Esate viena iš nedaugelio atlikėjų, kuriems karantinas, regis, turėjo atvirkštinį poveikį – surengėte gyvo garso koncertą, pristatėte naują dainą ir kaip niekad dažnai duodate interviu.
Mano aktyvumas susijęs ne tiek su karantinu, kiek su mano antruoju soliniu albumu „Nuolat pildoma“. Jį pristačiau praėjusį birželį. Buvo sumanyta, kad šis darbas nebus baigtinis – turės suktis didėjančia, interneto platformose nuolat pildoma spirale. Daina „Užgis iki vestuvių“ įrašyta kur kas anksčiau, nei visi užsidarėme namuose. Paprasčiausiai dabar atsirado gera proga paleisti ją į eterį, nes jau visiems tikriausiai atsibodo liūdėti. Norėjau pasakyti, kad visada viskas bus gerai.
Ar tikrai linksmiau? Bent jau man pasigirdo, kad po pirmojo posmelio reikalai komplikuojasi, – gal atėjo amžiaus vidurio krizė arba nauja meilė?
Oi, ne! (Juokiasi.) Dainoje meilė ta pati ir su tuo pačiu, tik viskas sukasi užburtu ratu. Nors net jeigu atsitiktų ir taip, kaip Jūs interpretavote, irgi būtų gerai – įvairiau. (Juokiasi.) Bet kuriuo atveju svarbiausia, kad kažkas vis dar vyksta.
Pradedu manyti, kad dainos teksto gal verčiau taip detaliai nenagrinėti, nes kyla pavojus įžiūrėti prasmę ten, kur jos visiškai nėra.
Kartais gal ir taip, bet kai gyvenime pražioplini detales, tai imi brėžti tiesią liniją, o pasakojimas be atsišakojimų nebūna labai geras.
Kas pirmiau Jums ateina į galvą – melodija ar tekstas?
Labai įvairiai. Užsirašau tiesiai į telefono užrašinę, jei kas šauna į galvą. Na, tarkim, štai: „Visko buvo per daug – garso, greičio.“ Man ši mintis atrodė labai graži, gal kada nors ji nuguls į dainą. Kartais būna taip, kad inspiruoja prodiuserio duoti muzikiniai eskizai. Kuriant ir naujausią dainą, ir visą albumą „Nuolat pildoma“, daug prisidėjo prodiuseris Faustas Venckus, jis padėjo padaryti muzikinį apvalkalą. Kūrybinis bendradarbiavimas visada yra labai gerai. Jei reikėtų palyginti, tai tarp žmonių irgi vyksta simbiozė – kaip tarp medžių ir grybų. Imame, bet kartu ir duodame. Vienas būdamas labai greitai pradedi virti savo sultyse.
Išties, po vieną mes nelabai ką galime padaryti. Jūs savo kūrybinį kelią juk taip pat pradėjote ne nuo solinės karjeros.
Dainavau grupėse „Empti“, „Pieno lazeriai“, „Sumerland“, „Dogbones“. Pirmąjį solinį albumą „Optinė apgaulė“ išleidau prieš šešerius metus. Visos jo dainos yra mano kūrybos, bet juk grojo muzikantai, tad vis tiek mes buvome grupė. Tie patys – Julius Valančiauskas (bosinė gitara) ir būgnininkas Darius Rudis – ir dabar groja su manimi scenoje. Taigi esame lyg trio. Su Dariumi mes apie dešimt metų kuriame projektą „Džiazo miniatiūros“. Ir su vadybininkais man visada sekėsi. Dabar turiu labai gerą – Justą Čekuolį, o anksčiau man buvo pasisekę su Martynu Tyla – dirbdama su juo, gavau metų muzikos apdovanojimų M.A.M.A statulėlę kaip geriausia 2013-ųjų atlikėja. Apskritai man labai sekasi sutikti gerus žmones.
Pasižiūrėjus atgal jau yra ką apžvelgti.
Didelis gabalas, pusė gyvenimo, net daugiau – dvidešimt penkeri metai. Su pirmąja grupe pradėjau dainuoti būdama šešiolikos.
Kada Jūsų gyvenime atsirado muzika?
