Šiandien laikėte kompozicijos egzaminą. Kaip sekėsi?
Manau, gerai. (Silvijos Beatričės pažymių vidurkis – 9,5, – aut. past.).
Kaip mokotės groti fortepijonu, juk negalite skaityti natų, o Brailio raštu parašytų nėra? Turite fenomenalią atmintį? Kaip įsimenate muzikinį tekstą?
Save gerbiantys pianistai turėtų įsiminti muzikinį tekstą. Solistai negroja iš natų, privalo mokėti kūrinius atmintinai. Turiu labai gerą draugę koncertmeisterę, kuri daugybę kūrinių gali groti iš atminties. Jei kartais į vokalo koncertus – rengiu ir juos – pamirštu atsinešti natas, jaučiuosi rami, nes žinau, kad mano draugė puikiausiai išsivers be jų.
Taip, mokytis naujų kūrinių man nėra paprasta. Kad tapčiau koncertuojančia pianiste, privalau tobulėti, – šios srities rinka Lietuvoje yra be galo menka, o į užsienio scenas kviečiami geriausieji iš geriausiųjų. Svarsčiau – kas mane mokins naujų kūrinių? Reikia samdyti žmogų, kuris diktuotų natas. Bet jam reikės mokėti, o aš tiek pinigų neturiu. Pagalvojau, kad neregiai naudojasi garsaknygėmis, o juk galėtų būti knyga, kurioje įrašytas ne tekstas, o įskaitytos natos. Ieškojau, kalbėjau, aiškinau, kad tokia knyga yra būtina, ir šiais metais gavau vieno rėmimo fondo finansavimą vykdyti audionatų knygos projektą. Dvi VDU dėstytojos skaito kūrinių natas, prie projekto prisidėjo KTU garso įrašų studija, studentai praktikantai atlieka garso tvarkymo darbus. Aš išsirenku kūrinius, duodu natas, komanda jas įgarsina, tad nereikia dėstytojui su manimi sėdėti, ir mano tobulėjimo procesas vyksta daug greičiau.
Ar anksti pamėgote fortepijoną?
Groti fortepijonu pradėjau trejų metų. Namuose šio instrumento nebuvo, bet buvo vaikų darželyje. Močiutė ten dirbo naktine budėtoja ir nusivesdavo mane. Kai visi darbuotojai išeidavo namo, atsisėsdavau skambinti. Kūryba liedavosi laisvai. Improvizuodavau, jungdavau man gražius garsus, žavėjausi jų skambesiu. Pirmą savo kūrinį parašiau būdama ketverių, šis yra išlikęs. Pavadinimas – Preliudas g-moll , po kelerių metų atsirado dedikacija – Preliudas g-moll Baliui Dvarionui atminti.
Pirmasis mano mokytojas, išmokęs elgtis su klavišais, – tėtis. Jis baigęs muzikos mokyklą, akordeono klasę, grojo džiazo grupėje. Vėliau mano gabumus pastebėjo muzikos mokytoja, patarė tėvams leisti mane į muzikos mokyklą. Jie svarstė, kokiu instrumentu turėčiau groti. Ir čia įsikišau pati, pareiškiau, kad grosiu fortepijonu. Kai manęs kas nors paklausdavo, kuo noriu būti užaugusi, atsakydavau – pianiste.
Darželį ir mokyklą lankėte su reginčiais vaikais?
Darželį – taip, o mokyklą – iš pradžių specializuotą, vėliau perėjau į Kauno Maironio universitetinę gimnaziją.
Ar regintys vaikai Jus palaikė? Neteko patirti patyčių, užgauliojimo?
Su piktais vaikais ir patyčiomis susidūriau specializuotoje mokykloje. Nežinau, ar tai yra kova už būvį, ar noras išsiskirti? Šešiolikos pati pasirinkau Maironio universitetinę gimnaziją, ten supratau, kokia turi būti normali mokykla. Savo vaikus leisčiau būtent į tokią. Gimnazijoje mokėsi 500 mokinių, mūsų ir pedagogų santykiai buvo puikūs, vieni kitus labai palaikėme, padėdavome vieni kitiems.
Ar mokėtės pasitelkusi Brailio raštą?
