Šį sausį karantino apribojimus jis patyrė Singapūre, o grįžęs į Lietuvą perspėjo, kas mūsų laukia. Deja, tuo metu buvo sunku patikėti, kad COVID-19 taip greitai pasklis po pasaulį.
Tą dieną, kai skambinau Žilvinui Grigaičiui dėl pokalbio, vis dar gyvenome karantino sąlygomis, o jis pasakė, kad eina į svarbią konferenciją. „Juk nesaugu!“ – kone riktelėjau pašnekovui.
Kitokie metai
Prekių ženklo „Ž Jewellery“ įkūrėjas Ž. Grigaitis per karantiną papuošalų kolekcijos reikalus ne visada gali sutvarkyti nuotoliniu būdu. „Konferencijos vyksta online, kad susisiekčiau su Ciurichu ar Ženeva, turiu važiuoti į biurą – ten galingesni kompiuteriai, aiškesni signalai. Jau dešimt metų dalinu savo gyvenimą tarp Europos ir Australijos.
Skraidžiau, po to nusėdau, po to vėl skraidžiau. Galbūt daugeliui atrodo – patogu, kad keičiu sezonus: kai Lietuvoje – žiema, Australijoje – vasara, ten pasilepinu šiluma, o kai Australijoje žiema, grįžtu į Lietuvą ar į Europos Sąjungą. Šie metai yra kitokie.
Pasaulis išgyvena koronaviruso pandemiją, Australijoje labai skaudžiai priimamas saviizoliacijos sprendimas. Ši šalis po Antrojo pasaulinio karo nežinojo, kas yra krizė, nepatyrė sukrėtimų, tad vietos gyventojams turbūt sunkiau nei bet kurios pasaulio visuomenės nariams. Australiją suniokojo gaisrai, daug netekčių, prarastas turizmo sezonas, pandemijos padariniai, ekonominės negandos... Šios šalies ekonomika yra priklausoma nuo Kinijos ekonomikos, nuo eksporto, turizmo, net nuo kinų studentų. Australija patiria milžiniškų nuostolių. Labai gaila, bet vienos brangiausių pasaulio šalių situacija šiandien ypač sudėtinga.“
Daugiaveidė šalis
„Kokiomis aplinkybėmis išvykau gyventi į Australiją? – pakartoja klausimą Žilvinas. – Vedė troškimas pamatyti pasaulį keliaujant. Viena pirmųjų įdomesnių mano kelionių buvo aplink pasaulį. Tada Australijoje gyvenau mėnesį. Susipažinau su būsima žmona Elle. Ne vienus metus ten važinėjau, dalyvaudavau Melburne rengiamose tradicinėse žirgų lenktynėse. Draugiški santykiai su Elle peraugo į šeiminius. Atrodė, Australijoje įgyvendinsiu gražiausius savo sumanymus, tačiau supratau, kad ši šalis turi daug veidų. Yra labai apgaulinga.
Žinau nemažai sėkmės istorijų, bet ir labai skaudžių, kai žmonės ten emigravo, svajojo įsikurti, tačiau jiems nepavyko. Australijoje gyventi nėra lengva. Turizmo agentūros, viliodamos klientus, piešia gražų vaizdą: saulė, paplūdimiai, kengūros, koalos... Kai kurie turistai susižavi vietinių gyvenimo būdu, o kai nusiima rožinius akinius, pamato besikandžiojančią tikrovę. Didžiulė konkurencija tarp žmonių, verslų – visose srityse. Tada atsiskleidžia, kas yra kas.“
Aplink pasaulį – ne oro balionu
Prieš dešimt metų Žilvinas apskrido pasaulį per penkias savaites. „Rinkausi skrydžius pirma klase, numačiau, kur sustosiu. Keliaujant su tam tikrų oro linijų bendrovėmis, yra taisyklė: turi bilietą į priekį, sustojimai neribojami. Buvau sustojęs Pekine, Honkonge, Singapūre, kiek ilgiau pabuvau Australijoje, po to peršokau į Los Andželą, iš ten – į Buenos Aires, San Paulą ir grįžau atgal į Europą. Buvo labai įdomu, tąsyk pirmą kartą aplankiau Braziliją ir Argentiną.
