Noriu suprasti, kaip užauga tokios kūrybiškos asmenybės kaip Judvi. Jūsų gimtųjų Zarasų kraštovaizdis, ežerai, rūkas, skatinantis skleistis fantazijai, įsivaizduoti, kad migloje slepiasi laumės raganos, miškuose – velniai, – apie tai pasakojate savo kūrybos dainomis. Kokia buvo Jūsų vaikystė?

Teresė: Gera ta mūsų vaikystė buvo, turim nuostabius tėvus, jie mus gražiai augino. Buvo gan griežti tam tikrais klausimais, bet kartu davė ir nemažai laisvės, įkvėpė kurti, nes ir patys yra menininkai. Ėjome į muzikos, į meno mokyklas, tačiau likdavo laiko ir su draugais pabūti, ir nesąmonių prikrėsti, po gamtą pasitūsinti. Labai gerai subalansuota vaikystė – tarp mokymosi ir tobulėjimo, tarp kūrybos ir laisvės.

Milda: Užaugom centrinėje Zarasų gatvėje, bet mūsų gimtąjį miestą supa septyni ežerai, teka Laukesos upelis, netoliese – Magučių miškas. Galima sakyti, kad augome gamtos prieglobstyje, tad mūsų pasaulėjautai turėjo įtakos ir kraštovaizdis, ir kūrybiški tėvai.

Kuo ypatinga dvynukių seserystė?

Milda: Dviem smagu augti, yra, su kuo pasipešti, įveikti kiemo berniukus, prisigalvoti žaidimų. Vienos fantazija neprilygsta dviejų vaizduotei, idėjoms, energijai. Visada turėjome įdomių sumanymų, įvykdavo smagių kūrybinių sprogimų.

Teresė: Viena kitos kūrybiškumą skatindavome ir netyčia. Daug pykdavomės, ir dabar tų barnių būna, juk daug laiko praleidžiame kartu. Kai susibardavome, tėvai pasodindavo į skirtingus kampus, ir mes iškart susitaikydavome, pradėdavome viena kitai iš tų kampų siuntinėti lėktuvėlius arba susirašinėti, piešti. Tarp mūsų barnių ir draugystės buvo balansas. Nors augome dviese, mums vienai kitos neužtekdavo, nuolat ieškodavome draugų, norėdavome kitų žmonių kompanijos. Tiesiog mes laikėmės kaip vienas būvis, bet man neužtekdavo Mildos, o Mildai – manęs.

Milda: Nebuvome vienas būvis, buvome du visiškai atskiri žmonės.

Ar draugiškai pasidalydavote lėles, kitus žaislus?

Milda: Su lėlėmis žaisdavome, siūdavome barbėms drabužius, šis užsiėmimas mus labai suartindavo, puikiai sutardavome. Didžiausi nesutarimai prasidėjo, kai namuose atsirado kompiuteris. Nesugebėdavome pasidalyti. Šiuolaikiniame pasaulyje, jeigu šeimoje yra daugiau nei vienas vaikas, didžiausia problema – pasidalyti kompiuteriu.

Teresė: O tada dar ir telefoną vieną gavome. Tėvai – to nenorėdami – paskatino karą tarp mūsų.

Milda: Pamenu dieną, kai mudvi einame į mokyklą pasiėmusios naują telefoną ir baramės, kuri laikys jį rankose, kai rodysime draugėms.

Ar Jus rengdavo vienodai?

Milda: Iki pradėjome lankyti daželį, drabužiai mums mažai rūpėjo. Pamenu, mama pirkdavo juos skirtingų spalvų, kad tėčiui būtų lengviau mus atskirti.

Tėtis Judvi painiodavo, sunkiai atskirdavo?

Teresė: Ne tai kad sunkiai... Jis ir dabar mūsų neskiria, jam tiesiog nėra svarbu, kuri yra kuri. Jis abi vienodai myli. Abi muzikuojame, abi galime su juo smagiai leisti laiką. Jam bet kurią paduok, ir tiks.

Pastebite viena kitos blogiausias savybes ir vis tiek viena kitą mylite?

Teresė: Na, tai čia turbūt taip išeina – mes abi turime tų blogiausių būdo savybių. Kai baramės, aiškinamės labai ilgai – iki skrupulingiausių detalyčių. Sesės, mylimieji, draugai – visi pastebi blogiausias vieni kitų savybes, bet myli arba nemyli.

Kalbėdama apie blogus būdo bruožus turbūt perdedate. Labiau esate panašios į baltus angeliukus nei į varnas.

Abi kvatoja.

