Tai, kaip ji atviravo, užgniaužė kvapą, kadangi toks pripažinimas reiškia, kad atsidūrei aukščiausios lygos stipendininkų klube. O svarbiausia, kad daugybė menininkų, gavusių šią stipendiją (ji siekia vidutiniškai 45 tūkst. dolerių), įgyvendina pačias utopiškiausias idėjas. Tad galima teigti, jog piniginis įvertinimas daro poveikį meno, mokslo raidai. Ką ir kalbėti apie išskirtinį poveikį pačiam šios paskatos gavėjui, nes tampi laisvas, nepriklausai nuo būsimo honoraro, – šio eksperimentuodamas kūrybos srityje gal ir nesulauktum.
Taigi žinia apie stipendiją kompozitorę pasiekė Lietuvoje – pasinėrusią į muziką, į kūrybą. Pasaulį sukausčiusi pandemija kitaip sudėliojo Žibuoklės planus, tad iš anksto numatyta kiek ilgiau nei savaitę turėjusi trukti jos viešnagė nuo kovo pradžios tikriausiai užsitęs iki liepos antrosios pusės. O gavusi Vyriausybės kultūros ir meno premiją, ji turėjo koncertuoti Lietuvoje, JAV ir Kanadoje…
Kalbėjomės su kompozitore telefonu. Apie muziką, gamtą, vienatvę, naujų kūrinių gimimą, apie kasdienybę. Prisiminėme ir pernykštį Žibuoklės Martinaitytės interviu, kurį ji davė „Moters“ žurnalui, kai Amerikoje, prestižinių apdovanojimų renginyje, laimėjo du aukso medalius už savo kūrinį „Prarasto grožio beieškant...“
Dėl pasaulį netikėtai sukausčiusio viruso likote Lietuvoje. Kaipgi dabar atrodo Jūsų įprasta diena mažoje jaukioje klėtelėje, kuri senokai paversta kūrybos erdve, o šiandien gal tapusi ir priebėga nuo išsigandusio, suirzusio, triukšmingo pasaulio?
Mano dienotvarkė čia – kaip ir kitur. Rytą sportuoju, medituoju, o paskui jau iš karto puolu prie muzikos. Pirmą dienos pusę skiriu kūrybiniam darbui. Tuo metu nuo pasaulio atsijungiu – netikrinu elektroninio pašto, neskaitau jokių žinučių, nekalbu telefonu, kad galėčiau susikoncentruoti į savo kūrybines mintis. Po pietų – vėl kūrybinis darbas. Paskui pasitikrinu elektroninį paštą, bendrauju. Net žinių stengiuosi neskaityti iš ryto, darau tai tik vakare, kartais – po pietų, nes nenoriu, kad mano sąmonei įtaką darytų tie dabar vykstantys procesai. Jie labai paveikia psichinę būseną. Ir kūrybiškumą paveikia. Norom nenorom pradedi galvoti apie visą pasaulį.
Dabar – karantinas, virusas siaučia, vaizdai makabriški, mirtį skleidžiantys. Per žinias rodoma, kiek daug žmonių miršta, kiek daug užsikrėtusių Niujorke, kur gyvenu ir kur šiuo metu yra mano vyras. Kai tokius skaičius ir vaizdus pamatai iš ryto, visą dieną būna labai sunku. Todėl stengiuosi išsaugoti tą trapią būseną, su kuria rytą atsikeliu, kūrybai, o paskui jau priimti pasaulį ir kitą informaciją.
Daugiau nei prieš dešimtmetį gimė Jūsų kūrinys „Tūkstančiai durų į pasaulį“ simfoniniam orkestrui. Ar tai buvo nuojauta, paskatinimas pačiai praverti tą daugybę durų į platų pasaulį – jei ne fiziškai, tai bent polėkiu, kūryba? Ir kaip sekasi atsidūrus už tų durų?
