Rasa, esate savotiška rašančių žmonių „globėja“, vis pasiūlanti jiems kokį nors renginį. Ką jums pačiai duoda tokia neatlygintina veikla?
Ši veikla man yra „atlygintina“. Pavyzdžiui, šiemet gavau stipendiją iš Lietuvos kultūros tarybos. Pasirinkau būti tik rašytoja ir tam paskiriu apie dvi valandas kasdien. Šis užsiėmimas man patinka, tačiau tai visiškai „intravertiškas“ procesas, kai sėdžiu tyliai ramiai viena ir kapstausi po savo mintis bei perkėlinėju jas į kompiuterio ekraną. Taigi, renginių ir kitokių veiklų organizavimas mane subalansuoja, aš patenkinu savo poreikį bendrauti su kitais žmonėmis.
Ką dar veikiate be rašymui skirtų valandų?
Esu rašytoja, todėl ieškau kontakto su kitais rašančiais. Man tai labai svarbu. Šiemet nusprendžiau liepos 11-ą dieną Vilniuje, Bernardinų sodo vasaros skaitykloje suorganizuoti Rankraščių skaitymo festivalį. Vis stengiuosi visus išjudinti, suburti. Taip ir pabendrauju, ir pažinčių ratą praplečiu, ir naujų idėjų prisigaudau.
Be tų dviejų rašymui skirtų valandų, dar turiu šeimą, du mažus vaikus, ir esu „LT BIG brother“ projekto Nyderlanduose mentorė, Nyderlandų skaitytojų klubo įkūrėja, renginio, vienijančio Nyderlanduose gyvenančius Lietuvos menininkus, „Kūrybos galerija“ organizatorė, dalyvauju naujo Nyderlandų lietuvių profesionalų klubo kūrime, Lietuvių laisvalaikio literatūros lygos įkūrėja, nuolat dalyvauju knygų mugėse ir Open books festivaliuose, virtualių projektų, tokių kaip „Rašytojų istorijos“, „Rašytojų rizoto“ ar „Vasaros maratonas“ iniciatorė.
Neslepiate, kad šiuo metu rašote fantastinį romaną. Kaip kilo mintis to imtis? Kitos jūsų knygos nepriklauso šiam žanrui.
Būna autorių, kurie ištikimi vienam žanrui, o aš esu eksperimentatorė. Viskas prasidėjo nuo „Rašytojų istorijų“ filmavimo. Ėmiau interviu iš Gedimino Beresnevičiaus, knygos apie kūrybingumo ugdymą „Sukurk krokodilą“ autoriaus. Jis buvęs vieno iš fantastikos mėgėjų judėjimo Lietuvoje pradininkas - taigi, pilnas visokių fantastinių sumanymų. Geriant kartu kavą ir kalbantis apie knygų rašymą, Gediminas man tiek visokių idėjų ėmė pilti, kad vos spėjau jas užsirašinėti.
Vėliau jis pasiūlė sukurti kažką kartu. Taip gimė mūsų bendras projektas „Vasaros maratonas“. Gediminas sugalvojo siužetą, aš užrašiau istoriją ir ėmiau dalimis ją kelti į savo tinklaraštį „apiesantykius.lt“. Skaitytojai komentaruose galėjo siūlyti, kaip ši istorija turėtų vystytis toliau, o mes pagal tai konstravome tęsinį. Žinoma, komentarų tai buvo, tai nebuvo, tačiau savo istoriją užbaigėme ir dabar ją galima paskaityti mano svetainėje.
Tokia patirtis man labai patiko, o Gedimino pažertos fantastinės bei mistinės idėjos užkabino. Taigi, ėmiausi savo fantastinio romano „Burbulas“.
Gal galite atskleisti, apie ką bus ši knyga, kokia jos pagrindinė mintis?
Visas veiksmas vyksta ateityje, kai žmonės gyvena burbuluose - jiems tobulai pritaikytose erdvėse. Gyvenimas tavo burbule visada yra toks, kokio tu nori, koks atitinka tavo mąstymą, vertybes, poreikius. Į burbulą gali patekti tik jo gyventojams priimtina informacija, net facebook’as išfiltruoja tik tai, kas atitinka konkretaus burbulo filosofiją.
Žmonės burbuluose nėra visai izoliuoti. Jie gali iš jų išeiti, o paskui vėl sugrįžti. Pagrindiniame mano burbule gyvena šeima, kuri turi daug vaikų ir jų auginimą bei auklėjimą laiko labai svarbia misija. Savo vaikais jie džiaugiasi ir didžiuojasi. Visas veiksmas prasideda tada, kai jie sutinka žmones iš visai kitokio burbulo - tokio, kuriame vaikų gimdymas laikomas primityviu, gyvulišku ir moderniam žmogui nereikalingu dalyku. Susiduria dviejų burbulų tiesos ir prasideda bandymas išsiaiškinti, kuri jų teisingesnė.
