„Būnant gimtinėje atrodė, kad dalelę savęs palikau Indonezijoje. Sunku net tai paaiškinti, tiesiog turėjau vidinį impulsą ir trauką sugrįžti. Po poros mėnesių nusipirkau bilietą atgal į Indoneziją, į vieną pusę. Neturėjau jokio konkretaus plano, nei kur gyvensiu, nei ką veiksiu, tačiau viskas su laiku išsisprendė“, – šypteli moteris.
Šiandien Balio saloje savo dienas leidžianti V. Panovaitė portalui Moteris.lt sutiko papasakoti, koks gyvenimas verda turistų itin pamėgtoje Indonezijos vietoje ir kaip pasikeitė kasdienybė, pasaulį sukausčius koronaviruso pandemijai.
Viktorija, daugelis, galvodami apie Balio salą, tikriausiai piešia filmų suformuotą vaizdą – įspūdinga gamta, nesibaigiančios jogos praktikos ir meditatyvi ramybė. Koks gyvenimas čia verda iš tiesų?
Baliečių kasdieninis gyvenimas ir buitis daug kuklesnė ir paprastesnė nei matome daugelio keliautojų po Balį nuotraukose. Jie neturi baseinų, prašmatniai, skoningai įrengų bambukinių namų, pro kuriuos atsivelia užburiantys vaizdai. Net apsilankęs tradiciniuose baliečių namuose ne vienas su manimi keliavęs asmuo nustemba, kad jų buitis ne ką skiriasi nuo lietuviško kaimo. Kai kur vis dar nėra vandentiekio, todėl vandenį semia iš šaltinių, šulinių ar upių.
Maistas gaminamas dažnai ant pečiuko, vyrauja lengva netvarka. Jeigu šeima augina vištas ar gaidžius, juos galima sutikti visuose namų kampuose. Tie, kas gyvena didesniuose miestuose, arčiau turizmui pritaikytų zonų – turi mažesnius būstus, kur sąlygos modernesnės, bet irgi paprastos, kuklesnės nei vietose, kur apsistoja atostogauti atvykę turistai.
Taip, gamta čia lepina, yra vulkanų ir kalnų, džiunglių, krioklių ir kt., bet dažnai patys baliečiai renkasi pasyvesnį poilsį. Jie paplūdimius, krioklius ir pasisėdėjimus stilingose kavinėse iškeičia į išvyką su šeima po kalnuotas vietoves, kur yra vėsiau ir jie visą dieną gali tiesiog piknikauti.
O kaip joga?
Nors balanso, harmonijos kūrimas, palaikymas yra baliečių kasdieninio gyvenimo dalis, bet retą pamatysite jogos užsiėmimuose ar kitose keliautojų pamėgtose dvasinėse praktikose. Jie turi savo būdų apvalyti kūną, protą ir sielą, semtis vidinės ramybės. Yra tam tikrų dalykų, kurie siejami su Baliu, tačiau jie buvo sukurti patenkinti poilsiautojų poreikius ir nėra 100 % baliečių kultūros dalis.
Šeši metai nėra mažai. Ar jau jaučiatės perpratusi šios šalies kultūrą?
Teigti, kad perpratau visos šalies kultūrą, man būtų per drąsu, nes Indoneziją sudaro virš 16 tūkstančių salų, yra daugiau nei keli šimtai etninių grupių. Kai kurios salos tarpusavyje kardinaliai skiriasi savo architektūra, tradicijomis, dominuojančia religija. Net ir didesnėse salose, skirtingose regionuose gali skirtis papročiai, dialektas. Pavyzdžiui, vienur priimta, kad šeimos galva yra moteris ir jos žodis yra paskutinis, kitur ne. Vienur po 21 val. negalima lankytis priešingos lyties atstovų namuose, jei jie nėra giminės, kitur tai nesvarbu. Vienur netekėjusios merginos per kaimo šventes, susirinkimus turi laiką leisti tik joms skirtame paviljone, kitur tam neteikiama reikšmės.
