Nepaprastasis ir įgaliotasis Norvegijos karalystės ambasadorius Lietuvoje Karstenas Klepsvikas (67 m.) jau planuoja, kaip leis dienas išėjęs užtarnauto poilsio, tad jo mintys dažniausiai sukasi apie buriavimą, o ponia Heidi toliau uoliai mokosi lietuvių kalbos. Tris kartus per savaitę į Norvegijos karalystės ambasados rezidenciją užsuka lietuvių kalbos mokytoja. Rezultatais H. Klepsvik gali didžiuotis – ji sklandžiai dėlioja lietuviškus sakinius ir tvirtina, kad lietuvių kalba pasirodė nesanti tokia sunki, kaip yra įprasta manyti. Grįžusi namo į gimtąją Norvegiją ambasadoriaus žmona imsis savo pomėgio – kurs keramikos dirbinius ir lauks į svečius atvykstant draugų iš Lietuvos.
Kas atsitiko, kad nusprendėte mokytis lietuvių kalbos?
Mokydamasis kalbos daug sužinai apie šalies istoriją ir kultūrą. Tai tarsi dovana, kurią gauni darydamas namų darbus. Palyginti su kitomis Skandinavijos šalimis, Norvegijoje nuolat gyvena daugiausia emigrantų iš Lietuvos – daugiau nei 40 tūkstančių, o dar daug yra ir tokių žmonių, kurie gyvena per dvi šalis – atvažiuoja dirbti terminuotų darbų, paskui kuriam laikui vėl grįžta namo. Lenkai – jų Norvegijoje taip pat yra daug – labiau linkę telktis rytiniame šalies krašte, lietuviai – vakariniame, o mes kaip tik ten turime vasarnamį, todėl susiradau keletą lietuvių draugų, kuriems Norvegija yra tapusi nuolatine gyvenamąja vieta. Tai atsitiko dar prieš mums išvykstant į Lenkiją (Norvegijos karalystės nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Lenkijoje K. Klepsvikas buvo 2013–2018 m.). Keli lietuviai dirba mano vyrui ir jo broliams priklausančioje bendrovėje „North Sea Shipping“. Puikiai kalba norvegiškai, bet spausiu juos kalbėti su manimi lietuviškai, kad nepamirščiau.
Tikriausiai Lietuvoje įsigijote nemažai draugų, – atvažiuos į svečius, padės tobulinti kalbos įgūdžius.
Taip, jau pažadėjo.
Turite kariuomenės kapitonės laipsnį. Kodėl savo karjeros pradžioje pasirinkote karybos sritį?
Pasirinkau atsitiktinai. Mano gimtasis miestelis Gryllefjordas buvo toks mažas, kad studijuoti neišvengiamai turėjai kraustytis į didesnį miestą. Tame, į kurį išvažiavau, buvo dislokuota kariuomenė. Tiesa, karjerą pradėjau banke, bet man ten nelabai patiko, todėl, dar būdama civilė, pasirinkau pereiti dirbti į kariuomenę. Kai tik karininkų mokyklos paskelbė, kad priima studijuoti merginas, mano viršininkas paragino stoti. Jis pastebėjo, kad ne tik dirbu, bet ir išties domiuosi tuo, kas vyksta kariuomenėje. Iki 1978-ųjų moterų Norvegijos ginkluotosiose pajėgose nebuvo, tad aš – viena pirmųjų. Pamenu, kaip iš Amerikos atplaukė didžiulis karinis laivas. Didžiulėse karinėse pratybose dalyvavo kariai iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos, JAV, Nyderlandų. Tarp daugiau nei 20-ies tūkstančių vyrų buvau vienintelė moteris. Pagal amerikiečių taisykles, neturėjau teisės pakilti ant laivo denio, tad vadovybei teko siųsti telegramą į JAV ir parūpinti man leidimą. Įžengiau į denį su keliais kitais karininkais. Iš priekio negalėjai atskirti, kokios aš lyties, mat plaukus buvo įsakyta slėpti po galvos apdangalu. Aš buvau susipynusi dvi ilgas kasas. Tik tada, kai pražygiavau pro vyrus, jie pastebėjo kasas ir suprato, kad esu moteris. Nuaidėjo didžiulis nuostabos šūksnis.
