Brazilui Rodrigo į širdį pirmiausia krito Lietuva, po to – lietuvė Renata, o dabar garsų senosios muzikos žinovą jau galima drąsiai vadinti neoficialiu Lietuvos senosios muzikos ambasadoriumi. Muzikologijos daktaro disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje rašantis R. Calveyra, ėmęsis senosios muzikos projektų, Lietuvoje pradėjo nagrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės muzikos paveldą, o, aptikęs didžiulius vertybių klodus, užsidegė nenugalimu noru ne tik supažindinti su savo atradimais pasaulį, bet ir įkvėpti lietuviams daugiau pasididžiavimo savo praeitimi.
„Mudu su Renata jaučiame pareigą platinti žinias apie senąją muziką. Tai – ne sausa muzikos archeologija, mes stengiamės išlaikyti ją gyvą, emociškai paveikią“, – tvirtino R. Calveyra.
Ir tai jiedviem puikiai sekasi – sužadėtiniai įkūrė vieną aktyviausių Lietuvoje senosios muzikos ansamblių „Canto Fiorito“, antrajam gyvenimui prikėlė dvejus istorinius mūsų šalies vargonus, įsuko tarptautinį Kretingos senosios muzikos festivalį ir netgi ėmėsi edukacijos. Europoje vis daugiau vaikų mokoma pažinti senąją – viduramžių, renesanso ir baroko laikų – muziką, o Lietuvoje, anot R. Calveyros, to labai trūksta. Ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems trūksta žinių. „Didžiausias iššūkis – prisišaukti žmones į koncertus, o kai pasiklauso ir ima geriau suprasti šių epochų kūrinius, neišvengiamai juos pamėgsta. Kitaip ir būti negali, nes ši muzika – dieviška“, – sakė R. Dubinskaitė. Tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis – geriausias įrodymas, kad tai yra tiesa. Nuo 2017-ųjų du paskutinius vasaros savaitgalius Kretingos pranciškonų bažnyčioje liejasi senosios muzikos garsai. Publikos susidomėjimas festivaliu auga kasmet, o garsūs atlikėjai iš įvairių pasaulio šalių jau patys klausinėja organizatorių, ar šį rugpjūtį festivalis vyks. Taip ir turėtų būti, jei tik nesutrukdys vis dar neatslūgusi pandemija.
Gėlėtas dainavimas
Pirmąkart į Lietuvą R. Calveyra atvyko prieš aštuonerius metus – 2012 m. gruodį – vieno senosios muzikos projekto reikalais. „Žmogui, kuris septynis ar aštuonis mėnesius per metus praleidžia keliaudamas, namų jausmas yra labai svarbus. Esu aplankęs daug miestų, bet Vilniuje iškart pasijutau kaip namie, o tai nutinka labai retai. Priežasties iki šiol negaliu paaiškinti. Galbūt tai – tam tikra senamiesčio, daugybės nuostabių bažnyčių ir gyvybingumo kombinacija. Man šis miestas kažkuo primena ir senąją muziką, – prisiminė garsus atlikėjas. – Vos pradėjęs dirbti su vietiniais mano puoselėjamo žanro atstovais pajutau, kad jie yra labai atsidavę. Niekaip kitaip nei meile to nepavadinsi. Tarp mūsų užsimezgė glaudus ryšys, todėl po pirmojo projekto greit prasidėjo ir kiti, ėmiau dažniau važinėti į Lietuvą.“
Senosios muzikos žanras diktuoja atlikėjų veiklos specifiką – jie dažniausiai dirba savarankiškai, susiburia tik tam tikram muzikos projektui įgyvendinti. Ansamblio sudėtis gali keistis net 95 proc., nes tie patys muzikantai ir dainininkai paprasčiausiai negali atlikti visų kūrinių. Štai kodėl suformuoti stabilų senosios muzikos atlikėjų ansamblį yra gana sudėtinga, bet Vilniuje toks yra – tai „Canto Fiorito“. Išvertus iš italų kalbos, šis pavadinimas reiškia gėlėtą dainavimą, o, kalbant senosios muzikos terminais, tai – muzikiniais ornamentais, diminucijomis ir įvairiomis ekspresijos priemonėmis išpuoštas dainavimas, dialogas tarp žmogaus balso ir išraiškingą spalvų bei tembrų įvairovę kuriančių „dainuojančių“ pučiamųjų instrumentų.
