Vytarą Radzevičių kalbinome dar karantimo metu gegužę.
Penkiolika ekspedicijų, tarp jų – „Afrika LT“, „Šilko kelias“, „Tuk Tuk Indija“, „Su Būda per džiungles“, „Pagaminta Kinijoje“, „Pakeliui į Balį“ ir kitos... O sakoma, kad lietuviai – sėslūs žemdirbiai. Gal vis dėlto mūsų viduje plaukioja klajoklio genas? Kada pajutote keliautojo pašaukimą?
Manau, lietuviai turi stiprų keliautojo geną, jie po visą pasaulį bastosi. Posakis, kad bet kuriame Žemės rutulio kampelyje sutiksi žvirblį, žydą ir lietuvį, yra teisingas. Kartais atokiausiose vietose, tokiose kaip Pietų Australijos vienkiemis, pamatai Gedimino stulpus ir negali suprasti, kada ir kaip čia buvo atsibastę lietuviai. Mes mėgstame keliauti, esame smalsūs, mobilūs, judrūs, norime daug pamatyti ir sužinoti. Kai atsidarė sienos, neramios, žinių, patirčių, nuotykių trokštančios sielos išsiveržė į kelią. Aš keliauju nuo vaikystės. Mano šviesaus atminimo tėtis ir mama buvo hidrogeologai. Tėtis mane, dar mažiuką, veždavosi į ekspedicijas. Buvo ieškoma požeminio vandens, daromi gręžiniai. Trankydavomės gazikais, miegodavome palapinėse. Man tai atrodė labai romantiška ir įdomu. Mama išleisdavo mane į Žirmūnų penkiaaukščių kiemą tikėdama, kad niekur nedingsiu. Privalėjau žaisti prie namo, kad matytų mane pro langą, bet praeidavo penkios minutės, ir aš jau – dingęs. Man būdavo smalsu patyrinėti pasaulį, atsiveriantį už kiemo ribų.
Tėtis mėgo žvejoti, mane imdavo kartu. Važiuodavome pakeleivingomis mašinomis, paskui dar ilgai eidavome iki ežero ar upės. Žūklė užtrukdavo, likdavome nakvoti gamtoje. Keliavimas man įaugęs į kraują. Man sunku nekeliauti.
Dabar tenka pristabdyti arklius. Feisbuke mačiau gražią Jūsų žmonos Laisvės nuotrauką pavadinimu „Mano kaimietis“. Sėdite susimąstęs prie lietuviškos krosnies ir puodo. Veide – lengva šypsena, tarsi skendėtumėte maloniuose kelionių prisiminimuose. Karantinas – neblogas laikas pagalvoti, ką veiksite toliau?
Šiuo metu, kai kalbamės, jau turėjome su Martynu būti Afrikoje. Daug pastangų įdėjome planuodami mėnesio kelionę per keturias valstybes. Dabar gyvenu įdomiai. Dešimt metų turiu vienkiemį Dzūkijoje, pasitaikius progai, bėgu į jį pabūti. Planavau čia kada nors apsigyventi, taigi dabar yra tarsi pabandymas – visą karantino laikotarpį leidžiu kaime. Man kaimo gyvenimo būdas patinka. Žaviuosi Aliaska ir vietinių žmonių gyvensena. Jų santykis su gamta ypatingas – pagarbus, darnus, tausojantis. Vyrai ima į rankas šautuvą ar meškerę ne tam, kad patenkintų medžioklės instinktą, o tik verčiami išgyvenimo būtinybės. Dabar aš panašiai gyvenu, tik šautuvo neturiu. Tvarkau savo sodybą, sukasiau daržą, sukaliau, mediena įrėminau lysves. Tapsiu daržininku. Baigiu tverti aptvarą – apsaugą nuo laukinių žvėrių, o šį savaitgalį statysiu vištidę. Kaimėju (juokiasi).