Tiesiog taip sutapo. Parašiau kūrinį Lietuvos radijo užsakymu – ta proga, kad Vilnius 2009-aisiais tapo Europos kultūros sostine. Mano kūrinys buvo skirtas Filharmonijos sezonui atidaryti. Žinojau, kad jis bus transliuojamas per radiją daugybėje šalių, tad kūrinio pavadinimas visai natūraliai atsirado kaip tūkstantis durų į pasaulį. Per muziką. Kita vertus, tai – Vilniaus, kuris nuo senų laikų priimdavo kitas kultūras, metafora. Šis miestas buvo labai atviras kito tikėjimo, kitų tautybių žmonėms, turėjo daugybę durų į pasaulį. Jis nebuvo konservatyvus, greičiau – labai pažangus.
Galbūt tas kūrinys tapo ir mano išėjimo į pasaulį simboliu, nes po šio kūrinio premjeros persikėlėme gyventi į Niujorką.
Randate ramybę tame pačiame kaime, kuriame ją rado ir gamtos tyrinėtoja, vaistažolininkė, mokslininkė, etnofarmacininkė dr. Eugenija Šimkūnaitė. Ar tikite, kad ir aplinka, jos pajautimas gali nulemti žmogaus pasirinkimą, charakterį, pagaliau – patį gyvenimą?
Tame kaime yra mano senelio sodyba. Čia važiuodavau nuo pat pirmų savo gyvenimo metų. Kiekvieną vasarą. Maždaug nuo 2012-ųjų ta sodyba yra mano kūrybos vieta. Mažoje klėtelėje mama įkūrė man kūrybinę studiją. Kiekvieną vasarą atvažiuoju čia rašyti muzikos. Tyloje ir ramybėje gimsta mano pagrindiniai kūriniai.
Manau, kad aplinka daug ką lemia, ir nesvarbu, koks santykis su ja: gal harmoningas, o gal kaip tik visą laiką kovoji su aplinka. Bet kokiu atveju tas santykis yra svarbus. Jeigu aplinka tave įkvepia, tada yra harmoningas ryšys, ir tu semiesi iš tos aplinkos, tada lengva kurti, rašyti. Jei aplinka nemaloni, negraži, nėra kur akies paganyti, labai triukšminga, tai daug energijos išeikvoji, kad galėtum atsiriboti ir dirbti.
Viena būtinų sąlygų kurti yra tyla, bent jau man, bet ji dabartiniame pasaulyje ir daugumos gyvenime jau yra sparčiai nykstanti. Reiškinys, kurį sunku rasti. Žmonės patys tylą naikina – užsideda ausinukus ir nuolat ko nors klausosi. Tiesiog nebelieka tokio reiškinio kaip tyla. Gamtoje jos dar gali rasti, jei lėktuvai neskraidžioja virš galvos. Tyla tampa prabanga.
Kai paskutinį kartą lankiausiu pas gydytojus, jie sakė, kad mano klausa ypač jautri, girdžiu labai gerai, girdimų garsų dažnių amplitudė – daug didesnė, nei paprastai būna. Girdžiu labai aukštus dažnius, o tai nebūdinga žmogui. Ir – žemus, kurie šiek tiek pralenkia įprastinio girdėjimo ribas. Todėl triukšmingoje aplinkoje pradedu nebegirdėti. Susidaro akustinės informacijos perkrova, ir smegenys užblokuoja tai, ką girdžiu. Tik tyloje įmanoma atsigauti ir išvalyti triukšmą, patekusį į smegenis. Ir tik joje galiu rasti muzikinių garsų. Juos paskui ir užrašau.
O ar turite galimybių ieškoti tos tylos Šimkūnaitės išvaikščiotose pievose?
Taip, ten, prie Tauragno ežero, gana tylu. Mano kaimas – šiek tiek toliau nuo Tauragnų, bet vietos lyg ir tos pačios, gamtovaizdis – irgi, tik dabar viskas šiek tiek kitaip nei Šimkūnaitės laikais. Esu įsitikinusi, kad mes ir tame pačiame ežere plaukiojome, ir po tas pačias pievas vaikščiojome.