Gražu klausytis, kaip ansamblio įkūrėjai lyderio laurus atiduoda vienas kitam. R. Calveyra yra „Canto Fiorito“ meno vadovas, o R. Dubinskaitė – ansamblį valdančios viešosios įstaigos „Suonatori del granduca“ vadovė. „Aš esu direktorė, ir kartais žmonėms atrodo, kad tai – svarbiausios pareigos, bet sprendimų galia priklauso meno vadovui. Retas muzikantas sugeba dar ir organizuoti muzikinę veiklą, bet Rodrigo yra išimtis“, – tikino Renata. Tuo tarpu Rodrigo giedojo ditirambus savo sužadėtinei: „Renata yra visos mūsų veiklos variklis. Ji nuo pat pradžių mane labai palaikė.“
Sužadėtiniai ne tik organizuoja tarptautinio ansamblio veiklą, bet ir patys su juo koncertuoja. R. Calveyra – pasaulyje garsus išilginės fleitos ir korneto virtuozas. Su juo kartu groja istorinių instrumentų atlikėjai iš įvairių šalių, o dainuoja penki lietuvių dainininkai, tarp šių – ir mecosopranas R. Dubinskaitė. „Canto Fiorito“ greitai tapo vienu aktyviausių senosios muzikos ansamblių Lietuvoje. 2014 m. kartu su įrašų kompanija „Semplice“ išleido kompaktinę plokštelę, kurioje – XVII a. pradžioje Vilniuje kūrusio kompozitoriaus Giovanni Battistos Cocciolos muzika. Ansamblis dalyvauja svarbiausiuose senosios muzikos festivaliuose užsienio šalyse ir nuolat koncertuoja Lietuvoje, ypatingą dėmesį skiria regionams ir su senąja muzika susijusiai edukacinei veiklai. R. Calveyra – renesanso ir baroko muzikos tyrinėtojas, todėl gali išsamiai papasakoti, kodėl šis žanras yra būtent toks, kaip formavosi, kodėl senoji muzika yra tokia svarbi Lietuvos istorijos dalis. „Daugelis lietuvių net nenumano, kad XVII a. pirmosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos muzikos paveldas – tikras lobynas“, – sakė žinovas paaiškindamas, kodėl ansamblio repertuaro pagrindą sudaro Vazų dvare tarnavusių italų kompozitorių ir jų įtaką patyrusių vietos kompozitorių kūryba. Koncertus dažnai lydi išsamūs pasakojimai, paskaitos klausytojams, seminarai ir meistriškumo kursai vaikams, studentams, mokytojams.
Rasti savo kelią
Kadangi Rodrigo buvo vedęs, apie romantiškus ryšius Lietuvoje nesvarstė, bet po poros metų likimas įvykius pakreipė visai kita linkme – vyrui teko išgyventi skaudžias skyrybas. Kolegė Renata jį suprato kaip niekas kitas. „Mūsų ryšys prasidėjo nuo bendros profesinės veiklos, ilgainiui užsimezgė ir nuoširdi draugystė, kartais pasidalydavome vienas su kitu ir asmeninio gyvenimo aktualijomis. Mano skyrybos buvo įvykusios, dar prieš susipažinome, 2011-aisiais. Puikiai supratau Rodrigo. Jam teko daug išgyventi, tačiau vieną dieną į Vilnių grįžo jau kaip visai kitas žmogus. Tiesiog pajutau, kad pažvelgė į mane tarsi visai kitomis akimis – pamatė ne tik kolegę, bet ir moterį. Atsirado galimybė ir man turėti ne tik profesinį, bet ir gyvenimo partnerį. Jausmai tiesiog sprogo“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Rodrigo paantrina, kad jųdviejų meilė išties prasidėjo nuo stiprios profesinės sąjungos. Gebėjimas organizuoti buvo viena šio dueto jungiamųjų grandžių. „Senosios muzikos atlikėjams tenka kliautis įgimtais gabumais organizuoti savo muzikinę karjerą, nes niekas mūsų nemoko verslumo. Vis dėlto retai būna, kad susitinka du stiprūs senosios muzikos atlikėjai, turintys vienodų organizacinių gebėjimų. Mums pasisekė“, – sakė pašnekovas.