Žinoma, yra tam tikrų bendrumų, kuriuos galima pastebėti, jei daugiau keliaujama tarp skirtingų salų, tačiau dažnai tai, kas laikoma Indonezijos kultūra, iš tikrųjų yra dominuojančios vienos iš kultūrų įvaizdis arba tam tikrų, panašių kultūrų apjungimas. Nežinau, ar rastumėte kokį indonezietį, ar čia ilgiau gyvenanti užsienietį, kuris galėtų pasakyti, kad viską žino apie visų salų kultūras. Man Indonezijos kultūra, tai – tarsi didelė skrynia, kurioje kaskart galima atrasti vis kažką naujo.
Kultūrinių skirtumų tarp Lietuvos ir Indonezijos yra labai daug. Su kokiais iš jų susidūrėte vos atvykusi?
Skirtumų, mano akimis, yra tikrai daug. Pradedant nuo žmonių kasdienybės, elgsenos, mąstysenos, baigiant maistu, laisvalaikio praleidimo būdu. Pirmiausia, mane atvykusią nustebino tai, kokia svarbi yra religija šioje šalyje. Nors Indonezijoje yra šešios oficialios religijos, tačiau kiekvienos iš jų atstovai yra labai religingi.
Kitas dalykas, dažnas čia sunkiai supranta, kas yra asmeninė erdvė ar pernelyg asmeniški klausimai. Beveik visi indoneziečiai yra bendruomeniški, todėl visi viską žino vieni apie kitus. Dažnai gyvena didelėmis šeimomis, tad dalinasi viskuo – „kas tavo, tas ir mano“. Drąsiai gali prisėsti tavo namų terasoje, jeigu teritorija nėra aptverta, pasikalbėti su kaimynais, prisėsti ant tavo motorolerio viešoje parkavimosi aikštelėje, kol kalbasi telefonu. Dažnai iš ką tik sutikto žmogaus galima sulaukti klausimų: „ar tu ištekėjusi? ar turi vaikų? ką dirbi? kur gyveni?“ Indoneziečiai smalsūs žmonės ir tokie klausimai jiems yra tik būdas susipažinti, nesvarbu, su užsieniečiu ar indoneziečiu.
O kaip dėl laiko planavimo? Norint pasišnekučiuoti su aplinkiniais, reikia jo nemažai turėti.
Laiko planavimas ir susitarimų laikymąsis, tarp ne verslo žmonių, čia suprantamas kiek kitaip. Į susitikimą gali atvykti valandą vėliau, nes laiką planuoja apytikriai, ne konkrečią valandą. Jeigu pasakė, kad bus rytoj, tas rytojus gali būti ir po savaitės. Tai nėra taisyklė, bet dažnai pasitaikantis dalykas.
Ir kasdienybė čia kiek kitokia. Tie, kas gali sau leisti, daug ilsisi. Kartais užsukus į kuriai nors vietinei šeimai priklausančią parduotuvę, pardavėją galima rasti prigulusią kur nors šalia kasos aparato. Tokiose parduotuvėse, nors yra nurodytos darbo valandos, geriausia atvykti iki užsidarymo likus nors valandai, nes niekuomet negali žinoti, gal sugalvos užsidaryti tą dieną kiek anksčiau.
Dar vienas aspektas – mums įprasta, kad jei matome kokią nors netvarką, dažnu atveju stengiamės iškart su ja susitvarkyti. Čia – bus imtasi veiksmo, kai ta netvarka jau bus labai didelė ir trukdys kokiam nors kitam veiksmui.
Na, o ko lietuviai galėtų pasimokyti iš Balio gyventojų?
Baliečiai, kaip ir daugelis kitų indoneziečių, kiekvieną dieną dėkoja už viską, ką turi. Dažniausiai į bet kokias situacijas reaguoja ramiai, atrodo, kad visuomet yra atsipalaidavę ir geros nuotaikos. Manau, kad lietuviai iš baliečių galėtų pasimokyti būtent to – būti atviresniais, dėkingesniais už tai, ką jau turi.
Ištekėjote už indonezijiečio. Koks tas gyvenimas su visiškai kitos kultūros vyru?