Kur susikirto Jūsų ir Jūsų vyro keliai?
Tarnaudama kariuomenėje buvau pasiųsta dirbti į Vašingtoną. Norvegijos ambasadoje dirbo jaunas diplomatas, jis vėliau tapo mano vyru (juokiasi). Amerikoje su pertrauka – buvome grįžę į Norvegiją – pragyvenome devynerius metus. Vašingtone, kai dar tarnavau kariuomenėje, taip pat turėjau darbą ambasadoje, o grįžusi į Oslą darbavausi jau kaip civilė policijoje, vadovavau ekonomikos skyriui. 1995–1999 m. Karstenas Vašingtone, Norvegijos ambasadoje, ėjo misijos vadovo pavaduotojo pareigas, o aš darbo nebeturėjau. Nusprendžiau savanoriauti hospise. Taip atsitiko, kad mano labai artimas draugas norvegas Stigas, grenadierius, susirgo AIDS. Jis manimi rūpinosi, kai pradėjau dirbti ambasadoje, nes tuo metu buvau išsiskyrusi, viena auginau sūnų. Grįžusi į Ameriką antrąkart, radau jį jau sergantį, o mirė hospise. Lankiau Stigą kasdien, kol užmerkė akis amžiams, o tada sau pasižadėjau pradėti čia savanoriauti.
Labai nelengvas pasirinkimas – lydėti sunkiai sergančius žmones į paskutinę kelionę.
Buvau netipiška ambasadorienė, nes daugelis kitų žmonų eidavo priešpiečių ir vyno, o aš – į slaugos ligoninę. Ta, kurioje dirbau, buvo labai graži, su daugybe paveikslų, priminė namų aplinką, bet visi čia atvykdavo numirti. Ilgiausiai žmogus šiame hospise ištempė vienuolika dienų. Mačiau, kiek naudos merdėjantiems žmonėms gali duoti paprasčiausias bendravimas. Dvasiškai tai buvo pats turtingiausias mano gyvenimo laikotarpis, prasmingiausias mano kada nors atliktas darbas.
Kasdien teikti emocinę pagalbą žmonėmis, kuriems jau niekas negali padėti, – didelis atsidavimas. Buvo sunku?
Savanoriavau ketverius su puse metų – tris kartus per savaitę. Pamenu antreprenerį, kuris sirgo vėžiu. Tas vyras dėl ligos buvo praradęs dantis. Kartą paprašė išskalbti jo drabužius, nes hospiso naudojami detergentai erzino odą. Padariau tą paslaugą. Be manęs, hospise dirbo daugiau padėjėjų iš įvairių šalių. Buvo tokia indė Uma. Pamenu, kaip jis pasakė, kad tik mane ir Umą nori matyti šalia savęs. Pamenu dieną, kai tas vyras mirė. Buvome pakviesti į priėmimą Australijos ambasadoje. Kai man paskambino, Karstenui pasakiau, kad turiu važiuoti namo, nes nieko daugiau nebegaliu daryti, noriu tik užsidaryti ir verkti. Vyras net pyktelėjo, mudu šiek tiek pasiginčijome. Dažnas AIDS sergantis žmogus nenorėjo, kad artimieji žinotų apie ligą, todėl jų visai niekas nelankydavo. Su kai kuriais hospiso pacientais labiau suartėdavome, kiti tiesiog gudėdavo panirę į komą, o aš laikydavau juos už rankos, – sakoma, kad komos ištikti žmonės gali tai justi. Vis dėlto ne visos darbo dienos būdavo tokios sunkios. Ligonių aplankyti atvykusiems artimiesiems padarydavau kavos, rašydavau laiškus, darydavau daug darbų. Pamenu, kartą nuostabiai graži afroamerikietė manęs paprašė cigaretės. Žinoma, gydytojai jai neleido rūkyti. Pamaniau, kad galbūt poryt jos jau nebus tarp gyvųjų, tai kodėl tokiam žmogui turi būti draudžiama surūkyti galbūt paskutinę cigaretę? Kiekvienas kambarys turėjo atskirą išėjimą į sodelį, todėl išstūmiau ten jos vežimėlį, uždarėme duris ir sutraukėme po dūmą. Visi profesionalūs slaugytojai labai pyko, nes užuodė nuo manęs sklindantį tabako kvapą, bet ką tu man padarysi? Juk buvau savanorė, negaunanti algos, tad net atleisti neišėjo (juokiasi).
