Daiva, Jus vadina Vakarų pakrantės, pamario krašto menininke. Bet prie jūros atitekėjote, Jūsų gimtieji namai – Dzūkijoje.
Pasaulį išvydau Vilniuje, Antakalnio klinikinėje ligoninėje, 1967- ųjų spalio mėnesį, pirmadienio naktį. Svėriau du kilogramus. Buvau ankstukė. Visi labai bijojo, kad neišgyvensiu, bet buvo ir optimistiškai nusiteikusių medikų, kurie drąsino mano tėvus sakydami, kad anksti gimę vaikai būna apdovanoti. O gimtieji mano namai – Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietėje. Dabar – Naujieji Valkininkai, vos 62 km nuo sostinės ir 68 km nuo Druskininkų, prie kelio ir geležinkelio stoties.
Ten laiką nuspėdavote pagal praūkiančių traukinių grafiką, o dabar išlydite ir sutinkate laivus. Ar greitai pritapote svetimame krašte?
Ką galėčiau pasakyti apie Vakarų pakrantę? Apie Klaipėdą, Nidą?
Uostas, kranai, jūra, laivai, jachtos, miškas, senamiestis, Rytų Prūsijos aidas, karalių pėdsakai miestų istorijose. Kurortai ir garlaiviai, įamžinti senuose atvirukuose.
Ar daug tokių vietų yra Lietuvoje?
Dabar galiu prisipažinti, kad šis kraštas, šis miestas pasirinko ir užbūrė, pakerėjo mane praeities istorijomis, pasakomis ir legendomis. Kai prieš 27-erius metus iš Kauno – ten dirbau Maironio lietuvių literatūros muziejuje dailininke – ašarodama atvykau studijuoti į Vilniaus dailės akademiją, Klaipėdos vizualinio dizaino katedrą, nežinojau, ko tikėtis. Tuo metu jau draugavau su būsimuoju sutuoktiniu. Ir tai man tapo lemtingu nuosprendžiu, o gal iššūkiu.
Kartą, kai studijavau akademijoje, dėstytojai manęs paklausė, kur ir kaip mes susipažinome. Kvatodama atsakiau, kad atostogaudama Nidoje. Aš labai norėjau pamatyti Kuršių mariose patekančią saulę. Jaunuolis pasiryžo man tai parodyti. Anksti rytais keldavausi, ir keliaudavom per mišką saulės pasitikt. Deja, oras tomis dienomis buvo lietingas, dangus apniukęs ir debesuotas. Saulėtekio nepamačiau.
Lig šiol vaikštinėjam kartu pakrante ir tikimės pamatyt gražiausią saulėtekį mariose ar saulėlydį jūroje.
„keliavau pakrante / pro Nidą ir Preilą, ir Pervalką, / ir Juodkrantę... / Tolyn ir tolyn, ir tolyn ir tolin, / ir suokiant strazdams, ir / į kitą krantą, į kitą pasaulį, / ir kitą gyvenimą“ („paminklas“). Kada atradote poeziją? Praradusi tėviškę, namus? Iš kur eilėraščiai? Atmintis, gilioji sąmonė, poetiškoji prigimtis nuolat primena apie save?
Pirmuosius eilėraščius parašiau mokydamasi Varėnos vidurinėje mokykloje. Apie meilę Tėvynei. Ilgai saugojau pilką storą sąsiuvinį, bet vėliau išmečiau kartu su visais vaikystės dienoraščiais. Tėviškės nepraradau. Ji visada yra ir bus mano širdyje.
Mano ankstyvojoje kūryboje galima pajusti gimtojo krašto ilgesį. Tas ilgesys atkeliauja iš tolimos mano praeities, iš tėčio šeimos išgyvenimų pajautos. Jie buvo ištremti į Sibirą, į Krasnojarsko kraštą. Savo užrašų knygelėje skaitau: „Toks gyvenimo būdas. Iš šalies stebėti ir jausti, matyti ir kartais nematyti – užsimerkti. Sakysite, patogaus gyvenimo, o gal patirties pozicija. Pralaimėtų kovų rezultatai? Išbandymai. Senelio ir tėvo perduota išmintis. Jie braidžiojo Sibiro sniegynuose ir taigoje, Mažajame Ungute kūrė sugriautą šeimos gyvenimą. Ir svajojo sugrįžti į Lietuvą. Ta svajonė ir noras buvo didesni už gyvenimą. Tie randai ir neišverktos ašaros, užstrigę stipriausių vyrų gerklėse, it šauksmas ar riksmas, nenusakomas, gal tik nupaišomas juoda spalva baltoje drobėje.
