Visi mes – savo gyvenimo spektaklio aktoriai
Kas slypi po šiuo įspūdingu, spalvotu, šokiruojanču teatriniu įvaizdžiu, svarstote? Kokia potekstė? Geras klausimas. Aš moku atkreipti dėmesį be pastangų. Jau 33 metus tai darau. Po pastarosios nykios pandemijos norėjau kažko netikėto. Aš linksminuosi ir linksminu kitus. Nebijau būti kitoks, juokinti ir net gąsdinti. Tai juk aš – Juozas Statkevičius. Jokių limitų, nepatogus „skersvėjis“. Aš galiu būti toks, koks noriu. Aš – artistas. Vaidinu gyvenimo spektaklį. Man malonu bus tai kada nors prisiminti.
Aš – teatro žmogus. Neieškau žodžio kišenėje, todėl šis arlekino įvaizdis turi potekstę. Tai – pirmas įspūdis. Kažkam atrodys – tiesiog žaismingas siluetas, o gal stipri fotografija, bet tai – tik ledkalnio viršūnė. Arlekino įvaizdis pasirinktas neatsitiktinai. Mūsų gyvenimas toks sunkus ir painus, mus supa tiek gerų ir blogų dalykų. Ir susigaudyti dvaro rūmų intrigose kartais sunku, o kartais net neverta gilintis. Karaliai visada turėjo juokdarį ar arlekiną, kuris kalba drąsiai, su ironija ir taip, per juoką, atveria žaizdas – juk tiesa neretai bado akis. Štai ir po mano pasisakymų iškart užgriūna apkalbų lavina: pagieža, patyčios, paslaptingi bandymai susidoroti. Visa tai, sakyčiau, – naikinanti jėga, tad neretai tas, kam tai skirta, stengiasi skubiai pasitaisyti ir pasislėpti. O aš nemoku pykti ilgai, atleidžiu greitai. Mano tikslas paprastas – kad būtų geriau gyventi mūsų šalyje. Ir pradėti pokyčius kiekvienas turime nuo savęs.
Abejingų nepaliekantis nepriklausomos Lietuvos žmogus
Man abejingų nėra – tai faktas. Aptarinėjama mano išvaizda, aštrus liežuvis ir aukštas profesionalumas madoje. Žinau, kad ne kiekvienas gali tiek pasiekti, tiek padaryti, kiek pavyko man. Esu nepriklausomos Lietuvos žmogus. Džiaugiuosi, kad galiu palyginti, kaip buvo prieš 30 metų ir kaip yra dabar. Nepaprastai didžiuojuosi, kad išgyvenau istorinį lūžio laikotarpį: viltis, tankai, suirutė.
Šiandien patekau į nuostabaus ir seniausio Lietuvoje „Moters“ žurnalo viršelį. 100 metų – tai jau gerbtina tradicija, tad tai – didžiulė garbė ir dėmesys. Beje, ar žinojote, kad „Moteris“ buvo įkurta beveik tuo pat metu, kaip ir pasaulinis „Vogue“? Kita vertus, aš, matyt, esu tiek prisišnekėjęs, kad esu kone visur „uždraustas“. Niekur nerasite mano nuotraukų, jokių interviu, bet aš juk labai populiarus savo reportažais instagrame. Mėgaujuosi gyvenimu ir neprivalau už tai niekam dėkoti. Teisybė – nepatogus dalykas, todel manęs vengia, ignoruoja ir nekenčia. Aš negaištu laiko, priešingai, net nesiruošiu pykti, darau savo darbus, gyvenu, džiaugiuosi laiku su mama, draugais, savo mylimu darbu ir tikrai nenoriu, kad kiekvienas mano mirktelėjimas būtų apdainuojamas. Ne visi supranta, kaip aš stengiuosi dėl mūsų gimtosios „ašarų pakalnės“. Ne kartą buvau išvykęs, tad galiu drąsiai sakyti – Lietuva užgrūdina ir svetur po to tiesiog lengva.