Potyriai, prisiminimai neišdildomi. Planavau šiais metais pakartoti kelionę aplink pasaulį kitokiu skrydžių rakursu, užgriebti Afriką, deja, neseniai sužinojau, kad aviakompanija, kurios lėktuvu turėjau skristi iš Pietų Afrikos Respublikos į Australiją (vienintelė oro transporto įmonė, kuri sudarydavo keliautojams galimybę iš Johanesburgo peršokti Ramųjį vandenyną per keturiolika su puse valandų), bankrutavo. Šio jungimo nebėra, tad turiu pergalvoti savo kelionės aplink pasaulį maršrutą.“
Keliauti paskatino finansų vadovas
„Kelionėmis susidomėjau Londono universitete studijuodamas ekonomiką, rinkodarą ir verslo administravimą. Troškau žinių bei kelionių teikiamų įdomių būties potyrių. Baigęs universitetą dirbau Londono verslo ir finansų centre. Vienas mano vadovų (dirbau jo asistentu), labai įdomus žmogus, daugybę pinigų išleisdavo kelionėms. Įsiklausiau į jo pasakojimus, pasidarė įdomu, ką žmogui suteikia keliavimas, ką galima pamatyti, pajusti. Pradėjau domėtis istorinėmis kelionėmis, pavyzdžiui, karalienės Elžbietos II laivu „Queen Mary“, prabangiu traukiniu „Orient Express“, viršgarsiniu lėktuvu „Concorde“, laivu viešbučiu „Žydrasis krantas“ ir šių teikiamomis galimybėmis. Skaičiau kelionių žurnalus, specialią literatūrą. Buvo smalsu pažinti pasaulį, plytintį toli už Europos.“
Bėgti ten, kur gali būti įdomu
Vienoje knygoje nuolat keliaujantys žmonės vadinami bėgūnais. Esą jie bėga nuo kasdienybės pilkumos, rutinos, nuo pabodusių santykių, pagaliau – ir nuo savęs. „Aš tikrai niekur nebėgu ir tikrai nebėgu nuo savęs. Aš bėgu ten, kur man gali būti įdomu, kur galiu sutikti keistų žmonių, ir į tokias vietas, kuriose galbūt dar niekas nesilankė. Sužavėjo liukso klasės kelionė „Erkiulio Puaro“ laivu iš Asuano į Luksorą, dalyvavau inscenizuotoje Agathos Christie romano istorijoje, vilkėdamas smokingą vakarieniavau Kairo nacionaliniame muziejuje, žinojau, kad kitoje salėje yra Tutanchamono mirties lova... Daugeliui Lietuvos gyventojų tokios kelionės gali pasirodyti per brangios, per prabangios. Man įdomu ir gražu per tam tikrus elementus sužinoti istoriją.
Ačiū mano šviesaus atminimo tėčiui ir mamai, kad turėjau galimybę nuo pirmos klasės Kauno J. Jablonskio mokykloje mokytis anglų kalbos. Ji man atvėrė akis į pasaulį. Nuo mažų dienų smalsavau, kur šis pasaulis prasideda ir kur baigiasi.“
Į kelią – su žinių bagažu
„Visada pasidarau namų darbus, retai kada į kelią leidžiuosi spontaniškai. Mėgstu patogias keliones, įdomius viešbučius. Tai gali būti išskirtinio dizaino viešbučiai ar uždari jų tinklai, pavyzdžiui, „Ponas ir ponia Smitai“ („Mr. & Mrs. Smith“), arba liukso kategorijos vilų tinklas, kur galima apsigyventi pas žmones. Sakykim, San Paule ar Rio de Žaneire – trijų miegamųjų vila. Tavo dušas ryte – lauke, o ant odinio fotelio deginasi driežai. Skaitau apie šalį, domiuosi, kaip ten papulti, kur gyventi, kiek pinigų teks išleisti, kokia kreditine kortele mokėti, kokios yra lojalumo, palaikymo programos, kaip naudotis kelionių industrijos teikiamomis privilegijomis, kaip įrodyti savo statusą ir t. t. Žinių bagažas mano kelionę daro patogesnę.“
Produktyviai praleistas laikas
Klausiamas, kaip jaučiasi įstrigęs Lietuvoje dėl COVID-19 pandemijos, pašnekovas skuba prieštarauti: „Tikrai nesakyčiau, kad įstrigau. Jaučiuosi labai gerai ir patogiai. Ramus laikas sau, viską apmąstyti. Iš Australijos pasukau į Malaiziją, paviešėjau Indonezijoje, Singapūre, o grįžęs į Europą planavau laisvą langą Lietuvoje, nes turiu daug ką sutvarkyti. Kuriu naują savo vardo papuošalų kolekciją, bendradarbiauju su viena žymiausių pasaulyje deimantų gamyklų. Turėjau planuoti kūrybinius darbus Europoje, – esu pasaulinės kompanijos „Le Cercle Club by Pernod Ricard“, kuriai priklauso išskirtiniai šampano, konjako ir kitų gėrimų prekių ženklai, Europos regiono ambasadorius. Man teko atšaukti tam tikrus skrydžius, darbus bei susitikimus Europoje.
