Jaunystėje motociklu, paskui sovietiniu automobiliu „Moskvič“ išmaišęs gimtinę, į naują kelionę po mūsų šalį fotomenininkas leidosi jau po daugybės aplankytų šalių. Ir nenustoja žavėtis gražiai sutvarkytais miesteliais, vaizdingomis jų apylinkėmis ir sutiktais nuoširdžiais žmonėmis.
Pagal Jūsų kūrybą galima atsekti ir Jūsų gyvenimo keliones. Pirmoji turbūt buvo motociklais su draugais, – ji įamžinta vienoje nuotraukų serijoje.
Mano noras keliauti, sakyčiau, paveldėtas. Keliauti pradėjau dar vaikystėje su tėvais, tai, matyt, tas noras ir persidavė. 1971-aisiais, susitaupęs pinigų iš plokštelių perrašinėjimo, nusipirkau motociklą „Jawa“. Taip prasidėjo mano savarankiškos kelionės. Tada man buvo 20 metų, studijavau tuomečiame Kauno politechnikos institute. Iš pradžių blaškėmės po dulkėtą Lietuvą. Į pirmą kiek tolesnę kelionę – į Estiją – motociklais leidomės po Romo Kalantos susideginimo 1972-aisiais. Taline susitikome su kažkokiais hipiais, bendravome, paskui, mums sėdint kavinėje, prisistatė trys vyrai ir pareiškė: „Mes viską žinome, ką jūs čia veikiate ir ką kalbate, geriau grįžkite prie savo motociklų ir važiuokite namo.“ Nors buvo be uniformų, supratome, kas jie tokie. Paklusome.
Ko gero, tos kelionės motociklais, ypač po kalantinių, buvo ir laisvės, maišto pareiškimas?
Kartais per naktį mano tėvų bute (jie vasarą dažnai būdavo išvažiavę) klausydavome muzikos, tada nemiegoję sėsdavome ant motociklų ir lėkdavome prie jūros. Grįždavome kitą naktį, – pasuki greičio rankenėlę iki galo ir šauni į nežinią. Adrenalinas, jaunystės flirtas su mirtimi. Tai buvo lyg bendravimas su karšta mergina, kuri viena ranka tave apkabinusi, o kitoje laiko dalgį. Mus uždegė kultinis Jacko Kerouacko romanas „Kelyje“. Kartais paskaitydavai vos keletą puslapių, sėsdavai ant motociklo ir lėkdavai lyg apsvaigęs nuo kokio narkotiko. Tas knygoje aprašytas blaškymasis, kelionė be tikslo mus labai veikdavo. Lėkdavome simboliškai – į Vakarus, link jūros, už kurios, žinojome, yra Švedija, laisva šalis.
Tada etnografiniai dalykai, bažnyčios mūsų nedomino, tiesa, ir turizmas nebuvo tiek išplėtotas kaip dabar. Buvo tik muziejai miestuose, miesteliuose, bet ir tie ideologizuoti, tad netraukdavo. Traukdavo gamta.
O su Virginija, savo tada dar būsima žmona, esate keliavę motociklu?
Virginija buvo paskutinė mergina, kurią vežiau motociklu. 1975 metais mudviem važiuojant link Kauno marių sugedo greičių dėžė, šiaip ne taip grįžome. Motociklą pardaviau. Jis tapo nereikalingas, nes fotoaparatūra, kurią vežiojausi krepšyje, buvo daug kartų brangesnė nei motociklas. Tad ją reikėjo saugoti nuo lietaus, dulkių ir smūgių. Važinėti motociklu tapo pernelyg pavojinga.
Tada jau buvote pradėjęs fotografuoti savo garsųjį ciklą „Atlaidai“?
Taip. Pardavęs motociklą, persėdau į tėvų turėtą „Moskvičių“ ir tęsiau keliones po atlaidus. Taip buvo paprasčiau ir saugiau. Vis negalėjau pamiršti prieš metus įvykusios tragiškos kelionės motociklais, kai sprogo mano pusbrolio motociklo padanga, jis krito, ritosi, o jo merginai skilo kaukolė, ištikta komos, ji išbuvo savaitę. Aš mačiau šią avariją, ir tai mane labai paveikė.
Kai nustojau važinėti motociklu, pasikeitė draugai ir gyvenimo tikslai. Svarbiausia tapo kūryba. O jeigu važinėji fotografuoti, tai tik fotografuoji, nes daugiau niekam nelieka laiko. Grįžęs savaitę ryškini juosteles, tvarkai kontaktus ir ruošiesi kitai kelionei. Labai intensyviai dirbau. Teko pamiršti šokius ir studentiškus vakarėlius.
