Samanta Muzikevičienė
Samanta, kodėl einate asmeninio augimo keliu, kas Jums neleidžia sėdėti vietoje?
Kai atradau šį kelią, kai atradau žinias, kurios man padėjo iškilti iš pelenų, kai pamačiau, koks gražus ir laimingas mano gyvenimas gali būti, noriu toliau eiti šiuo keliu. Pasikeitė mano aplinka, žmonės aplink, mintys, suvokimas ir gyvenimo, Visatos matymas. Kuo labiau brendu į šią upę, tuo daugiau klausimų kyla ir didesnis noras rasti atsakymus į juos. Jaučiu entuziazmą augti ir evoliucionuoti.
Daugelį žmonių keičia, kelia pamokos – tam tikri nepatogūs įvykiai. Kas Jums buvo taip nepatogu, kad pasinėrėte į savęs esmės paieškų gelmę?
Domėtis saviugda pradėjau prieš kelerius metus, tačiau tik patyrusi skausmingą smūgį – skyrybas – ir pajutusi, ką reiškia būti tamsioje, gilioje duobėje, kai negali įžvelgti šviesos, o galbūt tuo metu neleidau sau to padaryti, pradėjau ypač nerti į savo gelmes. Giluminis noras išsikapstyti iš tos duobės padėjo man eiti transformacijos keliu. Pradėjau daug skaityti, domėtis, kas esu, kodėl aš čia, ką man bando pasakyti Visata per tam tikrus įvykius. Labai greitai pradėjau mokytis, kelti save iš pelenų. Ir iki šiol matau tik augimo kelią.
Ar manote, kad didžiausios asmenybės transformacijos gali vykti tik per sunkumą? Ar galima tobulėti per malonumą?
Manau, galime tobulėti per malonumą, tačiau retas kuris taip auga ir eina evoliucijos keliu. Visgi esu sutikusi žmonių, kurie tobulėja visada būdami laimės būsenos. Įvairūs sunkūs gyvenimo periodai ateina, kai žmogus pats nemato, kad turi kažką savo gyvenime pakeisti, kad eina ne savo, o visuomenės, tėvų, draugų primestu keliu. Ir tai yra Dievo pirštas, jis rodo, kad žmogui laikas atsibusti, juk visiškai savęs nemyli. Aukštyn galvą ir mėgaukis gyvenimu!
Labai svarbu yra būti dėkingam už viską – ir už skaudžius iššūkius, ir už laimingus nutikimus, nes viskas, kas mums nutinka, reikalinga, kad augtume. Taip pat tai labai svarbu, jei turite nuoskaudų, atleisti tam žmogui ir atlaisvinti energiją, nes atleidimas atveria naujus gražius kelius.
Ką pati turi dar išsiugdyti ar kokius neteisingus įsitikinimus paleisti?
Ribojančius įsitikinimus atrandu, pakeičiu į teigiamą teiginį ir transformuoju mintis, tačiau praeina laiko, ir, būna, išlenda naujas ribojantis įsitikinimas. Labai svarbu juos pastebėti ir pakeisti. Aš dirbu mėgstamą darbą, dalinuosi žiniomis vesdama kvėpavimo sesijas. Atradau, kad kartais jaučiu drovumą dalintis žiniomis, nors kai kuriomis temomis jau turiu patirties, tad labai džiaugiuosi, kad tai pamačiau, ir dabar save vertinu su dideliu pasitikėjimu.
Seniau dvasiniai ieškotojai atsiskirdavo nuo visuomenės, atsitraukdavo medituoti į Himalajus ar ašramus kitose energiškai palankiose vietose. Šiandien vis daugiau žmonių dvasinio nušvitimo siekia neatsitraukdami nuo visuomenės, priešingai – dalindamiesi tuo, ką atranda, ką išjaučia. Kaip manote, kodėl taip vyksta?
Manau, todėl, kad, net patyrus tą palaimingą Samadhi būseną, labai svarbu savo žiniomis, palaima dalintis su kitais. Žinoma, yra žmonių, kurie nušvito ir atsiskyrė nuo visų, tačiau net ir įvairiuose šventraščiuose sakoma, kad pagrindinis gyvenimo tikslas yra nušvitimas, tačiau tuo neužbaigti savo kelio, o toliau dalintis sukaupta išmintimi, kol siela nusprendžia palikti kūną.
