Jubiliejinis festivalis kiek pakitęs, koncentruotas į trumpesnį laikotarpį, bet prasideda išlaikydamas visas kertines vertybes. Apie festivalio istoriją ir ypatumus kalbamės su vienu jo įkūrėjų, ilgamečiu Pažaislio muzikos festivalio meno vadovu, profesoriumi Petru Bingeliu.
Gerbiamasis Maestro, kuo ypatingas Pažaislio muzikos festivalis?
Pažaislio muzikos festivalis neatsiejamas nuo Pažaislio vienuolyno. Klausytojus čia vilioja ne tik muzikos programa, bet ir vienuolyno aura. Kam reikalingas vienuolynas? Tai – maldos, sujungiančios žemę su Aukščiausiąja Dvasia. Jos išgrynina aplinką. Vienuolynas žmonėms reikalingas kaip parkas, išvalantis miesto orą, dovanojantis peną akims ir teikiantis atgaivą. Dėl panašių, dvasinių priežasčių miestui reikalingas vienuolynas. Jis turi ypatingą trauką, o festivalis stengiasi šią aurą papildyti dvasinga muzika, perkeldamas maldą į muzikinės frazės lygmenį. Būna nelengva formuoti koncertų programas, nes jos turi atliepti vienuolyno dvasiai, nedrumsti ten tvyrančios tylos. Šių laikų žmogui tai labai reikalinga. Festivalis tuo ir ypatingas – jis neapsiriboja programos, orientuotos į publikos skonį parinkimu, o koncentruojasi į gilesnius, dvasinius klausytojo poreikius.
Kokia buvo pradžia?
Festivalis užgimė prieš dvidešimt penkerius metus. Pirminė idėja buvo surengti didingą koncertą sakralioje Pažaislio vienuolyno erdvėje. Tuo metu visas architektūrinis kompleksas buvo restauruojamas, kiemelyje riogsojo krūvos smėlio, statybinės medienos rietuvės. Koncertą surengėme su Lietuvos kameriniu orkestru, Kauno valstybiniu choru ir solistais. Skambėjo didingoji Georgo Friedricho Händelio oratorija „Mesijas“. Buvome priblokšti: žmonės plaukė kaip į didžiausius atlaidus – tiek ten buvo publikos... Po koncerto pagalvojome: jeigu yra trauka, žmonėms tai patinka – reikia organizuoti kasmet vykstantį festivalį. Pasikalbėjome su vienuolėmis ir jos sutiko, kad festivalis naudotų Pažaislio vardą. Išties, daug kas norėtų pasisavinti tokį pavadinimą... Nuo šio koncerto prasidėjo Pažaislio muzikos festivalis. Tuomet pačiame vienuolyne daug koncertų rengti negalėjome, tad festivalio renginiai aprėpė visą Kauną ir jo apylinkes. Manau, kad pataikėme tiksliai į dešimtuką, nes tuo metu Lietuvoje festivalių beveik nebuvo. Vyko tik vienintelis – nuo 1971 m. Sauliaus Sondeckio kuruojamas festivalis Palangoje „Nakties serenados“. Mes stojome greta šio renginio, o vėliau užgimė gausybė muzikos festivalių: Vilniaus, Tytuvėnų, Operetės Kauno pilyje ir kt. Užtikrintai galiu pasakyti: Pažaislio muzikos festivalis tapo vienu iš atraminių taškų, parodžiusių, kad vasaros metu klausytojams reikia ne tik jūros ir saulės. Jie trokšta dvasinio peno.
Festivalio gyvavimo pradžia buvo ganėtinai sunki. Vos pasklidus žiniai apie festivalio gimimą, atsirado labai daug norinčių atvykti ir koncertuoti Pažaislyje. Ypač daug paraiškų buvo iš Lietuvos muzikantų. Mes norėjome neapsiriboti lietuvių atlikėjais, siekėme užmegzti ryšius su kitų valstybių kolektyvais, atnešti į mūsų šalį kitokios, iš vakarų atvykstančios muzikavimo kultūros. Tuo metu jau buvo atsivėrę sienos, tad užsienio kolektyvams buvo lengviau atvykti į Lietuvą. Tiesa, neturėjome tokių didelių finansinių resursų, kaip vakarų šalyse vykstantys muzikos festivaliai. O juk norėjosi kažko didingo, iškilmingo. Tad sąlygos buvo ypač sudėtingos. Taip pat mus ribojo koncertinių salių problema. Iškiliam kolektyvui reikalinga gera, didelė salė su puikia akustika. Tai labai apribojo festivalio pradžios veiklą.