Esate miestietis, kaimą atrandate ar jis išnyra iš vaikystės prisiminimų, kai viešėdavote pas senelius?
Seneliai gyveno Pilviškių pakraštyje, netoliese teka Pilvės upelis, už jo plytėjo ganyklos. Su močiute eidavau melžti karvės, visada gaudavau šilto pieno. Kitiems neskanu, o man patikdavo, po vasaros grįždavau su didesniais skruostais (juokiasi). Taip pat mano užduotis būdavo rasti slaptas gūžtas, kur vištos deda kiaušinius, ir juos surinkti. Vartydavau šieną, kaupdavau lysves, ravėdavau, malkas kapodavau ir kraudavau į rietuves. Kaimo darbai man nesvetimi.
Vienkiemyje tarp miškų – vienas?
Pusė šeimos yra Vilniuje, o mudu su sūnumi – čia. Jis įsikūręs antrame aukšte, palėpėje, mokosi nuotoliniu būdu. Įdomu tai, kad tarpukariu šiame name buvo pradinė mokykla.
Vienkiemyje saugiau karantinuotis nei Vilniuje – grynas oras, miškas, jokio svetimo žmogaus...
Džiaugiuosi čia būdamas, kitoks erdvės pojūtis. Vilniuje, tarp keturių sienų, nuveikčiau mažiau. Čia turiu daug veiklos. Ryte atsikeliu, nespėju apsisukti, žiūrėk, ir vakaras. Iš ryto dirbu savo tiesioginį žurnalisto ir redaktoriaus darbą, po pietų sukuosi daržuose, ką nors pjaunu, kalu... Diena prabėga nepastebimai. Suprantu, kaip anksčiau žmonės gyveno nuo šviesos iki tamsos, nuo saulės patekėjimo iki laidos. Per dieną judėjus, vakare nieko nebesinori, griūni į lovą ir miegi.
Ko pasisėjote, pasisodinote?
Stengiuosi sodyboje neišleisti daug pinigų, lysvėms aptverti naudoju medieną, likusią nuo ankstesnių šeimininkų. Ant palangių auga pomidorų, agurkų daigai, kai atšils, persodinsiu į lysves. Esu pasėjęs arbūzų, žirnių, ridikėlių, salotų, bazilikų, krapų, kitokių žolelių, laiškus leidžia svogūnai... Visko neišvardinsiu. Prisipirkau sėklų lyg pirmakursis studentas. Džiaugsmas užsiauginti savų daržovių. Kol naktimis nesitraukė šalnos, laikiau uždengtas agroplėvele. Tikiuosi apsieiti be šiltnamio. Gyvenu gamtos ritmu. Nepaprasta matyti besikalančius pirmuosius daigus, kaip obelys skleidžia žiedus, džiaugiuosi, kai pražysta slyva, kurią nugenėjau.
Matau, gražiai kaime įsikūrėte – baltos sienos, lubos, baltos užuolaidos, šviesu, švaru, gera. Jums nesvetimi ir staliaus darbai? Ar pats atnaujinote seną namą?
Devyneri metai darbo. Buvo čia reikalų. Pažiūri nuotraukas, kaip viskas atrodė... Taip, čia mano ranka pridėta.
Nuo vasario LRT rodo Jūsų kulinarinių kelionių laidą „Pasaulio puodai“. Kaip kilo sumanymas įamžinti egzotiško maisto gaminimo, ragavimo procesus?
Kai su Martynu pradėjome keliauti, iškilo ir maisto klausimas. Aš gaminti moku ir mėgstu. Nuo jaunų dienų virdavau ir kepdavau. Kol tėvai būdavo darbe, reikėdavo pačiam pasimaitinti. Taip pat brolį iš darželio pasiimti, jam vakarienę paruošti. Žiūrėdavau, kaip mama ar močiutė gamina, užsirašydavau receptus.