Mano akimis, eate drąsi moteris – viena vykote ir keliavote po Balį su dviem vaikais. Iš kur tokia drąsa?
Kai vykau į dievų žeme vadinamą Balio salą, jau išgyvenau transformacijas. Nejutau nei kruopelytės baimės, nors vykau viena su šešių mėnesių sūnumi ir septynmete dukra. Tai – mano svajonių sala, labai norėjau ten pailsėti, patirti, galbūt ir pabėgti nuo sunkumų. Supratau vieną dalyką – kai žmogus tiki savimi, žino, kad viską sugebės, tada norai pildosi, Visata laimina.
Turėjau apytikslį planą, nors būdami ten kartais keitėme tai, ką buvome numatę, tačiau, žinoma, pasidomėjau sala, daiktais, kuriais reiktų pasirūpinti vykstant su vaikais. Buvo pasakiška kelionė. Į šią salą po pusmečio vėl grįžau. Visos kelionės parodė man, kad mūsų mintys ir beribis tikėjimas materializuojasi.
Kokios gyvenimo vertybės Jums svarbiausios?
Pastaruoju metu remiuosi šiomis gyvenimo vertybėmis: dvasingas, ramus, tylus protas ir skaidri sąmonė; puiki fizinė sveikata; besąlygiška, laisva nuo prisirišimo meilė; malonus, išmintingas, su atjauta ir priėmimu bendravimas su šeima; tantrinė romantinė draugystė; gausi finansinė laisvė; maloni kūryba.
Kaip suprantate moteriškumą ir vyriškumą? Kiek šie pradai Jums skirtingi ir kiek panašūs?
Kiekvienas mūsų turime ir moteriškąją, ir vyriškąją puses. Labai svarbu išlaikyti balansą, nes tikrai esu sutikusi ne vieną moterį, kuri yra vyriška yang – duodanti energija. Moteris turi būti imlioji pusė, priimanti energija. Taip pat ir vyrai bus laimingi jausdami energinį balansą. Moteriškumas ir vyriškumas man skirtingi dalykai, nes moteris ir vyras yra visiškai skirtingos būtybės. Moteriškumas – tai kūryba, jausmai, rūpinimasis vaikais, namais, meilės skleidimas aplinkui. Vyriškumas – tai gyvenimo pagrindo sukūrimas, stiprybė, tobulėjimas. Jei žvelgti į vyro ir moters bendrystę, tai moteris yra įkvėpėja, o tada vyras veikia. Kai moteris tiki ir palaiko vyrą, jis gali viską.
Kokios vyro savybės Jums yra esminės?
Mane žavi vyrai, kurie yra sąmoningi, medituojantys, sveikai ir atsakingai besimaitinantys (vegetarai arba veganai), sportiški, nuolat tobulėja, skaito knygas, mėgsta keliones, šokį, rūpinasi savo tvirtu gyvenimo pagrindu, myli, palaiko ir nesisavina. Žinoma, tų savybių yra daugiau, tačiau šios man yra aktualiausios.
Ar manote, kad šiame gyvenime vyrui gali nereikėti moters, o moteriai – vyro? Kodėl mus traukia vieną prie kito?
Manau, gali taip būti – vyrui gali nereikėti moters, o moteriai – vyro. Mes ateiname į gyvenimą su bagažu, kad išmoktume tam tikras pamokas ir kad toliau tobulėtume. Tad gali būti, kad meilės ar santykių tema jau išgyventa, ir daugiau tokių pamokų žmogui nereikia, jis jau gyvena kitomis temomis.
Kodėl moterį ir vyrą traukia vieną prie kito? Pirmiausia, kai įsčiose atsiranda siela, ji apsupama dėmesiu, devynis mėnesius neatsiskirdama gyvena su mama, tad gimusiai jau yra poreikis artimo ryšio, rūpesčio ir meilės. Vėliau, kai suauga, savaime norisi pajusti harmoniją, vidinį gėrį, ir štai moteris papildo vyrą, o vyras moterį. Susijungia moteriška ir vyriška energijos, taip atsiranda balansas.