„Mane vedė sušaudyti“, – skamba mintyse partizano dėdės Jono Molio-Mauro ištarti žodžiai. „Į pakaušį buvo įrėmę šautuvą...“ Jam neleido sugrįžti gyvent į Lietuvą sovietai. Jį priglaudė sutuoktinės Hiljos gimtinė – Estija. Ten dabar gyvena jo sūnus Algis ir vaikaičiai Mirjam ir Andris. Estai, žinantys, kad šeimos šaknys yra ir Lietuvoje.
O Jonas Molis? Taip, jis sugrįžo numirti į Lietuvą. Jo kūnas atgulė gimtinėje, Dzūkijoje, Barčių kaimelyje. Ten, iš kur ir buvo ištremtas.” Toks simboliškas žmogaus kelias ir sugrįžimas. Visi mes iškeliaujame...
Pirmoji Jūsų pozijos knyga „Natiurmortas su gudobelės šaka“ (2002 m.) už geriausią metų poetinį debiutą pelnė Zigmo Gėlės premiją. Ar tai buvo rimta paraiška tolesnei kelionei į poezijos pasaulį?
Pirmosios mano knygos redaktorius – Sigitas Geda. Esu dėkinga likimui, kad susitikome Nidoje. „Molyte, aš tave žinau, skaičiau tavo pirmuosius eilėraščius“, – pasakė. Ir šiandien labai aiškiai prisimenu tą akimirką. Atrodė, kad širdis iššoks. Aš bijodavau ir pagalvoti apie Sigitą Gedą.
Kodėl? Slėgė genijaus našta?
Jis man toks didis totemas buvo, žmogus iš didžiosios raidės. Nežinau, sunku būdavo prie jo prieiti, pasikalbėti, ką nors pasakyti. Galbūt skaitydama S. Gedos knygas, žiūrėdama per televiziją, buvau susikūrusi jo, kaip neprieinamo žmogaus, viziją. Ir labai nustebau, kai pradėjome bendrauti, kad šis genialus menininkas yra toks nuoširdus ir paprastas.
„Slinkti vėjo pakraščiu – taip buvo valdomi buriniai laivai“ (S. Geda). Kokia Jūsų širdies gamta, ką Jums kalba jūra, krantas, baltieji kirai?
Kartais pasidžiaugiu, kad kurdami, stebėdami pasaulį galime būti viskuo. Man atrodo S. Geda rašė: „Paukščiu jau buvau...“ Galime suklaidinti skaitytoją susitapatindami su lyriniu herojumi. Pavyzdžiui, per poezijos vakarą skaitau savo eilėraštį apie tai, kad turiu keturis vaikus, raudona mašina važinėjuosi. Po susitikimo prieina prie manęs vyras ir klausia: „Ar jūs iš tikrųjų turite keturis vaikus?“ Neretai žmonės asmeniškai priima kūrybą, lyrinį herojų sutapatina su autore. Aiškinu, kad tai – ne aš, gal situacija panaši ar kai ką primenanti.
Bet juk sakoma: „Manęs, kokia esu, ieškokite ten, ką aš rašau.“ Vis tiek rašantis žmogus išsiduoda, atskleidžia savo asmeninio lauko kraštelį. Gal keturi vaikai yra buvusi Jūsų svajonė? Man įstrigo pačios eilėraštis apie meilužę, kuri šnabžda vyrui į ausį. Nejučia susitapatini su to vyro moterimi, stebinčia šią situaciją. Taip jautriai gali parašyti tik panašius dalykus išgyvenusi kūrėja.
Galima aprašyti ir kitų išgyvenimus. Va čia ir yra talentas jausmingai, įtikinamai perteikti situaciją, kad paliestų ir skaitytojo širdį. Ir suklaidinti.
Poezijos kalba yra pramaišiui su vaizduote, su tikrais ar išgalvotais dalykais?