Pirmą kartą su virusu susidūriau Singapūre sausio gale, tada savo akimis pamačiau šalies gyventojų kovą su COVID-19. Virusas dar nebuvo išplitęs, bet žmonės visomis priemonėmis stengėsi užkirsti epidemijai kelią. Pagalvojau, kad ateina laikas ir mums ruoštis, Europa ir pasaulis nepasistatys sienų nuo šio viruso. Atšaukiau kai kurias keliones, nes buvo aišku, kad skraidyti jau nebebus saugu. Singapūre, viešbutyje, buvo matuojama temperatūra, viskas dezinfekuojama, prašoma dėvėti kaukes.
Paskui penkias dienas plaukiau pasaulyje technologiškai pažangiausiu kruiziniu laivu, – jei būčiau turėjęs temperatūros, manęs į laivą nebūtų įleidę. Mačiau, kaip pasaulis elgiasi. Grįžęs į Lietuvą pradėjau sakyti: „Ponai, ruoškitės.“ Kai kurie žmonės mane laikė kvailiu, netikėjo, daugelis norėjo šventę švęsti. Aš elgiausi atsakingai, tad mano nuostoliai minimalūs. Ramiai pabuvau su savimi, padariau auditą įvairiose srityse – nuo dokumentų, namų apyvokos daiktų iki spintos. Karantino laiką išnaudojau produktyviai, nes bėgdamas, lėkdamas apleidau asmeninę erdvę. Kai kurie mano draugai sako: „Tavo namai – kaip muziejus, tu turbūt juose negyveni. Ateini, pabūni, bet miegoti trauki į viešbutį.“
Pabuvęs namuose, aš labai daug visko radau. Turėjau laiko susitvarkyti paveldėtas nuotraukas, dokumentus, mamos ir tėčio prisiminimus, radau dukros nuotraukų, laiškų, kuriuos ji rašė man būdama maža. Įdomus laikotarpis. Jeigu mano gyvenimo mašina būtų sukusis taip, kaip sukosi iki karantino, nežinau, ar kada nors būtų atsiradę tokio laiko sau. Produktyviai įkinkiau tą laiką į darbą, tad mano gyvenimas ir mano namai dabar tokie, kad iš jų galiu nejudėti savaites. Karantino laikiausi atsakingai, tik išeidavau pasportuoti arba užlipdavau į Trijų Kryžių kalną pažiūrėti, kaip mano stirnos gyvena, pažvelgdavau per balkoną, kaip mano bebrų šeimyna laikosi.“
Baugu dėl žmonių neatsakingumo
Ar po karantino nebus baisu vėl leistis į kelią? „Šis klausimas plačiai diskutuojamas. Kadangi mano darbas susijęs su tarptautiniu verslu ir verslo konsultacijomis, pats atstovauju pasauliniam koncernui ir gaunu tam tikrų direktyvų, suprantu, kad taip, kaip buvo, nebebus. Taip pasaulis nebekeliaus, nebeskraidys. Gaila, kad iš rinkos išeina, nes bankrutuoja, aviakompanijos, kurios daug dėmesio skyrė skrydžių saugumui, higienai, komfortui. Aš nebijau keliauti, bijau neatsakingų žmonių, kurie, žinodami, kad yra užsikrėtę virusu, neturėtų skristi, bet skrenda. Tikrai nebijau skristi su „Lufthansos“, Singapūro, Turkijos aviakompanijų lėktuvais. Jie dezinfekuojami, tau duoda pirštinių, kojinių, kremų. Labiau bijau užsikrėsti Vilniuje nuvažiavęs į benzino kolonėlę, kur pilna neatsakingai numestų kaukių, pirštinių ar jų apskritai nėra. Bijau žmonių neatsakingumo, kai po karantino jie grįš į gatvę, į gamtą.“
Higienos įpročiai įaugę į kraują
