Kolegė Jus pavadino jūrų karaliene. Sakysite, stipru, tačiau patruliniam laivui „Aukštaitis“ (P14) išplaukus į jūrą vykdyti užduočių, karaliaujate Jūs: esate atsakinga už įgulą bei patį laivą, už viską, kas galėtų nutikti patruliuojamuose vandenyse. Kaip priimate tokios didelės atsakomybės naštą?
Laive man netenka imtis visos atsakomybės, viena mano pareigų yra įgulos treniravimas ir mokymas tinkamai atlikti užduotis. Pavyzdžiui, turime sugebėti užgesinti laive kilusį gaisrą, tad mano atsakomybė – mokyti, treniruoti, paruošti įgulos narius tinkamai sureaguoti, jei kiltų gaisras, kad kiekvienas atliktų savo pareigas ir situacija būtų suvaldyta. Laive visišką atsakomybę prisiima laivo vadas, aš esu jo dešinioji ranka, tad įgulos darbų koordinavimas, vado skirtų užduočių įgulai vykdymas yra mano atsakomybė. Darbas svarbus, atsakomybės tikrai daug, bet visada turiu su kuo pasitarti. Jūroje darbai ir atsakomybė truputį pasikeičia, tačiau kai išmoksti atlikti tinkamai savo darbą, ir atsakomybė nėra tokia našta, nes žinai, ką gali daryti ir ko ne. Svarbiausia – nesuklysti.
Augote septynių vaikų šeimoje. Neabejotina, kad drąsios, ryžtingos, tikslo siekiančios kovotojos charakteris formavosi gimtuosiuose namuose. Ar teko kautis su sesėmis ir broliais dėl tėvų dėmesio, dėl pirmavimo, dominavimo?
Mūsų yra keturios seserys ir trys broliai. Gal ir atrodo labai didelis būrys, tačiau tarp mūsų nemažas metų skirtumas, tad patys vyriausieji jau gyveno atskirai (kas kūrė šeimą, kas studijavo), tad natūraliai namuose vienu metu būdavo 3 ar 4 vaikai, ir konkurencijos beveik nejautėme. Nesu pirmagimė, tad net neįsivaizduoju, kaip galėčiau būti viena ir tėvų dėmesiu nesidalyti su kitais. O ir negalėčiau pasakyti, kad esu kovotoja, tiesiog žinau, ko noriu, ir to siekiu. Be pastangų ir darbo nieko neturėsi.
Kokias vertybes Jums įskiepijo tėvai?
Visada sakydavo, kad su broliais ir sesėmis pyktis negalima, o jei taip nutinka, reikia susitaikyti, nes šiame pasaulyje jie yra patys artimiausi žmonės. Per gyvenimą keisis ir draugai, ir aplink esantieji, ir tėvai su saule negyvens, tad vieną dieną gali likti tik broliai ir seserys. Reikia saugoti artimuosius. Manau, jie įskiepijo meilę šeimai, pagarbą, atlaidumą ir supratingumą vieni kitiems bei kiekvieno skirtingą požiūrį į gyvenimą.
Buvote patrakusi nuotykių ieškotoja? Juk ne kiekvienai mergaitei šautų į galvą pasirinkti laivavedybą.
Esu jautri nuo pat vaikystės. Dažnai ir apsižliumbiu, jei kas įskaudina. Nesu kietas ar patrakęs žmogus. Vaikystėje buvau labai užsispyrusi (manau, ir dabar tokia esu), ne visada norėdavau klausyti kitų. Būdavo, sugalvoju, kad ko nors noriu, einu ir darau, siekiu nepaisydama kitų nuomonės. Nuotykių ieškotoja? Nemanau. Normalus vaikas, mokiausi gerai, nepraleidinėdavau pamokų, tik kartą esu pabėgusi iš vienos. Jaučiau pareigą gerai atlikti savo darbą, gerai mokytis, studijuoti, kad kai ką turėčiau, nes žinojau – niekas kitas už mane nieko nepadarys. Rinkdamasi profesiją neįsivaizdavau, kad kurse būsiu tik viena mergina tarp būrio vaikinų.
Mergaitė iš Biržų rajono svajoja apie jūrą, tolimą plaukiojimą, neregėtas šalis, platųjį pasaulį, kuris atsivers tapus laivo kapitone... Su laivais susijusi profesija dvelkė romantika?