Abiem netrūko ne tik organizacinių gabumų, bet ir patirties. Rodrigo pirmąjį ansamblį įkūrė būdamas dar septyniolikos, per pastaruosius 15 metų yra surengęs daugiau nei 150 koncertų ir turų, išmokęs daug senosios muzikos vadybos subtilybių. Renata projektine veikla užsiėmė dirbdama Šiuolaikinio meno centre, pati organizuodavo savo koncertus.
Užtat jųdviejų profesinis kelias gerokai skyrėsi. Rodrigo labai anksti susipažino su muzika. „Nuo septynerių groju pianinu, nuo dešimties – fleita, nuo dvylikos – violončele, nuo trylikos – obojumi, turėjau galimybių eksperimentuoti. Brazilijoje senoji muzika šiek tiek labiau išplėtota nei Lietuvoje, bet tuo metu, kai buvau paauglys, dar nebuvo jos pakilimo, – pasakojo pašnekovas. – Kai nusprendžiau, kad išilginė fleita bus mano instrumentas, pradėjau eiti į senosios muzikos kursus. Mus mokė dėstytojai iš Europos šalių. Tai padėjo man rasti savo kelią.“
Renata su muzika savo gyvenimą galutinai susiejo labai vėlai – būdama 33-ejų. „Panašu, kad buvau seniausia istorijoje Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pirmakursė, – juokėsi pašnekovė. – Nors tarp aštuoniolikmečių kurso draugų jaučiausi labai gerai, suvokiau, kad amžius man gali būti kliūtis. Muzikos agentūros orientuojasi į jaunus žmones, o į vyresnius nebenori investuoti.“
Lažybos su gyvenimu
Renata, buvusi jauniausia „Žuvėdros“ šokėja, keturiolikos priimta važiuoti į Lotynų Amerikos šokių ansamblių pasaulio čempionatą, ilgai negalėjo nuspręsti, kurią sritį pasirinkti. Mergaitė augo muzikų šeimoje, mokėsi muzikos mokykloje ir lankė parengiamuosius vokalo kursus stoti į Muzikos akademiją, bet galiausiai vis dėlto nusprendė pasukti į vizualinio meno pusę – tapo dailėtyrininke. „Labai ilgai laikiausi įsikibusi savo pirmosios specialybės. Dar nebaigusi studijuoti, aš buvau pakviesta dirbti į Šiuolaikinio meno centrą, ten penkiolika metų man puikiai sekėsi. Nuostabus kolektyvas, įdomus darbas. Galėjau ramiai ten dirbti ir toliau, bet muzika padarė perversmą“, – prisipažino pašnekovė.
Baigdama rašyti menotyros daktaro disertaciją R. Dubinskaitė patyrė ir labai sunkų asmeninį išgyvenimą – skyrybas. „Sprendimas skirtis po trylikos bendro gyvenimo metų buvo ilgai brandintas, išskaudėtas ir iškentėtas. Muzika atliko labai svarbų vaidmenį visame procese. Pirmiausia mane išlaisvino ir sustiprino, o vėliau – padėjo išgyventi skyrybų krizę. Tuo metu daug klausiausi muzikos ir pati dainavau, o tai veikė terapiškai – leido išlieti visą susikaupusį pyktį ir skausmą, keršto troškimą, išsigydyti žaizdas. Dabar, kai jaučiuosi laiminga, ji mane pakylėja. Mūsų koncertuose kartais įvyksta stipresnių dvasinių virsmų nei mišiose, tai yra pastebėję net kunigai. Sakralinė muzika turi didžiulę galią, man ji – tiesiausias kelias į amžinybę. Bažnyčia baroko laikais tai suprato, užsakydavo sukurti muziką talentingiausiems kompozitoriams, bet gaila, kad nebesupranta, nes tai, kas dabar skamba dažnoje šventovėje, yra pasityčiojimas iš muzikos.“
Renata sako nė sekundės nesigailėjusi ryžtingų permainų savo gyvenime, bet kai vienu metu jai teko dalyvauti skyrybų procese, rūpintis mažais vaikais, baigti disertaciją ir laikyti stojamuosius egzaminus į Muzikos akademiją, buvo labai sunku, bet sustoti jau taip pat nebegalėjo. „Suvokiau, kad bandžiau dirbtinai palaidoti savo svajonę, bet noras dainuoti buvo toks stiprus, kad prasiveržė tarsi užasfaltuota upė. Aštuonerius metus buvau visiškai nedainavusi, už studijas Muzikos akademijoje reikėjo mokėti didelius pinigus, nes jau buvau išnaudojusi visą savo nemokamų studijų limitą. Buvo didžiulė rizika, kad palūšiu, nebepatempsiu krūvio arba tiesiog neįstengsiu susimokėti. Vis dėlto man labai sekėsi. Turėjau drąsos dalyvauti „Triumfo arkoje“, ten susipažinau su profesoriumi Vladimiru Prudnikovu. Prašydavausi jo pamokų, profesorius matė mano veržlumą, atkaklumą, muzikinį brandumą ir manimi patikėjo. Profesorius su savo žmona mane priglaudė kaip į šeimą, užaugino kaip dainininkę.“
Jauna moteris stipriai tikėjo, kad ją dar kartą aplankys meilė. „Bet jei kas nors būtų pasakęs, kad gyvensiu su brazilu, būčiau pasukiojusi pirštą prie smilkinio, nes tai skamba kaip istorija iš serialo. Vis dėlto gyvenimas viršija mūsų vaizduotę“, – juokėsi pašnekovė.