Tikrai taip. Kartais sunku atskirti, kas yra tikra, o kas sugalvota. Tegu sprendžia skaitytojai. Bet viskas yra išgyventa, pajausta, pamatyta, išmokta ne tik mokykloje ar akademijoje. Kiekvieną kartą rašydama tarsi išlaisvini viduje tūnantį demoną.
„aš esu šiame krante / o krantas yra manyje / manyje yra krantas o / krante esu aš / aš esu krante“ („Aš esu krantas“). Galima sakyti, kad tai – ne vienos, o visų Jūsų poezijos knygų moto. Įkvėpimo semiatės senųjų žvejų kaime, prie Baltijos jūros, Kuršių nerijoje, Arenshope. Iš kur kiti Jūsų kūrybos šaltiniai?
Iš sąlyčio su gamta ir buvimo joje. Vaikščiojimas, kelionės, susitikimai, knygos, patirtys ir atradimai tampa įkvėpimo šaltiniu. Sunku rasti laiko sau. Pabūti su savimi klausantis upės čiurlenimo, jūros bangų ošimo, paukščių čiulbėjimo. Mūsų tėvai ir senoliai sunkiai dirbdami laukuose, soduose gebėdavo išgirsti gamtos balsą.
Viskas yra šalia mūsų. Po daugelio metų, važiuodama iš Klaipėdos į Nidą, sustojau ir tarsi pirmą kartą pamačiau – Juodkrantė. Juodas krantas, juodas miškas, rudens lapais nubarstyta senoji gatvė ir vilos, o gal tik išlikę jų fasadai, puošti medžio drožiniais, bylojantys, kad šis miestelis ne taip seniai buvo prabangus Rytų Prūsijos kurortas. Atrastas-neatrastas – su savo nepramanytomis istorijomis, žmonėmis, nuotykiais, išgyvenimais. Senaisiais šimtamečiais medžiais – pušimis, ąžuolais, eglėmis.
Sengirės takais vaikštinėjo puošnūs ponai ir ponios. Miestelyje, atvežtos iš svetur, vasaromis ošė palmės. Čia šurmuliavo ir žvejai, plukdydavę senuosius kurėnus, ir gintaro kasėjai, ir poilsiautojai iš atokiausių vietovių klegėdavo išlipę iš prabangių garlaivių…
Kiekvieną dieną stengiuosi atrasti laiko ir nukeliauti 6000–10000 žingsnių. Kartais einu per mišką prie jūros, kartais vaikštinėju siauromis senamiesčio gatvelėmis. Klaipėdos Teatro aikštė, Turgaus gatvė, uostamiesčio netašytų akmenų grindinys po kojomis mena ne vieną istoriją. Fotografuoju arba užrašau mintis. Senamiesčio istorijas panaudojau ir kurdama Klaipėdos audiogidą, šis palengvina turistų maršrutus po miestą. Kartais sėdu į automobilį ir važiuoju pasivaikščiot į Palangą, Kretingą, Priekulę…
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos iniciatyva sukurtas elektroninis audiogidas – mobilioji programėlė „Pažink uostamiestį su Taravos Anike“ – įgijo teisę vadintis Lietuvos skaitmeniniu naujuoju knygnešiu. Klaipėdiečius, kruizinių laivų turistus ir kitus miesto svečius susipažinti su Klaipėdos istorija ir kultūra kviečiantis audiogidas „Klaipėda Guide“ atstovaus Lietuvai Jungtinių Tautų globojamame konkurse „Pasaulio viršūnių apdovanojimai“ (angl. World Summit Awards, WSA). Džiaugiuosi sukūrusi šio audiogido tekstus.
Regis, net virtuvės puodas su visu turiniu Jūsų mintyse virsta poezija.
„Žuvienės virimas“: „kaičiu žuvienę / į verdantį vandenį / krinta galvos / uodegos pelekai ir / šiaip minkštimai / išskrostuose pilvuose / daug jūrinių / kriauklių begėdiškai / pasidauginusių / erotiškų spalvų / moteriškos ir vyriškos lyties / laižau lūpas pirštus / apčiulpiu kaulelius / pipirėjantis skonis“
Kai atkeliavau į pamario kraštą, stebėjau, kaip mano sutuoktinis verda žuvienę. Visai kitaip, nei virdavo mano mama. Ir tas žuvų virimas virto eilėraščiu. Kartais manęs klausia, kodėl rašau apie buitį, apie skalbimą. Buitis yra mūsų gyvenimo dalis, gera suteikti jai kitų spalvų, atspalvių. Kodėl reikia rašyti vien apie meilę, romantinius vaizdinius? Man patinka ir realaus gyvenimo spalvos.