Žinome, kad Žilvinas keliauja komfortabiliai ir saugiai, tačiau virusai nepaiso socialinės, turtinės padėties, amžiaus, sienų. „Mano kelionių krepšyje rankų dezinfekantas yra visada jau dešimt metų. Plauti rankas, laikytis higienos man nėra naujiena, švaros įpročiai man įaugę į kraują. Kodėl virusas buvo suvaldytas Singapūre? Todėl, kad ten higienos įpročiai gyventojams taip pat yra įaugę į kraują. Jie plauna rankas ne kartą, o dvidešimt kartų per dieną. Jie dėvi kaukes, bijo dulkių, užteršto oro. Laikytis atstumo – labai gerai. Man nemalonu, kai prie manęs kas nors lenda, prašo nuotrauką kartu pasidaryti. Turiu specialiai iš Australijos atsivežęs respiratorių, kaukių, šalikų, kuriuos galiu užsirišti. Man nėra jokia naujiena ir jokia bėda laikytis apsaugos taisyklių. O laikytis higienos būtina visada, ne tik per pandemiją.“
Šeiminiai santykiai – per atstumą
Karantinas laikinai atskyrė Žilviną nuo žmonos Elle’ės. „Ji turi laikytis karantino – Australija gyvena itin griežto karantino sąlygomis. Neleidžiama vaikščioti gatvėmis, sportuoti, lankytis grožio salonuose. Tiems, kurie nesilaiko apribojimų, skiriamos tūkstantinės baudos. Nors gyvename name, turime savo sodą, Elle’ei, aktyviai moteriai, yra labai sunku, nes ji turi prižiūrėti savo verslą, nuomojamus butus ir nekilnojamąjį turtą. Susirašome, pasikalbame, matau, kaip jai nelengva. Kol dar skraidė lėktuvai, ji prašė: „Grįžk į Australiją, gal ir karantiną lengviau kartu išgyvensime.“ Kol svarsčiau, kad dar per Stambulą ir Dubajų galima pasiekti Melburną, Australija uždarė sienas. Jei būčiau grįžęs su repatriantais, būčiau privalėjęs izoliuotis mėnesį namuose, su manimi negalėtų gyventi joks šeimos narys. Jeigu neturi tokių sąlygų, tau skiriamas viešbutis ar prieglauda. Už suteiktą plotą tektų susimokėti pačiam. Australijoje nieko nėra nemokama. Jeigu gauni ką nors nemokamai, žinok – turėsi susimokėti dešimt kartų brangiau.“
Gera nežadantis ruduo
„Dabar į Australiją atėjo ruduo, ir čia iškyla dar skaudesnė tema: vasara sudegė, turizmo sezono nebuvo, kinai neatvyko švęsti Naujųjų, o juk per keturias šventimo savaites australai užsidirba daugiau nei 60 proc. metinių pajamų. Turizmo industrija turi uždirbti 70 proc. metinių pajamų. Prasidėjo pandemija, ir viskas užsidarė. Dar nemaloniau – vyriausybė uždraudė į šalį įvažiuoti kinams studentams. Tų jaunuolių – ne vienas šimtas tūkstančių. Ir tai labai negatyviai paveikė Sidnėjaus, Melburno, Adelaidės bendruomenes. Naujieji mokslo metai nukelti į liepos pirmą dieną. Tušti nuomojami butai, restoranai, kavinės, barai, kuriuos užplūsdavo kinų studentai, pasiturinčių šeimų atžalos, nes mokslas Australijoje ypač brangus. Tai labai didelė verslo sritis – australai prekiauja savo mokslo industrija. Per pandemiją krito naftos kainos. Australai žvalgosi vienas į kitą ir klausia, kaip toliau reikės gyventi šiame pasaulyje.“
Saugotis neatsakingų žingsnių