Įkūrus „Canto Fiorito“, moters gyvenimo tempas tapo dar beprotiškesnis. „Tai buvo kaip nuo kalno riedanti sniego gniūžtė. 2013 m. pradėjome vos nuo kelių ansamblio projektų per metus, nuo 2014 m. jų vis daugėjo, su Rodrigo tapome pora, 2015-aisiais baigiau Muzikos akademiją, prasidėjo tarptautiniai projektai, koncertų turai, 2017-aisiais – Kretingos festivalis. Iki šiol nesuvokiu, kaip visa tai pakėliau“, – sakė R. Dubinskaitė. Labai nedaug senosios muzikos dainininkų gali išgyventi vien iš savo koncertinės veiklos, bet R. Dubinskaitė turi didelių kūrybinių ambicijų. „Noriu šiemet įrašyti savo solinę plokštelę. Krizė, kovidas, karantinas – nesvarbu, ji turi išvysti dienos šviesą. Gal paskui turėsiu padirbėti kad ir padavėja, bet tikiuosi – taip neatsitiks. Esu labai atkakli. Žinoma, kartais pagalvoju, kad būtų geriau gyventi paprasčiau, bet negaliu kitaip. Žinau, kad man gali nepavykti, bet visada lažinuosi su gyvenimu.“
Vargonų muzikos stebuklai
Tarptautinį Kretingos senosios muzikos festivalį R. Calveyra ir R. Dubinskaitė sutartinai vadina savo vaiku. Galima būtų juokauti, kad šis tam tikra prasme buvo „netyčiukas“, bet kaip tikras meilės vaisius – lydimas sėkmės. Nedidelį Lietuvos miestelį jiedu pavertė pasaulinio garso senosios muzikos atlikėjų susibūrimo vieta ir puoselėja ambicingus planus paversti festivalį Europoje garsiu aukščiausio lygio senosios muzikos renginiu.
Pirmasis festivalis Kretingoje vyko 2017-ųjų rugpjūtį. Renata pastebėjo įdomų sutapimą: „Esu kilusi iš Klaipėdos, vaikystėje į Kretingą važinėdavau su skautais, palaikėme glaudų ryšį su broliais pranciškonais, o dabar mūsų keliai vėl susipynė.“
Viskas prasidėjo nuo to, kad, ieškodama Lietuvoje išlikusių barokinių vargonų ansamblio projektui, Renata sužinojo, jog Kretingoje saugomas seniausias, 1680-aisiais nežinomo mūsų kraštų meistro sukonstruotas instrumentas. Rodrigo apstulbino šių vargonų kokybė. „Veikiantys originalūs istoriniai instrumentai yra didžiausia retenybė ir vertybė, – pasakojo R. Calveyra, pats ne kartą grojęs skambant garsiausiems Europos istoriniams vargonams. – Dar vieni unikalūs Lietuvos vargonai yra Vilniuje, Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčioje. Tai – vadinamieji Casparini vargonai. Šis istorinis instrumentas pagamintas 1776-aisiais ir pavadintas meistro Adamo Gottlobo Casparini vardu. Panašiu laiku gyveno ir kūrė Vilniaus charakterį suformavęs žymiausias vėlyvojo baroko, rokoko stiliaus architektas Johanas Christophas Glaubitzas. Visi lietuviai turėtų didžiuotis, kad šalyje esama tokios vertybės, nes šiuos vargonus žino visi Europos vargonų muzikos atlikėjai.“
Kretingos pranciškonų vargonai senesni nei Vilniaus dominikonų. Ir nors yra sukurti nežinomo meistro, Rodrigo iškart suprato, kad groti tokiu istoriniu instrumentu – kiekvieno vargonininko svajonė ir tam tikras profesinis iššūkis, mat vargonai turi specifinių istorinių ypatybių.