„guliu nuoga / su A. Marčėno knyga eilinė. / Vėjas atverčia lapą: / dvi vyro akys žiūri, susigėstu. / Prisidengiu nuogybę“ („paplūdimy“). Jūsų poezijoje – nemažai subtilios erotikos. Įsimena eilėraštis „Be pomecies arba gražios prostitutės pasakojimas anglų bulvare“. Ar tiesa, kad jausmingiausią erotinę lyriką parašo asketai?
Negaliu pasakyti.
Nemanyčiau, kad esate asketiška. Sprendžiant iš Jūsų kūrybos, gyvenime būta ir vyno taurių, ir bohemiško pasiautėjimo, ir smagių moteriškų patirčių...
Kas yra tiesa, o kas melas? Kur yra ta tikroji riba? Eilėraštį apie jauną prostitutę parašiau keliaudama po Europą. Išgirdusi ne vieną meilės istoriją. Mane įkvėpė Monako Kunigaikštystė ir Nica. O eilėraštį „paplūdimy“ parašiau gulėdama paplūdimy, ant žurnalo „Nemunas“ puslapių.
Negalima kurti be meilės, be erotikos, be tam tikro gyvybės pertekliaus?
Užrašyti reikia, kol dar gyva ir tikra. Mes viską labai emocingai išgyvename, ypač įsimylėję. Ir nelaiminga meilė įžiebia kūrybinių aistrų. Apskritai manau, kad pasprukusios minties niekada nesugausi. Rašyti reikia, kol ji įkaitusi tarytum geležis ar formuojama stiklo masė. Toji minčių būtybė, tūnanti viduje, yra tarsi mistinio pasaulio pasakų ar sakmių herojė, keliaujanti iš kartos į kartą, perpasakojama senelių, tėvų, dėdžių, jaučiant didelę meilę vaikams ir vaikaičiams... Jauti, kad eilėraštis beldžiasi, reikia spėti užrašyti, nes neatsiminsi, jis lyg paukštis nuskris.
Dieviškiausias žmogaus laikotarpis yra vaikystė. Tačiau žmogus tik vėliau atranda savo vaikystę ir ją išdidina. Kas ten svarbiausia?
Mano vaikystė prabėgo Dzūkijoje, Varėnos rajone, gražiame Milvydos kaime. Senelių sodyboje meilės ir duonos užteko visiems vaikaičiams. Ir dabar ten auga senelio pasodintas sodas – obelys, slyvos. Ąžuolas saugo namus nuo perkūnijų ir žaibų. Močiutė ausdavo gražius divonus. Ir man nuaudė. Saugau.
Pacituosiu ištrauką iš savo „numarintos knygos“: „Stovi tuščia pirkia Dzūkijos laukuose. Sako, arkliarūgštėmis apaugo takai. O ji vis sugrįžta į gražią, žaliuojančią, vasariškai linksmą, klegantį kaimą. Vos tik išgirsta giesmes ar dzūkiškas dainas, širdį suspaudžia kaži koks ilgesys, ir sentimentalumas užpildo, užlieja, ir neša praeitin, į senelių sodą. Ten tik vasaromis, per atostogas būdavo. Meilės ir duonos užteko visiems vaikams ir vaikaičiams. O tai ir yra didžiausi turtai: santarvė, ramybė ir tikėjimas, saugumo jausmas. Baimės ir abejonių nebuvo. Didelė šeima sėsdavo prie stalo, močiutės iškeptų bulvinių blynų valgyt. Dažydavo į veraščėką. Nieko skanesnio nebuvo ji ragavusi. Niekas dabar pečiaus nepakuria, bulvių tiek neprilupa, nesutarkuoja metaline tarka ir neiškepa bandų ant žarijų. Ne. Per didelė prabanga, per daug vargo.“
Likimas Jus dosniai apdovanojo susitikimais su talentingomis asmenybėmis. Kokius pėdsakus sieloje paliko tokios pažintys? Ar tai turėjo įtakos Jūsų kūrybai?