Specializuotoje mokykloje mokiausi Brailio raštu, kartu susipažinau su kompiuteriu. Devintoje klasėje pradėjau dirbti kompiuteriu, kuriame buvo įdiegta kalbanti programa, tad mokytojai jau lengviau galėjo patikrinti mano darbus.
Kaip suprasti, kad garsus girdite spalvomis? Juk nesate jų regėjusi.
Mano regos negalia yra ne genetinė, o sąlygota gimdymo traumos. Iš pradžių skyriau spalvas, bet buvau padūkęs vaikas, užsikardavau ant mokyklos priestato stogelio, ten mokėmės dailės darbelių. Kartą dūkdama nukritau nuo to dviejų metrų aukščio stogo, atšoko akies tinklainė, liko tik šviesa, tamsa ir šešėliai. Nustojau skirti spalvas, bet jas atsimenu. Lankiau profesoriaus Sauliaus Šatkausko rengiamą neuromokslų kursą. Mudu kalbėjomės, mokslininkas pasakė, kad už spalvų skyrimą atsakingi neuronai niekur nedingo. Gali būti, kad, atšokus akies tinklainei, neuronai, neturėdami kur atlikti savo funkcijos, tarsi perėjo į klausos sritį, ir aš gavau mokslo patvirtintą dovaną žmogui – garsų sinesteziją: girdžiu muzikos garsus spalvomis. Panašiai girdėjo ir F. Lisztas, ir N. Rimskis-Korsakovas. Taip pat, pasak profesoriaus, turiu niekur negirdėtą sinestezijos formą – spalvomis girdžiu ir žmonių balsus.
Kaip skamba, tarkim, raudona?
Sunku paaiškinti. Girdžiu žmogaus balsą ar skambančią natą ir akyse matau raudoną. Arba mėlyną, žalią, alyvinę. Kaip minėjau, spalvas atsimenu, jos man svarbios ir tada, kai derinu drabužius. Prašau tam tikrų spalvų audinio, mėgstu žolės žalumo, rašalo mėlyną ir tamsią alyvinę. Kai pirkau mobilųjį, man siūlė tamsų, sakė – vis tiek spalvos nematysite, kai įdėsite į dėkliuką, bet norėjau tik auksinio, man tai svarbu.
Fortepijonu grojate nuo trejų, dainuojate nuo aštuonerių, saksofoną pučiate nuo dešimties, gitaros ir klarneto ėmėtės sulaukusi keturiolikos. Ir tam netrukdė regos negalia?
Kad eičiau fortepijoninės muzikos keliu, reikėjo labai daug pastangų ir noro, daugiau nei reginčiajam. Paprastai sakoma: „Vaikas nori, jis pasistengs ir padarys.“ O neregintis vaikas? Nepakanka to, kad jis nori. Patyliukais šnabždama: „Vaikas nori, bet jis gal nepadarys, jis nepajėgus, nesugebės, nes nemato.“ Negalia mane vertė ir verčia nepaprastai stengtis, kad įrodyčiau, jog sugebu, jog pastumsiu tą visuomenės slėgio traktorių. Man labai daug padėjo ir vis dar padeda tėvai. Į juos galiu remtis, tik niekada neprašiau padaryti daugiau, nei pati galiu. Ką galiu nuveikti pati viena, einu ir nuveikiu. Visą laiką su tėveliais negyvensiu, turiu išmokti savo gyvenimą tvarkyti savarankiškai.
Prieš trejus metus išleidote poezijos knygą „Sielos preliudai“. Su trimis kalbomis parašytomis eilėmis išleista ir kompaktinė plokštelė „Ilgesys MKČ“ – septynių Jūsų kūrinių ciklas fortepijonui. Aukštos poligrafinės kokybės leidinys (gali būti skaitomas reginčiųjų ir Brailio raštu) graibstomas kolekcininkų. Koks eilėraštis Jums pačiai yra brangiausias?