Ar važinėdamas po atlaidus pastebėjote, kaip keičiasi Lietuva?
Lietuvos kaita iš pradžių buvo menkiau pastebima. Paskui ėmė mažėti šeimų, kurios važiuodavo į atlaidus arklių traukiamais vežimais. Padaugėjo automobilių. Paskutiniuose mano fotografuotuose atlaiduose Pivašiūnuose jau nebuvo nė vieno arklio, laukuose pūpsojo tankiai pristatytų automobilių kalvelės.
Mano „Atlaidai“ – iš dviejų dalių: viena – katalikiškų atlaidų nuotraukos, kita – šeimų, sėdinčių ant pievos po Mišių ir valgančių, bendraujančių, vaizdai. Kai iš atlaidų dingo arkliai, dingo ir giminių susitikimai po atviru dangumi. Po oficialių atlaidų visi sėsdavo į automobilius ir išvažiuodavo. Vykusieji apie 1988-uosius manęs jau nebedomino, nes to, ką fotografuodavau, nebeliko.
Per keturiolika metų, kol kūriau „Atlaidus“, išnyko visa karta. Daug fotografavau Tveruose – savo mamos gimtinėje. Vienais metais nufotografuodavau, kitąmet veždavau nuotraukas padovanoti tiems, su kuriais būdavau daugiau bendravęs. Kai parodydavau jas žmonėms, išgirsdavau: „Ooo, tas jau mirė, ir tas mirė, ir anas.“ Karta, kuri man atrodė išdidi, turinti savigarbą, staiga išėjo iš šio pasaulio. Aišku, ją pakeitė jų vaikų karta, bet nebeliko mane visada dominusios trijų kartų – senelių, tėvų ir vaikų – santykio. Jaunesnių žmonių apranga jau buvo kitokia, labiau atliepianti laikotarpio madas, su jais buvo sudėtingiau bendrauti, jie trumpiau leidosi fotografuojami.
Gal ta nauja karta buvo atsargesnė, įsibaiminusi – juk buvo gūdus sovietmetis?
Be abejo. Jeigu mokytojas ar mokytoja bus nufotografuoti einantys į bažnyčią, tai didelė tikimybė, kad neteks darbo, o koks skyriaus ar didesnis viršininkas turės dar daugiau problemų. O jeigu jis – dar ir komunistas, apskritai blogai – išmes iš partijos.
Žmonės dažnai manęs klausdavo: „O kam fotografuoji? Laikraščiui juk nereikia tokių nuotraukų.“ Labai sunku būdavo paaiškinti, kad aš fotografuoju sau.
Kaip skiriasi ana ir dabartinė Lietuva?
2014-aisiais kūriau ciklą „Keturi metų laikai“ – fotografavau tas pačias „Atlaiduose“ įamžintas Žemaitijos vietas po 40 metų. Ryškiausias pokytis – daugiau tvarkos, daugiau gražių sodybų, prižiūrimų kiemų, žolė nupjauta, keliukai sutvarkyti, miesto šventės įdomios, puoselėjama etnokultūra. Ir atlaidai pakito – susitraukė, sumažėjo, nėra tiek vyrų vėliavoms, koplytėlėms nešti. Anksčiau šventorius būdavo pilnas į bažnyčią netilpusių žmonių, jie melsdavosi lauke, pro juos praeidavo procesija. Dabar visi sutelpa bažnytėlėje, šventoriuje niekas nebestoviniuoja. Moteriškės po senovei pardavinėja saldainius, bet niekas jų neperka – nėra mažų vaikų.
Neseniai fotografavau Lietuvą projektui užsienio turistams pritraukti. Turėjau nufotografuoti 200 objektų, taigi skersai išilgai išvažinėjau visą šalį. Ir vis nenustojau žavėtis. Mūsų Lietuva – nepaprastai, tiesiog tobulai graži, žalia, daug ežerų. Ir klimatas labai geras. Tai buvo vienas maloniausių užsakymų, nes galėjau fotografuoti, ką pats noriu: dvarus, piliakalnius, upių santakas, ežerų salas. Tiesiog atgaiva širdžiai!
Ši vasara dėl vis dar neįveikto koronaviruso gali būti atostogų Lietuvoje vasara. Kurias gimtosios šalies vietas rekomenduotumėte atrasti?
Man įspūdingiausia – centrinė Žemaitija, jos miesteliai. Sutvarkyti, švarūs. Beveik prie kiekvieno yra dvaras ar bent išlikęs parkas, – verta atkreipti dėmesį. Bet miesteliuose būtina sustoti, nes vaizdas pro automobilio langą yra vienoks, o vaikščiojant, bendraujant su vietiniais žmonėmis – visai kas kita. Verta užsukti ir į vietinę krautuvėlę – miestelio gyvenimo centrą, ten gali išgirsti įdomiausių istorijų.