Klausiausi internetu „Prarasto grožio beieškant...“, pernai pelniusio Jums du prestižinių apdovanojimų – Global Music Awards – aukso medalius. Prisipažinsiu, pribloškė nerimas, kurį išgirdau, ir tapo smalsu, kokio grožio paieškos tada inspiravo kurti šį kūrinį?
Kurdama galvojau apie kasdienybės grožį, kad jį tiesiog prarandame, nes nebekreipiame į tai dėmesio. Esame paveikti išmaniųjų telefonų, žvelgiame į tą švytintį ekraną, kuo greičiau reaguojame į savo žinutes, socialinių medijų signalus, ir nė nepakeliame akių į dangų pažiūrėti, kokie ten debesys plaukia. Kas mums po kojomis, kas atsispindi balose, kaip medžiai atrodo tą dieną. Žodžiu, nematome daugybės kasdienybės detalių, kurios ir sudaro tai, ką aš vadinu grožiu. Šis projektas – tarsi mano pasipriešinimas sumažėjusiam dabartinio žmogaus dėmesiui kasdienybei. Stengiuosi savo kūriniu atgauti tą dėmesį, parodyti kasdienybės grožį. Pirmiausia rodau jį muzika. Be to, tame kūrinyje yra mano pačios kurtų videoprojekcijų, filmavau tai, ką matau kasdien. Daugiausia – gamtos detales: medžių šešėlius, atspindžius, įvairius žiedus...
Jūsų kūrinių pavadinimuose neminimi jokie asmenys (fiziniai veikėjai). Pavadinimai lyg įvardija būsenas, estetinį suvokimą, jauseną. Yra vietos grožiui, iliuzijai, prisiminimams. Netgi – tuštumai, dviprasmybėms, dykumai. Beje, man labai patiko „Meilės aukštumos ir gelmės“ fortepijonui. Tik įdomu, ar Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Kanadoje klausytojai vienodai jaučia ir priima Jūsų muziką?
Žinoma, žmonės skirtingi. Po kūrinių premjerų, koncertų klausytojai prieina prie manęs ir pasakoja, ką išgirdo, kokius jausmus patyrė, kaip į muziką reagavo. Ypač toks bendravimas su autoriumi populiarus Amerikoje. Ir tada išgirstu daugybę skirtingų versijų. Kiekvienas mato tai, ką mato. Mes visi išgyvename pasaulį per savo suvokimo, girdėjimo, matymo prizmę. Girdime garsus, o kokia bus muzikos istorija, priklausys ir nuo mūsų ankstesnės patirties. Tarkim, tai, kas man gražu, kitam gali pasirodyti baisu. Kas man yra meditacinė būsena, kitam – kupina nepaaiškinamo ilgesio. Nėra specialių apibrėžimų būsenai ar muzikai įvardyti, bet galima daug interpretuoti, labai stengiamasi hiperbolizuoti, ką išgirdome. Sakyčiau, amerikiečiai, lietuviai, prancūzai ar kanadiečiai tikrai skirtingai girdi kūrinius. Aišku, skirtumai yra sąlygoti kultūrinio mentaliteto ir galbūt netgi nacionalinio charakterio.
Amerikiečiai labai atvirai pasako, ką išgyveno klausydami muzikos. Pateiksiu štai tokį pavyzdį: pavasarį San Fransiske buvo atliekamas mano chorinis kūrinys „Chant des Voyelles“, kuriame nėra jokio teksto, dainuojami tik paskiri balsiai ir priebalsiai. Po koncerto prie manęs priėjo kelios dešimtys žmonių, visi norėjo papasakoti, ką išgirdo. O viena moteris pasakė: „Man tas kūrinys labai padėjo.“ Kai paklausiau – kaip, paaiškino: „Kaip tik dabar išgyvenu gedulą, esu netekusi labai artimo žmogaus, o tas kūrinys sugebėjo mane nuraminti, kažkaip paguosti ir suteikti vilties.“ Kitas vyriškis pasakojo, kad girdėjo „kažkokius šiaurietiškus peizažus žiemos metu“. Kiti – garsus, kuriuos „girdėjo būdami savo motinos įsčiose“. Net nežinau, kaip jie tai atsimena, bet nesvarbu.