Visi savaip brangūs, nes kiekvienas gimęs iš skirtingos emocijos, turi savo prasmę, istoriją. Vieno eilėraščio istorija yra ypatinga, susijusi su mano knygos redaktore dar visai neseniai pasaulį palikusia rašytoja Neringa Dangvyde. Mes nemažai bendravome, kalbėjomės apie rašytojų gyvenimo subtilybes. Neringa ne tik redagavo mano knygą, bet ir įvedė mane į rašytojo jausmų pasaulį, kad likčiau jame ilgiau. Iš pradžių buvo numatyta leisti 21 eilėraštį, tačiau, sudėjus visus trimis kalbomis, knyga pasirodė negražiai per stora, todėl su komanda nusprendėme atrinkti 17 geriausių. Kažkodėl išsirinkau tik 16, iš vakaro nusiunčiau redaktorei sąrašą, o ryte rengiausi važiuoti pas ją į Vilnių ir kartu redaguoti knygą. Maniau, dėl paskutinio eilėraščio apsispręsiu pakeliui, bet nutiko taip, kad tą naktį gimė dar vienas kūrinys. Panorau, kad jis atsidurtų knygoje, bet į Vilnių vykau nerimaudama, kad redaktorė nesutiks su tokiu ekspromtu. Deja, klydau. Neringa pasakė, kad jai šis eilėraštis gražiausias iš visų, ir jei ne ji, knygoje jo apskritai nebūtų.
„Myliu skausmo kupiną vakarą, / Putojančias jūros bangas – / Išduočiau audringajai vasarai! / Nes myliu labiau aš rankas, / Tas, pagimdžiusias sieloj ramybę, / Nuo lietaus kur apsaugos ir vėjo... / Tai kaip gali būt, jog būtybė, / Kurią myliu amžiams – išėjo.“ („Būtybė“)
Knygą dedikuojate M. K. Čiurlioniui ir jo provaikaičiui pianistui Rokui Zubovui.
Rokas Zubovas – vienas iš mano draugų. Jis labai daug padeda, visada pataria, gražiai bendradarbiaujame.
Kuo Jus patraukė M. K. Čiurlionio asmenybė?
Mano fortepijono mokytoja vežiojo mane į M. K. Čiurlioniui skirtus koncertus. Grodavau Druskininkuose, name, kur menininkas gyveno. Prieš koncertą mėgdavau pavaikščioti po šalia esantį mišką. Uosdavau kvapus, klausydavausi miško garsų, medžių ošimo. Panašius garsus girdėdavau ir skambant Čiurlionio muzikiniams kūriniams. Dar būdama vaikas supratau, kad kompozitorius gamtos garsus perteikė muzikos garsais. Jei Čiurlionio kūrinio pavadinimas „Miškas“, tai ir skamba kaip miškas, jei – „Jūra“, skamba kaip jūra. Pradėjau domėtis Čiurlionio asmenybe. Mane vadino čiurlioniste, nes koncertuose grodavau vien Čiurlionio kūrinius. Vėliau susitikau su jo provaikaičiu Roku. Būdama keturiolikos pradėjau vedžioti užsienio turistus po Čiurlionio muziejų.
Mano repertuare – F. Chopino, I. Albenizo, S. Rachmaninovo, A. Skriabino, D. Scarlatti, L.Van Beethoveno, F. Liszto kūriniai, bet pirmenybę teikiu Čiurlioniui.
Parašėte detektyvinį romaną „Liūdnai tįstantis peizažas“. Kartu gimsta ir istorinis romanas. Kas Jums yra kūryba?
Rašau du istorinius romanus iš karto. Veiksmas rutuliojasi skirtingose vietose skirtingomis epochomis – karalienės Viktorijos laikų AngliJoje ir Viduramžių Lietuvoje, kai klestėjo pagonybė. Kol kas šie kūriniai yra redaguojami, ieškau rėmėjų, kad galėčiau knygas išleisti.
Kūryba man – saviraiškos būdas, galimybė gyventi savo vaizduotės pasaulyje.
Ar gerai išmanote istoriją?