Taip, visko buvo – ir balto, ir juodo, kaip ir pas visus. Tačiau aš turiu savo mados namus, nuostabų kolektyvą, kurį saugoju, branginu jau 33 metus. Per tą laiką buvo užkariautas Paryžiaus ir Niujorko mados Olimpas. Tuo labai didžiuojuosi. Maža to, sukūriau kostiumus daugiau nei 100 spektaklių, po kurių 20-ties pasaulio šalių žiūrovai garsiai plojo. Yra ką prisiminti.
Na, jeigu šnekėsime apie pasikeitimus, tai jų yra daug. Svarbiausias man – tai žodžio ir minties laisvė. Skamba didingai? Deja, yra ne visai taip, kaip deklaruojame. Aš didžiuojuosi Lietuva, jos gamta, pasirinkimu žengti Europos keliu, bet yra dalykų, dėl kurių labai apmaudu.
Nenoriu nieko įžeisti, tiesiog samprotauju. Prieš 30 metų, mūsų laisvės aušrai švintant, reikėjo aiškios strategijos. Lietuva didžiuojasi Dariumi ir Girėnu, o neturi avialinijų. Ar ne paradoksas? Lenkijos ir Baltarusijos keliai – nauji europinio lygio greitkeliai, kaip Vokietijoje ar Prancūzijoje, o mūsų „tarybinė legenda“ apie kelius seniai siubliūško, ir, paradoksas, vietoje to, kad žmonės važinėtų greitai bei patogiai naujais automobiliais trijų eismo juostų keliais, perkami brangūs aparatai greičiui riboti, fiksuoti ir būtinai užfiksavus – bausti. Mano galva, tai labai atgyvenęs būdas. Prevencija, o ne bausmės veda į šviesų rytojų. O kur greitieji traukiniai, nuo kurių priklauso gausus Lietuvą lankančių turistų skaičius? Vilnius–Ryga–Talinas? Arba Berlynas–Vilnius–Maskva? Deja...
Kas dar? Toli ieškoti nereikia. Palyginkite Latviją, Estiją ir Lietuvą – Baltijos šalis. Nuo vaikystės, kiek save pamenu, Lietuvos pajūry – tos pačios nešvarios senos persirengimo būdelės, keli suoliukai be atlošų, nėra nors kas pusę kilometro įrengtų dušo kabinų ar tualetų. Šią vasarą, kai svetur važiuoti nelabai rekomenduojama dėl pandemijos, daug poilsiautojų liks Lietuvoje. O kurgi atliksime gamtinius reikalus? Nevyniosiu į vatą, kaip sakoma: „Myžk į jūrą, šik į kopas.“ Grubu? Bet tai tiesa! Dar gegužę miškas kvepia, o jau rugpjūtį... nosį riečia. Tuo tarpu pasidairykime po Jūrmalą. Ir kavinės, ir privačių pliažų priežiūra, puikūs gultai, suoliukai, persirengimo kabinos, skėčiai... Tik nuomokis ir atostogauk. Šitiek visko Lietuvoje pasikeitė, bet tik ne tai. Atiduokime privačiam sektoriui tvarkytis – bus ir tualetai, ir dušai, ir gamta saugoma, ir šiukšlės surinktos. Mes juk – europiečiai, tai gal galime daryti sprendimus, patogius žmonėms, su šypsena, be pykčio ar pavydo? Nemanau, kad to sulauksiu, bet taip norėtųsi...
„Moteris“ – jau 100 metų neatsiejama Lietuvos mados dalis
Grožio, madų žurnalas moterims švenčia jubiliejų. Aš visada kartojau ir kartosiu – grožis išgelbės pasaulį. Ilgi žurnalo gyvavimo metai – puikus to įrodymas.