Esu dėkinga likimui už susitikimus su talentingomis asmenybėmis. Pamenu, kartą vaikų poetas Martynas Vainilaitis parodė miške savo sostą. Tai buvo nedidelis apsamanojęs kelmas tarp liaunų pušelių kamienų. Poetas ten dažnai nukeliaudavo vienas, kai norėdavo pabūti tyloje. Toje vietoje parašė eilėraštį „Mėlynas varpas“: „Tas kalvas ir tu žinai, / Ten, prie Nemuno vingaus, / Supa medžiai milžinai / Varpą mėlyną dangaus. (...)“ Ypatinga vieta. Ypatinga aura.
Vytautas P. Bložė parašė man rekomendaciją, kai stojau į Rašytojų sąjungą. Tuo metu jis gyveno Klaipėdoje, kaimynystėje esančiame name. Dažnai sutikdavau poetą vaikštinėjantį po pajūrio mišką. Kartą, kai mudu vaikščiojome, jis prasitarė, kad nori nusipirkti riedučius. Gražiai ir įtaigiai apie tuos riedučius kalbėjo, kaip norėtų jais važinėtis, nors jau buvo garbingo amžiaus. Apie tai parašiau Bložei skirtą eilėraštį.
„Norėčiau būti panašus į kirą, kurio maža galvelė ant akmens...“ – kadaise rašė Jūsų sielos brolis Sigitas Geda. 2014 metais išleista Jūsų knyga „Baltojo kiro giesmynai“ įvertinta Ievos Simonaitytės premija. Kodėl nerašėte šešerius metus? Kaip atsiranda kūrybos pauzės?
Rašau visada, be pauzių, tik ne visada eilėraščius sudedu į knygas. Ir dabar mano kompiuteryje yra daugybė užrašytų tekstų – eilėraščių, pamąstymų. Kartais pajuokauju: „Numarintos knygos.“
Savo knygas iliustruojate pati. Net eilėraščių pavadinimai tapybiški – „Baltas kvadratas juodame fone“, „Persodintos gėlės“. Kas ką papildo – iliustracijos eiles ar eilės iliustracijas? Ar būna, kad piešinys šaukiasi eilėraščio?
Prisimenu – jaučiu, kad velniškai noriu tapyti. Nubudau pažadinta spalvų šauksmo, staugimo. Mano mažoji dukra tris kartus per savaitę važiuoja į dailės mokyklą ir ten tapo, piešia, lipdo iš molio. O aš tik bėgioju po namus tvarkydama ir nesutvarkydama minčių, savo kambarių... Aš pykstu.
Keliausiu į balkoną, ten stovi mano naujas molbertas, o drobės guli ant spintos ir po lova. Dažai baigia sudžiūti, o mane kamuoja neviltis ir depresyvios nuotaikos dėl to, kad netapau. Turiu eiti ir dirbti. Juk esu diplomuota menininkė, tuščiai švaistanti savo talentą, žinias ir gabumus paverčianti dulkėmis. Velniop viską, velniop tarnystę. Turiu teisę ir aš piešti. Ne tik turiu, bet ir privalau. Nors po vieną paveikslą per savaitę. Kokia palaima yra atidarinėti dažų dėžutes, išrikiuoti jas ant nauja staltiese uždengtos palangės...
Iš lėto, ramiai traukiau spalvas vieną po kitos iš pintinės ir dėliojau. Tada susiradau teptukus, menteles, paletę. Ant molberto padėjau drobę. Smagūs potėpiai. Ryškėjo merginos veido bruožai. Tiesa, prieš pradėdama naują darbą, užbaigiau senąjį. Šiuos du darbus – nežinia kodėl – išmečiau.
Gerai, kad ne į konteinerį. Dabar, praėjus šiek tiek laiko, galiu į juos pažvelgti tarsi iš šalies.
O ką esate parašiusi apie savo vyrą – gintaro meistrą?
„Pozavome su jo didenybe gintaru. Gintaro gabalu, kurį naktį pakrantėje, skalaujamą vandens ir įstrigusį tarp akmenų, rado mano sutuoktinis.