Teresė: Nuo vaikystės lydi tokia nuomonė, kad mes – gerietės. Ar dėl to, kad esame blondinės, ar kad tėtis – folklorinės muzikos pasaulio atstovas, ar dar kas nors turėjo įtakos tokiam mūsų įvaizdžiui. Nelaikyčiau savęs angeliuku.

Milda: Bet mes stengiamės būti gerais žmonėmis. O dėl angeliukų norėčiau pritarti Teresei.

Teresė: Bendraujame gražiai, tik... viena yra viešasis įvaizdis, bet susitikime neoficialioje aplinkoje, ir ten bus visko.

Ar buvote kada rimtai apsipešusios?

Milda: Apsipešusios? (Juokiasi.) Oi, ankstyvoje jaunystėje mudvi ir apsipešdavome, ir apsistumdydavome. Esame susikūrusios paprastas taisykles, kad už smūgį ar rimtesnį įžeidimą teks atlikti didelę paslaugą – išplauti indus, atnešti malkų, sutvarkyti kambarius ir t. t. Taisyklės padėjo sulaukti šių metų be randų ir be lūžių (kvatoja).

Iš asmeninio albumo (Augustinos Miknevičiūtės - Lunarios nuotr.

Kas yra sesuo? Šeima ir draugė visam gyvenimui?

Milda: Netapatinčiau sesers su drauge. Mums su Terese neišvengiamai teko būti kartu, tad teko kariauti. Arba reikėjo susidraugauti. Nutarėme pagaliau susidraugauti.

Teresė: Draugai yra gyvenime sutikti pašaliniai žmonės, jie neprivalo su tavimi būti, sėdėti viename kambaryje, kartu užsiimti kokia nors veikla. Mes irgi neprivalom. O mudvi privalėjome viena kitą pažinoti, kartu gyventi ir veikti. Draugai iš pašalies galbūt yra kitaip svarbūs.

Milda: Draugus pasirenki, šeimą gauni.

Žinote visas viena kitos paslaptis ir jų neišduodate? Ar yra tokių, kurias saugote lyg savo akį?

Teresė: Taip, tokių paslapčių yra. Ir faktas – niekam jų neišduodame.

Milda: Taip, yra paslapčių, kurias su Terese žinome tik mudvi, ir mus turės kas nors nužudyti, kad jas išduotume.

Teresė: Net nereikia prisiekti, yra toks santykis, kai žmogui sakai viską ir nebūtina priminti: „Tik niekam nesakyk. Tai – paslaptis.“ Savaime suprantama, kad šios informacijos niekam nevalia sakyti.

Sakoma, pasisaugok sesers, ginančios seserį. Ar esate solidarios, kai reikia kovoti su „išoriniu priešu“ – trečiuoju asmeniu?

Milda: Mūsų draugės yra pastebėjusios: kai dvi seserys barasi, niekada iš jų nesijuok. Pasišaipysi – abi puls tave. Aš galiu apie Teresę sakyti, ką noriu, o kitiems nevalia.

Už ką esate viena kitai dėkingos?

Milda: Nemėgstame švelnybių, retai kada viena kitai išpažįstame: „Aš tave myliu, tu man gyvenime labai daug reiški.“ Mes tokiais žodžiais nesimėtome.

Iš asmeninio albumo nuotr. (Igno Avižinio nuotr.)

Judvi labai panašios išoriškai, o kaip dėl charakterių? Žinau tiek, kad Milda mėgsta svogūnus, o Teresė jų pakęsti negali.

Milda: Tie, kurie pažįsta mūsų tėvus, pasakytų, kad mudviejų būdo bruožai – visiškai skirtingi. Aš labiau panaši į mamą, Teresė – į tėtį. Ji prisirankiojusi tėčio manierų, aš – mamos. Teresė, jeigu ką nors ne taip padaro arba pamiršta padaryti, pradeda čiauškėti greitakalbe, lyg koks varikliukas įsijungia.

Teresė: Milda, tu nuo vaikystės esi aršesnė už mane. Tu konfliktuodavai su draugėmis labiau nei aš. Aš būdavau taikdarė. Ji mažiau leidžia lipti sau ant galvos.

Milda: Teresė labiau bijo prieštarauti, yra švelnesnė, geresnė nei aš. Ji optimistiška, strakalas makalas.

Teresė: Tačiau, būdama scenoje, aš galbūt pateikiu save melancholiškai.

Milda: Aš scenoje labiau mėgstu pasimaivyti.

Teresė: Ji – stipresnio charakterio, moka įsijausti į kokį nors vaidmenį. Aš dažniau renkuosi savo.

Ar tekdavo apsimesti vienai kita?