Organizacinei festivalio komandai pavyko išlaikyti aukštus kokybinius reikalavimus ir pasirinktą veiklos kryptį. Tai liudija pasitinkamas dvidešimt penkmečio jubiliejus. O Jūsų nuomone, tai yra daug ar mažai?
Festivalis pamažu įsibėgėjo, jame pasirodė gausybė mažesnių, kamerinių kolektyvų, galinčių pasigirti pasauline šlove, klausytojus džiugino atvykstantys simfoniniai orkestrai. Per ketvirtį amžiaus festivalyje pasirodė daug įžymybių. Visų pirma – visa Lietuvos muzikinio pasaulio žvaigždynas, ryškiausios asmenybės. Saulius Sondeckis, Juozas Domarkas, kameriniai kolektyvai, gausybė solistų: Virgilijus Noreika, Gražina Apanavičiūtė, Asta Krikščiūnaitė. Įžymybių pavardes galima būtų vardinti ir vardinti. Iš užsienio atlikėjų išskirčiau legendinį dirigentą Yehudi Menuhiną, baritoną Dmitrijų Hvorostovskį, bosą Ildarą Abdarazakovą, tenorą Badri Maisuradzę. Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.
Dvidešimt penkeri metai festivaliui nėra daug. Žinoma, nuo kokio atskaitos taško pažvelgsi. Tokioje nedidelėje valstybėje kaip Lietuva sukurti ir išlaikyti festivalį dvidešimt penkerius metus – tai yra daug. Bet žvelgiant pasauliniu mastu, tai – tik gera pradžia. Juk vakarų pasaulyje vyksta festivaliai, gyvuojantys daugiau nei penkias ar septynias dešimtis metų. Štai Ludwigo van Beethoveno muzikai pašvęstas festivalis „Beethovenfest Bonn“ savo istoriją skaičiuoja nuo 1845 m. – jau 175 metus. Tuomet jis buvo skirtas kompozitoriaus 75-mečiui, o šiemet minime 250-ąjį nemaraus kūrėjo gimtadienį. Beje, šis jubiliejus turės atgarsių ir XXV Pažaislio muzikos festivalio koncertuose. Taigi, šis jubiliejinis sezonas Pažaislio muzikos festivaliui – geras įsibėgėjimas, suvokimas ką reikia daryti toliau, kokią kryptį pasirinkti. Daugelis muzikos festivalių koncentruojasi į mėnesį, ar net savaitę. Štai Prahos festivalis per mėnesį pateikia klausytojams 70 – 80 koncertų, paskleisdamas juos plačiai per visas šalies koncertines erdves. Pažaislio muzikos festivalis trunka tris mėnesius, pateikdamas klausytojams apie 40 koncertų. Vis svarstau, ar tikslinga festivaliui išnaudoti tokį ilgą laikotarpį. Nors kita vertus – festivalio dėka muzika skamba visą vasarą. Pamąstymų netrūksta, nes patirtis, sukaupta per ketvirtį amžiaus, atveria naujas erdves pokyčiams: kažką galima pakeisti, pagerinti, kažko atsisakyti.
Žvelgiant į ateitį, kokias gaires matote festivalio gyvavimo perspektyvoje?
Festivalis nuolatos kinta. Žinoma, šie metai yra ypatingi: aplinkybės privertė sukoncentruoti renginius į trumpesnį laikotarpį, daugiau dėmesio skiriant Lietuvos atlikėjams. Bet galime tik padėkoti Aukščiausiajam, kad XXV-asis festivalis įvyks. Nuo pat festivalio gyvavimo pradžios norėjome pateikti klausytojams muziką, turinčią tam tikrą vertę. Orientavomės į didžiąsias muzikines drobes: simfonijas, oratorijas, kantatas. Publikai tai labai įdomu, nes ji turi galimybę išklausyti kūrinius, labai retai skambančius koncertų sezono metu. Manau, kad šią terpę mums pavyko užpildyti, nes Pažaislio vienuolyno kiemelyje pastačius kilnojamą sceną didžiųjų kūrinių atlikimas tampa realybe. Viena kertinių Pažaislio muzikos festivalio vertybių yra tai, kad čia dera gausybė žanrų, turinčių istorinę ir kokybinę vertę. Atsitiktinumui čia nelieka vietos. Per savo gyvavimą festivalis suformavo tam tikras tradicijas. Tai koncertai Pažaislio vienuolyne, Babtyno-Žemaitkiemio dvare, Žolinės atlaidai, Johanno Strausso muzikos koncertai ir daugelis kitų. Deja, pernai nutrūko ilgus metus vykusių dramos spektaklių Kauno pilyje linija. Tikimės, kad ji bus tęsiama, nes tai – garbinga misija: Kauno pilies prieigose po atviru dangumi buvo parodytos bene visos istorinės Lietuvos autorių dramos. Tuo negalėtų pasigirti nė vienas Lietuvos teatras.