Jurgita Medonė
Jurgita, tiesiog trykštate moteriška kūrybinė energija. Kaip jos pasipildote?
Pasipildau kiekvieną dieną darydama tai, kas atliepia mano vidų. Pildausi medituodama, užsiimdama joga, kvėpuodama, kurdama. Galiu prisipildyti gamindama valgyti ar plaudama indus, jei tik darau tai, kai vidus kviečia tai daryti.
Kai esu pilna, jaučiuosi nuostabiai – savo kelyje, savo vietoje. Jaučiuosi esanti pačiu geriausiu metu ir veikianti pačiu geriausiu įmanomu būdu. Tada galiu daug duoti, ir tas vidinės pilnatvės jausmas matomas išoriškai. Aš einu per gyvenimą klausydamasi širdies.
Kodėl nusprendėte eiti saviugdos keliu ir kas Jus paskatino siekti savirealizacijos?
Daugiausia – smalsumas, vidus, aplinkybės. Dešimtmetį dirbu leidybos srityje, ji suvedė mane su įvairiais žmonėmis – alternatyvios medicinos atstovais, žmonėmis, daugiau jaučiančiais ir matančiais. Taip atėjau iki savo vidaus. Dar giliau į jį nerti paskatino sudėtingi santykiai su man ypatinga siela. Buvo sunku, ieškojau atsakymų ir juos radau.
Kaip manote, ar tam, kad pasiektum vidinę ramybę, palaimą, tą pilnatvės jausmą, kai jauti harmoniją ir liūdėdamas, ir džiaugdamasis, reikia eiti į askezę ir visą gyvenimą siekti išsilaisvinti nuo proto pančių atsiskyrus? Ar įmanoma tai patirti atliekant žemiškus vaidmenis ir kartu medituojant bei atliekant kitas praktikas?
Manau, daugelį žmonių, einančių saviugdos keliu, traukia atsiskirti. Mūsų sielos kažkuriame gyvenime tai jau buvo patyrusios – paskyrusios gyvenimą meditacijai siekiant nušvitimo, ir tai buvo daroma atsiskyrus ašramuose energiškai ypatingose vietose. Subtiliuosiuose pasąmonės lygmenyse tie atsiminimai yra išlikę, todėl mus ir traukia atsiskirti, atsitraukti nuo žemiškų pareigų ir pasinerti į palaimos būseną. Ją gilinti ir padeda meditacija.
Aš taip pat jaučiu norą kuo daugiau laiko skirti praktikoms, meditacijai. Ir kartu suvokiu, kad šiuo gyvenimo Žemėje laikotarpiu dauguma turime veikti ir išorėje – dalintis žiniomis, tuo, kas išjausta ir patirta. Šioje šalyje gimiau ne šiaip sau, į mano gyvenimą vaikas atėjo ne šiaip sau, o kad susietų su žeme ir kad nepabėgčiau į ašramą (juokiasi).
Eiti dvasiniu keliu galima ir atliekant žemiškus vaidmenis – taip įprasminant ne tik viršutinių energinių centrų skleidimąsi, bet ir apatinių, o pastarųjų esmė ir yra jaustis komfortiškai šioje žemiškoje plotmėje.
Kaip manote, kas svarbiausia yra auklėjant atžalas, norint išauginti sąmoningą, mylintį, atjaučiantį vaiką?
Tiesiog leisti jam būti tokiam, koks yra, leisti skleistis duotybėms, kurias atsinešė. Stengtis besąlygiškai mylėti ir priimti.
Kokia yra moteris deivė? Kokias savybes ji turėtų puoselėti?
Išskleidusi savo dievišką moterišką prigimtį ar leidžianti jai skleistis. Priimanti save visokią ir kartu kiekvieną dieną, o gal net ir minutę tobulėjanti. Einanti vedama savo vidinio balso. Nemanau, kad yra vienas šablonas, kaip turėtų atrodyti tokia moteris, kokiu balsu kalbėti ar pan. Kiekviena dailiosios lyties atstovė tiesiog turėtų siekti būsenos, kai kaifuoji pati nuo savęs. Lengva patikrinti – dieną vis pasižiūrėkit į veidrodį. Ar gera save matyti? Ar svaigstat nuo savęs? Ar svaigstat nuo to, ką veikiat? Ar jaučiat savo kūną? Ar jaučiat savo vidų? Ar girdit savo širdį? Ar girdit vidinį balsą? Tai ir yra atsakymas, ar esate moteris deivė.