Kai išplaukdavome į žygius po Lietuvą, visada ruošdavau maistą. Man įdomu suktis prie puodų, patinka matyti, kaip žmonės valgo mano pagamintus patiekalus ir kaip jiems yra skanu.
Į pirmąją kelionę po Afriką leidomės automobiliu. Tada internetas dar nebuvo išplėtotas taip kaip šiandien, nežinojome, kaip tame žemyne teks maitintis, tad aš sukomplektavau visai ekspedicijai maisto – negendančių ir daug vietos neužimančių produktų – mėnesiui. Tarkim, spagečiai, juos paprasčiau sukaišioti į nedideles automobilio ertmes. O kai verdi nedideliame puode, sulaužai. Vežiausi dujinę viryklę. Kartą Maroko dykvietėje sustoję po arganu gaminomės pietus, šovė mintis įamžinti šį procesą. Jie filmavo, kaip aš gaminu, ir visai spontaniškai pasakiau, kad tai yra laida „Pasaulio puodai“. Pavadinimas prigijo, mūsų kelionėse atsirado nuolatinė rubrika. Svečiose šalyse stengdavausi vietiniams pagaminti kokį nors lietuvišką patiekalą. Piečiausiame pasaulio mieste Ušuajoje, Argentinoje (Ugnies Žemės saloje), dariau cepelinus, Indonezijoje kepiau šakotį, nors niekada nebuvau to daręs. Nepavyko įkurti atviros liepsnos krosnies, kepėme ant žarijų, tad susiformavo ne rageliai, o gumbai. Gero skonio gaminį pavadinau gumbočiu. Japonijoje vėdarus gaminau. Tokijo centre yra kavinė, kurioje renkasi užsienio žurnalistai ir gamina vietiniams savo nacionalinius valgius. Iš pradžių japonai nesuprato, kas tie vėdarai. Kai pasakiau, kad tai – bulvių sušiai, patiekalą sušveitė akimirksniu. Per ekspediciją „Banzai“ planavome nardyti. Norėjome parodyti amas – japonų moteris, jūrų gelmėse renkančias perlus ir kitas gėrybes. Įsivaizduokite lagamino turinį – plaukmenys, hidrokostiumas (vežiausi savo, nes pagalvojau, kad Japonijoje tinkamo sau dydžio negausiu, ir buvau teisus), įpakuotos kiaulių žarnos, lašinių bryzas, silkė užkandžiams daryti. Jeigu oro uoste japonas būtų paprašęs atidaryti lagaminą, pamatęs jo turinį būtų nugriuvęs. Be to, skrendant viena žarnų pakuotė nuo slėgių skirtumo praplyšo, kurį laiką draugai manęs šalinosi, nes kvapas buvo nekoks. Bet vėdarai pavyko. Ir silkę su džiovintais baravykais japonai įvertino kaip išskirtinį delikatesą.
Ir pats prisiragavote egzotiškų patiekalų. Kaip lavinote savo kulinarinį žodyną, kad taip įtaigiai „apdainuojate“ skonio, kvapo, estetinius pojūčius? Vėlų vakarą žiūri „Pasaulio puodus“, matai, kaip ragaujate maistą, kyla apetitas, norisi lėkti prie šaldytuvo, bet žinai, kad per karantiną ne kažin ką ten rasi.
Daugelis patiekalų, kuriuos ragauju, yra skanūs, pasakau, ką jaučiu, bet būna ir neskanu. Vietiniai labai jautriai reaguoja į tai, kaip įvertini jų maistą. Stengiuosi būti tolerantiškas ir neišsiduoti, kai neskanu. Žodžių skonio pojūčiams apibūdinti atsiranda savaime. Gal padeda humanitarinis išsilavinimas? Pasakoju tai, ką jaučiu. Kartais kvapas ką nors primena. Vegetaciniai pojūčiai sukelia nemažai malonių prisiminimų. Be to, nuolatinė edukacija. Regis, žmonės gamina ir maitinasi panašiai, bet būna įdomių ingredientų, žolelių, ypač Vietname jų daug naudojama maistui gaminti. Man reikėjo nemažai dirbti, išsiversti į lietuvių kalbą pavadinimus. Įvairovė – milžiniška, pirmą kartą ragauji, bandai suprasti, ką tau tie prieskoniai primena. Išlenda koks nors poskonis, aromatas. Viena žolelė primena krieną, kita – baziliką... Nuolatinė saviedukacija, patirtys.