Žilvinas neslepia, kad jį, kaip ir daugelį žmonių, dabar aplanko įvairūs jausmai, skverbiasi visokios mintys. „Prisimenu 2008 metų krizę. Tada vadovavau verslams, bet... kad ir ką apie tą Grigaitį kalbėtų, aš moku mąstyti, moku planuoti. Niekada nedarysiu tokių žingsnių, kurie pastūmėtų mane, mano šeimos narius ar tuos, su kuriais esu susijęs, į rizikingus verslus, dėl ko prarastume santaupas, turtą. Mačiau, kaip paskutiniu metu daugelis mėgo gyvenimo šventę švęsti ir gyveno į skolą. Negalvojo, kas vyksta ir gali įvykti pasaulyje. Man tai labai keista. Ypač jaunimas pamėgo neatsakingai vartoti. Tam tikras sluoksnis žmonių leido sau mokyti kitus gyventi, leido sau lengvai uždirbtus pinigus lengvai išleisti, demonstruoti prabangią gyvenseną iš bankų skolintais pinigais ir kt. Deja, dabar gyvenimas apsisuko aukštyn kojomis. Dabar jau niekas nešvęs. Lengvų ir pigių pinigų tiesiog nebus.“
Labas, gyvenime!
Pandemija priminė – žmogaus gyvenimas laikinas ir nesaugus. Mažytis, nuoga akimi neįžiūrimas virusas pasaulyje jau nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių. „Parguldyti pasaulį... Gyvenime teko matyti mirtį, susidurti su netektimis, išmokau gyventi, džiaugtis kiekviena diena. Mes pamirštame, kas yra šalia mūsų, pamirštame paskambinti, paklausti, kaip sekasi. Pradedame užmiršti atviruką parašyti, rašyti parkeriu. Esu senamadiškas. Kvietimus į savo papuošalų kolekcijos pristatymą rašau ranka. Ir pats noriu gauti popierinį kvietimą, noriu perskaityti, pasižiūrėti. Įvairios gyvenimo situacijos verčia pagalvoti – tu nežinai, kas bus rytoj. Mes nepakeisime to, kas buvo vakar. Aš pabuvojau Malaizijoje esančiame Batamo vienuolyne. Norėjau grąžinti savo kūną ir smegenis į pirmykštę situaciją. Sustojęs, po savaitės ryžių valgymo ir žolelių arbatos gėrimo suvoki, kad tavo organizmas buvo kiek apaugęs toksiškomis medžiagomis – tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Dabar sakai: „Aš tikrai nepykstu ant nieko, kas man linkėjo gera ar bloga, nes to, kas buvo vakar, nepakeisiu. Aš nežinau, kas bus rytoj, poryt, po savaitės. Tad verčiau kiekvieną rytą atsikėlęs kartosiu: „Labas, gyvenime!“ ir visavertiškai gyvensiu tą dieną.“
Pabėgti nuo tuštybės
Kodėl verslininkui reikėjo tylos terapijos vienuolyne? „Prieš dešimt metų keturias dienas praleidau uždarame vienuolyne Kambodžoje. Stebėjau, kaip vienuoliai elgiasi, ko mokosi, ką praktikuoja. Mačiau, kaip iš jų, besisiaučiančių geltonas skraistes, juokiamasi. Tada daug ko nesupratau, jaunatviškai žavėjausi blizgučiais, buvau pamiršęs kovą tarp būties ir neteisybės, neturto, bet mačiau, kokie dvasiškai stiprūs tie vienuoliai. Šį kartą man užkliuvo vienas straipsnis leidinyje „Financial Times“. Buvo diskutuojama, kaip pabėgti nuo tuštybės. Ir kaip kartais svarbu pabėgti nuo tuštybės žmonėms, kurie dirba finansų pasaulyje, eina atsakingas pareigas, patiria įtampą, Pradėjau domėtis, ir mano kelionės Azijoje sausio bei vasario mėnesiais nusidriekė taip ir ten, kur norėjau patekti. Per savaitę, praleistą uždarame Batamo vienuolyne, pasitvirtinau tam tikras gyvenimo tiesas. Įdomios edukacinės programos, dienos procedūros, organizmo valymas ir t. t. Aš norėjau ramybės, tylos, nekalbėjimo terapijos. Turi savo namelį, bendrauji tik su dviem žmonėmis. Visa tai man padėjo atgauti pusiausvyrą, pajausti harmoniją.“