Milda: Taip buvo tik kartą mokykloje ir tik todėl, kad mokytojas supainiojo mūsų pažymių vidurkius: vieną dieną pasakė, kad Teresės vidurkis žemesnis, ji pasiruošė atsakinėti, o kitą dieną – kad yra priešingai. Neturėjome kitos išeities, kaip eiti atsakinėti viena už kitą.

Ar tiesa, kad seserys gali sudoroti vaikiną, jei šis vieną jų įskaudino? Teko kautis su berniukais?

Milda: Niekas nėra su mumis blogai pasielgęs, o menki incidentai, jei tokių ir buvo, tai nekirto per savivertę taip smarkiai, kad būtų reikėję pulti.

Terese, ar sunkiai išgyvenote išsiskyrimą su Milda, kai ji, būdama 22-ejų metų, ištekėjo ir pradėjo kurti savo šeimos gyvenimą?

Teresė: Oi, ne. Mes daug dalykų darėme kartu, bet mums labai patiko ką nors veikti ir atskirai. Patikdavo po vieną nueiti susitikti su drauge. Mes nesame vienas būvis, kaip kai kurie įsivaizduoja. Mudvi neišsiskyrėme – kartu būname, grojame, dainuojame, tik gyvename skirtinguose namuose. Aš dabar turiu daugiau ramybės, laisvės ir savarankiškos būties.

Milda: Statusas pasikeitė draugo atžvilgiu – tapau jo žmona, o sesuo yra sesuo šiandien ir visada.

Kaip priėmėte sesės vyrą?

Teresė: Gerai. Esame pažįstami jau daug metų. Jis – vienas mūsų kompanijos narių – vieną dieną tapo sesers vyru.

Ar nesiruošiate sekti sesers pėdomis?

Milda: Terese, kada tu ištekėsi?!

Teresė: Turiu vaikiną. Man santuokinis gyvenimas, žvelgiant į sesers patirtį, yra artimas, o dėl pačios vestuvių nieko kol kas nežinau. Kada nors.

Milda: Jis dabar už kampo su žiedeliu tyko.

Ar tėtis Gintaras Andrijauskas – grupės „Sadūnai“ lyderis – sąmoningai kreipė Jus muzikos link?

Milda: Buvo pastebėta, kad abi linkstame prie muzikos, o gabumų matematikai ar fizikai neišryškėjo, tad sąmoningai nukreipė mus į muzikos kelią.

Teresė: Buvo sudarytos galimybės eiti muzikos keliu, o įsitvirtinome tame kelyje pačios. Nebuvome maištininkės, o tarp jaunų muzikantų maišto idėja yra populiari.

Milda: Esą mus vertė tapti teisininkėmis, o mes štai pasirinkome muziką.

Teresė: Viskas, kas susiję su muzika, mums buvo leidžiama ir skatinama.

Milda: Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos muzikos mokytojas Gražvydas Gasparavičius padėjo visiems vaikams, kurie negabūs matematikai, bet gabūs muzikai. Tarp jų buvome ir mes. Labai smagu, kai muzikos pamokoje reikalaujama daugiau, nei tik ateiti į pamoką. Tada pasijunti, kad ir tu kai ką moki. Šis pedagogas mums padėjo suprasti, kad muzikos reikia mokytis, už gražias akis gero pažymio nepelnysi.

Iš asmeninio albumo (Paul Butkus nuotr.)

Buvote subūrę šeiminę kapelą „Viksva“, po jos – postfolkloro grupę „Mindrauja“. Namuose duodavote garo?

Teresė: Namuose muzika skambėdavo, bet nereikia įsivaizduoti, kad vakarais ištisai grodavome ir dainuodavome. Namuose dažniausiai ilsėdavomės.

Milda: Mūsų namai nebuvo labai tylūs, bet nėra taip, kaip daugelis idealizuoja: jei jau muzikantų šeima, tai šokinėja pamatai.

Kartais drauge su tėčiu padainuojate jo kūrybos dainų.

Milda: Organizacija „Bardai.lt“ kažkada pasiūlė mums padainuoti trise. Buvo smagi proga padainuoti kartu su tėvais. Išleidome albumą.

Balta varna – metafora, kuria apibūdinamas nuo žmonių grupės besiskiriantis individas. Tai nepritapimo, kitoniškumo simbolis. Ar Jūsų kitokios vertybės, pasaulėžiūra?

Teresė: Na, mes gal buvome kitokios. Paskutiniai metai mokykloje praėjo visai gerai, bet vis tiek mūsų muzikinis stilius skyrėsi nuo tuo metu populiaraus tarp jaunimo, o ir kitais atžvilgiais jautėmės kitokios, tad tas baltų varnų apibūdinimas mums tiko, prilipo. Grupę įkūrėme trise – mudvi su Terese ir viena draugė.