Bogotos turgus Kolumbijoje, Vietnamo, Kinijos gatvės maistas... Jo turistams patariama vengti, kad „nepasigautų“ hepatito, kitų ligų. Ragavote keptų skruzdėlių, tarakonų, varlių šlaunelių, jūrų kiaulyčių... Regis, niekada niekuo nesibjaurite. Esate geras aktorius ar tikrai joks maistas Jums nekelia pasišlykštėjimo?
Nemanau, kad esu aktorius. Buvo, kai negalėjau nuslėpti, kad man neskanu arba net šlykštu. Pavyzd žiui, sriuba Hošimine, Vietname, kurios net šaukšto nepajėgiau įsidėti į burną, nes baisingai dvokė tarsi šimtą metų neplautas grindų skuduras. Pasišlykštėjimas, kylantis valgant varles ar tarakonus, pasak kinų, – mūsų galvose. Kita vertus, dabar žinome, kokios problemos atsirado iš kinų mitybos, kur toleruojama viskas, kas juda. Sakoma, kad kinai valgo viską, kas turi keturias kojas, išskyrus stalą ir kėdę, bet jeigu būtų geras padažas, sušveistų ir tai. Ekspedicijoje „Pagaminta Kinijoje“ tikrai teko matyti keistų dalykų. Daugelį mums nepriimtinų produktų kinai sieja su sveikatingumu. Tarkim, tiki, kad valgydami kregždžių lizdus sustiprins savo plaučius, o ryklių pelekai padeda įveikti vėžį. Nesu medikas, negaliu tokių dalykų komentuoti, mūsų ir Rytų medicina labai skiriasi, vyksta ginčai, kas yra kas. Taip, kartais būna labai britku. Žiauriai britku buvo Vietname gerti su namine degtine sumaišytą kobros kraują. Vos vos nurijau, tas gurkšnis stovėjo, lyg pats svarstytų – leistis žemyn ar kilti atgal. Arba jūrų kiaulytė. Gal perujiečiams atrodytų žiauru valgyti triušius? Jie jūrų kiaulytes valgė 5 tūkst. metų prieš Kristų. Tai yra jų mitybos dalis, šiuos gyvūnus Peru gyventojai augina fermose, kaip mes – kiaules. Kas vienam bjauru, tas kitam skanu, dėl skonio nesiginčijama. Bet, žinoma, ne viską žmogus turi valgyti. Nuotraukose iš Afrikos glūdumų matyti, kaip vietiniai valgo žmogbeždžiones. Arba kaip galima valgyti šikšnosparnius? Nelabai įsivaizduoju, man čia pritrūksta fantazijos, aš tikrai neragaučiau. Kambodžoje griežtai atsisakiau paragauti ten nelegaliai siūlomos šunienos. To daryti tiesiog negaliu. Net iš bado mirdamas šunienos nevalgyčiau. Pasaulis skirtingas.
Galima kalbėti apie skirtingas kultūras, žemą Azijos ar Afrikos šalių pasibjaurėjimo tuo, ką deda į burną, slenkstį, ekonomikos problemas, skurdą, bet...