Išvaizdi Seda, jos bažnyčia, senamiesčio gabalėlis, pro šalį tekantys upeliai. Seni Žarėnų bažnyčios paveikslai – tiesiog fantastiški. Nepaprastai gražus Alsėdžių kraštovaizdis. Beržoras žavi ežerais ir salomis, Kalvarijų keliu.
Man labai patinka ir Dzūkija – Kapčiamiestis, Veisėjai, Leipalingis, Meteliai.
Lietuvos miestelius vasarą verta aplankyti tada, kai čia vyksta šventės (datas galima susirasti internete). Tada miestelių centrai būna išradingai išpuošti, šurmuliuoja mugės, žmonės ragauja paveldinį maistą, pasirodo tautiniai kolektyvai.
Į pernykštę kelionę po Lietuvą leidotės jau aplankęs daugybę pasaulio šalių, apie kurias kadaise, klausydamas Liuksemburgo radijo, galėjote tik pasvajoti. Gal susižavėjimas iš naujo gimtine su tuo ir susijęs?
Pakeliavęs po vieną gražiausių šalių – visi Europoje tai pripažins – Šiaurės Norvegiją, džiaugiuosi Lietuva, nes čia ne taip atšiauru.
Kiekvienais metais važiuoju į Kroatiją, pasistatau palapinę kempinge prie vandens, savaitę gyvenu kaip rojuje. Graži gamta, šiltas ir švarus vanduo, bet ten karšta, pajūryje – ne smėlis, o akmenys, žaluma – aštri, ne taip kaip Lietuvoje, kur ji – minkšta ir jauki.
Amerikos nacionaliniuose parkuose dažnai susiformuoja grėsmingi, fantastiškų formų debesys, Lietuvoje tokių tikrai nėra. Bet man lietuviški kudloti kamuoliniai debesys – šilti, švelnūs, žemi – tokie savi. Kaip rašė poetas Sigitas Geda, „kelios karvės prie Daugų stumia debesis ragu.“
Užsiminėte apie savo keliavimo būdą: palapinė, paties ant viryklėlės gaminama vakarienė, nakvynė miegmaišyje... Regis, jis nesikeičia nuo pat jaunystės.
Taip, aš nelabai mėgstu prašmatnius viešbučius, man patinka būti kuo arčiau gamtos. 2011 metais su Virginija nuskridome į San Fransiską, išsinuomojome automobilį, nusipirkome palapinę, miegmaišius, maisto ir per tris savaites aplankėme dvylika JAV nacionalinių parkų. Kasnakt nakvodavome vis kitoje vietoje, žinoma, kempinge. Dviese buvo labai gera keliauti. Turėjome maršrutą, bet nesilaikėme jo įsikibę, pasitarę nuklysdavome į šoną.
Su Virginija daug keliavome. Vos tik ji pajusdavo, kad jau užsimaniau į kokią kelionę, nusišypsodavo ir sakydavo: „Gerai, aš neprieštarausiu, keliaukime.“ Pavyzdžiui, važinėjame po Lietuvą, vis lyja ir lyja. Sakau: „Viskas, atsibodo, važiuojam kur nors kitur.“ Tai susikrauname daiktus ir kitą dieną išlekiame į Kroatiją.
Esate įpratęs nakvoti spartietiškai, gal todėl nebuvo sunku ir Nevados dykumoje, – net devynis kartus dalyvavote ten rengiamame festivalyje „Burning Man“?
Prieš ten važiuodamas turėjau psichologiškai pasiruošti, kad dieną bus labai karšta, o naktį – labai šalta. Kad bus labai daug dulkių ir triukšmo. Be to, teko paruošti organizmą ekstremalioms sąlygoms – daryti mankštą, vartoti multivitaminų.
Kelionių suvenyrai. Sovietmečiu bet kokį parsivežtą niekniekį juk nužiūrinėdavome kaip kitokio gyvenimo liudijimą…
Kai sovietmečiu važiuodavau į Čekoslovakiją, Lenkiją ar Rytų Vokietiją atidaryti parodos, būtinai parsiveždavau dviejų litrų butelį „Coca-Colos“ ir paslėpdavau nuo vaikų. Ištraukdavau tik per kurio nors gimtadienį. Kai susirinkdavo svečiai, pastatydavau ant stalo. Būdavo didžiausia šventė!
