Luka, kaip Jūsų gyvenime atsirado juvelyrika?
Po mokslų ir 4 metų darbo architektų studijose prie kompiuterio ekrano, kur projektus įgyvendinti užtrunka nuo metų iki kelių ar keliolikos, man norėjosi rankomis kurti apčiuopiamus objektus. Objektus, kurie turi prasmę, istoriją ir yra ilgalaikiai. Tuo pačiu metu manyje brendo noras keliauti ir nebūti pririštai prie darbo valandų ar vietos. Atsakymu į šiuos troškimus tapo juvelyrika. O kas geriausia, ji man leidžia kelionių patirčių nepasilikti vien sau, bet perkelti, užfiksuoti jas savo kūryboje.
O gal turite kokį nors jautrų vaikystės prisiminimą, susijusį su papuošalais — auskarais, žiedu, apyranke, kažkuo, ką šiandien kuriate pati?
Tarp savo papuošalų mama turėjo tokį mažytį ploną auksinį žieduką su smulkiais deimantukais, kurį gavo dovanų nuo savo draugų lyg 16 gimtadienio proga. Jis turėjo smulkų botaninį motyvą ir atrodė labai trapus. Kažkodėl jis man labiausiai patiko iš visų jos papuošalų. Atrodė toks ypatingas, nes dovanotas draugų ir stebuklingas, nes mama jį nešiojo, kai pati dar buvo mokykloje. Net nežinau, kodėl aš jį taip sureikšminau… bet dabar tas žiedas pas mane namuose. Ir vis pagaunu save užsakovams sužadėtuvėms siūlančią kuo smulkesnį žiedo dizainą, kuo subtilesnį mažesnį akmenuką. Statement juvelyrika man labai patinka, bet ta subtilioji kasdienė tokia magiška…
Kas kuriant papuošalą Jums intymiausia?
Žmonių pasitikėjimas. Jų atsinešamos istorijos. Ir akys. Kalbu apie akis vyrų, kurie įeina pas mane į studiją pirmam žiedo aptarimui… tose akyse yra kažkas labai tikro. Nelieka jokių kaukių. Arba kai sulaukiu skambučio ar laiško ir iš vaikino tono suprantu, kad viskas – žiedo reikia DABAR. Yra tekę per 2 dienas žiedą pagaminti, kai meilė užsakovą užspaudė. Taip pat labai gilus merginų žvilgsnis į veidrodį, kai jos matuojasi auskarus… iškart gali atspėti, kurie auskarai yra renkami santuokos dienai. Atrodo, kad tame veidrodyje jos ne savo atvaizdą mato, o visą šviesią ateitį bando įžvelgti.
Dar be galo jautru, kai šeima atsineša savo plonyčius, prieš 20 metų iš vieno senelio žiedo gamintus, vestuvinius žiedus ir sako: „Kiek turėjom, tiek tada užteko“. O po mėnesio jie su visais savo vaikais suvirsta į studiją pasiimti naujų užgyventų vestuvinių žiedų ir laimingi laimingi išskuba į Šv. Mišias atnaujinti Santuokos įžadų.
Bet ne visada tos istorijos vien džiugios ir visam pasauliui deklaruojamos. Esu kūrusi ir pakabukus artimųjų pelenams išsaugoti, ar išsikovotai gyvybei prisiminti.
Kuri darbo proceso dalis Jūsų mėgstamiausia?
Gal išskirčiau kelias… Jei papuošalas yra gaminamas pagal užsakymą, tai susipažinimo su užsakovu ir dizaino sprendimų ieškojimo dalis. O jei kuriu be užsakymo, tuomet mėgstamiausia darbo dalis – žygių metu rinktis akmenukus kalnuose, paplūdimiuose, ledynuose.
O jei į papuošalų gamybą pažiūrėtume techniškai, tuomet kuri?
Ta paskutinioji, kai nublizgini, nupoliruoji gaminį. Fainas jausmas rankose laikyti baigtinį objektą!
Kiekviena profesija pareikalauja iš mūsų kažkokios aukos. Su kokiais sunkumais susiduria juvelyras?
Įkvėpimo trūkumu ir tvarkingų nagų neegzistavimu. Dar aukso ir sidabro dulkėmis plaučiuose…
Kirpėjai skenuoja praeinančių žmonių plaukų stovį, kineziterapeutai – eiseną. Ar tokį neišsijungiantį profesinį žvilgsnį turite ir Jūs?
Aha, labiau pradėjau stebėti žmonių nešiojamą juvelyriką. Įdomūs metalų ir akmenų deriniai. Atėjusi į svečius ir vonios kambaryje pastebėjusi padėtą juvelyriką galvoju: „O ne, užtamsės sidabras nuo drėgmės…“.
Kokių juvelyrikos dirbinių užsakymų sulaukiate daugiausiai?
Merginos dažniausiai užsisako auksarus, o vaikinai užsako žiedus. Pastebėjau, kad merginos perka kasdienę juvelyriką, o vyrai — proginę, simbolinę.
Kaip vyrams sekasi atspėti savo svajonių žmonų žiedo dydį? Kokiais būdais jie tai daro?