Jūsų įkurtas ir jau penkiasdešimt pirmąjį veiklos sezoną skaičiuojantis Kauno valstybinis choras – nuolatinis festivalio programų dalyvis. Koks jo vaidmuo Pažaislio muzikos festivalio istorijoje?
Jeigu ne Kauno valstybinis choras, kažin ar festivalis būtų prasidėjęs. Garbingą istoriją turintis aukštos meninės prabos kolektyvas – stipri atrama, leidžianti startuoti tokiam muzikos renginiui, koks yra Pažaislio muzikos festivalis. Tiesa, mūsų choras dalyvauja gausybėje festivalių: nuo Vilniaus ir Klaipėdos iki Prahos ar Gran Kanarijos. Kiekvienais metais Kauno valstybinis choras dainuoja pradedamajame ir baigiamajame Pažaislio muzikos festivalio koncertuose, jo atliekama muzika skamba dar 3-4 muzikiniuose projektuose. Man pačiam yra tekę diriguoti gausybę Pažaislio muzikos festivalio koncertų. Vienas įspūdingiausių – su Pasaulio tautų choru atliktas Giuseppe Verdi „Requiem“. Pažaislio vienuolyno kiemelyje tuomet muzikavo daugiau nei trys šimtai atlikėjų. Dar vienas įsimintinas kūrinys – Hectoro Berliozo „Requiem“. Tuomet pavyko išradingai panaudoti vienuolyno kiemelio erdvę. Šiame kūrinyje greta pagrindinio simfoninio orkestro groja keturi pučiamųjų instrumentų ansambliai. Išdėstėme juos įvairiose kiemelio vietose. Orkestrui grojant tutti pasiekėme tokį muzikinį efektą, kuris sukėlė iš viršaus besileidžiančio dangaus įspūdį. Tai buvo kažkas nepaprasto – didžiulis, fantastiškas pojūtis. Tokie koncertai – neužmirštami.
Moters įvaizdis muzikoje dažnai traktuojamas kaip kūrėjo įkvėpimo šaltinis, mūza. Kaip manote, kokią įtaką Pažaislio muzikos festivaliui turi moterys?
Kokia gali būti muzikos šventė, jei joje nėra moterų? Visų pirma – Pažaislio muzikos festivalis vyksta nuolatinėje moterų globoje: juk vienuolyne šeimininkauja Šv. Kazimiero kongregacijos seserys, siekiančios atverti vartus naujoms kultūrinio gyvenimo apraiškoms. Moterys savo dvasingumu užpildo visas tas nišas, prie kurių niekas kitas negali priartėti. Manau, kad moters vaidmens muzikoje dar niekas nėra dorai įvertinęs. Juk kiek daug yra ryškių solisčių, dainininkių, smuikininkių, pianisčių, kitais instrumentais grojančių moterų? Ko gero – daugiau nei vyrų. Ir visos jos – žavios bei talentingos. Paskutinių metų tendencija – moterys dirigentės. Dirigavimas – tai ne profesija. Tai – pašaukimas, nepagydoma liga. Kas ja suserga – niekas to nebeišgydys. Ir kuo toliau, tuo dažniau dirigento duonos imasi moterys – puikios specialistės, charizmatiškos asmenybės. Lietuvoje turime kuo pasigirti: pradininke buvo legendinė Margarita Dvarionaitė, o šiuo metu pasaulio žiniasklaidoje dažnai minimos Mirga Gražinytė-Tyla, Giedrė Šlekytė, Adrija Čepaitė. Taigi moteris – ne tik kūrėjo įkvėpimo šaltinis. Ji turi didžiulę bei tiesioginę įtaką muzikos pasauliui.