Mėgstu mokytis. Mokymosi procesas man – kaip kitam gero filmo žiūrėjimas ar malonus pabuvimas su draugais. Domiuosi istorinėmis asmenybėmis, jų gyvenimu, smalsu, ką tų laikų žmonės mąstė, ką jautė. Istorija man siejasi su atliekamais muzikos kūriniais, – norint gerai atlikti klasikinę muziką, perteikti jausmus, reikia pasidomėti, kokioje aplinkoje kompozitoriai gyveno, ką valgė, gėrė, ko bijojo. Pavyzdžiui, populiarusis F. Chopino Revoliucinis etiudas c-moll. Ne kiekvienas pianistas papasakos, kodėl F. Chopinas šį kūrinį parašė. 1830 metų rudenį, kai Lenkijoje vyko sukilimas, kompozitorius gyveno Prancūzijoje. Jis troško grįžti namo ir kautis lenkų sukilėlių gretose, bet griežtasis tėvas jam to daryti neleido, nes bijojo dėl sūnaus gyvybės. Kūrinys gimė iš didelio noro būti kartu su tautiečiais kovos lauke.
Koks yra Jūsų vaizduotės peizažas? Juk niekada neregėjote gamtos – miško, jūros, laukų, horizonto linijos... Kas Jums padeda suvokti materialųjį pasaulį?
„Liūdnai tįstantis peizažas“ – šviesaus atminimo kompozitoriaus Vidmanto Bartulio muzikinio kūrinio pavadinimas. Klausantis minėto kūrinio kilo romano idėja. V. Bartulis – mano kompozicijos mokytojas, draugas ir patarėjas – kompozicijos keliu vedė mane nuo dvylikos metų ir užaugino kaip muzikos kūrėją, suteikė daug kūrybinių impulsų. Kai reikėdavo, remdavausi į jį, skambindavau jam, klausdavau patarimų. Nuo vaikystės vežiojo mane į kompozicijos konkursus. Dabar leisiu sau pabūti užrietusi nosį – kadangi niekas negali užimti šio žmogaus vietos, toliau kompozicijos srityje norėčiau keliauti viena. Globėjo neieškau, nes man jo nereikia.
Mišką, jūrą, laukus regėjau šiek tiek ryškiau, kai dar skyriau spalvas, dabar matau blankiau, tačiau kontūrai niekur nedingo. Tą patį galiu pasakyti ir apie materialius objektus: jeigu ko iki galo nesuprantu, „apžiūriu“ daiktą rankomis. Juk ir fortepijono klaviatūra naudojuosi būtent jomis. Labiausiai mėgstu miško bei jūros peizažus. Jie gražiausi vasarą, tačiau ir žiemą puikūs.
Rengiate rečitalius įvairuose šalies miestuose, važinėjate į repeticijas, universitetą. Kas Jus palydi?
Vienintelis dalykas, ko negaliu padaryti pati viena, tai leistis į gatvę. Man reikia, kad kas nors palydėtų nuo namų iki universiteto pastato, koncertų salės. Socialinių reikalų ir darbo ministerijos ministro iniciatyva pradėtas projektas – neįgaliam žmogui keturias valandas per parą tris dienas per savaitę gali būti skiriamas asmeninis asistentas tam tikrai pagalbai suteikti. Skamba gražiai, iki susiduri su praktika. Norint sudaryti sutartį dėl asmeninio asistento pagalbos, būtina parašyti mėnesio grafiką, kokiomis dienomis ir valandomis ši paslauga bus reikalinga. Tikslaus tvarkaraščio, kada ir kur reikės mane palydėti, sudaryti negaliu. Mano studijų grafikas yra slenkantis, dar – repeticijos, turiu daug kur judėti. 20 metų mano palydovė buvo mano mama, bet asmeniniu asistentu šeimos narys būti negali. Be to, norint būti neįgaliojo asmeniniu asistentu, reikia dalyvauti mokymuose, o susimokėti už juos 80 eurų privaloma iš savo kišenės. Jeigu neišlaikai egzamino, pinigų negrąžina. Asistentas neįgalųjį turi lydėti naudodamasis viešuoju transportu, šiukštu ne savo automobiliu. Argi ne absurdas? Įsivaizduokite: man reikia važiuoti į koncertą, apsivelku ilgą koncertinę suknią, puoštą tiuliu ir nėriniais, asistentas ima mane už rankos, veda gatve, mes lipame į troleibusą...
Mieliau renkatės kompaniją ar namų ramybę?