Koks vyras patrauktų Jūsų dėmesį?
Stiprus, tobulėjantis, einantis į save iki pat šaknų. Ryžtingas, 100 proc. prisiimantis atsakomybę už save. Tvirtai stovintis ant žemės, o viršugalviu jaučiantis dangų. Tai vyras, kuris matytų mane esant deivę ir per kurį reikštųsi Dievas.
Kokios pagrindinės Jūsų gyvenimo vertybės?
Sąmoningas proto valdymas, dvasinis tobulėjimas – dieviškumo skleidimas, šeima, jos puoselėjimas, bendrystė su vyru, taip pat savirealizacija – duotybių skleidimas, galimybės prisidėti prie visuomenės gyvenimo, įvairiapusė laisvė.
Kaip manote, į ką reiktų atkreipti dėmesį siekiant gerų savirealizacijos rezultatų? Nes šiuo metu siūloma labai daug įvairių seminarų, kursų, praktikų…
Man atrodo, gerai, kad įvairių praktikų pasiūla tokia didelė. Tai rodo, jog vis daugiau žmonių eina vidinio augimo keliu. Skirtinguose jo etapuose gali reikėti įvairios praktikos. Visgi visų jų tikslas vienas – vesti į vidinius namus, į išsilaisvinimą nuo netiesos, neteisingų įsitikinimų. Dvasinės, saviugdos praktikos veda į meilę sau ir visa kam. Klausantis vidaus, tampa aišku, kuri praktika vienu ar kitu etapu tinka labiausiai. Visgi manau, kad neįvaldžius sąmoningo kvėpavimo ir meditacijos tas vidinis išlaisvėjimo kelias bus ilgas.
Kodėl tapote vegane? Kaip pasikeitė gyvenimas pakeitus mitybą?
Keisti mitybą nutariau prieš kokius aštuonerius metus. Į šį kelią atvedė meilė, empatija gyvūnams. Vėliau ėmiau domėtis sveikata. Ir nebeliko priežasčių nebūti vegane. Nuo mitybos pokyčių ir prasidėjo mano vidinis augimas, o su tuo mano gyvenime pasikeitė viskas.
Jogos kelias neatsiejamas nuo ahimsos – nekenkimo principo. Yra net ir saviugdos keliu einančių žmonių, kurie sako, kad kai kuriems gali tikti maitintis visaip, tai yra – ir gyvūniniais produktais, tačiau aš taip nemanau. Mano manymu, čia kalba tik nepažadinta empatija, atjauta kitoms gyvoms būtybėms. Nors kiekviena siela ir ateina į gyvenimą susirinkti tam tikrų patirčių, joms nėra būtina patirti kančios. Ir jei aš galiu rinktis – būti ar nebūti tos kančios priežastimi, tai aš renkuosiu nebūti.
Saviugdos keliu eiti pradėję žmonės neretai susiduria su tėvų nepalaikymu, prieštaravimu ir nesupratimu. Kaip besąlygiškai priimti tėvus tokius, kokie jie yra, ir kaip išlaikyti artimą ryšį?
Tiesiog priimti jų nepriėmimą. Nebandyti įtikinti, piršti savo tiesų. Priimti jų nepriėmimą su meile, leisti jiems manyti taip, kaip mano. Ta kritika liaujasi, kai viduje susitaikome su tuo, kad jie šiame gyvenime greičiausiai nepasikeis, t. y. neims gyventi tokio gyvenimo, kokį gyvename mes, ir galbūt net nesupras, kuo mes gyvename.
Kartais reikia tiesiog duoti laiko, erdvės. Ir jiems reikia išmokti priimti tokius kitokius vaikus (šypsosi). Mes atėjome į šį gyvenimą laisvi – nei mes jiems priklausome, nei jie mums.