Jis nuo neatmenamų laikų buvo pamišęs dėl gintarų ir kitokių niekučių, surastų paplūdimyje. Azartiškasis ieškotojas po šios nakties laimikio, manau, pamiš dar labiau. Gimęs ir augęs prašmatniausiame Lietuvos kurorte ant jūros kranto, kas rytą buvo žadinamas ne motiniškų ar tėviškų bučinių, o bangų mūšos ošimo ir vėjų gausmo. Nereikėdavo lango atverti. Jūra buvo čia pat, vos už šimto metrų nuo namų, ir įšokdavo į jo miegamąjį nekviečiama, sapnus ir gyvenimą nubarstydama gintarais…
Taigi mes pozavome kaip tikros pozuotojos su dukra ryškiame paveikslo, vaizduojančio žydrus vandenis, fone. Trūko tik ošimo ir vėjo staugimo už lango. Šiandien jis buvo nurimęs. Labai ramus. Kaip žinia, jūra gintarą meta nurimus vėjui. Taigi ir šios dienos laimikis atkeliavo pas mus po audrų. Sutuoktinis apie jūrą gali pasakoti nuo ryto iki vakaro. Ji vienaip ar kitaip veikia mus visus. Ir poetus, rašytojus, muzikus, ir šiaip įvairiausio plauko jūreivius, žvejus, pakrantės žvalgytojus. Būtų keista, jeigu būtų kitaip.“
Teko matyti, kaip po audros renkate jūros išmestus gintarus. Ar tokiomis akimirkomis ir blyksteli gintarinės pasakaitės, kokios yra sudėtos į knygą „Kaip kiras gintarus rinko“?
Gintarines pasakaites parašiau pamačiusi, kaip jūra meta gintarus į krantą. Buvo gražus saulėtas rytas…
Leidinį sudaro trumpi pasakojimai, pasakaitės apie gintaro formavimąsi, gaudymą, rinkimą Baltijos pajūryje. Papuošalų iš jo kūrimą ir gaminimą.
Veiksmas vyksta prie Baltijos jūros, Olando Kepurės ir Kuršių nerijoje. Pagrindiniai herojai – paukščiai kiras Aidis Vakaris ir kielė Bangelė Kolytė, ruonis Skalvijus Opa, gandras Skaudenis ir kiti pajūrio gyventojai bei mitologinės būtybės. Papūtus Pietvakarių vėjui, Baltijos jūra kartu su medžio šakelėmis, akmenukais meta į krantą įvairius gintarus. Keistuolis paukštis rudagalvis kiras tikisi sugauti svajonių gintarą, sukurti gražiausią papuošalą, tačiau, norint įgyvendinti svajonę, paukščiui tenka daug dirbti. Nutinka įvairiausių istorijų, nuotykių.
„Ai, vos neužmiršau pasigirti. Gintaro suradimo proga parašiau tris haiku. Kas man belieka, ieškančiai ir nerandančiai nei gintarų, nei jokių kapeikų ar laiškų stiklo buteliuose, kuriuos po audrų išmeta bangos. Rašyti. Leisti laiką prie kompiuterio, maigant klavišus ir aprašinėjant visokiausias istorijas. Ar kam nors jų reikia? Ar skaitys? Iš ko duoną valgysiu? Kuo maitinsiu vaikus? Amžinas klausimas, kaip ir būti ar nebūti? Kamuojantis bet kurį rašantį, kuriantį, o ir šiaip nerandantį gražių gintarų ant jūros kranto... Nebent bangų nugludintą pagaliuką ar akmenuką. Ir tuos be skylučių. O va, yra žmonių, kurie randa. Tik nueina, ir op, į jų rankas patys sušoka įdomiausi dalykėliai...“ (Iš nepublikuoto dienoraščio).
„Kiras Aidis Vakaris žinojo, kad geriausia dovana mylimajai yra gintaro gabalėlis, išgriebtas iš jūros.“ Jis vylėsi išgriebti tokį gintarą, iš kurio galėtų padaryti brangiajai kielei stebuklingų galių turintį amuletą. Piešiniuose kielė Bangelė Kojytė panaši į Jus (nežinau, ar kiras panašus į Jūsų vyrą). Ar istorijos – taip pat iš Judviejų gyvenimo?