Draugai, kurie neišduoda
Verslininkas turi pajamų išgyventi, bet ar turi draugų, kurie jam prireikus padėtų? „Turiu. Nedaug. Gyvenimas atveda tam tikrus asmenis į tavo aplinką, bet ir išveda. Patyriau, kad žmonės ateina, pabūna, dingsta. Tačiau kai kurie žmonės netoli manęs jau ilgą laiką, dauguma jau gyvena ne Lietuvoje, bet kai tik pajaučia, kad mano aplinka per daug stresinė, iškart siūlo: „Tu gali pas mus atskristi bet kada, pasikalbėsime, pavakarieniausime, išgersime vyno arba šampano taurę pakelsime.“ Aš galiu bet kada pabėgti, kur tik noriu – į Australiją ar kitą žemyną. Džiaugiuosi, kad turiu draugų, kurie prireikus man padėtų visokeriopai. Tai geri, nuoširdūs žmonės, kurie manęs neišduos, neparduos, neiškeis, nepasinaudos manimi dėl tam tikrų tikslų.“
Malonūs sentimentai
„Esu keliautojas per pasaulį ne su kuprine – su „Louis Vuitton“ lagaminu. Bet brangūs lagaminai plyšta, yra daužomi, juos vagia. Žinoma, labai malonu, kai prabangaus viešbučio konsjeržas iš taksi paima ne 20 eurų kainavusį, o vardinį lagaminą, deja, turiu patirčių, kai patogios ir brangios kelionės baigiasi nemaloniai.
Šio sustojimo Vilniuje metu peržiūrėjau labai įdomią kartoteką, kurią kaupiau daug metų. Renku kvietimus į diplomatinius priėmimus, jų tam tikru periodu buvo labai daug, paskui mažiau, dabar apskritai nėra. Taigi sklaidydamas tuos kvietimus prisiminiau, su kokių šalių ambasadoriais bendravau, jų vardus, mūsų pokalbius. Štai Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II vizitas Lietuvoje, privatus susitikimas su princu Čarlzu, vakarienė Paryžiuje su aktore Catherine Deneuve... Prisiminiau, kiek visko patyriau, kiek žmonių, prabangos, estetikos, kiek politinių ir diplomatinių susitikimų būta. Sentimentai. Taip pat renku skrydžių arba kruizinių laivų valgiaraščius. Įdomu prisiminti, ką valgiau skrisdamas iš Paryžiaus į Honkongą ar iš Seulo į Los Andželą prieš devynerius metus. Atsimenu, kaip pirmą kartą atskridęs į Honkongą gyvenau pasaulyje garsiame viešbutyje „Hongkong The Peninsula“. Nuėjau į „Chatles Bar“ 18 aukšte, užsukau į vyrų tualetą, ten reikėjo šlapintis ant specialiai sukurtos sienos, o po kojomis mirgėjo nuo šviesų spindintis miestas. Skrendant Singapūro oro linijų lėktuvu pribloškė tualete pamatytas mažuose indeliuose pasodintų žydinčių neužmirštuolių vaizdas. Esu detalių meistras, atkreipiu dėmesį į smulkmenas.
Man įdomu papuošalai. Mano mamutė mėgo puoštis ir turėjo didelę papuošalų kolekciją. Paveldėtus jos papuošalus prikėliau kitokiu būdu, taip gimė mano segių kolekcija. Perskaičiau keturias knygas apie Coco Chanel, sužinojau, kaip ji kūrė seges. Tada susidomėjau ordinais, medaliais, jų nešiojimo strategija. Arba kodėl Holivudo žvaigždės ar dainininkės pageidauja ypač lengvų segių, apyrankių? Nes papuošalas neturi draskyti drabužio. „Boney M“ atlikėja Sheila nešioja mano kolekcijos segę. Vokalistė mėgsta šilkines sukneles, tad jai pagaminau segę, kuri nedrasko lengvo šilkinio drabužio.