Sau sovietmečiu parsiveždavau fotografijos albumų – tai būdavo mano suvenyrai. O dabar iš kelionių jau ne vienus metus parsivežu akmenukų.
Naujausia Jūsų užsienio kelionė buvo po Bangladešą?
Keliavau su grupele fotografų po Indiją, bet ji man nelabai patiko. Ten jautiesi lyg skolingas, visi aplinkui prašo pinigų. O Bangladešas – visiškai kitoks, ten dar nėra turizmo infrastruktūros, todėl jautiesi laisviau. Buvau ten tris kartus.
Bangladešas – tankiausiai gyvenama ir labiausiai užteršta šalis. Joje – pati derlingiausia žemė, ilgiausias pasaulyje smėlio paplūdimys prie vandenyno. Bangladešas užima antrą vietą pasaulyje pagal tekstilės eksportą. Viskas, kas yra geriausiose pasaulio drabužių parduotuvėse, siuvama ten. Vietos gyventojai vaikšto itin gražiai apsirengę, žinoma, dėl to, kad drabužiai ten itin pigūs.
1991-aisiais Bangladeše vyko pirmoji tarptautinė paroda, joje buvo ir mano nuotraukų. Gavau katalogą, pamačiau labai įdomius Bangladešo fotografų darbus, susidomėjau. Po kurio laiko draugas iš Prahos pakvietė mane: „Jei nori, skrendame, bus ir transportas, ir apsauga. Dešimt dienų intensyviai fotografuosime.“ Susižavėjau ir šalimi, ir žmonėmis, ir jų šventėmis. Jau baigiu rengti fotoalbumą.
Per paskutinę kelionę surengiau ir labdaros akciją. Kauno senamiesčio progimnazijos moksleiviai man sunešė savo mylimiausius žaisliukus, nuvežiau ir padovanojau juos Bangladešo lūšnynų ar akmens kasyklose dirbantiems vaikams. Viską nufotografavau. Vaikai, papozavę su įteiktu žaisliuku, netikėjo, kad gauna jį dovanų, tiesė atgal. Buvo liūdna.
Jūsų žmona Virginija kartu nebekeliauja jau trejus metus. Kokiais gyvenimo momentais jos labiausiai pasigendate?
Mes buvome įpratę kartu pusryčiauti, vakarieniauti, pasikalbėti, planuoti, kur keliausime vasarą. Be to, Virginija buvo įvedusi tam tikrą tvarką: ji rikiuodavo, kada eisime pirkti dovanų vaikams artėjančių gimtadienių proga, kada vyksime į kapines aplankyti artimųjų kapų. Virginijos tvarka man patiko, dabar man jos trūksta.
Ką Jums reiškė šalia turėti moterį, kuri leidžia būti Menininku ir prisiima laikyti visus keturis namų kampus?
Viskas pas mus buvo iš meilės ir suvokimo, kas yra tvirta šeima. Kad vienas turi būti atsakingas už saugumą ir finansus (paprastai šio vaidmens imasi vyras), o kitas prisideda bei padeda, kuo tik gali. Virginija žinojo, kad jeigu reikės rinktis, aš visada rinksiuosi kūrybą. Kad jei tarsimės, kur sekmadienį važiuoti – ilsėtis prie jūros ar kur nors fotografuoti, visada rinksiuosi fotografuoti. Virginija žinojo, kad manęs neperkalbės ir neverta prieštarauti, nes kūryba yra mano gyvenimo pagrindas.
Paskutinė mudviejų su Virginija kelionė buvo į Sakartvelą. Gerte gėrėme šalies istoriją, gamtos grožį, architektūros paveldą. Kai grįžome į Lietuvą, po savaitės Virginija žuvo – nuskendo Baltijos jūroje netoli mūsų sodybos. Iš paskutinės mūsų kelionės liko filmuota medžiaga, po tragedijos ilgai negalėjau prie jos net prisiliesti. Po dvejų metų jos gimtadienio – ši šventė mūsų šeimai buvo viena svarbiausių – proga sumontavau filmuką su labai gražia kartvelų muzika. Peržiūrėjome su artimaisiais ir draugais.
Vaikystės kelionių automobiliai
1952 metais, kai Romualdas buvo vos vienų metų, tėvai nusipirko automobilį „Moskvič 400“. Tada ir prasidėjo šeimos kelionės. 1961-aisiais Požerskiai leidosi į Krymą automobiliu „Pobeda GAZ M20“, ši tolima kelionė truko net pusantro mėnesio. Nuo tada kas vasarą Romualdas su tėvais vis leisdavosi į kelionę po tuometės Sovietų Sąjungos teritoriją: Karpatus, Krymą, Gruziją.