Niekada su šeima apie romantiką nekalbėdavome. Mokiausi Biržų „Saulės“ gimnazijoje. Kai reikėjo apsispręsti, kur studijuosiu, žinojau, kad vadybininke būti nenoriu, ieškojau ko nors įdomesnio. Varčiau žurnalą „Kur studijuoti“, užkliuvau už Klaipėdos universitete siūlomų laivavedybos studijų programos. Pamaniau: „Oi, kokia įdomi specialybė, pakeliausiu po pasaulį.“ Gerai sekėsi tikslieji mokslai, tad man ši specialybė tiko. Pasitariau su vyresnėliu broliu Regimantu, jis pritarė: „Bandyk.“ Mama labiau nuogąstavo, ir tik pamačiusi, kad studijos patinka ir gerai sekasi, prisipažino, jog manė, kad po mėnesio kito viską mesiu ir grįšiu.
Taip, laivai nuo Biržų toli, tačiau kaip ir daugelis dvyliktą klasę baigusių abiturientų norėjau kuo toliau pabėgti nuo tėvų, gyventi savo laisvą gyvenimą. Tas gyvenimas pasirodė ne toks jau ir laisvas, reikėjo daug mokytis.
Kurse viena tarp vaikinų... Nemažai dėmesio sulaukdavote?
Nepasakyčiau. Iš pradžių buvome dvi, o po trečio kurso likau viena.
Kurį laiką vaikinai mane tyliai stebėjo, turbūt svarstė, ko čia atėjau, kiek ištversiu, ar stengsiuosi mokytis, būsiu lygi su jais, ar ieškosiu meilės nuotykių. Mano tikslas buvo mokytis, aš neturėjau galimybių blaškytis, ieškoti įvairių kelių. Jeigu ką pradedu, turiu baigti, jaučiu atsakomybę pati už save. Vaikinai, supratę, kad esu nusiteikusi mokytis, o ne nuotykių ieškoti, pradėjo elgtis kaip lygūs su lygia, mes puikiai sutarėme. Pajuokaudavome, bet išskirtinio dėmesio nejutau. Aš pati nubrėžiau ribą ir neleidau sau nei kitiems jos peržengti. Mūsų buvo daugiau nei dvidešimt, bakalaurą baigė vienuolika.
Ar nepasigesdavote mergaitėms būdingos draugystės, pasiplepėjimų?
Turiu sesių, mano amžiaus ar kiek jaunesnių dukterėčių, tad moteriškos kompanijos tikrai netrūko. Gyvenau bendrabutyje su kambariokėmis, nenuobodžiavome.
Kaip įsivaizdavote savo darbą?
Įsivaizdavau, kad plaukiosiu tolimųjų reisų laivais, bet išėjo taip, kad baigiau ketverių metų bakalauro studijas, įstojau į magistrantūrą ir...
...atsidūrėte karinėse struktūrose? Kaip tai įvyko?
Mokslo metų pradžioje mūsų kursą aplankė kapitonas leitenantas Vytautas Bardauskas ir pakvietė mokytis karinės specialybės – greta pagrindinių studijų papildomai lankyti Karinių jūrų pajėgų jaunesniųjų karininkų vadų kursus.
Susigundėme trise. Buvau antra studentė mergina, atėjusi į šiuos vadų kursus, ir pirma mergina, baigusi juos. Toliau buvo magistro studijos. Po jų vėl sutikau kapitoną leitenantą V. Bardauską, jis pasiūlė išbandyti karininko profesiją. Taip jau septintus metus tarnauju Lietuvos karinėse jūrų pajėgose.
Ir tolimos šalys, kurias aplanko civiliniai laivai, nuplaukė... Iš pradžių tarnavote kariniuose patruliniuose laivuose?
Taip, patruliniuose laivuose „Aukštaitis“ (P14) ir „Žemaitis“ (P11). Buvau navigacinės kovinės dalies vadė. Dabar vėl tarnauju patruliniame laive „Aukštaitis“ (P14), tik jau esu vado pavaduotoja.
Kurį laiką dirbau Lietuvos karinių jūrų pajėgų priešmininiame laive „Skalvis“ (M53). Ėjau artilerinės kovinės dalies vadės pareigas. Turėjau savo komandą, buvome atsakingi už laivo ginkluotę, aš koordinavau savo komandos darbą, privalėjau mokėti naudotis visa turima ginkluote.