Ar tai, kad esate lietuvė, koncertuose užsienyje dažnai pabrėžiama kaip intriguojanti egzotika? Beje, pernai, tuoj po išskirtinio apdovanojimo, „Moters“ žurnalui sakėte, kad būdama Amerikoje pasiilgstate Lietuvos, o Lietuvoje – Amerikos. Tad kuriame krašte jaučiatės esanti labiau sava?
Mano kilmė visada pabrėžiama. To negaliu išvengti, kadangi mano vardas labai lietuviškas. Būtinai tenka paaiškinti, iš kur jis, kaip originaliai skamba, ką reiškia. Amerikoje labai dažnai savo kūrinį publikai pristato pats autorius. Prieš koncertą jis išeina į sceną ir pakalba kokias 5–10 minučių. Aš pradedu nuo savo vardo, nuo kilmės, nes žmonės, pamatę programėlėje užrašytą vardą, tiesiog nežino, kaip jį ištarti. Žinoma, man labai svarbi mano lietuviška kilmė. Tai – svarbiausia mano tapatybės dalis. Taip, visada galvoju, kad gerai jaučiuosi ir čia, ir ten. Mano namai – ten, kur yra mylimas žmogus, mano kūrybiniai darbai. Ne kartą esu sakiusi, kad mano tikrieji namai – muzika. Kita vertus, tik Lietuvoje galiu kalbėti lietuviškai, o kai ją kasdien aplink girdi, tai ir yra tikrieji namai. Tas atsipalaidavimas, kuris atsiranda, kai kalbi savo gimtąja kalba, manau, tikrai praverčia kūrybiškumui.
Prisipažinote labai mėgstanti bendrauti, mylinti savo žmogų – sutuoktinį, kad jis Jus puikiai supranta, bet esate linkusi pabūti ir viena. Ar tik dėl kūrybos renkatės vienatvės valandas arba dienas, ar vienatvėje muzika greičiau į širdį ateina?
Sutinku, man reikia vienatvės, nes be jos nemoku muzikos parašyti. Apgaudinėčiau save teigdama, kad galiu kurti, kai gretimame kambaryje yra kitas žmogus, bet tikrai to negaliu. Tai, matyt, būdinga visiems jautriems žmonėms: jei esi aplinkoje, kur yra kitų žmonių, iki galo neatsipalaiduoji. Nes kažkuria savo sąmonės dalimi vis galvoji apie juos. O norėdamas kurti turi susikaupti ir pamiršti tiek kitus, tiek pačią save. Turi susitelkti į garsus, į pačią idėją, į tai, ką darai. Ir negalvoti nei apie aplinką, nei apie kitus dalykus. Vienatvė yra būtina kūrybinio veiksmo sąlyga. Taigi stengiuosi subalansuoti bendrą gyvenimą su kitais ir vienatvės valandas. Man labiausiai sekasi kurti – kai atsiskiriu nuo gyvenimo arba išvažiuoju į menininkų kūrybines rezidencijas. Ten, tau skirtame namelyje, dažnai – miške, ir rašai muziką. Aišku, kurti pavyksta ir kaime prie Tauragno ežero. Sodyboje dažniausiai būname dviese su mama. Ji – pagrindiniame name, aš daugiausiai – savo klėtelėje, Mėlynojo Laumžirgio studijoje.
O jeigu greta būtų vaikučių, tikriausiai nei Lietuva, nei Amerika neturėtų kompozitorės itin retu lietuvišku vardu?