„Niekada neplanavau organizuoti festivalių, juolab – senosios muzikos Lietuvoje, nes tai pernelyg nišinis renginys, o ir Lietuva nėra žinoma kaip senosios muzikos šalis. Vienas dalykas yra pakviesti pasaulinio lygio atlikėjus į Lietuvos sostinę, kitas – į Kretingą, šalies provinciją. Vis dėlto pamatęs pasaulinio pripažinimo vertą instrumentą pajutau pareigą padaryti viską, ką galiu, kad tai įvyktų“, – pasakojo pašnekovas. Pirmiausia jis paklausė Renatos apie tokio projekto finansavimo galimybes. Pavyko tik po kelerių metų pastangų. „Lietuvoje jokie dideli kultūriniai dalykai nedaromi be darbo „iš idėjos“, didžiulio užsispyrimo, bet mums labai norėjosi tai padaryti, todėl ryžausi sunkiam darbui“, – teigė R. Dubinskaitė. Didžioji dalis festivalio finansavimo, organizavimo rūpesčių gula ant jos pečių, ir išties tai – nemenkas vargas, bet emocinė grąža atperka viską. Muzikantai išgyvena nepaprastą pasitenkinimą patys grodami ir matydami publikos dėkingumą, kad klauso aukščiausio lygio koncertų. Neįtikėtina, bet – nemokamai. R. Calveyros idėja sukonstruoti platformą, kuri padėtų transportuoti pusę tonos sveriantį instrumentą iš mažos koplyčios į centrinę bažnyčios erdvę, pasirodė įgyvendinama, nors iš Belgijos pakviestam garsiam vargonų meistrui teko labai sunkiai triūsti visą savaitę. „Kai meistras ėmė juo groti, apsiverkiau. Žinote, profesionalas visada savaip įsivaizduoja, koks turi būti tam tikras garsas, bet tai pranoko mano drąsiausius lūkesčius, – pasakojo „Canto Fiorito“ meno vadovas. – Nebuvau tikras, ar mano kolegos, pasaulinio garso vargonininkai, sėdę groti šiuo instrumentu irgi patirs panašų nuostabos ir pasitenkinimo jausmą, bet kai pamatydavau, kaip sužimba jų akys nuskambėjus pirmiesiems garsams, pasijusdavau visiškai laimingas. Dabar atlikėjai jau patys rašo ir klausia, ar festivalis vyks.“
Muzika Paparčiuose
Dar vieni vargonai, kuriems buvo lemta iš naujo suskambėti Rodrigo ir Renatos dėka, – Paparčių bažnyčioje. Šiame kaimelyje mūsų pašnekovams teko kartu koncertuoti 2012 metų pabaigoje, kai jųdviejų dar nesiejo romantiški jausmai. Paparčiai senosios muzikos žinovo iš Brazilijos dėmesį patraukė gražiomis kultūrinėmis iniciatyvomis ir turtinga praeitimi. XVII a. Paparčiuose buvo įsteigtas Dominikonų vienuolynas, jis aktyviai veikė kaip kultūros ir švietimo centras. Apžiūrėję apleistus ir netinkamus groti Paparčių bažnyčios vargonus, kolegos nusprendė prikelti juos antrajam gyvenimui. Radus tarptautinį finansavimą vargonų restauravimo darbams atlikti, po kelerių metų įvyko instrumento inauguracijos koncertas „Pabaltijo pasijos“. Džiaugėsi ne tik vietos tikinčiųjų, bet ir senosios muzikos bendruomenė, nes koncerte buvo atliktas Baltijos regione (Lenkijoje, Latvijoje ir Karaliaučiuje) gyvenusio kompozitoriaus Johano Valentino Mederio kūrinys „Šv. Mato pasija“ (1700 m.) – stilistiniai šio bruožai vėliau skambėjo ir garsiosiose Johano Sebastiano Bacho pasijose. Tai buvo trejus metus trukusios „Canto Fiorito“ rezidencijos Paparčiuose dalis. Kiekvienais rezidencijos metais ansamblis įgyvendino po tris vietos bendruomenei skirtus projektus.