Aštuonerių metų pradėjau lankyti Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklą. Mokiausi estradinio dainavimo pas Nijolę Maceikaitę. Būdama paauglė, lankiau improvizacijos klasę pas Vladimirą Čekasiną. Mokiausi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir Vilniaus kolegijoje, magistro laipsnį gavau Edukologijos universitete. Dabar dėstau Vilniaus kolegijoje, Menų ir kūrybinių technologijų fakultete, populiariąją muziką.
Mamai reikėjo rinktis, kur mane nukreipti – į dailę ar į muziką, nes šios abi sritys buvo ant svarstyklių labai tolygiai. Vis dėlto nugalėjo tai, kad visur tampiausi paskui save taburetę – beveik tiesiogine prasme. Atsistodavau ant jos, ir štai aš – jau scenoje. Kai tėvai paprašydavo padainuoti svečiams, problemos nebūdavo.
Ar ta vaikiška drąsa išliko? Esate iš tų atlikėjų, kurie į sceną lipa be ypatingo jaudulio?
Jaudulys būna, ypač prieš premjerinius ir kitus svarbesnius koncertus. Kartais net atrodo, kad nualpsiu. Žinoma, kai įžengi į sceną, jis iškart praeina. Vis dėlto analizuoju, kodėl taip yra, nes man svarbu išsiaiškinti scenos baimės priežastis. Juk dėstau studentams, kurie irgi susiduria su šia problema. Man atrodo, kad baimė kyla dėl to, kad žmogui iš prigimties svarbu, kaip jis yra vertinamas. Gali būti absoliučiai garantuotas, kad nepadarysi jokių klaidų, kad esi pasiruošęs, bet vis tiek jaudiniesi, kaip tave įvertins publika. Kaip būna gera, kai pavyksta!
Ar baisu buvo koncertuoti „Drive in Live“ Paluknio aerodrome? Lietuvos muzikos istorijoje toks gyvo garso koncertas žmonėms automobiliuose – pirmasis. Jūsų paklausyti buvo atvažiavę daugiau nei 300 žmonių.
Ten ypač jaudinausi. Man buvo labai svarbu, kad techniškai viskas pavyktų, nes tokio gyvo koncerto formato dar niekada nebuvau bandžiusi. Kitas dalykas – kad dainuodamas nematai žmonių veidų. Ką jie mano? Galbūt esu linkusi mistifikuoti, bet koncertuose jaučiasi publikos vibracijos, kai jie kvėpuoja, – ar su troškimu išgirsti, ar su buliaus įniršiu. Na, pastarųjų būna tik miestų aikštėse, jie tik šiaip ateina pažioplinėti, o bilietus perkantys žmonės paprastai būna geranoriški.
Kai jau nulipau nuo scenos, iš automobilių pypsėjimo ir mirksėjimo šviesomis supratau, kad viskas pavyko. Buvo labai smagu pabandyti. Apokalipsė, o aš vis dar dainuoju! Ir dabar vienintelė dainuoju Europos viduryje. Šešių šimtų kilometrų spinduliu tądien nebuvo jokio koncerto. Gal jau galiu sau leisti truputėlį susireikšminti? (Juokiasi.) Jei tikėti tuo, kad mintys materializuojasi, tai aš kažkada tokio išskirtinumo gal ir norėjau? (Juokiasi.) Pasimėgavau, bet dabar jau noriu, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų ir būtų normalių koncertų.
Ar būtų baisu, jei koncertus tektų rengti tik internetu?
Būtų siaubinga. Dauguma mūsų išbandėme pasitarimus internetu. Per šį laikotarpį mačiau visų kolegų šviestuvus, nes kameras pasistatome taip, kad filmuotų lubas. Kažkieno mikrofonas būtinai brūžinasi į apykaklės kraštą. Ryšys trūkčioja. O jau internetu transliuojama muzika tai tikrai ne tas. Žmonės visada vaikščiodavo į koncertus, kad išgirstų realias garso vibracijas. Žinoma, smagu, kad yra žmonų, žiūrinčių internetu transliuojamus koncertus, nes atlikėjai jaučia palaikymą, vienybės jausmą.