Kas Jus užgrūdino?
Mano gimtasis Gryllefjordas – žvejų kaimelis Norvegijos šiaurėje esančioje saloje. Sakyčiau, labai egzotiška vieta. Žiemą saulė nepakyla, o vasarą nenusileidžia visas 24 valandas. Ten labai rūsčios klimato sąlygos. Vaikystėje nuolat girdėdavau, kad kieno nors tėtis nuskendo vandenyne, – vienintelis beveik visų vietinių vyrų pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba. Bet kokiu oru jie turėdavo sėsti į savo mažas valtis ir plaukti žuvų. Kito pasirinkimo nebuvo.
Ambasados rezidencijoje gausu Jūsų kurtų nuostabių keramikos dirbinių. Kaip atradote šį pomėgį?
2000-aisiais, kai grįžome iš Amerikos į Oslą, pradėjau dirbti savivaldybėje, darbo užmokesčio tarnyboje, buvau atsakinga už tai, kad daugiau nei 12 tūkstančių asmenų gautų atlygį. Nuostabus darbas, labai jį mėgau, bet buvau pasinėrusi į jį visa galva – po darbo dar aptarinėdavau reikalus su vyru, o naktį net sapnuodavau, kaip kažką tvarkau. Tada atsirado keramika – kaip išsigelbėjimas. Tai buvo prieš maždaug devynerius metus. Būtinai turiu papasakoti, kaip išėjau iš darbo. Mano viršininkė pakvietė visus skyrių vadovus į seminarą, kad motyvuotų kitais metais užsiimti veikla. Vienas aktorius ten skaitė norvegų poeto eiles. Jo žodžiai – jeigu nori gyventi taip, kaip visada svajojai, turėtum paskubėti, nes vartai gali užsidaryti – pataikė man tiesiai į širdį. Kadangi sėdėjau šalia savo bosės, palinkau ir sušnabždėjau, kad rytoj išeinu iš darbo. Ji paprašė to nedaryti. Pažadėjau pagalvoti iki ryto, bet perspėjau, kad dar niekada nebuvau tokia tikra dėl savo sprendimo. Žinoma, ryte ji manęs paprašė likti bent tol, kol įgyvendinsiu savo jau pradėtus projektus, o šių turėjau daug. Pasilikau dar metams, o kai išaušo paskutinė mano darbo diena, grįžau namo ir ėmiau rypuoti: „O, Dieve, ką aš padariau!“ Nežinojau, ką veikti, nebuvau pratusi prie tokios padėties.
Kaip tada pasisuko gyvenimas?
Kasdien eidavau pasivaikščioti bent po dvi valandas prie jūros. Vieną dieną netoli mūsų namų pamačiau smulkią moterį – argentinietę, ji nešė iš pastato didžiulį keramikos darbą. Pastatė jį prie įėjimo, aš žvilgtelėjau vidun. Dirbtuvėse. Pamačiau daugiau keramikos darbų ir paprašiau menininkės, kad priimtų į mokines. Buvo nepaprastai įdomu, o dar ir mano mokytojos argentinietiškas temperamentas pridėdavo spalvų.
Į Lietuvą pirmąkart atvykote daugiau nei prieš dvejus metus. Kaip buvote sutikti?