Aš labai žaviuosi moterimis kompozitorėmis, kurios turi vaikų ir dar sugeba dirbti kūrybinį darbą. Neįsivaizduoju, kaip joms pavyksta tai suderinti. Viena tokių žavių, įkvepiančių pavyzdžių yra Italijoje gyvenanti mūsų kompozitorė Justė Janulytė. Ji turi vaikų ir puikiai sugeba rašyti muziką. Nežinau, kaip jai tai pavyksta. Yra ir daugiau tokių kompozitorių. Žinoma, šiuo atveju, manau, daug kas priklauso ir nuo greta esančių artimų žmonių, kurie padeda, leidžia toms moterims turėti kūrybai būtiną vienatvę.
Dabar jau ne tik ekspertai tiki, kad po pandemijos keisis žmonių gyvenimai. Gal esama ir kokio vilties šiaudo, kad ta nelemta korona atliks ir gerą darbą – padės milijonams apsigalvoti ir mažiau vartoti – bei taip sustabdys dar didesnę bėdą – klimato kaitą (štai smėlio audros pradeda siausti ir Lietuvoje, ko anksčiau nesame regėję)? Ar tikite, kad trapioje žemės biosferoje, mūsų prieglobstyje, atsiras daugiau vietos dvasiniams turtams – menams, filosofijai?
Labai norėčiau tikėti, kad taip bus, kad žmonės taps sąmoningesni ir ims mažiau vartoti, kad nebebus to beprasmio, tuščio komercinio vartotojiškumo. Kalbu ne tik apie mūsų visuomenę, bet ir apie visą pasaulį. Ypač tai akivaizdu Amerikoje. Bet suprantu, kad žmogaus prigimties iš esmės nepakeisi, kad labai sunkiai transformuojame savo vidinius dalykus, tad manau, kad šis pandemijos laikotarpis gal pakeis tik dalį visuomenės. O kita dalis išliks tokia pati, kaip buvo. Pavyzdžių daug. Štai kažkas giriasi per karantiną prisipirkęs internetu daug kosmetikos. Žodžiu, elgiasi taip pat kaip ir iki karantino. Koks vartojimo mažėjimas, jei globalus dalykas, supurtęs visą planetą, nepriverčia kai kurių žmonių pakeisti savo vertybių? Jeigu toks reiškinys nepriverčia, nežinau, kas gali tai padaryti.
Tarkim, man pačiai atrodo, kad pasikeis labai daug dalykų, nors ir šiaip nesu linkusi į perdėtą vartojimą. Pavyzdžiui, kovo pradžioje į Lietuvą atskridau rankiniame bagaže turėdama vieną suknelę, vienas kelnes ir kelerius sportinius marškinėlius. Nes atvažiavau trumpam, dabar stengiuosi su šiais daiktasi ir išsiversti. Nėra noro kažką pirkti, nes tai nesvarbu. Man atrodo, dabar kiekvienam laikas atsigręžti į savo vidų, o ne į išorę. Nes toje išorėje kol kas mažai belikę – nėra nei kultūrinių renginių, nei kitokių dalykų. Lieka mesti žvilgsnį į save, į savo vidų. Ir padaryti tai, manau, sveika visiems.
Kurie Jūsų muzikos kūriniai kviečia tai daryti?
Tikiu, kad visi mano kūriniai kviečia atsigręžti į save. Norėčiau, kad žmonės klausydamiesi kūrinio tokį poreikį patirtų. Ir atsigręžtų į save tarsi į veidrodį, kad pamatytų ne savo veidą, o vidų. Visi tie kūriniai yra kaip akistata su savimi. Kartais ji būna maloni, kartais – labai nepatogi, nes gali sukelti tam tikrą nerimą, sutrikdyti vidų. Muzika pati savaime žmogaus netrikdo, tačiau, matyt, viduje tūnantis koks dirgiklis sureaguoja į girdimą muziką, ir tada imi spręsti psichologines problemas. Jeigu jų nėra, trikdžiai – kaip vandenyno bangos – atūžia ir nuvilnija tavęs nepaliesdamos.