Viskas ateina per pažinimą, per gyvenimo kelionę plačiai atmerktomis akimis. Esu keliautojas per pasaulį plonu plonu šilkiniu siūlu.“
Namai – tarsi meno kūrinys
Žilvino namus pavadinčiau vientisu meno kūriniu, atspindinčiu šeimininko estetiką, kūrybiškumą, gyvenimo filosofiją, kelionę po pasaulio žemynus, kultūras, patirtis bei įspūdžius, susitikimus su neeilinėmis asmenybėmis. Nuostabūs daiktai, parsivežti iš tolimiausių Žemės rutulio kampelių, tarsi prisiminimų palydovai (ne veltui prancūzų žodis „souvenir“ – „nepamiršti“) grąžina nepakartojamas gyvenimo akimirkas, turėjusias įtakos asmenybės tarpsmui. „Mano namų aplinka – pasaulis, kuris sukasi aplink mane. Čia yra nedaug sunkių bazinių daiktų, o visa kita – lengvai stumdoma. Iš Paryžiaus, Melburno, Singapūro ar Dubajaus parsivežęs kokią nors mintį, jausmą galiu greitai perkurti pirmą aukštą perstatydamas į kitas vietas baldus. Man svarbu emocija, daiktus išdėlioti taip, kaip liepia jausmai.
Buvo laikas, kai pirkdavau įdomius daiktus Londono, Amsterdamo, Briuselio sendaikčių ar antikvarinėse parduotuvėse. Rinkau šaukštukus, kitokius daiktus. Dabar nustojau tai daryti. Supratau, kad mano gyvenamoji aplinka yra perkrauta, turiu visko labai daug, man jau kai ko nereikia, bet daiktai kelia nemažai prisiminimų. Dauguma suvenyrų nėra pigūs, turi ir finansinę, ir emocinę vertę. Dabar keliaudamas stengiuosi nieko neįsigyti, nebent nusiperku nedidelį papuošalą – man reikalingą juvelyrikos kūrinį. Suvenyrų nebeperku. Patiko iš Lietuvos išvažiuojančio vieno ambasadoriaus frazė: „Daugiau – jokių suvenyrų!“ Ar suvenyras bus pjaustymo lentelė, šakutė ar paveikslas, vis tiek reikės šiuos daiktus kur nors apgyvendinti. Tiek, kiek jų yra mano namuose, pakanka, jaučiuosi gyvenantis labai gražioje komfortiškoje erdvėje. Daugiau man nieko nereikia. Turi būti itin specifinis daiktas, kurį pamatęs aiktelėčiau: „Na, ne, vis tiek noriu įsigyti!“
Prisijaukinti Australiją
Ar Australija padovanojo Žilvinui namų jausmą, ar ši šalis tapo jo namais?
„Ne vienus metus to savęs klausiau ir bandžiau Australiją prisijaukinti. Vienu metu atrodė, kad prisijaukinau, bet... Kartą garsi Lietuvos žiniuonė paklausė: „Kaip tu jautiesi Australijoje?“ „Man atrodo – viskas gerai, puiku, labai patogu, iš vienų namų važiuoju į kitus, man nereikia rūpintis buitiniais dalykais, bet vis tiek kažko ten trūksta“, – atsakiau. Ir tada ji pasakė: „Australija – šalis vampyras, pagal Horoskopą – Skorpionas. Tu esi Mergelė, tau sudėtinga gyventi tokiomis sąlygomis.“ Teisybė. Regis, viskas gerai, bet komforto nejaučiu. Šalis žemynas, sala. Tarsi trūksta platumos, kai gali regėti horizonto liniją, trūksta kultūrinių šaknų, Lietuvos, Europos istorijos, iš kur mes ateinam. Australija – dviejų šimtų metų šalis, ten naujos vartotojiškos kultūros sąlygomis puikiai jaučiasi jaunimas. Man reikia savo gilių šaknų. Po trijų ar keturių mėnesių gyvenimo Melburne pajuntu stiprų poreikį prisiliesti prie autentikos, o ne prie stiklo ar modernaus minimalizmo objektų.“
