Willemas Dafoe yra unikalus – jo su niekuo nesumaišysi, gal tik su Francesa McDormand. Tiesą sakant, Holivude neretai juokaujama, kad jiedu yra vienas ir tas pats asmuo, nominuojamas tiek vyrų, tiek moterų kategorijose, nes taip siekia gauti daugiau „Oskarų“. Tiesa, jo W. Dafoe, priešingai nei F. McDormand, nėra laimėjęs nė vieno, nors nominuotas buvo kelissyk.
Per visą interviu akylai analizavau Willemo veido bruožus ir negalėjau nepaklausti, ar jis ir Francesa nėra giminės. Gavęs tokį klausimą, Willemas plačiai nusišypsojo ir prisipažino dievinantis šią aktorę nuo tada, kai jiedu 1988 metais kartu filmavosi „Degančioje Misisipėje“. Ir pridūrė, kad itin susižavėjo Francesos vaidyba seriale „Fargo“, tad nusprendė paimti iš jos interviu, o tada išaiškėjo nemenka tikimybė, kad jiedu gali būti tolimi giminaičiai.
Aktoriaus biografijoje nurodoma, kad jo specializacija – klasikinis teatras. Matyt, būtent todėl jį visada domino kurti kuo įvairesnius vaidmenis. Per keturis dešimtmečius Willemui teko įkūnyti kiek blogiukus, tiek ir šventuosius. „Žmoguje-vore“ jis vaidino Žaliąjį Gobliną, o kino filme „Paskutinis Kristaus gundymas“ – Jėzų Kristų. Willemas Dafoe debiutavo dar 1980 metais pasirodžiusioje kino juostoje „Rojaus vartai“ ir jau po kelerių metų sulaukė pripažinimo bei buvo nominuotas „Oskarui“ už antraeilį vaidmenį filme „Gyventi ir mirti Los Andžele“.
Per savo karjerą W. Dafoe vaidino daugelio garsių režisierių – Oliverio Stone’o, Martino Scorcese’ės, Davido Lyncho, Davido Cronenbergo, Weso Andersono, Larso von Triero – filmuose. Dar daugiau – su keliais iš jų artimai susidraugavo. Pavyzdžiui, su Abeliu Ferrara, – šio režisuotas filmas „Siberija“ netrukus pasirodys ekranuose. O štai amerikiečių dailininkas ir filmų kūrėjas Julianas Schnabelis neįsivaizdavo jokio kito aktoriaus, kuris būtų galėjęs kino juostoje „Prie amžinybės vartų“ įkūnyti Vincentą Van Gogh’ą paskutiniais gyvenimo metais. Įdomu tai, kad tada W. Dafoe buvo 60, o V. Van Gogh’as mirė būdamas 37. Kurdamas šį vaidmenį aktorius netgi išmoko tapyti, – scenoje, kur Vincentas Van Gogh’as tapo porą senų batų, yra pačio Willemo nutapytas paveikslas.
Nors nori išlikti paslaptingas ir atskirti karjerą nuo asmeninio gyvenimo, Willemas mielai sutiko duoti interviu ir papasakojo ne tik apie savo vaidmenis, bet ir atskleidė, kokia gyvenimo filosofija vadovaujasi, kas padeda išlaikyti motyvaciją.
Jūs visada imatės didelių projektų, rimtų vaidmenų. Kurie Jus iš tikrųjų sudomina?
Atsirinkdamas atsižvelgiu į daugelį dalykų: žmones, dirbsiančius kartu, bendrą situaciją, man siūlomą vaidmenį ir, be abejo, patį scenarijų. Jau daugelį kartų esu sakęs, kad mane labiausiai domina stiprūs režisieriai ir su aistra kuriami kino filmai. Maža to, man reikia iššūkių ir nuotykių, to, ko dar nesu daręs. Manau, kad jei visada rinksiesi jau pramintą taką, netobulėsi, neaugsi. Tad kokia prasmė? Reikia nuolat ieškoti kelių, vedančių iš komforto zonos. Tik taip išmoksi į viską žiūrėti kitaip. Na, o jei įsipatoginsi, procesai taps mechaniški, galų gale tapsi nebeįdomus, nes imsi kartotis. Komfortas mus atbukina – tampame abejingi gyvenimo teikiamiems malonumams, nebetikime stebuklais, prigęsta prigimtinis smalsumo jausmas.
Grįžkime laiku atgal. Kai dar buvote mažas berniukas, ar svajojote tapti aktoriumi?