Priešmininis karinis laivas... Baugiai skamba. Kokia šio laivo komandos atsakomybė?
Tiek priešmininio, tiek patrulinio laivų vadų atsakomybė yra vienodai sudėtinga ir vienodai sunki. Esi atsakinga už laivo techninę būklę, įgulą ir skirtas užduotis. Priešmininiai laivai turi įrangą jūros dugnui tirti ieškant minų.
Per du Pasaulinius karus Baltijos jūra buvo stipriai užteršta, daug ir įvairių minų palikta jūros dugne. Mūsų Karinės jūrų pajėgos tiek vienos, tiek bendradarbiaudamos su kitų šalių karinėmis jūrų pajėgomis rengia išminavimo operacijas. Priešmininiai laivai savo turima įranga skenuoja jūros dugną ir naikina rastas minas. Taip užtikriname saugią laivybą visiems – žvejams, keltams, kitiems jūra plaukiojantiems laivams.
Na, o Karinių jūrų pajėgų patruliniai laivai atlieka kitokio pobūdžio užduotis: patruliuoja jūroje, užtikrina saugią laivybą, renka informaciją apie situaciją Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėje ekonominėje zonoje.
Bendrai Karinės jūrų pajėgos yra atsakingos už Lietuvos Respublikos teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos kontrolę, apsaugą, gynybą, paieškos ir gelbėjimo operacijas, taršos likvidavimą... Šios ir daugelis kitų užduočių atliekamos turimais laivais, viename jų tarnauju aš.
Jūsų profesija ne veltui vadinama vyriška. Lietuvos karinėse jūrų pajėgose esate vienintelė moteris karininkė, einanti laivo vado pavaduotojos pareigas. Šias pelnote sąžiningu darbu bei gebėjimu vadovauti komandai. Kokių savybių reikia tokiame darbe?
Karinėse jūrų pajėgose kol kas esu viena laivo vado pavaduotoja moteris, bet galiu pasidžiaugti, kad kovinių dalių vadų merginų yra daugiau, tad tikiuosi – atėjus laikui, jos irgi taps laivų vadų pavaduotojomis ar vadėmis. Užsienio šalyse karinių laivų įguloms vadovauja vis daugiau moterų. Sunku pripažinti, bet vis dėlto esame posovietinė šalis, kurioje išlikęs vyriškų ir moteriškų profesijų stereotipas, darbai skirstomi į vyriškus ir moteriškus. Mūsų merginoms vis dar nėra įprasta rinktis vyriškomis laikomas profesijas. Jos neva turi tapti mokytojomis, vadybininkėmis, darželio auklėtojomis. Laive man nereikia sunkiai fiziškai dirbti. Aš vadovauju kariams – turiu teisingai ir aiškiai duoti užduotis ar komandas, o šias vykdo pavaldiniai. Mano darbas yra galvoti ir vertinti situaciją, planuoti ir organizuoti darbus. Tai nėra lengva. Kartais tikrai atrodo, kad lengviau būtų kokias plytas nešioti. Kokių savybių reikia? Noro dirbti, suprasti techninius dalykus, kantrybės, drąsos, ryžto, atsidavimo, pareigos jausmo.
Duoti komandas, vadovauti vyrams skirta ne kiekvienai moteriai.
Žmonės, tarnaujantys karinėse struktūrose, turi laikytis Statuto. Žemesnio laipsnio asmenys privalo klausyti aukštesnio laipsnio kario. Taigi kariuomenėje svarbi yra subordinacija. Tu žinai, kas yra tavo vadas ir kam vadovauji tu. Taip, kartais jauti, kad kažkam nepatinki dėl to, jog esi moteris, o kai kam nepatinki dėl kitokio charakterio. Tiesiog dirbi, nesileidi į asmeniškumus, atlieki tai, kas tau priklauso, leidi įgulos nariams daryti tai, kas jiems priklauso, ir problemų nekyla.
Ar esate girdėjusi frazę: „Moteris man nevadovaus“?