Tiesą sakant, jiems sekasi komiškai sunkiai. Bet į šį iššūkį būna pažiūrėta labai kūrybingai! Klasikinis vyrų pasakymas: „Jos bevardžio piršto dydis toks, kaip mano mažojo pirštelio“. Netiesa… Aš paprašau atnešti arba namuose išmatuoti jos turimo žiedo dydį. Vėliau išaiškėja, kad buvo matuojami niekad nenešiojami arba ant nykščio nešiojami žiedai… Dar dažnas atvejis, kai mylimųjų pirštus vyrai matuoja joms miegant. Su siūlu, popierėliu, laidu. Numatuoja į lankas, o ir merginos ne miegančios gražuolės… – pabunda.
Juokingiausias atvejis buvo, kai bandėm atspėti žiedų nenešiojančios odontologės piršto dydį. Jos vaikinas siuntė man, kokio dydžio pirštines ji dėvi darbo metu. Labai prašovėm (juokiasi). Tiesa, dar kartą skambina vaikinas lengvoj panikoj, sako: „Aš norėjau pasimatuoti ant piršto jos žiedą, kad žinočiau, koks dydis, bet jis užstrigo ir niekaip nenusiimu, ką daryti?!“.
Ar yra koks nors triukas, kaip moterys galėtų vyrams padėti, tuo pačiu metu neatskleisdamos savo nuojautų apie artėjantį vyro žingsnį?
Paprasčiausia būtų vaikinui pasisakyti. Bet jei norisi išlaikyti romantišką netikėtumą, reikėtų savo žiedo dydį pasakyti geriausioms draugėms, seserims. Arba matomai ant spintelių pasidėti tik tinkamo dydžio žiedus.
Neseniai savo Instagramo paskyroje kviečiau merginas man pasakyti savo piršto dydį. Tai dabar turiu neįkainojamą lentelę! Jau keli vaikinai teiravosi, ar išrinktoji nepasisakė. Net šiek tiek nustebino vyrų aktyvumas šiuo klausimu. Jie labai gražiai girdi mylimųjų užuominas ir svajones.
Galbūt atmintyje nešiojatės kokį nors juokingą profesinį įvykį?
Mano istorija ne tik juokinga, bet ir šiek tiek gėdinga, o svarbiausia, galinti tapti pamoka ir kitiems. Pas mamą ant palangės pamačiusi prieš daugybę metų lauktuvėms parvežtus koralus, juos susirinkau ir pagaminau 4 pakabukus. Man atrodo labai gražu ne deimantus iš vaikų pirkti, o švęsti gamtos ant kranto išmestas grožybes.
Papuošalų nuotraukas įkėliau į socialinius tinklus. Po kelių dienų sulaukiau skambučio. Vyresnis vyriškas balsas sakė, kad matė mano papuošalus internete, pirks pakabuką, bet nori apžiūrėti gyvai. „Kaip miela. Iš balso panašu, kad netipinis klientas“, pagalvojau. Sutarėm laiką, paruošiau turimus pakabukus. Į studiją atėjo du vyrai, apžiūrėjo papuošalus, pagyrė. O tada išsitraukė pažymėjimą: „Mes iš Valstybinės gamtos apsaugos inspekcijos. Gavom skundą dėl prekybos koralais. Patikrinom, kad jūs neturite leidimo, todėl koralus turėsime konfiskuoti. Tiesa, jūs neteista, tai skirsim tik pusę minimalios baudos“.
Aš stoviu raudona kaip burokas, o tuo pat metu pačiai komiškai juokinga — didžioji gamtos mylėtoja pirmą gyvenimo baudą gauna iš Gamtos apsaugos inspekcijos. Bet inspektoriai malonūs, kartu pasijuokė ir atsiprašė, kad išgąsdino. O aš jiems nuoširdžiai palinkėjau, kad neturėtų daug darbo.
Nuo to laiko nebekviečiu žmonių man kriauklių ir koralų papuošalams nešti! Negalima paplūdimy jų rinkti, negalima lauktuvėms parsivežti. Nesvarbu, kad nenėrėt ir nelaužėt. Koralų rifai nyksta ir juos bando išsaugoti. Bet gintarus Nidoj rinkti galima, tai dabar priimu užsakymus su Lietuvos gėrybėm.
Kai negauna užsakymų, ką veikia juvelyras?
Eina pasidaryti manikiūro! Arba įgyvendina savo turimas idėjas, kuria kolekciją, organizuoja parodas. Aš keliauju. Ieškodama įkvėpimo einu per senamiesčius, kalnus, muziejus ir parodas.
Jūsų kuriami juvelyriniai dirbiniai, įkvėpti kelionių ir žygių. Koks žygis Jūsų gyvenime pats gražiausias, pats prasmingiausias?
Labiausiai įstrigę yra trys, bet prasmingiausias iš jų įvyko, kai pasikviečiau tėtį jo 50-mečio proga eiti Santiago Primitivo keliu Ispanijoje. Tai mėnesį trunkantis, bet techniškai paprastas ir saugus, galvą ir širdį mums su tėčiu pakibinęs kelias. Paskutinėmis Camino dienomis susipažinau su vokiečiu vaikinu, su kuriuo gražiausia kelionė tęsiasi jau trečius metus.
Jūsų rankomis nepailstamai gimsta ir gimsta puošimai. O ar jais puošiatės pati? Jei taip, papasakokite apie savo mylimiausią.
Tikrai taip. Neišeinu iš namų be auskarų ir žiedų. Dažniausiai auskarai būna labai minimalūs. O savo žiedų kolekciją pildau nuolat. Po kiekvieno žygio prisiminimui pasigaminu su kokiu kely rastu akmeniu. Šiuo metu mėgiamiausias su plokščiu akmenuku iš Nidos paplūdimio.