Ar esate linkusi įžvelgti paprastų reiškinių mistiškumą?
Net gerokai. Juokitės, kiek norite, bet aš tikrai tikiu, kad mintys materializuojasi. Reikėjo M.A.M.A statulėlės – turiu ją. Kitas klausimas – kam. (Juokiasi.) Matyt, atlikėjos ego labai stiprus. Šimtai dalykų taip išsipildė. Dar vaikystėje sumodeliavau savo dvigubą profesiją. Kai klausdavo, kuo norėsiu būti, atsakydavau – estrados dainininke ir dainavimo mokytoja. Dabar taip ir yra. Tiesa, baigusi dvylika klasių bandžiau mokytis lietuvių kalbos tuomečiame Edukologijos universitete. Maniau, kad ten galėsiu romanus ir eiles rašyti, o man liepė parašyti referatą apie kietąją raidę k. Mažvydo bibliotekoje informacijos apie tai radau lygiai aštuonis sakinius. Tuo mano literatūrinės svajos ir baigėsi. Grįžau prie muzikos.
Pasidalykite metodika, kaip materializuoti svajones? Juk dažnai būna, kad žmogus norą turi, bet šis niekaip neišsipildo.
Gal jis viską turi, tik nepastebi? Aš linkusi pasidžiaugti, kai kuris nors mano noras išsipildo, o kai neišsipildo, stengiuosi nepastebėti. (Juokiasi.) Man tiesiog smagu tikėti, kad viskas bus, kaip aš noriu. Dabar tai kuo toliau, tuo mažiau svajoju, bet kol buvau vaikas ir paauglė, atsigulusi vakare į lovą visada svajodavau, kol užmigdavau. Ko gero, tai ir yra ta metodika. (Šypsosi.)
Kaip formavote savo muzikinį stilių?
Jis formavosi pagal pakeliui sutiktus žmones. Paauglystėje, kai šėlsmas, buvo roko stiliaus muzika. Ankstyvoje jaunystėje, atsiradus elektroninei muzikai, pradėjau koncertuoti su „Empti“. Paskui atsirado džiazas, nes jau buvau sukaupusi daugiau muzikinės patirties. Dabar dar kiti filtrai. Kai įrašinėjau albumą „Nuolat pildoma“, paprašiau savo dukros Saulės, kuriai jau beveik aštuoniolika, paklausyti ir įvertinti. Vienos dainos įrašas buvo su šiuo metu madingais kompiuterizuotais balso niuansais. Saulė pasakė: „Mama, aš tavęs labai prašau, nedaryk šitos nesąmonės.“ O tas variantas, kuris man atrodė kaip naftalinas, jai patiko. „Čia tu“, – pasakė Saulė. Tai – geriausias rodiklis, kad nereikia stengtis būti madingam. Man visada buvo labai svarbus dainos tekstas, gal žodžiai net svarbesni nei melodija.
Vis dėlto Jūs juk – ne bardė…
Netoli to. (Juokiasi.) Bardams aš nesu bardė, o popsistams aš tokia bardė, kad ohoho. Dziaze aš pernelyg popsinė, o popse – pernelyg džiazova. Keliose dainose lyg ir yra repo elementų, nors tai ir nėra visiškas repas, bet reperiai sako respect. Žodžiu, man patinka dainuoti, tai ir dainuoju. Pati labiausiai mėgstu klausytis muzikos iš praeities – Arethos Franklin, Dinos Washington, Jill Scott, Erykah’os Badu, nors ir šiuolaikinės geros yra beprotiškai daug. Dukra man vis atsiunčia paklausyti, tik neįsidėmiu pavadinimų.
Dukra galbūt irgi rinksis muzikės kelią?
Ne, ji pasirinko jodinėti. Nesu tikra, ar taps profesionalia jojike, ar pasuks kitu keliu. Aš apskritai nenoriu daryti jokios įtakos jos pasirinkimui – kiekvienas turi rinktis pats, ką veikti. Užtenka, kad pirmus ketverius metus pradinėje mokykloje ją pakankinau liepdama mokytis groti pianinu. Beje, jai visai neblogai sekėsi.