Grįždamas iš Kinijos skaičiau Iris Chang knygą „Nankino išprievartavimas“. Pasakojama, kaip per Antrąjį pasaulinį karą japonai užėmė Kinijos miestą Nankiną, pusę metų ten vyko skerdynės. Pasak knygos autorės, azijiečiai nejaučia svetimo skausmo arba yra abejingi kito kančiai. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jie gali būti nežmoniškai žiaurūs. Pavyzdžiui, Indonezijoje valgo orangutanus. Arba kontrabanda galbūt tuo pačiu tikslu iš Indonezijos į Kiniją gabena orangutaniukus. Kaip galima?! Gal ir sunki ekonominė situacija lemia, kad jie valgo viską, kas juda. Didžiulė populiacija, gal kitaip neišsimaitintų?
Dabar, kai plinta COVID-19 pandemija, žiūrint laidą „Pasaulio puodai“ kyla įvairių minčių. Daug kalbama apie zoonozes – per maistą plintančias ligas, bendras gyvūnams ir žmonėms. Šių skaičiuojama apie du šimtus. Mokslininkai teigia, kad žmonijai gresia dar žiauresni zoonozių protrūkiai. Jeigu jau būtumėte išgyvenęs šią pandemiją, ar taip pat drąsiai ragautumėte didžiąsias skruzdėles, gatvės maistą, gurkštelėtumėte kobros kraujo?
Pasaulis skirstomas į valgoma ir nevalgoma, kai kur tas nevalgoma yra labiau pasistūmėjęs valgoma link. Yra dalykų, kurių nevalgyčiau, man tai protu nesuvokiama. Prisimenu vaikystėje skaitytą Herberto Vellso knygą „Daktaro Moro sala“. Joje kalbama ir apie ribos, kai jau nebėra valgoma ir vis tiek valgoma, nepaisymą, apie protu nesuvokiamą, su žmogiškumu nesuderinamą elgesį, vivisekciją, žmogaus ir gyvūno kryžminimą. Nežabotas žmonių elgesys, gamtos dėsnių nepaisymas gali lemti įvairias pandemijas.
O gatvės maisto ragavau nemažai. Stebėjau, kaip patiekalai ruošiami, ar laikomasi higienos normų. Valgiau tik tai, kas paruošiama saugiai, gerai termiškai apdorota, patiekiama ne daugkartiniuose induose, o, tarkim, bananų lapuose ar kitaip. Juokaujame: neteko patirti bėdos, kai atsidaro apatinės čakros. Meksikoje bėda, kai maistas netinka, vadinama baltaodžiams skirtu Montesumos prakeiksmu. Pereini per savo patirtis, vaizdą ir pojūčius, supranti, kas yra valgoma ar nevalgoma. Jei riba, kurios peržengti negalima, buvo peržengta, dabar turime, ką turime. Kol kas nėra įrodyta, dėl ko kilo ši pandemija, bet nieko gera, kad atsiranda vis daugiau žmonėms ir gyvūnams bendrų ligų.
60 procentų žmonėms būdingų užkrečiamų ligų, tarp jų maliarija, tuberkuliozė, ŽIV, pasiutligė, Ebolos karštinė, Zikos virusinė infekcija (SARS), manoma, kad ir COVID-19, yra kilusios iš gyvūnų. Žmogaus veikla sudaro sąlygas patogenams peršokti nuo vienos rūšies ant kitos. Daug rašoma, kad naujasis koronavirusas pasklido iš Vidurio Kinijos mieste Uhane esančio laukinių gyvūnų turgaus. Atsirado šikšnosparnių organizmuose, bet galėjo būti perduotas per kitą rūšį – pangolinus, nykstančius gyvūnus, kurių mėsa ir žvynai kai kur Azijoje labai vertinami. Valgomi graužikai, primatai... Nepagarba gamtai, jos niokojimas atsisuka bumerangu. Ką manote apie tai?