Kartais žmonės būna pavargę, išeina iš kantrybės ir lepteli ką nors panašaus. Tada pasakau: „Klausyk, tavo darbas yra toks, ir mes dirbam. Nei man rūpi, kad tu esi vyras, nei tau turėtų rūpėti, kad aš esu moteris.“ Tokių frazių kartą kitą esu girdėjusi savo darbo pradžioje, bet nesureikšminu to. Aš irgi pavargusi kartais lepteliu, ko nenorėčiau pasakyti, tačiau tikrai nėra taip, kad gerą antradienio dieną laive man kas nors mestelėtų: „Aš tavęs neklausysiu, nes tu esi moteris.“
Kokios gyvenimo laive sąlygos? Ar tiesa, kad Jums teko gyventi trivietėje kajutėje kartu su vyrais?
Tiesa. Priešmininio laivo „Skalvis“ (M53) laivo įgulą sudarė 40 žmonių: 39 vyrai ir aš, vienintelė moteris. Tada ir gyvenau trivietėje kajutėje. Dabar laivas šiek tiek mažesnis, mūsų yra 29, esame dvi moterys: aš ir viena kambuze (laivo virtuvėje) dirbanti jūreivė kokė (virėja). Kariniai laivai nėra pritaikyti prabangiam poilsiui, plaukiame dirbti, o ne pramogauti, tad reikia priimti tokias sąlygas, kokios yra. Karinių jūrų pajėgų turimi patruliniai laivai geri tuo, kad gyvename dvivietėse kajutėse, kiekvienoje yra dušas ir tualetas. Taip, kajutę dalijamės su karininku vyru, bet mes beveik nesusitinkame, nes jūroje viena įgulos dalis stoja į vachtą, kita tuo metu ilsisi. Ir taip kas keletą valandų keičiamės. Taigi kol budžiu, mano kajutės kaimynas ilsisi, o paskui pamainos keičiasi, tada jis išeina budėti, aš ilsiuosi.
Ar ilgam išplaukiate į jūrą?
Kartais būname kelias dienas, kartais – dvi ar tris savaites.
Ar pavyko išsivaduoti iš jūrligės?
Nepavyko. Jūrligė mane kankins turbūt visą gyvenimą. Padeda vaistai. Jeigu ne jie, aš šio darbo dirbti negalėčiau. Pusantro metro bangos – man jau labai blogas oras.
Ar yra tekę patirti tikrų audrų?
Yra buvę audrų, kai laivą siūbuoja taip, kad atrodo – tuoj apvirsim. Paisome prognozių, per dideles audras į jūrą neplaukiame. Aš nesu vienintelė, kuriai nėra gerai per bangavimą, didžioji įgulos dalis jaučiasi taip pat blogai, juk žmogui tai nėra natūrali ir įprasta aplinka, bet kai reikia, susiimi ir atlieki pareigą. Tavo pasirinkimas yra dirbti šį darbą, vykdyti užduotis. Daviau priesaiką Lietuvai, esu pasižadėjusi atlikti savo pareigą. Dar nė karto grįžusi į krantą nepasakiau: „Daugiau į jūrą nebeplauksiu.“ Darbo pradžioje, kai galjune (tualete) praleidau dvi paras ir blogavau, buvo kilusi mintis: „Koks velnias mane čia nešė“, bet viskas praeina, supranti, kad nieko baisaus ir nenutiko.
Ką veikiate per budėjimą jūroje?
Jūroje esu atsakinga už saugią laivo navigaciją, gautų užduočių įgyvendinimą, suplanuotų mokymų įvykdymą, visą laivo vidinę organizaciją ir tai, kad darbai būtų atlikti laiku. Jūroje turime sugebėti pasiimti iš kito laivo kuro, vandens, įvairius krovinius, tam reikia treniruotis. Reikia mokėti organizuoti paiešką ir atlikti gelbėjimo darbus, mokėti šaudyti vieniems ir drauge su kitais laivais, išgelbėti už borto iškritusį žmogų ir daug kitų dalykų. Taip pat treniruojamės sąveikauti su kitomis kariuomenės pajėgomis. Vieni dažnesnių treniruotėms – Karinių oro pajėgų turimi orlaiviai. Su jais treniruojamės vieni kitiems perduoti karius, krovinius...
Nežinau, ar tos užduotys moteriai sunkios. Aš plytų nenešioju, atsisėdu ir išmokstu. Vienus dalykus išmokti užtrunka ilgiau, kitus – trumpiau. Yra vyriškosios lyties atstovų, kurie laive turi daryti tą patį, ką ir aš, ir matau, kad jiems pavyksta ar nepavyksta taip pat, kaip ir man. Kiek pastangų įdėsi, tiek ir turėsi. Aš dar studijuodama buvau nusiteikusi mokytis, išmokti, tai darau iki šiol. Kol kas, regis, sekasi.