Į Vilnių atvažiavome tiesiai iš Varšuvos. Buvo suplanuota, kad kelsimės rugpjūtį, bet Lenkijoje sužinojau, kad sergu vėžiu. Reikėjo baigti gydymą, todėl atvykome tik gruodį. Dėl chemoterapijos nuolat jaučiau šaltį. Sesutės buvo perspėjusios net šaldytuvo neatidaryti neužsimovus pirštinių, o prie šaldiklio apskritai nesiartinti. Lauke būtinai reikėdavo užsimuturiuoti veidą šaliku. Tą žiemą visą Europą, Vilnių – taip pat, kaustė šaltis. Buvo sekmadienis, aš jau seniai sėdėjau užsidariusi namuose, tad Karstenas pasakė, jog mudviem vis dėlto reikėtų išeiti į lauką. Patraukėme į senamiestį, bet pakeliui man pasidarė taip šalta, kad atrodė – tuoj mirsiu. Pamatėme mažutėlytį restoraną, gal net ne restoraną, o kavinę ar barą, – ten buvo vos trys ar keturi staliukai. Karstenas užsisakė vyno, o aš arbatos. Užeigos savininkai buvo tango šokėjai. Vienas jų – Evaldas – atidžiai mane stebėjo. Buvau labai sulysusi, drebėjau iš šalčio. Ir tada jis padarė tai, ko gyvenime nepamirši – atnešė man didžiulį gabalą gražiausio pyrago. Pasijutau nepaprastai gerai. Juk buvome svetimoje šalyje, ir štai visiškai nepažįstamas žmogus parodė tokį rūpestį. Paskui mes, žinoma, susidraugavome.
Tokį atidumą jautėme ne kartą. Skiriamuosius raštus Prezidentei Daliai Grybauskaitei mano vyras įteikė 2018-ųjų sausio 16 d. Po šios gražios ceremonijos Prezidentas fotografuojasi su ambasadoriumi. Aš ką tik buvau baigusi chemoterapijos kursą, buvau labai liesa, svėriau vos trisdešimt šešis kilogramus. Stovėjau atokiau, o Dalia Grybauskaitė mane pamatė ir pakvietė nusifotografuoti visiems kartu. Vėliau susidūrėme vasaros viduryje Botanikos sode, kur tradiciškai Skandinavijos ir Baltijos šalių gyventojai susirenka į vidurvasario šventę. Prezidentė priėjo tiesiai prie manęs ir paklausė, kaip laikausi. Taip pat gražiai ji elgėsi ir su manęs aplankyti tada atvykusia mano seserimi. Dabartinio Prezidento žmona Diana Nausėdienė irgi labai maloni bei atidi, susitikome Vilniaus rotušėje vykstančioje Tarptautinėje Kalėdų labdaros mugėje, kurią organizuoja užsienio diplomatų žmonos ir Lietuvos atstovės. Jūsų šalies gyventojai nepaprastai dosnūs. Niekur nesu mačiusi tokių dalykų, kad labdarą renkantiems žmonėms aukotojas net dėkotų už galimybę prisidėti.
Kaip sureagavote sužinojusi vėžio diagnozę?
Kai susiduri su tokia liga, supranti, koks stiprus iš tikrųjų esi. Iki tos dienos, kai sužinojau diagnozę, maniau, kad gyvensiu amžinai (juokiasi). Buvau labai aktyvi. Su vyru daug keliavome, kūriau keramiką, sportavau. Ir staiga toks šokas. Prognozės buvo labai blogos. Kartą Karstenui pasakiau, kad dabar atsisėsiu ir labai labai savęs gailėsiu, išjausiu viską, bet rytoj man viskas bus gerai. Taip ir atsitiko: aš atsikėliau ir ėmiau kautis su liga. Kaip kitaip? Jei to nedarysi, liks tik gultis į mirties patalą. Sunku buvo pasakyti apie ligą mūsų sūnui, ypač – anūkams. Bet iš esmės artimuosius nuramini ne žodžiais, o tuo, kaip gyveni, ar jautiesi laimingas, kad gali matyti saulę.
Mane operavo vienas žymiausių Lenkijos ginekologų. Profesorius dabar yra mano geriausias draugas Lenkijoje, o Lietuvoje toks man yra verslininkas Žilvinas Grigaitis. Profesorius jau ir Vilniuje yra buvęs keletą kartų, tiesiog įsimylėjo šį miestą. Kalbamės kartą per savaitę, ir visai neseniai jis pasakė, kad pirmasis miestas, kurį aplankys, kai tik, pasibaigus karantinui, atsidarys sienos, bus Vilnius. O juk jei ne mano liga, mes su profesoriumi niekada nebūtume susipažinę. Tad visur yra šviesioji pusė. Apskritai tiek Lenkijos, tiek Lietuvos istorija yra įspūdingos. Šios šalys – pakilusios iš pelenų, tikri deimantai. Turite savimi labai didžiuotis, o sovietinė praeitis – tai ne jūsų kaltė.