Mėgstu bendrauti, bet ir – ramybę, kai reikia pabūti su savo mintimis. Vakarėliai, susibūrimai man tikrai nepatinka, galiu susitikti su vienu, dviem žmonėmis. Nesu asociali, bet turiu pasitikėti asmenimis, su kuriais bendrauju. Man nepatinka triukšmas. Mieliau leidžiuosi į kamerines filosofines diskusijas nei į viešas klubų ar vakarėlių batalijas.
Esate pavadinusi save jauna senute. Kodėl?
Na, dažniausiai taip mane vadina kiti (juokiasi). Dėl savo negalios vaikystėje negalėjau žaisti kieme su kitais vaikais, laiką leisdavau su seneliais ir tėvais. Man patinka vyresni žmonės – jie daug įdomesni. Mano jauniausiai draugei – 42-eji metai. Jeigu man asmenybė patinka, galiu prieiti ir užmegzti ryšį. 20 metų už mane vyresnė buvusi lotynų kalbos mokytoja, puiki draugė, pasakojo, kad iš pradžių buvo išsigandusi išskirtinio mano dėmesio. Manė – noriu geresnio pažymio. Greitai baimė išsisklaidė.
Juokauju: nesvarbu, kiek uždirbs mano vyras, svarbu, kiek uždirbsiu aš. Pinigai nebus lemiamas rodiklis, pagal kurį pasirinksiu vyrą. Tas pats ir dėl draugės: tikrai nėra svarbus jos indėlis į mano pažymius ar mokslą.
Ar mąstote apie šeimą?
Kai kurie žmonės teigia, kad šeima ir karjera yra nesuderinami dalykai. Aš manau, kad šios sritys nekonkuruoja. Šeima padeda asmenybei augti ir tobulėti. Žmonos statusas, motinystė suteikia dvasinės brandos, tu patiri skirtingų emocijų, išgyvenimų, gali savo įžvalgas pritaikyti kurdama, giliau pajusti kūrinius. Prisimenu darnų tėvų sugyvenimą, kiek daug jie man davė vaikystėje. Darau išvadą, kad šeima ir karjera netrukdo viena kitai.
Į bendraamžius vaikinus nekreipiate dėmesio. Kaip sutikti vyresnį mylimąjį?
Dabar jaunimas mėgsta bandomuosius romanus – drauge pabūna mėnesį ar du, išsiskiria ir ieško naujų meilės objektų. Nerimtoms draugystėms laiko neturiu.
Man labiau patiktų gyventi XIX amžiuje. Tais laikais gerokai vyresnio vyro ir jaunos moters santuoka paprastai būdavo laiminga, stipri. Šiandien į tokias poras žvelgiama kreivokai. Mano knygų veikėjų porų amžiaus skirtumas – maždaug 30 metų.
Sakėte, kad negalėtumėte prisileisti arti aktoriaus, todėl ir operinio dainavimo nesirinkote.
Neįsivaizduoju, kaip vaikinas ir mergina gali leisti sau apsikabinti scenoje, jeigu realybėje vienas kitam nieko nejaučia. Bet koks fizinis kontaktas, kad ir rankos padavimas, prisilietimas, man yra daug. Aš labai atsakingai prisileidžiu žmones, atidžiai tikrinu, kuo pasitikėti.
Paauglė užsiiminėjau sportu, buvau ilgų distancijų bėgikė, aklųjų stalo tenisą žaidžiau, visokiais instrumentais grojau, dainavau. Kai pasakiau, kad renkuosi fortepijoną, o kitas veiklas pristabdau, atsirado žmonių, kurie nusprendė, kad jie geriau už mane žino, ką turiu veikti. Man buvo patarta rinktis vokalą. Dainavimo nebūtina mokytis iš natų, galima išmokti iš įrašo, o fortepijonu nepagrosi iš klausos. Ne bet kas gali perskaityti fortepijoninės muzikos natas, tik specialistas. Jutau spaudimą: „Kas tau padės, kas su tavimi dirbs?..“ Tik ir girdėjau: „Stok į dainavimą, nes ateityje turėsi problemų ieškodama darbo.“ Esą neregių solistų yra ir daugiau, o pianistų nėra, iš ko duoną valgysi?