Ar realiai teko gelbėti skęstančius žmones?
Teko gelbėti žvejus, plaukusius kokių šešių ar septynių metrų plastikine valtele. Sugedo varikliukas, valtis pradėjo dreifuoti į jūrą. Buvo vėlyvas ruduo, anksti temo. Mes gavome užduotį, pakilo Karinių oro pajėgų sraigtasparnis, netrukus bendrai radome nelaimėlius. Žvejai neturėjo signalinių raketų, kai kurie – ir gelbėjimosi liemenių. Kad būtų pastebėti, degino kepures. Kai išgelbėji žmogų, supranti, kokia reikšminga yra tavo tarnyba. Taikos sąlygomis ne visada lengva įsisąmoninti, apčiuopti, koks svarbus yra tavo darbas.
Karinė tarnyba – svarbi misija, bet pajusti, kad žmogaus gyvybė ir taikos metu gali būti tavo rankose, taip pat svarbu ir prasminga.
Kas, jei karinis konfliktas?
Tikiuosi, kad niekada nekils karas. Sakoma: jei sieki taikos, ruoškis karui. Karas – baisi tragedija. Jei reikės, eisi ir kariausi. Mes davėme priesaiką, man priesaika – šventas dalykas.
Kokių prietarų turi jūreiviai?
Vyrai, išplaukę į jūrą, tiki, kad jei nusiskus barzdas, subjurs oras, tad stengiasi nesiskusti. Blogas ženklas yra skambinti laivo varpu. Taip pat negalima sėstis į laivo vado vietą, net jei ši tuščia. Taip parodoma pagarba laivo vado institucijai ir žmogui, kuris atsako už laivą.
Viena laivo kapitonė man yra sakiusi vyrų jūreivių mėgstamą priežodį: „Boba į laivą – lauk nelaimės.“
Kai mano įgula panašiai pajuokauja, sakau: „Su manimi išlieka tik stipriausieji.“ Pagarbą pelnome savo darbais, tinkamu elgesiu ir gražiu bendravimu.
„Išmesk šiukšles už borto“ – šis jūreivių priežodis perkeltine prasme tinka ir sausumoje, kai norima patarti nesileisti į smulkmenas, neteršti savo galvos neigiamais dalykais, atsiriboti nuo negatyvių asmenų... O kaip dėl šiukšlių už borto tiesiogine prasme?
Tarptautinės taisyklės leidžia tam tikras atliekas iš laivo išmesti į jūrą. Yra apibrėžti aplinkosauginiai reikalavimai, kokiu atstumu nuo kranto galima tai daryti ir ką galima išmesti. Tarkim, kai kur leidžiama 12 jūrmylių – maždaug 24 km – nuo kranto išpilti maisto atliekas. Mes stengiamės to nedaryti, grįžę į krantą atliekas priduodame tvarkyti.
Ar tėvai labai jaudinasi, kad dirbate jūroje?
Tėtis žvelgia ramiai, o mama iš pradžių labai jaudindavosi, ypač kai nebūdavo telefono ryšio. Dabar apsiprato, žino, kas ir kaip.
Ta pati įgula, tos pačios vachtos, ta pati banguojanti jūra... Kas praskaidrina Jūsų darbo rutiną?
Įvairūs mokymai, plaukimas į užsienio uostus, susitikimai su kitų šalių karinių struktūrų atstovais, tradicija tapusios šventės. Per vieną jų – Jūros šventę – organizuojama vainikų nuleidimo į jūrą ceremonija žuvusiesiems pagerbti, kurioje dalyvauja Lietuvos Respublikos prezidentas. Kartą patrulinis laivas „Aukštaitis“ (P14) į jūrą plukdė Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Liko labai šilti prisiminimai, gero, tvirto, pozityvaus žmogaus įvaizdis. Paprašiau: „Ar būtų galima su Jumis nusifotografuoti? Noriu mamai nusiųsti, kad kaimynėms galėtų pasigirti.“ Iškart sutiko. Tai žmogus, į kurį norėčiau lygiuotis. Na, o praėjusią vasarą, per tą pačią šventę su mumis jūra keliavo Prezidentas Gitanas Nausėda. Su šia asmenybe man jau buvo drąsiau pabendrauti. Gal darbo patirtis ir asmeninė branda suteikė drąsos.