Ar pavyko įveikti ligą?
Dabar jaučiuosi gerai, bet tada padėtis buvo komplikuota. Iš pradžių gydytojai manė, kad auglys yra vienoje vietoje, bet iš tikrųjų piktybinis darinys buvo pasklidęs po visą pilvo ertmę. Operuoti manęs buvo tiesiog neįmanoma. Be to, atlikus dar išsamesnius tyrimus paaiškėjo, kad vėžys itin retas, tad vienintelė viltis – labai retas gydymo būdas. Profesorius sėdo naršyti internete, kuriose šalyse šis metodas taikomas. Po trijų valandų rado keletą vietų. Mums tiesiog pasisekė, kad Norvegija – viena jų.
Pasidalykite įspūdžiais iš fotosesijos mūsų žurnalui. Ar mėgstate puoštis?
Makiažo meistrė ir plaukų stilistė padėjo man atsipalaiduoti, fotografas buvo labai ramus ir profesionalus, o Žilvinas tiesiog skraidė aplink kaip tornadas rinkdamas įvaizdžius. Vilniuje nepaprastai mėgstu apsipirkti, užsuku ir į parduotuves „Armani“, „Max Mara“, „Du broliai“. Drabužių turiu gal net per daug, bet kadangi mėgstu klasikinį stilių, daugelis mano turimų paprasčiausiai neišeina iš mados. Tarkim, turiu 1978-aisiais Osle pirktą švarką ir dar daugiau visokių drabužių, kuriems 15–20 metų.
Vilnius po truputį Jums tapo savas, o štai jau visai netrukus teks atsisveikinti.
Bus liūdna išvykti. Man atrodo, kad lietuvių ir norvegų mentalitetas panašus. Vienas žymus kino režisierius norvegas – dabar jis gyvena Holivude – buvo atvykęs į Vilnių filmuoti, ir mes daug kur lankėmės kartu. Mūsų šalies kino pramonė gana dažnai renkasi Lietuvą, nes norvegai labai vertina lietuvių paslaugumą ir profesionalumą. Taigi vienoje vietoje, kur tąkart buvo filmuojama, su manimi panoro pasisveikinti pastato savininkas. Nustebau. Kad kas nors gali norėti pasilabinti su ambasadoriumi, suprantu, bet koks tikslas pasisveikinti asmeniškai su manimi? Pasirodė, kad jis – mano keramikos mokytojos dieveris, todėl buvo tiek daug apie mane girdėjęs, kad veikiausiai ėmė manyti, jog mane jau pažįsta (juokiasi).
Lietuvoje turime du Norvegijos konsulus, Lenkijoje – tris. Jie visi labai malonūs žmonės. Kaune ir Klaipėdoje ne kartą viešėjome konsulų namuose. Abu mūsų anūkai – mūsų jau 48-erių metų sūnaus atžalos – taip pat labai mėgsta leisti laiką Vilniuje.
Ką veiksite grįžusi į Norvegiją?
Imsiuosi keramikos, galbūt net surengsiu parodą, jau turiu gavusi kvietimą, bet reikia gerai pasiruošti. Mano mokytoja buvo labai griežta, kartais net priversdavo pravirkti, bet daug ko išmokau, o dabar noriu pradėti mokytis žiesti.
Be abejo, tęsiu lietuvių kalbos pamokas, taip pat – ir lenkų. Pastarosios pradėjau mokytis gyvendama Lenkijoje. Mokytis kalbų labai smagu, tad galbūt atnaujinsiu dar ir mokykloje įgytas vokiečių kalbos žinias. Man patinka individualios pamokos, tad turėsiu rasti mokytoją Norvegijoje. Lietuvių kalba labai graži, ir man jos mokytis smagu.
Makiažas - Simonos Broks („Make Up For Ever“). Plaukų stilius - Rimos Jankauskienės („RJ hair culture“). Stilius ir apranga - Žilvino Grigaičio