Visa tai tiesiogiai susiję su ekonomine situacija. Palyginkime Lietuvą vienu aspektu – miško kirtimu. Niekam nesinori kirsti miško, kai pamatai medžio kamieną skrodžiantį pjūklą, apima nesmagus jausmas. Bet miškai kertami dėl to, kad kažkam reikia užsidirbti pinigų. Matyt, panašiai yra ir su sunkiai pragyvenančiomis tautomis, valstybėmis. Jeigu yra paklausa, atsiras ir pasiūla. Tad ir nyksta retos gyvūnų rūšys, valgoma tai, kas, atrodytų, yra nevalgoma. Šiuo požiūriu matau dideles edukacijos problemas. Kaip galima susigalvoti valgyti beždžionę? Jeigu į tokios visuomenės narių galvas ateitų mokslas ir šviesa, gal tie žmonės kitaip pradėtų elgtis? Bet tam reikia laiko ir viso pasaulio pastangų.
Gal padėtų griežti draudimai? Skaičiau, kad Kinijos valdžia pradeda drausti mitybai naudoti parazituojančius gyvius, šikšnosparnius ir t. t.
Draudimai – viena, jų reikia, bet kiek keliaujame po Aziją, susiduriame su informacija, kad tas ar anas nelegaliai gabenama į Kiniją. Yra užsakovų, kurie perka. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Kinijoje, privačiame zoologijos sode, buvo suvalgyti tigrai. Mat tikima, kad tigriena stiprina sveikatą. Nelegali prekyba gyvūnais vyksta milžinišku mastu, ir nežinau, ar draudimai, kalbant apie Kiniją, padės. Žinoma, komunistinis režimas gal ir gali tai suvaldyti draudimais, bet demokratinės visuomenės – vargiai. Suvaldyti galima švietimu, edukacija ir žinojimu, bet šis kelias yra ilgas.
Visokio pasaulio pamatėt, visokio maisto mums parodot, ačiū, kad išgavote slaptą tikro Kijevo kotleto receptą. Kaip randate gidų, virtuvės šefų, kurie sutinka įsileisti Jus į savo virtuvę?
Prieš kelionę atliekame svarbų žvalgomąjį darbą. Ieškome informacijos, geriausiai įvertintų maitinimo vietų, iš anksto susisiekiame su gidais, virtuvių šefais. Retai kada atsisako mus priimti. Ir mums patiems, lietuviams, smagu, kai atvykęs užsienietis domisi mūsų maistu. Maisto turizmas yra perspektyvus, kai vėl bus galima keliauti, žmonės veršis svetur ne tik pamatyti, bet ir paragauti. Virtuvės šefai daugumoje šalių mielai atveria duris, džiaugiasi, kad jų maistas gerai vertinamas. Kartais prašo atitinkamai apsirengti, ne visur į virtuves įleidžia, bet dažniausiai džiaugiasi, kad jų maistu domimasi.
Ar keliaudamas tikrai niekada nebuvote apsinuodijęs maistu?
Mano kolega buvo, aš – ne. Esu visai neišrankus maistui, galiu daug ką valgyti. Kai buvau rekrūtas – tarnavau sovietų armijoje, teko ir badą patirti. Keturias dienas negavome maisto. Dislokavomės kalnuose, sutriko sovietinė maisto tiekimo sistema, vieną dieną nebuvo, kur gaminti, kitą dieną – ko gaminti, susivokta tik tada, kai kareivėliai ėmė alpėti. Radom užslėpto sviesto, tai gryną ir valgėme.
Yra dalykų, kurių nemėgstu. Gal tai lemia prisiminimai iš darželio – mane pradėdavo tąsyti vien pamačius ant pieno susidariusią plėvelę. Nemėgstu, kai manų košėje susiformuoja kukuliai, kotletų su kiaušinio įdaru, pieniškos daržovių sriubos, dabartinių konservuotų kukurūzų. Nemėgtu razinų bandelėje. Vienų galiu suvalgyti kibirą, bet jei aptinku kepiniuose, man pasidaro britku. Mėgstu raugintų kopūstų sriubą valgyti su sausainiais „Gaidelis“. Susimaišo rūgštumas su saldumu, ir atsiranda penktas skonis umami. Žydai kapotą silkę – vadinamąjį foršmaką – taip pat saldina.