Ar darbas tarp vyrų keičia moterį?
Mano draugė sako, kad moku nuveikti vyriškus darbus. Tikrai neverkšlensiu, jei reikės pasikeisti padangą. Vieną rytą radau nuleistą. Juk nepulsiu visam pasauliui skambinti – oi, kokia aš vargšė, padėkit. Ne. Pasikėliau automobilį, uždėjau atsarginę, nuvažiavau į dirbtuves, kad sutvarkytų prakiurusią. Meistrai stebėjosi, kad moteris pati padangą pasikeitė. Nesudėtinga atsukti kelis varžtus, uždėti kitą ir prisukti.
Matau žiedelį ant Jūsų piršto. Neseniai sukūrėte šeimą?
Taip, ne per seniausiai susituokėme. Mano vyras Aivaras – taip pat Lietuvos karinių jūrų pajėgų karys.
Tarnybinis romanas?
Nežinau, ar tarnybinis. Buvome draugai, paskui nusprendėme pabandyti pabūti kartu. Ir taip išėjo, kad sukūrėme šeimą.
Pavardės nepakeitėte?
Nematau prasmės. Jeigu tavo gyvenimo tikslas yra sukurti šeimą ir pasikeisti pavardę arba saugoti tradicijas, šis motyvas yra svarbus. Keičiant pavardę, reikia keisti daug dokumentų. Paprasčiau pasilikti mergautinę. Man teko labai tolerantiškas ir supratingas vyras, jis sakė: „Koks skirtumas, kokia pavardė. Svarbiausia, kad esi mano žmogus.“ Jis taip pat yra mano mylimas žmogus, mes esame kartu, ir tai yra svarbiausia. O kaip mes vienas kitą vadinsime – tai jau mūsų susitarimo reikalas. Mano vyras mane labai stipriai palaiko, yra mano stiprioji pusė, į jį galiu tvirtai atsiremti.
Ar turite tą patį karinį laipsnį?
Ne, jo laipsnis žemesnis. Taigi turiu teisę jam vadovauti ir darbe, ir namie (juokiasi). Paprastai juk moterys namie vadovauja?
Budite kartu?
Ne.
Ar vyras nepavyduliauja, kad dirbate viena tarp būrio pavaldinių?
Nežinau, nesakė. Mes dirbame atsakingą darbą, žinome, ką turime ir ko neturime daryti. Pasitikiu juo, o jis pasitiki manimi. Žinojome, su kuo gyvenimą kuriame. Bendra profesija mums leidžia lengviau susikalbėti.
Jei susilauksite atžalos, vienam teks likti krante.
Mudu vaikų artimiausiu metu neplanuojame, gal net ir nenorime. Kaip bus po trejų ar ketverių metų, nežinau.
Ar daug tarnybos rūpesčių abu su vyru parsinešate į namus?
Kad ir kaip nesinori, bet parsineši. Manau, bet kuri pora dalijasi namie savo darbo džiaugsmais ir rūpesčiais. Nesame išimtis.
Įgula – antroji šeima, tiesa? Kokias tradicijas puoselėjate?
Mūsų pajėgos dar yra jaunos, bet, kaip sakė vienas karininkas, istoriją ir tradicijas kuriame kiekvieną dieną. Įgula yra antra šeima, kartu daug laiko praleidžiame. Sveikiname vieni kitus gimtadienio, tuoktuvių, vaikų gimimo progomis. Jei atsitinka nelaimė, padedame, pabūname šalia. Ypatingomis progomis surenkame vokelį – taip simboliškai parodome dėmesį.
Esame vieni nuo kitų priklausomi. Jei ateisiu į darbą pikta ir ant visų šauksiu, galbūt apšauksiu ir tą žmogų, kuriam diena taip pat nekokia, jis įsižeis ir neatliks gerai savo pareigų, mes sustosim. Namuose juk irgi sustoja gyvenimas, kai pykstamasi. Negaliu sau leisti atsinešti į darbą asmeninių problemų. Man svarbu palaikyti gerą atmosferą, gražų ir profesionalų ryšį su kitais.