Jautėtės mylimos ar užgauliojamos dėl savo keistenybių?

Milda: Vienareikšmiškai jautėmės labiau mylimos negu engiamos.

Teresė: Daugiau neigiamų emocijų vaikas patiria, kai savo keistumo nesugeba tinkamai panaudoti.

Milda: Kai esi vaikas, bendraamžiai tau nėra autoritetas. Ir pats dar nesi niekam autoritetas. Galbūt kai kurie vaikai yra linkę lygiuotis į populiarius bendraamžius, o keistas nebūtinai yra mėgstamas, jį sunku suprasti.

Minėjote, kad mokykloje, kai įkūrėte grupę, buvote trys baltos varnos. Ką dabar veikia trečioji – Raminta Razmaitė?

Milda: Ji išvažiavo į Londoną studijuoti fotografijos, tapo puikia fotografe, grįžo, turi savo nišą, gyvena netoli manęs. Prie mūsų grupės prisijungė Tomas Urbonavičius, Tadas Dešukas ir Julius Bakanauskas, mano vyras. Nuostabi kompanija, mes jaučiamės su jais be galo gerai, jie taip pat turi panašaus trenktumo. Esam ir grupė, ir puikūs draugai, mums smagu kartu kurti.

Kada išmokote griežti smuiku?

Teresė: Smuikas atsirado septintoje klasėje, kai tėvai išleido mus į muzikos mokyklą. Ilgą laiką manėme, kad būsime smuikininkėmis, o ne dainininkėmis. Kai atvykome į Vilnių, viskas pasikeitė, pradėjome kurti dainas ir dainuoti, pačios išmokome groti gitara, mandolina.

Abi kuriate muziką ir dainų žodžius. Esate pelniusios aktoriaus ir bardo Sauliaus Mykolaičio premiją. Kas Jums yra poezija?

Milda: Poeziją mėgstame, bet nuo dainuojamosios poezijos ir žodžio „bardės“ kiek nutolome. Mes kuriame savo muziką ir savo tekstus, grojame su grupe ir nesuprantame, kodėl iki šiol esame vadinamos bardėmis. Dainuojamoji poezija mums yra svarbi, su šiuo žanru pradėjome atlikėjų kelią, tačiau dabar esame jau kito žanro dainininkės.

Kaip tą kitą žanrą įvardytumėte?

Teresė: Arčiausiai būtų indie folk.

„Juodas pianinas baltais klavišais rašo ant to balto slenksčio, kurį jau peržengt nesinori niekada, net į spalvotą lauką.“ („Baltas kambarys“). Kurios tai žodžiai?

Milda: Teresės. Dainos „Upelė“, „Namų dvasia“, „Mėtos“ yra daugiau mano ir šiek tiek sesers. Visus dainos „Dalija“ žodžius parašė Teresė, išskyrus vieną – „dalija“. Jis tapo draugiško kivirčo, kas labiau nusipelnė dėl šios dainos, objektu, mat šis mano sumanytas žodis tapo priedainiu.

2017 metais išleidote pirmą albumą „Dar nedaviau tau vardo“, 2019 metais su styginių kvartetu – plokštelę „Virsmas“. Klausytojus kviečiate rasti save žodžiuose. Ar žodžiai yra svarbesni už muziką?

Teresė: Man žodžiai yra svarbūs. Netikiu, kai sako, kad ir muzika, ir žodžiai yra vienodai svarbūs. Vienam kūrėjui svarbiau tekstas, šiam atskleisti jis ir sukuria muziką. Kitam svarbiau muzika, ir šiai jis pritaiko tekstą.

Milda: Man svarbiau muzika, aš noriu sukurti kuo gražesnį tekstą, kad atsiskleistų muzika.

Daugelis klausytojų Jus atrado per LRT projektą „Du balsai – viena širdis“. Šiemet dalyvavote nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje. Projekte „Dainuokim kartu“ trykštate kūrybiškumu, fantastiškai interpretavote bolivudišką kūrinį „Pinga“. Regis, tąsyk visa Lietuva su Jumis kartu dainavo: „Ji ateina, ji ateina klubais linguodama, pasididžiuodama...“ Ką Jums reiškia populiarumas?

Milda: Žodis „populiarumas“ yra suktas. Kiekvienas muzikantas nori būti populiarus. Vieniems reikia šlovės, kitiems – būti žinomiems. Mes siekiame, kad kuo daugiau žmonių ateitų į mūsų koncertus, išgirstų mūsų muziką, klausytų mūsų dainų.