Vienų muzikos sąskambių miela klausyti, jie kelia estetinį malonumą. O kiti gali įtraukti į tam tikrą smegenų sukeliamą nepatogią būseną. Ir tada tenka gelbėtis, ieškoti būdų, kaip iš jos išbristi. Iš savo kūrinių galėčiau paminėti tą, kuris skambėjo praėjusių metų „Gaidos“ festivalyje. Tai – kūrinys portugališku pavadinimu „Saudade“ simfoniniam orkestrui. Labai gilus, sakyčiau, nepatogus, kviečiantis į vidinę teritoriją, kai išeinama iš komforto zonos. Yra ir tokių, kurie jokių iššūkių klausytojui nekelia, bet jį užhipnotizuoja, nukelia į tam tikrą ramybės būseną. O joje gali vykti bet kas – klausytojas jausis gerai. Būtent po tokių kūrinių žmonės prieina prie manęs ir sako: „Aš norėjau, kad tas kūrinys tęstųsi ir tęstųsi iki begalybės...“
Ką turėtumėte sukurti jau kaip Guggenheimo stipendininkė?
Dabar, gavusi tą stipendiją, dirbu prie tokio ilgesnio kūrinio, kuris lietuviškai vadinasi „Hado zona“. Tai – giliausia vandenyno zona, prasidedanti 6 kilometrų gylyje. Hadas – kaip pomirtinis pasaulis (taip vadina mokslininkai; kiekviena vandenyno gelmės zona, o jų yra penkios, turi savo pavadinimą). Tas kūrinys – nėrimas muzikos garsais į vandenyno gelmę. O tą darysiu naudodama žemo registro, žemų tembrų instrumentus – tūbą, bosinį klarnetą, kontrabosą, mušamuosius, įtrauksiu dar daugiau žemo tembro elektroninių instrumentų.
Muzikos kūrėjai, atlikėjai dėl pandemijos skundžiasi daug praradę. Ko netekote Jūs?
Balandžio ir gegužės mėnesiais turėjo vykti aštuoni mano koncertai Lietuvoje, Amerikoje ir Kanadoje. Ir aš nežinau, ar jie nukelti į ateitį, ar jų apskritai nebus. Sunku prognozuoti, kaip viskas vyks. Žinant, kad koncertų programos sudaromos metams ar porai į priekį, nelabai tikiu, kad vėliau atsiras tarpų, kur bus galima įsprausti atidėtus renginius. Todėl tikrai yra neaiškus tų neįvykusių koncertų, neįvykusių premjerų likimas. Viliuosi, kad kada nors jie vis tiek įvyks.
Viskas priklausys ir nuo mano muzikos atlikėjų planų. Aš pati labai retai groju, nes pasirinkau būti salėje kartu su klausytojais, kai skamba mano kūriniai. Būti scenoje galbūt palanku kitokio charakterio žmogui nei man, – intravertai nelabai tinkami tam. Man labiau patinka rašyti muziką, o ne groti.
Atrodo, gyvena žmogus savame kampelyje, savame pasaulyje, tikėdamas, kad jo laikui pakaks to, kas duota, – nepranyks nei tas kampelis, nei pasaulis. Bet vis daugiau žmonių mato, kad ateityje visaip gali būti. Štai jau ir Lietuva tai pamatė – ne pirmus metus išgyvename sausras, besnieges žiemas, apgailestaujame dėl nusekusių upių. Klimato kaita spartėja. Daugėja ir norinčiųjų gelbėti planetą. Ar matote tarp jų save?
Taip, viskas labai keičiasi. Tik nemanau, kad reikia atsistojus su transparantais garsiai rėkti, kad miršta mūsų planeta ir tirpsta ledynai, nes mažai kas kreipia į tai dėmesį. Bet jeigu sukursi gražų, užburiantį kūrinį ir jis palies žmogaus širdį, primins apie globalines problemas, poveikis bus stipresnis.