Man patiko vaidinti, kai buvau jaunas, – tai dariau bendruomenės teatre, tačiau tikrai nesvarsčiau rinktis aktoriaus profesijos. Mano aplinkoje duonai žmonės užsidirbdavo ne taip, tad tokia ateitis man neatrodė reali. Visada maniau, kad užsiimsiu kuo nors kitu, o vaidyba – tik laikinas hobis. Tačiau turbūt ne veltui sakoma, kad nėra nieko amžinesnio už tai, kas laikina, – su teatru bendradarbiavau 27-erius metus ir kiekvieną laisvą dieną žiūrėdavau spektaklius. Aš nesvajojau tapti aktoriumi, bet labai džiaugiuosi juo tapęs. Manau, kad tai – mano kelias, tik ne aš jį pasirinkau, o jis – mane.
Kaip reagavo tėvai, kai pranešėte būsiąs aktoriumi?
Aš užaugau didelėje šeimoje. Vyresni broliai ir seserys patyrė nemažai tėvų spaudimo, kad patenkintų jų lūkesčius. O kai aš užaugau, gyvenimo vingiai juos jau buvo padarę švelnesnius, pakantesnius ir supratingesnius. Mama dirbo slaugytoja, o tėtis – chirurgu. Abu buvo labai protingi ir išsilavinę. Už mano vyresnių brolių ir seserų mokslus jie sumokėjo, tačiau kai aš pranešiau, kad būsiu aktorius, tėtis pasakė: „Gali daryti ką nori, bet aš už tai nemokėsiu. Kai būsi pasirengęs mokytis tikros profesijos – būsiu laimingas galėdamas padėti.“ Tad , nors ir neprieštaravo, palaikymo nejaučiau. Ilgainiui, žinoma, viskas pasikeitė. Matydami, kad man sekasi ir kad užsidirbu iš to, ką darau, tėvai labai manimi didžiavosi.
Ar prisimenate, kada gavote pirmąją savo, kaip aktoriaus, algą?
Pirmąjį atlyginimą gavau už vaidmenį Catherine Bigelow filme „Nemyli“. Labai puikiai tai pamenu, nes tada dar buvau teatro aktorius ir neturėjau agento. Kai manęs paklausė, kokio atlygio norėčiau, puoliau skambinti visiems pažįstamiems aktoriams norėdamas sužinoti, kiek galėčiau prašyti. Tai nebuvo dideli pinigai (juokiasi).
Papasakokite apie savo karjerą teatre. Kokius pagrindus Jums, kaip aktoriui, ši patirtis davė?
Ši patirtis suformavo mane kaip aktorių. Aš ir dabar kartais vaidinu teatre, tiesa – retokai. O kadais man tai buvo visas gyvenimas... Turiu pabrėžti, kad didžiąją laiko dalį (maždaug 1977–2004 metais) dirbau netradiciniame teatre. Mūsiškį sudarė poetai, šokėjai, architektai – neįprasti darbuotojai tokio tipo įstaigai. Mažyčiame senamiesčio teatre išmokau vertinti komandinį darbą, supratau, kad gali tekti dirbti ir fiziškai, gilinausi į kūno kalbą. Mes kviesdavome žiūrovus į repeticijas, todėl visada turėjome būti pasiruošę vaidinti lyg spektakliui, o ne reperuoti. Manau, kad tai labai svarbi patirtis ruošiantis vaidinti kino filmuose. Juk čia repeticijų nebūna – ateini filmuotis ir turi padaryti viską, ką gali geriausia. Praėjusios dienos nesusigrąžinsi.
Kino filme „Prie amžinybės vartų“ Jūsų įkūnijamas Vincentas, paklaustas, ar jam patinka tapyti, atsako: „Taip, bet ne tada, kai nepavyksta.“ Ką manote apie savikritiką, savianalizę?
Dvejonės – tai gyvenimo dalis, ir mes jas turime priimti kaip natūralų procesą. Netgi, sakyčiau, prisijaukinti. Savikritika yra svarbi, tačiau viską reikia daryti saikingai, kad tai netaptų liguistu apsėdimu. Manau, kad pamokas išmoksti intuityviai, nereikia savęs nuolat analizuoti, varstyti po kaulelį. Žinoma, jei pastebi pasikartojančias situacijas, kai netinkamai pasielgi, turėtum susirūpinti ir stengtis suprasti, kodėl taip yra bei kaip tai pakeisti. Tačiau kartais klaidos yra smulkesnės nei greta jų einanti sėkmė. Aktoriai turi dirbti, kaip ir visi kiti žmonės. Tad, nors ir turime būti savikritiški, nereikia perlenkti lazdos, nes neliks laiko darbui.
Kodėl nusprendėte vaidinti Roberto Eggerso „Švyturyje“? Kas patraukė Jūsų dėmesį?