Teresė: Kuo daugiau gerbėjų turėsime, kuo daugiau jų ateis į mūsų koncertus, tuo stipriau galėsime jaustis, žinoti, kad iš savo kūrybinės veiklos pavyks išgyventi ir toliau kurti muziką. Nereikės dirbti nemėgstamo darbo.

Kodėl rinkotės studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje etnomuzikologiją?

Teresė: Esame gerai susipažinusios su šiuo muzikos stiliumi. Norėjome kurti muziką, groti smuiku, bet klasikinio atlikimo studijoms, kad galėtume konkuruoti su atlikėjais iš Vilniaus konservatorijos, mums galbūt nepakako tinkamo išsilavinimo. Pasirinkome etnomuzikologiją.

Milda: Dabar esame magistrantės, studijuojame skaitmeninę kompoziciją, ši sritis mums yra aktuali. Po etnomuzikologijos norėjome išbandyti kai ką visiškai kita.

Kodėl tėtis Jus pavadino etnokultūros chuliganėmis?

Teresė: Mes folką mylime ir gerbiame, stengiamės neįžeisti šio žanro prasmių, nepažeisti šaknų, bet kartu esame šiuolaikiškos ir mėgstame folklorą pritaikyti sau, savaip, dėl to šis žanras mūsų lūpomis kiek keičiasi. Toks poelgis galbūt yra chuliganiškas.

Girdėjau, sekate savo mamos tautodailininkės Birutės Andrijauskienės pėdomis – mokotės siūti. Ar svarstote išbandyti gabumus drabužių dizaino srityje?

Milda: Mudvi bandome kai ką pasiūti, visada po ranka turime audinių, siūlų, adatų, žirklių. Kai reikia, visą šį turtą panaudojame, bet nesame labai į siuvimą įnikusios.

Teresė: Abi ir piešiame. Mūsų mama nuostabiai piešia, vizualus menas mums taip pat labai artimas.

Milda: Tačiau kol kas tai – labiau malonumas nei hobis.

Milda, ar tiesa, kad mama pasiuvo Jums vestuvinę suknelę?

Milda: Tiesa. Siūdama mama labai jaudinosi, norėjo padaryti kuo geriau. Ir jai pavyko geriausiai, kaip galėjo. Ši suknelė – vienkartinė, nes aš suplėšiau visą apačią. Ji man liks amžiams.

Projekto „Dainuokim kartu“ užduotis buvo sukurti mamai skirtą dainą. Ar Jums artima užsakomoji kūryba?

Teresė: Vyko egzaminų sesija, rengėmės atsiskaitymams, turėjome mažai laiko kurti.

Milda: Paskambinau mamai ir pasakiau, kad tema – apie mamą. Ji paprašė: „Tik nesugalvokit ko nors panašaus į „paimk mane, mama, už rankos...“ Sudėtingiausia buvo sugalvoti, kad daina skambėtų įdomiai, nebanaliai.

Seserystės jėga, išskirtinis kūrybinis bendradarbiavimas... Dėl kūrybos dažniau sutariate ar konkuruojate, kritikuojate viena kitą?

Teresė: Galbūt dažniau sutariame. Tariamės tik tada, kai kūrinys jau būna beveik parašytas. Pereiname viena kitos filtrą, cenzūrą, pasitikriname, ar kūrinys geras, ar reikėtų ką nors pakeisti. Ieškome geriausio varianto, tik tada keliaujame į repeticijų salę.

Ar nuo koronaviruso slepiatės skirtingose vietose?

Teresė: Mudu su draugu nuo karantino pradžios gyvename jo sodyboje šalia Molėtų. Darbo, dėl kurio reikėtų eiti į biurą, neturiu, mūsų, atlikėjų, veikla yra suvaržyta, tai gamta mėgausimės tol, kol tęsis karantinas. Čia būti gera – čiulba paukščiai, pro langus matyti miškai, medžiai, žvaigždėtas dangus. Vakarais žiūrime filmus, rytais pasikūrename krosnį, rašau tekstus, muziką, piešiu. Tikėkimės, karantinas baigsis, vėl pradėsime koncertuoti.

Milda: Vasarą muzikantams – pats darbymetis. Neaišku, ar šią vasarą galėsime rengti koncertus. Jei tai bus draudžiama, žmonėms, kurie gyvena iš muzikos, teks atlaikyti skaudų smūgį ir skalsų laiką. Mudvi nusiteikusios pozityviai. Visi murkdomės toje pačioje baloje, mes šiuo atžvilgiu nesame išskirtinės.