Labiau galvoti apie globalinį atšilimą pradėjau nuo kokių 2015-ųjų. Nuvažiavau į kūrybinę stovyklą pavadinimu „Mėlynojo kalno rezidencija“ Niujorko valstijoje, Adirondako kalnuose. Buvo sukviesti visuomenės veikėjai ir menininkai, kuriems rūpi globaliniai dalykai. Ir mes toje rezidencijoje dalijomės savo darbais, patirtimi. Menininkai pasakojo, kaip aktualias temas įpina į savo kūrybą: kas knygą rašo apie globalinį atšilimą, kas paveikslą tapo. O aš galvojau apie savo muziką, bet tokių temų joje nemačiau. Maniau, „pašalinių idėjų“ joje kaip ir nereikia, tad pasijutau labai nepatogiai. Supratau, kad neturėčiau vengti tokių temų, nes labai svarbu kad ir mažyčiu veiksmu paskatinti visos visuomenės sąmoningumą dėl to globalinio atšilimo. Ir kuo tą temą plėtojantis kūrinys bus subtilesnis, gražesnis, tuo labiau žmonės atkreips į ją dėmesį.
Grįžusi iš tos rezidencijos atsiverčiau „The New York Times“ ir pamačiau antraštę „Maršalo salos nyksta“. Nuotraukos iliustravo, kaip tos salos dėl vis labiau kylančio vandenyno lygio užliejamos, perspektyva aiški – tų salų ateityje gali nelikti. Nors aš ten ir nebuvau, dėl tokios ateities labai susijaudinau. Nusprendžiau daryti projektą – audiovizualinę instaliaciją „Išnykstančios žemės (M-salos)“ apie tas Maršalo salas. „M-salos“ – čia ir tas salynas, ir Manhatanas, kadangi jame gyvenu. Šis projektas – tokia futuristinė vizija, kas gali įvykti, jei Manhataną užlietų vanduo. O taip gali nutikti...
Nuo to laiko kartkartėmis vis grįžtu prie šios temos. Mano naujausias projektas apie Hado gelmes irgi susijęs su tuo globaliniu atšilimu. Labai tiesiogiai.
Pristatydama savo kūrinį suomišku pavadinimu „Sielunmaisem“ violončelei ir styginių orkestrui (2019) aiškinote, kad sielovaizdis (arba gamtovaizdis) – specifinė vieta, kurią nešiojamės giliai savo viduje ir dažnai mintimis į ją grįžtame. Ir kad sielovaizdžio kūrimo procese neatsiejamai dalyvauja atmintis, todėl juntama nostalgija praėjusiam laikui ir nuo globalinio atšilimo besikeičiančiam peizažui. O ką Jums reiškia sąvoka „sąmonės ekologija“? Ar ji padeda gyventi, kurti?
Mūsų protas ar sąmonė yra kaip sodas – ką jame užauginsi, tą ir turėsi. Sėsi piktžoles, jos ir augs, – nebus gražu. O jei sėsi prasmingus augalus – medžius, gėles ar kitus, prižiūrėsi juos, kultivuosi, bus tikra grožio oazė. Skaitydami geras knygas, žiūrėdami filmus, sukurtus menininkų režisierių, klausydamiesi muzikos – sėjame tuos gražiuosius augalus. Bet jei nuolat skaitome tik bulvarinę spaudą ar žiūrime ne itin geros kokybės televizijos laidas, prisikišame į galvą bevertės informacijos, paskui būna labai negeras jausmas. Kaip kokioje kelionėje, sakykim, prisivalgius greitojo maisto. Iš pradžių – lyg nieko, vėliau pradedi blogai jaustis, gal net gėdos jausmas apima. Tas pat būna ir tada, kai į sąmonę šiukšlių pridedam. Jos veikia mūsų vidinę būseną, ir nesuprantam, iš kur jos atsirado mūsų sąmonėje. Tą veiksmą aš ir vadinu sąmonės ekologija. Poreikis pirmiausia turi būti švaros, informacinės švaros. Galvoti reikia, kokio lygio informaciją kaupi, ką su ja darai ir ką vėliau transliuoji.