Saulė tuoj baigs mokyklą, paliks namus.
Nežinau, kas bus. Gal įsimylės, ištekės? Aš pati Saulutę jau turėjau būdama dvidešimt trejų, reikėjo derinti dainininkės karjerą ir motinystę. Neatrodė sudėtinga, nes labai padėjo mama, vyro tėvai, mano vyras Dominykas. Kartą, kai turėjau labai daug veiklos, ėmiau graudintis esanti bloga mama, nes per mažai laiko praleidžiu su Saule. Ėmiau išvedžioti, kad penkiasdešimt procentų laiko su vaiku turi praleisti tėtis, penkiasdešimt – mama, o mūsų šeimoje mama – tik dvidešimt, o tėtis – aštuoniasdešimt. Kaip aš gavau velnių nuo Domo už tokį skaičiavimą! Jis man išaiškino, kad aš šimtu procentų esu mama, o jis – šimtu procentų tėtis. Kaip ranka nuėmė tą kaltės jausmą. Už tą frazę esu jam labai dėkinga.
Kaip suprantu, Jūsų santuokinis gyvenimas susiklostė sėkmingai, kaip naujoje dainoje – viskas užgijo iki vestuvių?
Man ir iki vestuvių nebuvo per daug tų žaizdų. (Juokiasi.) Tiesiog taip man sakydavo mama, kai maža nugriūdavau.
O kai po vestuvių nugriūni, kaip tada užgyja?
Bendrom jėgom. Mes papykstam, atsiprašom, atleidžiam ir keliaujam toliau. Būna, kad ir papūliuoja, ir randų lieka. Žmonėms nutinka ir taip, kad jie susipyksta ir neišlaukia susitaikymo. Visko atsitinka, bet nereikia sėdėti rankų sudėjus, reikia viską prižiūrėti.
Gyventi įdomu. Niekada nežinai, koks bus galutinis paveikslas.
Tikrai. Bet mirti tai žiauriai bijau. Nors kažkada buvau sugalvojusi – tokia buvo viena mano svajonė – kad kai ateis laikas mirti, žmonija jau bus sugalvojusi nemirtingumo injekciją. Nori dar pagyventi – susileidi vaistų ir prasitęsi. Mudvi pažiūrėsime, ar išsipildys, po kokių keturiasdešimties metų.
Papasakokite apie savo vaikystės svajonės antrąją dalį, kurios mes nematome, – tapti dainavimo mokytoja. Kiek turite studentų?
Dabar – aštuonis vokalistus. Iš įvairių kursų. O kiek iš viso jų buvo, jau nesuskaičiuosiu. Bus gal jau daugiau nei šimtas, nes mokau jau penkiolika metų. Iš pradžių dėsčiau Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, ten susipažinome su Juste Arlauskaite, jai buvo šešiolika.
Dainininkė ir dainavimo mokytoja. Ar abi šios senos vaikiškos svajonės dalys lygiavertės, ar vis dėlto kuri nors ima viršų?
Įvairiai. Šiemet buvau labai įnikusi į pedagoginę sferą – baigiau programą „Estill Voice Training“, važiavau mokytis į Berlyną, paskui – į Kijevą. Kai studentams būna intensyvesnis laikotarpis, artėja įskaitos, daugiau savęs atiduodu mokytojavimui. Kai man pačiai koncertai ar įrašai, irgi pasineriu visa galva. Smagu, kad galiu šitom dviem kojom eiti. Ir kad nešlubuoju.
Kokia dėstytoja esate – draugė ar griežta matrona?
Norėčiau manyti, kad esu draugė, gal taip ir buvo iš pradžių, nes kai pradėjau pedagogės kelią, buvau dvidešimt šešerių – amžiaus atotrūkis tarp manęs ir studentų buvo nedidelis. Na, bet rašo prašymus studijuoti pas mane, vadinasi, viskas gerai. Tikiuosi, kad mano, kaip dėstytojos, stilius niekada nebus autoritarinis, neva aš – karalienė, o jūs visi manęs klausykite. Juk iš savo studentų ir pati daug išmokstu. Dainuoja jie šimtą kartų geriau nei mano kartos popmuzikos žmonės. Nežinau, kodėl. Gal kad kitokios muzikos klausosi. Tik bėda, kad dėl to jų atlikimo maniera suvienodėja.
