklausoma nuo... saldumynų. Deja, dienos be pyragėlio ar šokolado gabaliuko neįsivaizduoju.
Mane prajuokina... dažniausiai mano vyras. Jis turi tam talentą. Man patinka juoktis, sakoma, juokas gydo daugelį ligų.
Vertinu... nuoširdumą, atvirumą, tikrumą, atsakingumą, komunikabilumą, rūpestingumą.
Nemėgstu... veidmainystės, melo, perdėto savo įsitikinimų laikymosi.
Supykstu, kai... nesiseka ir viskas vyksta ne pagal planą.
Mane „veža“... kelionės, kitų kultūrų pažinimas, gamta ir jūra.
Kartais man pakiša koją... impulsyvumas. Būna, padarau, o tik vėliau pagalvoju.
Įkvėpimo semiuosi iš... įvairių dainininkų. Mėgtu klausytis ir analizuoti kolegų atliekamas arijas.
Man gražiausios... sodraus kvapo raudonos rožės.
Jei neišsimiegu, būnu... tiksinti bomba. Irzli, priekabi ir pasyvi. Dėl to visi, kurie mane pažįsta, žino, koks svarbus man yra miegas.
Mielai sukuosi virtuvėje, jei... esu sugalvojusi, ką gaminsiu, ir visų reikalingų produktų randu šaldytuve. Dievinu patiekalus iš bulvių, tad kugelis ar cepelinai ant mūsų stalo garuoja labai dažnai.
Pavydas yra... blogai. Jis nuodija, griauna santykius.
Meilė – tai pasaulio variklis.