Pandemija, pasak Jūsų, užtraukė rankinį stabdį, bet pasaulis vis tiek atsivers. Kur dar svajojate nukeliauti?
Pandemija mus daug ko moko. Visi esame priversti susimąstyti, kaip gyvensime toliau, ką aš darau, ar viską gerai darau, gal iki karantino buvau prisiėmęs per daug darbų, gal reikia kai ko atsisakyti... Ar kas nors iki pandemijos yra buvęs su šeima tiek, kiek būna dabar? Pandemija – lyg koks fatalizmo, lemties ženklas – iš esmės keičia mūsų gyvenimą. Kai pradėsim gyventi iš naujo, dar ilgai svarstysime, kas nutiko. Atsiras naujų socialinių reiškinių, pandemijos palikimo padarinių. Pasaulis jau seniai buvo taip sukrėstas. Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nieko panašaus nėra buvę.
Lietuviai, užsilikę Afrikoje, pasakoja, kad vietiniai jų šalinasi, nes mano, jog baltieji yra koronaviruso nešiotojai.
Raupsuotieji. Viskas kartojasi. Baltieji kolonistai, keliautojai, kadaise užnešė jiems virusinių ligų, kurių jų populiacija nebuvo patyrusi.
Ar gali būti, kad Afrikos šalys nebeįsileis Europos gyventojų į savo žemyną, ir Jūsų suplanuota kelionė nuplauks?
Tikiuosi, įsileis. Civilizacija ne vieną grėsmę yra įveikusi. Žinoma, žmonių gyvybių sąskaita, bet homo sapiens yra protinga ir mąstanti būtybė, sugebėsime rasti priešnuodžius, vakciną, tik reikia laiko. Tikrai nėra fatališka situacija, kad jau pasaulio galas, visi išmirsime anksčiau laiko. Įveiksime COVID-19 ir gyvensime toliau. Kai skiepus atras, šis virusas ateityje bus tarsi gripas.
Kur link drieksis Jūsų kelionių maršrutai ateityje?
Pasaulis yra neišsemiamas. Kiek grožio galima rasti vien Europoje! Juokaujame, kad mūsų žemyną pasilikom pensijai. Kol kas norisi traukti kuo toliau. Pasaulio pažinimas – amžinas prosesas, perpetuum mobile – amžinasis variklis.
Sėdite prie žurnalo maketų. Ar patogu dirbti nuotoliniu būdu?
Esu Šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ redaktorius. Radijo laidas įrašinėju sodyboje. Pastaruosius penkiolika metų dirbu nuotoliniu būdu. Man nebuvo šokas karantinuotis, viską padarau būdamas vienkiemyje, seniau, keliaudamas, dariau Tailande ar Maroke. Pasaulis sutelpa į interneto ryšį. Darbų yra sumažėję, tačiau plėtojame Merkinės dvarvietės projektą, yra veiklos.
Ką valgo vienkiemyje užsidarę du vyrai?
Nieko mandra. Tiesa, vietinis medžiotojas padovanojo bebrienos, senuoju būdu pagaminau troškinio. Mačiau, žmonės keistai žiūri į šią mėsą, nors bebriena Lietuvoje valgoma nuo senovės. Gaunu ir stirnienos, elnienos. Laukinių gyvūnų mėsą reikia gerai termiškai apdoroti, kad nesusirgtum brucelioze. O šiaip valgome viską, kas įprasta: kaimiškus kiaušinius, pieno produktus. Turiu viecinių bulvių, morkų. Į parduotuvę stengiuosi rečiau važiuoti, užsiperku savaitei, dviem. Taip ir gyvenam.