Atradimą apie panašumus garsiai išreiškė mano dukra: „Mama, žiūrėk: kielė visai panaši į tave, o kiras – į tėtį.“ Kūryba yra banga, išplaukianti iš pasąmonės. Yra dailininkų, kurie visą gyvenimą paveiksluose vienaip ar kitaip tiražuoja savo portretą. Ar istorijos panašios į mudviejų su sutuoktiniu? Kai kurios yra pramanytos, kai kurios sąmoningai ištrauktos iš mūsų gyvenimo, yra tikrų prototipų, bet yra ir netikrų.
Ar du menininkai smagiai išsitenka vienoje namų erdvėje? Ar vis dėlto tenka kovoti už savo vietą, laiką, laisvę kurti, semtis įspūdžių?
Visose situacijose turime būti lygiaverčiai partneriai, nors Audrius teigia, kad svarbiausius sprendimus šeimoje turi priimti vyras. Per tiek metų pasidalinome sritis, erdves, nusibrėžėme tam tikras ribas, susikūrėme savo pasaulius, o jie yra gana skirtingi. Taip ir gyvename.
„Vėjas piktais delnais talžo / molinį mano veidą“ („su moliniu veidu“). Molio motyvas Jūsų poezijoje siejamas su pavarde?
O kodėl gi ne? Vaikystėje vaikai šaipydavosi iš mano pavardės. Skaudžiai išgyvenau, vėliau užsigrūdinau, tas molinis veidas tapo tarsi pasididžiavimu. Galiu būti ir tokia, manęs jau nebeskaudina, priimu kaip komplimentą. Draugė pasakė: „Galėtum būti keramikė Molytė.“ Labai graži pavardė.
Kuriuo laikotarpiu buvote laimingiausia?
Čia ir dabar, šią akimirką. Kiekvieną akimirką. Džiaugiuosi, kad esu, kad geriu kavą, kad už lango šviečia saulė, kad pavasaris, žydi gėlės.
Ar savo vyrui esate paskyrusi eilių?
Visas gyvenimas – vienas eilėraštis – dedikacija vyrui. Galbūt jis mano poezijoje randa, išgirsta, ką noriu pasakyti. Nežinau.
Vyro kurtų gintarinių papuošalų turbūt turite nemažai?
Jei man jo sukurtas papuošalas patinka, sakau, kad pasiliksiu sau. Vyras man yra padovanojęs labai gražių papuošalų. Rolandas Rastauskas, kai parodžiau: „Žiūrėk, kokį gražų žiedą vyras padovanojo“, juokėsi: „O gal padarė ką nors negera, kad tokį nuostabų kūrinį įteikė?“
Ar tikrai Audrius Jums yra sukūręs pakabutį, saugantį nuo visų negandų?
Žodžio „gintaras“ pagrindas „gint“ yra tarsi susijęs su žodžiu „ginti“. Taigi gintaras, jeigu tikėsime mitais, sakmėmis, pasakomis ar legendomis, ir gina, ir saugo. Parodysiu, kokį didžiausią gintarą Audrius yra pagavęs. Budėjo prie jūros dieną naktį, kol prisiviliojo tokią dovaną. Augęs prie jūros, ją jaučia. Gintarą kaip grybą parsineša. Aš pajūriu vaikščiojau 20 metų ir radau tik mažų gintarėlių.
Jūra jaučia žmogų lyg gyva būtybė?
Esu aprašiusi vieną istoriją. Mano sūnus, kai buvo mažas, kartą išdykaudamas sušuko: „Jūra, aš tavęs nebijau!“ Staiga pakilo didžiulė banga ir bloškė vaiką. Jis išsigando, pravirko. Sakoma, nevalia su jūra elgtis nepagarbiai, nes Neptūnas gali supykti.
Ar paprasta su poezija keliauti gyvenimo vieškeliais?
Poezija yra gyvenimo būdas. Ji visada kartu, šalia. Vaikštai, mąstai, fotografuoji tarsi kažko ieškodama. Poezija yra visos tavo mintys. Nors dabar skverbiasi kažin kur išgirstas posakis: „Gyvenimas – tai ne poezija, o kartūs prozos kūriniai.“