Karantinas pagreitins vestuves
Lotynų Amerikos senosios muzikos atlikėjai karjeros pradžioje, anot R. Calveyros, turi priimti sunkų sprendimą: „Jei jie nori aukščiausios lygos, turi kraustytis gyventi į Europą, palikti namus, šeimas ir nusiteikti dažnai keliauti. Senosios ir klasikinės muzikos atlikėjų gyvenimo būdas skiriasi kardinaliai. Jei groji simfoniniame orkestre ar esi choro dainininkas, dažniausiai gyveni ir dirbi viename mieste, išvyksti tik trumpam į koncertų turus. Senosios muzikos atlikėjas, atvirkščiai, nuolat keliauja po pasaulį, dalyvauja įvairiuose projektuose. Tarkime, aš pernai turėjau daugiau nei 80 skrydžių per metus. Kelionės gali trukti vieną dvi dienas ar net porą mėnesių, jei kuriame operą, – pernai taip dirbau Ženevoje.“
Europoje yra nemažai senosios muzikos ansamblių, dauguma atlikėjų – iš Lotynų Amerikos, jie buriasi vedami nostalgijos. Rodrigo pajuokauja, kad, pradėjęs koncertuoti su vienu geriausių Europos senosios muzikos ansamblių „Cappella Mediterranea“, kurio meno vadovas yra argentinietis, o ir dauguma narių – iš tos šalies, apsidžiaugė, kad pagaliau turės su kuo pažaisti futbolą. Argentina ir Brazilija – futbolo šalys, o dar ir – varžovės. „Aš pats esu pusiau brazilas, pusiau argentinietis, tad neturėjau tikslo varžytis, tiesiog norėjau atnaujinti įgūdžius. Futbolą pradėjau žaisti būdamas maždaug trylikos, bet mano šeima persikraustė gyventi į kitą vietą, o mokykloje, kurią pradėjau lankyti, niekas nežaidė futbolo. Tai buvo liūdna gyvenimo permaina, bet nelauktai atsiradusį laiką galėjau skirti muzikai – grodavau net po 8 ar 9 valandas per dieną, o futbolas liko tik svajonė, – prisiminė pašnekovas. – Deja, paaiškėjo, kad ansamblio nariai veikiausiai yra vieninteliai argentiniečiai pasaulyje, kurie nežaidžia futbolo.“
Lietuvoje R. Calveyra atrado žvejybą ežeruose: „Koncertavome daugybėje Lietuvos miestų, pamačiau nuostabiausių vietų, o ežerai tiesiog pakerėjo mano širdį. Brazilijoje žvejodavau jūroje, o ežere – visai kas kita. Dar nesu labai geras žvejys, bet labai noriu visko išmokti.“ Renata juokiasi, kad vyro iš vandens beveik neįmanoma ištraukti.
Sužadėtiniai prisitaikė prie Rodrigo muzikinės karjeros diktuojamo gyvenimo ritmo. Vyras grįžta į Lietuvą tarp projektų arba Renata skrenda pas mylimąjį, kad ir kur jis būtų. Kadangi moters vaikai iš pirmosios santuokos jau dideli: dukrai – 21-eri, o sūnui – 16 metų, keliauti jai kur kas paprasčiau. Kelionės R. Dubinskaitei padeda plėtoti savo tarptautinę karjerą, o viešnagė pas Rodrigo tėvus, nekalbančius angliškai, netgi privertė išmokti portugalų kalbą.
Veikiausiai neilgai trukus pora švęs vestuves. „Karantinas parodė, kad juridinis statusas nėra toks jau nesvarbus, kaip būdavo populiaru teigti anksčiau. Jeigu būtume susituokę, mums nebūtų tekę saviizoliacijos praleisti atskirai skirtingose šalyse“, – sakė Renata.