Su kiekviena studentų karta būna vis kitaip?
Žiūrėdama į mūsų aštuoniasdešimtmetę močiutę, vis dar dirbančią jojimo trenere, suvokiu, kad jaunatviškumo paslaptis yra ta, kad ji visą gyvenimą bendrauja su jaunais žmonėmis ir prie jų prisitaiko. Jau ne vienus metus naudojasi išmaniuoju telefonu, nors ir lėtai, bet gali parašyti žinutes.
Tikiuosi, kad aš savo studentams esu faina dėstytoja. Tiesiog patys jauniausi man to nepasako, nes visai kitaip bendrauja. (Juokiasi.) Nesakau, kad visi, – skautų visada buvo ir bus, bet daugelis vengia gyvo kontakto. Jei būtų ilga eilė prie savitarnos kasų ir visai nebūtų žmonių prie kasininkės, jie pasirinktų verčiau stovėti eilėje. Informacinės technologijos labai veikia elgesį – emocijas žinutėse pakeičia emotikonai, o veidai lieka akmeniniai, nesuprasi, džiaugiasi ar liūdi žmogus. Perskaito žinutę ir neatsako nieko. Aš nerimstu – kodėl, gal ką ne taip parašiau? O dukra paaiškina, kad tai visai normalu.
Negaliu nepastebėti, su kokiu džiaugsmu kalbate apie savo studentus. Tarp jų – Justė Arlauskaitė-Jazzu, Vilija Matačiūnaitė, Kamilė Tumelytė-Kaia.
Džiaugiuosi savo esamais ir buvusiais studentais. Aš – kaip tas medis – dalijuosi su jais maisto medžiagomis, o jie išsiskleidžia, užsimezga žiedai, užauga vaisiai. Tai, ką gavo iš manęs, atiduoda žiūrovams. Būna ir kitaip, kai laistyk nelaistęs, pilk trąšų kiek nori, niekas neužauga. Balsas nuostabus, kūrybiškumas didelis, bet mes nepamatome jų scenoje. Galbūt jie nenori pasirodyti, o gal sėkmė nenusišypso. Gal ženklų nepastebi. Kaip iš „Hario Poterio“. Tik tam tikru momentu gali kiaurai sieną pereiti, o jei nespėjai, atsiprašom, bet užsidarė portalas. Visiems skirtingai dėliojasi, bet svarbiausia, kad žmogus laimingas būtų.
Ar pati jaučiatės laiminga?
Visi norime groti didelėms arenoms, nors kartais tai slepiame. Neva mums, alternatyviosios muzikos atlikėjams, tai nesvarbu. Esu dainavusi arenoje. Didesnio pasitenkinimo dėl to nejaučiu, bet gal todėl, kad nesu pratusi dainuoti didelei miniai žmonių. Reikės patobulinti įgūdžius. (Juokiasi.) Daug jaukiau, kai jaučiu artimesnį ryšį su žiūrovais. Bet prisimenu ir nevilties jausmą. Išleidę pirmąjį solinį albumą leidomės į koncertų turą. Atvažiavome į Alytų, atsivežėme dvidešimt kompaktinių plokštelių parduoti, o žmonių atėjo... šeši. Paprašiau jų pasakyti savo vardus, kad susipažintume. Reikia pradėti dainuoti – negaliu, jaučiu gerkle kylant raudos gniužulą. Kažkaip jį nustūmiau, išdainavau. Iš pradžių buvo labai sunku, bet kokie jie šaunuoliai – kiekvienas nupirko po du kompaktus. Taip kartais atsitinka, ir ne man vienai, žinau tokių istorijų. Kiek pažįstu muzikantų, visiems būna sunkių, net tragiškų laikotarpių. Tokia profesija – turime linksminti kitą, o save dažnai naikiname. Man irgi būna bangomis – arba atrodo, kad jau paskutinis atodūsis, arba jaučiuosi labai laiminga. Tikriausiai turiu sau priminti, kad paprasčiausiai esu menininkė.