Nors buvau paauglė, puikiai supratau, kad pasirinkusi lengvesnį kelią laimingesnė nebūsiu. Nusprendžiau neišduoti savo širdies ir pašaukimo, pasirinkau sunkesnį, bet įdomų kelią. Laimė yra paskata žmogui siekti tikslo. Pabendrauju su klasikinio vokalo studentais, matau, kad yra dalykų, kurių negalėčiau studijuoti. Pavyzdžiui, šokio. Nemėgstu šokti, o studijuojant vokalą šokis yra privalomas dalykas. Vaidyba – ne man. Gyvenime nieko negaliu suvaidinti, tai kaip vaidinčiau scenoje?
Ar išskirtinumas, kad Lietuvoje esate vienintelė neregė pianistė profesionalė, yra ir Jūsų privilegija?
Tai – mano pasirinkimas. Ir sunkus kasdienis darbas. Nuolat buvo kartojama, kad man nepavyks. Tai taip pat nesuteikia stiprybės, bet aš žinau savo kelią, visus jo sunkumus ir vis tiek juo einu. Kartais pamąstau, kad visaip gali būti. Gali ir nepavykti. Turiu stengtis kelis kartus daugiau nei regintys pianistai. Užaugau šeimoje, kur vertinami sąžiningumas, ištikimybė, pagarba vieni kitiems. Iš tėvų nešuosi gražaus sugyvenimo pavyzdį, tvirtus pagrindus puoselėti savo vertybes. Į šią specialybę žiūriu ne pro rožinius akinius. Gali nutikti visaip, gal man ir nepavyks prasimušti į pasaulinę rinką, o gal ir pavyks, niekas nežino. Iki šiol draugai sako: „Gal tu pasirink lengvesnį kelią...“ Bet aš negaliu nužudyti savo svajonės.
Kaip jaučiate publiką?
Intuityviai. Per savo rečitalius ir groju, ir dainuoju, ir skaitau savo poeziją, o dažnai pati ir vedu koncertą, pasakoju apie kūrinius, kompozitorius, savo kelią... Gerkle jaučiu, kada publika pradeda nuobodžiauti, kada reikia ją sugraudinti, prajuokinti ar nuraminti įsišėlusią. Keliauju su klausytojų emocijomis, keičiu kūrinių seką, ekspromtu sugalvoju, ką pasakyti. Esu viskam pasiruošusi, nieko nepasirašau iš anksto. Jaučiu žmones, jų nuotaikas, meluoja ar nelabai meluoja. Nežinau, kaip tai paaiškinti. Ne aiškiaregystė, bet stiprus jausmas iš šono. Gal todėl, kad negaliu matyti, kažkokie kiti mano refleksai sureaguoja?
Ar kada nors buvote įsimylėjusi?
Nieko labiau už fortepijoną įsimylėjusi nebuvau. Esu vienturtė, visas savo drauges myliu kaip seseris. Jeigu kurčiau santykius ir matyčiau, kad tai trukdo man toliau groti, keliauti po koncertus, nutraukčiau, kad ir kokia didelė meilė būtų.
Ar yra vyras, kuris Jums išpažino meilę?
Ne. Buvo įvairių istorijų, buvo siekėjų, bet kad prisipažintų žodeliais – ne. Buvo vaikinas, kuris siekė mano dėmesio kenkdamas man ar neva gelbėdamas mane iš tam tikrų situacijų. Man jis buvo tik bendraklasis. Vaikiški žaidimai.
Kokios gėlės suvirpina Jūsų širdį?
Mėgstu raudonas rožes. Po koncertų žmonės dažniausiai dovanoja rožes ir orchidėjas. Nemėgstu vazoninių gėlių – tik vietą namuose užima ir dulkes kaupia. Nepakenčiu rožinės spalvos, ji man asocijuojasi su rožiniais akiniais, naivumu, perdėtu švelnumu, moteriškumu.
Koks paros laikas Jums geriausias?