Kai pamačiau R. Eggerso kino filmą „Ragana“, netekau žado. Viskas atlikta labai tiksliai, pasijauti it iš tiesų gyventum tame – kitokiame – pasaulyje. Pradėjau domėtis Robertu kaip režisieriumi, nes įžvelgiau talentą. Vos sutikęs jį pasakiau, kad noriu dirbti kartu. Taigi, galima sakyti, pasisiūliau pats. O jis padavė man „Švyturio“ scenarijų ir pasiūlė vaidinti kartu su Robertu Pattinsonu. Perskaitęs scenarijų supratau, kad šis vaidmuo – kaip tik man, o tai, kad pastatymas dviem aktoriams ir kad vienas jų – Robertas, intrigavo. Neslėpsiu – sužavėjo ir tai, jog vaidinsime tikrame, o ne muliažiniame švyturyje. Darbas realiomis oro sąlygomis buvo dar vienas iššūkis, bet priėmiau ir jį.
Ar Jums patinka vienatvė? Jei ne, su kuo norėtumėte būti paliktas saloje, kurioje – tik švyturys?
Turiu pasakyti, kad norėčiau likti su savo žmona (juokiasi). Mes puikiai sutariame, todėl nenorėčiau gyventi su niekuo kitu. Nors, tiesą sakant, puikiai jaučiuosi ir būdamas vienas. Man tai nėra svetima. Žmona dirba, aš daug keliauju. Nenorėčiau, kad ji tiesiog sėdėtų namie ir lauktų manęs sugrįžtant. Manau, jai labai svarbu turėti veiklos, turėti draugų. Todėl kartais man tenka būti be jos, vienam.
Praėjusiais metais vaidinote „Švyturyje“, šiais – „Siberijoje“. Ar Jums patinka mistika?
Nepasakyčiau, kad žavėčiausi mistiniais dalykais, tačiau man patinka sudėtingi procesai, reikalaujantys naujų žinių ir gebėjimų. Juk lipdami per save mokomės, taip keičiasi mūsų pasaulėjauta ir mąstymas. O tai man labai patinka.
Kaip manote, kokios Jūsų savybės patraukia režisierių dėmesį, kad pasirenka būtent Jus vaidinti šventuosius?
Manęs neįmanoma nemylėti (juokiasi). O jei rimtai – nežinau. Pačiam vis dar nuostabu stebėti, kokie skirtingi režisieriai ir kokius skirtingus vaidmenis man siūlo, kaip mane mato. Manau, kad yra labai gerai, jei gebi būti lankstus ir įkūnyti bet kokį personažą ar herojų. Galbūt žmonės tiesiog žino, kad visada atiduodu visą save, ir tai jiems svarbu. Labai noriu ir toliau dirbti, noriu naujų iššūkių.
Vaidinote Jėzų Kristų. Ar pats tikite į Dievą?
Sunkus klausimas. Negaliu vienareikšmiškai atsakyti... O kas yra Dievas? Aš atlieku dvasines praktikas, domiuosi religija. Visada toks buvau. Nesu aktyvus jokios religinės organizacijos narys, tačiau manau, kad visi turime į kažką tikėti. Ir nors nežinau visų pasaulio religijų, su keliomis esu susipažinęs, man jos atrodo nuostabios, nes jose atsispindi įvairios kultūros, žmonijos istorija, galų gale – žmogiškosios vertybės. Tai tikrai įdomu. Mano manymu, visiškai normalu norėti tikėti, kad sunkiausią akimirką kažkokios jėgos tau padės, norėti tikėti, kad kažkur kažkaip mums viskas numatyta, sudėliota, norėti dialogo su dvasiniu pasauliu, nematomais dalykais, dalykais, kurių nejuntame čia ir dabar, kurie kelia daug klausimų ir ginčų. Sudėtingas atsakymas į paprastą klausimą? Tačiau tam, kad galėčiau atsakyti tiksliau, pirmiausia reikėtų sutarti dėl Dievo apibrėžimo.
Jūs visada šypsotės ir juokiatės. Ar save laikote laimingu žmogumi? Kokia yra laimės paslaptis?
Manau, kad esu laimingas žmogus. Na, o kokia ta laimės paslaptis, iš tikrųjų nežinau. Man tiesiog patinka žmonės. Visi gyvenime patiria nuopuolių, aš – ne išimtis, tačiau jaučiu, kad man gyvenime labai sekasi. Galbūt esu palaimintas?
O galbūt laimė – tai pasirinkimas?
Pasirinkimas? Manau, kad laimė turi daugiau sudedamųjų dalių. Tu gali valdyti savo jausmus, kylančius iš to, kas vyksta tavo gyvenime, bet tam tu įtakos neturi. Galbūt tokia ta tiesa? Aš stengiuosi būti laimingas, kad ir ką daryčiau. Ne paviršutiniškai, o nuoširdžiai priimu viską, ką man duoda likimas. Tai nelengva.
Ką norėtumėte po savęs palikti?
Apie tai negalvoju. Manau, jeigu galvočiau, tai man trukdytų, slopintų mane. Kaip ir kiekvienas, kartais pagalvoju, ką apie mane kalbės po mano mirties. Tikiuosi – sakys, kad buvau geras vyrukas (juokiasi).