Didelių kultūrinių skirtumų mūsų šeimoje nejaučiu, nes mano vyras pasaulietiškas, kurį laiką yra gyvenęs Europoje, daug keliavęs. Kai susipažinau su jo draugais, net jie man sakė, kad jis savo elgsena, mąstymu visai nepanašus į tipinį indonezietį. O ir aš pati nemažai keliauju, esu anksčiau gyvenusi ir kitose valstybėse, tad mano supratimas apie skirtingas kultūras, jų priėmimas, tikriausiai padėjo išaugti į asmenybę, kuri neieško skirtumų, o mato galimybes sužinoti dar daugiau apie kitas kultūras.
Nors Indonezijoje kiekviena sala labai skirtinga, turi skirtingus papročius, tradicijas, tačiau prie jų nesunku prisitaikyti ar suprasti. O jei dar šalia yra vietinis žmogus, kuris atsakys į visus iškilusius klausimus – dar geriau, tad nejaučiu jokio diskomforto, prisijungdama prie vietinių ar vyro šeimos švenčių. Bet niekada nedarau to, kas man nepriimtina. Visi tai supranta.
Pakeista gyvenamoji vieta, be jokios abejonės, keičia ir patį žmogų. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas ir požiūris išvykus gyventi į Balį?
Turėdama skirtingas gyvenimo patirtis Indonezijoje, išmokau būti labiau dėkinga už tai, ką turiu dabar, o kai tik galiu, aukoju tiems, kurie turi mažiau. Tapau dar kantresnė, jaučiu mažiau įtampos, ramiau reaguoju į visus iškilusius nesusipratimus, daugiau laiko skiriu sau, šypsausi daug dažniau. Tas lėtesnis gyvenimo tempas, ramesni žmonės ir dažnu atveju geras oras labai prisidėjo prie mano vidinės ramybės.
Dabar išgyvename laikotarpį, kai vidinę ramybę išlaikyti nėra lengva. Kaip Balis atrodo koronaviruso pandemijos metu?
Balyje šiuo metu tikrai daug ramiau, nei prieš tai buvusiais metais. Nors kasdieninis gyvenimas jau verda kaip įprastai, bet keliautojų beveik nėra. Likę tie, kurie nenori ar negali dar grįžti namo, todėl keliuose jokių kamsčių, lankytinos vietos ir daugiausiai lankytojų sutraukdavę paplūdimiai tapo apytuščiai. Daugelis viešbučių dar nedirba, o kai kurios kavinės ar restoranai, kurie buvo orietuoti į keliautojus, arba visai nedirba, arba tik tam tikromis dienomis.
Iš tiesų, pandemijos pradžioje buvo didelė nežinomybė dėl ateities, ypač tarp tų, kurie dirba turizmo srityje. Dabar, po pusmečio, daugelis jau susitaikė, kad bent iki metų pabaigos neturės darbo arba uždarbis bus vos 25-50% nuo įprastos algos, tad stengiasi kitais būdais užsidirbti. Kas turi galimybę, grįžta į savo kaimus ir užsiima ūkininkyste – augina vaisius, daržoves, prieskonius, kiti ėmėsi žvejybos, treti pradėjo gaminti namuose maistą ir pardavinėti, spausti kokosų aliejų ar auginti jūros dumblius.
Tie, kurie neturi kur grįžti, pradėjo siūlyti įvairias paslaugas, pavyzdžiui, atvykti į namus nuplauti automobilio. Gyvenimas Balyje tikrai nesustojo, tik trumpam aprimo, kiek pasikeitė.
Baliečiai tiki „rwa bhineda“ koncepcija, o tai reiškia, kad yra dvi priešingos jėgos, kurių reikia pusiausvyros išlaikymui. Viskas egzistuoja kaip dvilypumas. Šis dvilypumas yra tai, kas atneša pusiausvyrą visatoje. Jei yra gėrio, turi egzistuoti ir blogis, kad būtų pusiausvyra, gimimui atsvara – mirtis, džiaugsmui – liūdesys, jaunystei – senatvė, teigiamam – neigiamas, sveikatai – ligos. Teigiama, kad visata nuolatos prisitaiko, kad pasiektų tobulą pusiausvyrą. Galima teigti, kad tai, kas dabar vyksta pasaulyje, reikalinga pusiausvyros išlaikymui ir yra laikina.