Vakaras, vidurnaktis. Kai visi suminga, kai už lango tylu. Diena yra skirta kitiems, bendrauti, o naktis – sau. Net į mišką mėgstu išeiti vėlų vakarą. Kiti stebisi: „Kaip nebijai? Ten šernai, dar kas nors...“ Mano močiutės tėviškė – vien miškai aplinkui. Miškas man nėra svetimas. Mamos tėviškė – Dzūkija, o tėčio – Žemaitija. Abu labai skirtingi. Pagal gimimo vietą turėčiau būti aukštaitė, bet pagal charakterį – visiška žemaitė. Užsispyrusi, tikslo siekianti, ne visiems atvira, kaip būdinga dzūkams, labiau įtari, nepasitikinti.
Mėgstate pavasarį?
Labiausiai iš visų metų laikų, nors esu gimusi rudenį. Visi laimingiausi įvykiai mano gyvenime nutiko pavasarį. Nepaprasta jausti, kai gamta atgyja, nepaprasta laukti pirmojo žaibo. Tai mano mėgstamiausias gamtos reiškinys. Dievinu audrą, kai šėlsta vėjas, griaudžia, žaibuoja, dangus maišosi su žeme. Būdavo, mane, vaiką, aprengia švariai, vos pakyla vėjas, pradeda žaibuoti, aš išbėgu į lauką, neriu į mišką, grįžtu šlapia, murzina ir tokia laiminga! O kai saulėta, užsidarau kambaryje ir sėdžiu prie kompiuterio. Nemėgstu saulėto oro.
Ar dažnai girdite sakant: „Ji yra savita, kitokia“?
Dėstytojai draugiškai pyksta, kad renkuosi groti sunkius kūrinius. Mano akompanimento dėstytoja susiėmusi už galvos – nėra paprasta paruošti sudėtingą programą. Vieną semestrą ji pasiūlė lengvesnius kūrinius. Man šie nepatiko, pagrojau gerai, reikalavimus įvykdžiau, bet širdies neįdėjau – mokiausi atbulais nagais. Kitą semestrą gavau žvėriškai sunkią programą, ją įveikiau greitai ir lengvai, nes tai buvo mano širdies muzika. Jei muzikos nejaučiu, negaliu jos perteikti taip, kad klausytojui šiurptų oda. Renkuosi lyriškus arba dramatiškus kūrinius. Negroju komiškų, nerašau juokingų eilėraščių. Manęs dažnai klausia: „Kodėl jūsų rečitaliuose tiek daug liūdesio, tamsos?“ O vienas klausytojas po koncerto pasakė: „Buvo taip šviesu... Liūdniems kūriniams suteikiate šviesos, meilės, ir jie skamba šviesiai.“ Paauglystėje krimtau knygas apie Harį Poterį. Mano mėgstamiausias personažas – antagonistinis veikėjas žiaurusis juodasis magas Voldemortas. Kodėl bejausmis blogio veikėjas? Gilinuosi į jo psichologinį portretą, jo istoriją, kaip jis užaugo, kas sukėlė tą blogio pradą. Ir tokiam veikėjui reikia dėmesio.
Silvija Beatriče, kas Jums yra meilė?
Platus jausmas, su juo ateina ir prisirišimas. Ar tai yra meilė tėvams, draugams, muzikai, ar vyro ir moters meilė – mylėdama tu atiduodi dalį savęs, skiri savo jausmus, pasitikėjimą. Meilė man nėra pramoga, laiko praleidimas. Tai labai rimtas dalykas. Mylėdama savo draugus noriu, kad jie būtų laimingi. Vadinasi, reikia dėl to stengtis, gal išklausyti, ką nors padovanoti, gal susitikti, tiesiog atiduoti save tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasmėmis. „Myliu aš lietų, nes mokė jis išgirsti muziką kitaip, / Myliu pavasarį, kurs pasitiko džiugesiu šviesiu, / Myliu aš vėją, kasas kad pina kiek netaip! / Ir vis aukštyn, į žydrą dangų, rankas sužvarbusias tiesiu. / Tarytum būčiau paslapčia palaiminta dainų ir slėnių, / Pažvelgusi kažkur, aš antrąkart tave įsimylėjau! / Už tai, kad leidi klyst jaunai, suprast, klaidas taisyt, / Už tai, kad moki pykt, atleist, ir kartais švelnų žodį pasakyt...“