Prisimenu nuostabią redaktorę Barbarą Kalėdą, kuri mane pastebėjo dar pirmame kurse. Pamenu šį žurnalą ant laikraštinio popieriaus, kurį skaitydavo mama, po to buvo leidžiama „Tarybinė moteris“. Taip reikėjo, tokie buvo laikai. Pamenu interviu su Gražina Michnevičiūte po kolekcijų pristatymo Paryžiuje ir Niujorke. Žurnalą „Moteris“ visada miniu tik geru žodžiu, tikrai būta visko. Pamenu, kaip po jubiliejinės kolekcijos pristatymo, kai, rodos, jau nei matai, nei girdi, man sako: „Nusifotografuokite viršeliui su pasauliniu top modeliu Edita Vilkevičiūte.“ Ji buvo ką tik nulipusi nuo podiumo. Ir vis tiek mes dirbam, pozuojam. Ir viskas dėl žurnalo. Tačiau nei mes, nei skaitytojai šio istorinio viršelio taip ir neišvydo... Nežinau, kas nutiko, tačiau nepykstu. Tai – praeitis.
Na, o šiandien pagaliau šis žurnalas – puikios redaktorės rankose. Gitana Markovičienė – ne tik tikra profesionalė, bet ir griežta strategė. Ji visada numato porą žingsnių į priekį, o tai – nepaprastai svarbu. Viliuosi, kad žurnalas „Moteris“ sulauks ir antro šimtmečio ar bent jau 150-ojo jubiliejaus su G. Markovičiene prie jo vairo.
Artimiausias žmogus – mama
Kaip vis dėlto mes vėlai suprantame, kokie nuostabūs yra mūsų artimieji. Kai esi jaunas – nevertini tėvų, net gėdinies ar nenori bendrauti. Nežinau, kodėl taip yra. Jaunystė – kvailystė, ir aš – ne išimtis. Bet ilgainiui aš daug ko išmokau. Pasikeičiau, subrendau, supratau, kad reikia džiaugtis, mylėti čia ir dabar. Kartais užtenka pasikalbėti – tai juk svarbiau už brangiausias dovanas. Aišku, pastarosios irgi svarbu ir malonu, bet dar maloniau dėmesys ir laikas kartu. Juk niekas nežinome, kiek skirta mums būti kartu su savo tėvais, todėl nepalikime jų, nenustumkime, skirkime maksimaliai dėmesio ir laiko, kad netektų gailėtis ir būtų ką atsiminti. Mes su mama ir keliaujame, ir gaminame, ir pašokame, ir dainuojame, juokiamės iki ašarų, apkalbinėjame. Man su mama labai gera. Mes kartu ir šampano taurę išlenkiam, – gražiai gyventi niekas neuždraus! Gyvenam pagal savo taisykles, ir tai – ne mada, tai – mūsų gyvenimo būdas. Man mama yra brangiausia, ką turiu. Ją lepinu ir myliu iš visos širdies...
Neduodančios ramybės idėjos
Jų – nors vežimu vežk. Tačiau mane, kaip ir daugelį, pristabdė koronavirusas. Tiek baimių ir isterijos, tuščios, perdėtos panikos. Ne paslaptis – nė dienos nesiilsėjau šios pandemijos metu. Persiorientavome – siuvome kokybiškas kaukes. Jos buvo nepaprastos, siuvamos 30 metų couture dirbinius siuvančių meistrių. Aš ilgai rinkau medžiagas ir visus priedus, kad kaukė puikiai priglustų prie veido, kad būtų lengva kvėpuoti, net gumytes ilgis ir spalva man buvo labai svarbu. Įdirbis, patirtis ir savo amato išmanymas davė rezultatus.
Turiu ir konkrečių planų. Netrukus pasirodys dveji nauji mano vardiniai kvepalai, ties kurių gamyba ir reklama intensyviai dirbame su partneriais Paryžiuje. Du nuostabūs kvapai – „Blanc de Paris“ ir „Rouge de Paris“. Dar viena naujiena – kūno spalvos moteriškos kelnaitės su naujo dizaino juoda firmine guma. Taip pat nebus pamiršti ir vyrai. Žinau, kad visiems įdomu ir tai, ar įvyks mano kolekcijos pristatymas. Aš viliuosi, kad taip. Ruošiamės visu pajėgumu bet kokiam scenarijui. Jei galios apribojimai, manau, nufilmuosime ir už nedidelį mokestį pakviesime stebėti iš namų.