Ar nepabosta vis ta pati uniforma?
Uniforma – labai patogus dalykas. Nereikia kiekvieną rytą galvoti, kaip čia apsirengti. Sutaupai nemažai laiko. Įšoku į džinsus, paskui – į mašiną, atvažiuoju į darbą, persirengiu uniformą. Šukuosena turi būti tvarkinga, plaukai surišti, makiažas subtilus, minimalus, bet man jo ir nereikia. Kasdienė uniforma tokia pati kaip ir kolegų vyrų, na, o mano ceremonijų uniformą papildo sijonas, kitokio modelio kepurė.
Minėjote, kad norite lygiuotis į vyresnėlį brolį Regimantą. Kodėl?
Jis už mane vyresnis. Kai buvome vaikai, vienas kitą skriausdavome, pasipešdavome, o dabar puikiai sutariame, vienas kitą gerai suprantame. Jis yra mano brolis iš didžiosios raidės, mano nuodėmklausys ir patarėjas, pavyzdys, kokius santykius reikia puoselėti šeimoje. Jis turi gražią šeimą, labai gera pas juos nuvažiuoti, pabūti.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Abu su vyru esame namisėdos. Gera grįžti namo ir nieko nedaryti. Močiutė ir mama mane išmokė rankdarbių, mėgstu megzti. Skaičiuoju akis – galva pailsi. Skaitau knygas, žiūriu filmus, mėgstame pasivažinėti dviračiu, išeiti į gamtą. Eksperimentuojame virtuvėje.
Nesame vakarėlių mėgėjai, klubų lankytojai, turime savo draugų kompaniją, gera su jais susitikti. Karantinas apribojo susitikimus, bet mums abiem patinka būti namie. Taip pat stengiamės skirti laiko ir savo šeimoms, aplankyti tėvus, kitus artimus giminaičius. Kai pradėjome kurti bendrą gyvenimą, teko pakoreguoti savo įpročius ir laiką abiejų šeimoms paskirstyti tolygiai. Vieną savaitgalį per mėnesį eidavome į koncertą, teatrą.
Kas yra meilė?
Meilė man – noras būti kartu su kitu žmogumi nesitikint už tai atlygio, kai tiesiog gera būti. Meilę galime parodyti darbais, jausmais. Toks yra ir mano pasirinkimas būti kartu su Aivaru. Tada jaučiuosi rami ir tvirta, savo vietoje, savo batuose. Žinau, ką darau, ir žinau, kad šalia yra žmogus, kuris mane palaikys, padės, patars. Meilė – tai pasitikėjimas ir tikėjimas vienas kitu. Tuokdamiesi prisiekėme mylėti ir gerbti vienas kitą visais gyvenimo atvejais. Tai yra mūsų įsipareigojimas padaryti viską, kad kitam būtų gerai. Meilė man yra darbas dėl kito ir pačiai su savimi bei saugumo jausmas.
Keliais štrichais
„Mano darbas labai reikalingas mūsų valstybei, esu priversta nuolat mokytis, tobulėti, skaityti, sužinoti daug naujų dalykų. Man tai patinka.“
„Galėčiau tinginiauti, nieko neveikti, jeigu manęs niekas iš šalies neragintų.“
„Darbe stengiuosi įstatyti save į rėmus ir būti gera KJP karininkė. Esu pareiginga, draugiška, sutariu su įgula. Noriu tikėti, kad ir už tarnybos tvoros esu draugiška, žodžio žmogus, kuriuo galima pasitikėti.“
„Esu degtukas: jeigu man kas nors nepatinka, užsiplieskiu, supykstu, bet greitai ir užgęstu, pykčio ilgai nelaikau. Žmonės sako, kad mano emocijas atspindi veidas. Esu užsispyrusi.“
„Mėgstu šilumą, ilgas vasaros dienas. Žiemą – gražu, bet viską gadina šaltis.“
„Keliuosi šeštą, esu energinga rytais.“
„Nors prie mūsų namo yra žemės, sodininkavimu, gėlininkyste neužsiimu, nes nėra tam laiko, o gal ir noro. Man net žolę nupjauti gaila laiko. Galėčiau pasitiesti ją imituojantį kilimėlį, ir būtų gerai.“
„Visi buities daiktai, kuriuos įsigyju, turi palengvinti gyvenimą. Daiktai turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai.“