Turiu tikrai daug veiklos, planų ir svajonių. Kas gi mes be jų? Noriu išmokti vairuoti. Jau pasiilgau teatro. Turiu dar vieną konkrečią idėją, svajonę ir žinau – man pavyks. Bet apie tai jau kitą kartą. Nesiruošiu sustoti, noriu dar daug dalykų padaryti. Pažadu dar ilgai jus stebinti ir ugdyti mados kultūrą Lietuvoje.
Didžiausi džiaugsmai ir nusivylimai
Kažkada neturėjau nieko, pradėjau nuo nulio. Kūriau iš pagalvių ir antklodžių, o dabar gėriuosi savo archyvų klodais, didžiuojuosi, kad mano kurti rūbai puikuojasi teatro ir kino muziejuje. Mano darbai pagaliau buvo pastebėti ir Lietuvos nacionalinio muziejaus, ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus. Per 30 mano darbo metų pasikeitė ne viena karta, tačiau, matyt, neatsirado nei vieno kito tokio stipraus dizainerio, kuris būtų žinomas Lietuvoje ir už jos ribų. Niekada nepamiršiu Prancūzijos couture asociacijos prezidento Didie Grumbacho žodžių: „Jūs – pirmas lietuvis couture asociacijoje, Prancūzijos ir Lietuvos istorijoje. Galite didžiuotis tuo, kad jūs patekote tarp geriausių pasaulinių vardų. Jūs – savo krašto herojus. Kodėl jums šalis nepadeda?“ Žinoma, tai glosto širdį, bet kad kas žinotų, kiek reikia iškentėti, kiek jėgų ir darbo įdėti... Tai niekam neįdomu. Svarbu tik, kas jau padaryta, kas nuveikta ir pasiekta.
Visada svajojau, kad mūsų maža šalis, kurioje yra nelabai daug vietos kultūrai, turėtų tikrą madą, konkuruotų su pasauliu, ir aš tai padariau be pagalbos, be užnugario, be patarimų. Labai sunku buvo, bet kai esi jaunas – eini tiesiai, be baimės savo užsibrėžto tikslo link.
Įsitvirtinęs Paryžiuje, perpratęs mados virtuvę, pamaniau – būsiu reikalingas čia, namuose, ir sugrįžau. Tryškau entuziazmu, bet vis dėlto tai buvo mano didžiausia klaida. Būčiau mylėjęs tėvynę iš toli, kaip daro daugelis. O kuo aš daugiau dirbu Lietuvoje, tuo didesni akmenys ant manęs krenta. Žinoma, yra didžiulis nuostabių mane mylinčių žmonių būrys. Juk ne už rankos atitempiu juos į savo pasirodymus, – susirenka tūkstantinės minios. Tai labai malonu, bet aš turiu jėgų dar didesniam masteliui. Turiu daug garbingiausių apdovanojimų, ordinų, kryžių už nuopelnus Lietuvos kultūrai, net pašto ženklą, prestižiškiausias Prancūzijos mados LVMH („Louis Vuitton Moët Chandon“) premijas... Malonu ir labai didžiuojuosi tuo, tačiau jaučiuosi it didelė žuvis mažame ežere, o noriu būti vandenyne... Tikrai gailiuosi, kad grįžau, bet toks likimas. Neliūdžiu ir net nesiruošiu.
Nebijau būti juokingas ir juoktis. Nors sakydamas tiesą nukenčiu, bet kitaip negaliu. Todėl arlekino įvaizdis man tinka ir patinka. Menas – gyventi nepataikaujant. Kad būtum drąsus, turi būti padaręs svarių dalykų, taip pateisini savo skleidžiamas tiesas.
Pabaigai. Sveikinu visus su fantastišku žurnalo „Moteris“ jubiliejumi. Didžiuojuosi, kad pataikiau į šį nuostabų laiką, juk kito šimtmečio nesulauksiu. Su meile, OrevuraR.
Kalba netaisyta.