Motinystės ir vaikų auginimo tema man labai įdomi. Pastebiu, kad motiniško instinkto suvokimas šiuo metu labai kinta. Mūsų senelių ar ankstesnėse kartose gyvenimas be vaikų buvo absoliučiai nesuvokiamas, o nevaisingumas laikomas Dievo bausme, nelaime. Tokio klausimo, kaip Ar reikia turėti vaikų?, niekas net nekėlė, nes ir taip buvo aišku, kad reikia ir dar kuo daugiau. Mūsų tėvai, ta sovietinė karta, savaime suprantamu dalyku laikė vieną ar du vaikus šeimoje. Vaikų neturėjimas pateisintas nebent kokiu rimtu sveikatos sutrikimu.
Šiuo metu mes pasiliekame jau žymiai daugiau laisvės spręsti, reikia vaikų, ar ne. Labai nemažai žmonių pasaulyje pasirenka gyventi tiesiog dėl savęs. Aišku, nemanau, kad vaikų gimdymas kada nors apskritai išnyks ir jų niekas niekada nebenorės, tačiau nenustebsiu, jei dalis dabartinių vaikų ateityje ims purkštauti: gimdyti? Neeeee… Skauda, figūra susigadina, o paskui dar rūpinkis, augink… Ne!
Kiek jūsų pačios yra šioje istorijoje?
Kiekvienas rašytojas rašo apie save ar savo patirtį, tik apipina ją išgalvotomis detalėmis, pakeičia aplinkybes, veikėjų vardus, prideda naujų įvykių. Nė vienas mano veikėjas nesu aš, bet kiekvieną paimu iš savęs.
Rašydama istoriją „Burbulas“ stengiuosi į viską žiūrėti filosofiškai, lyg stebėčiau įvykius iš viršaus. Mąstau, ar būčiau laiminga, jei neturėčiau šeimos ir vaikų ir, žinote, atsakymas: taip, būčiau, tik mano laimė būtų visiškai kitokia. Vaikai yra nuostabūs. Tai džiaugsmas, pakylėjimas, bet tuo pat metu ir rūpestis bei didžiulė atsakomybė. Savo vaikais aš džiaugiuosi ir juos myliu, tačiau galvoju, jog jei dėl kokių nors priežasčių mano gyvenimas būtų susiklostęs taip, kad jų neturėčiau - tai taip pat nėra kažkas iš esmės blogo. Tiesiog būčiau kitokia, kitaip laiminga ir kitaip gyvenanti aš.
Taigi, rašymas jums yra savotiška galimybė „pasimatuoti“ sau kitokį gyvenimą?
Būtent taip. Tai lyg susipažinimas su kitokia savimi. Tokia, kokia gyventų kitomis aplinkybėmis, su kuriomis realiai niekada nesu susidūrusi. Per rašymą mano pasąmonėje esanti patirtis nugula į tekstą. Net kurdama fantastinę istoriją, remiuosi tuo, ką kažkada mačiau, girdėjau, jaučiau, skaičiau, kas man svarbu, įdomu ir aktualu.
Esate jau ne vienos knygos autorė ir „Burbulas“ tikrai nebus paskutinė. Iš kur imate tiek idėjų?
Iš visur aplinkui. Jų pilna. Ką bedaryčiau, mano antenos nukreiptos į viršų, viskas aplink įdomu: kas ką pasakė, kas atsitiko, kas susitiko, kaip tai įvyko, kas paskui ir t. t. Vėliau visa tai nugula mano istorijose. Idėjas imu iš susitikimų su žmonėmis, jų papasakotų istorijų, o paskui jas perdarau, transformuoju, pritaikau. Visas pasaulis aplink mane yra lyg milžiniškas idėjų generatorius.
Esu dalyvavusi Masterclass rašymo kursuose internetu, kuriuose žinomi bestselerių autoriai dalinosi savo žiniomis. Ten taip pat pasisėmiau nemažai idėjų ir motyvacijos.
Pavyzdžiui, mano „Burbulo“ pradžia atėjo iš labai ryškaus su vaikais susijusio sapno. Prisimenu, kaip atsibudusi skubėjau jį užsirašyti, kad nepamirščiau. Šitas sapnas labai atitiko jau senokai viduje nešiojamą mintį, o dar Gediminas su savo fantastiniais siužetais pasipainiojo - visa tai sudėjus ir ėmė vystytis istorija.
Kas rašant jums sunkiausia?
Yra tokie momentai, kai išsirašai tiek, kad nebežinai, kas turi vykti toliau. Tada turi padaryti pauzę ir viską apgalvoti. Vėl imtis rašymo man yra panašu, kaip iš naujo užkurti jau atšalusį variklį.
Ar verta rašyti knygą, jei nesi tikras, kad ji pasirodys knygynuose?
Man rašymas yra džiaugsmingas, įdomus, turiningas procesas. Knygos pasirodymas - tai tik vyšnia ant torto. Ar tortas bus mažiau skanus, jei tos vyšnios neuždėsime?
Žinoma, labai smagu, kai tavo knyga publikuojama, kai ją gali paskaityti ir kiti, tačiau, jei tikrai turi rašytojo sielą, net ir nesėkmės atveju meilės rašymui tu neprarasi. Kiekvienam autoriui anksčiau ar vėliau atsitinka taip, kad knygos išleisti nepavyksta. Aš tai jau patyriau. Šiek tiek liūdna kurį laiką, bet juk ne pasaulio pabaiga.
Gal turite kokių patarimų, kaip nepamesti įkvėpimo rašymui ir netapti „vienos knygos autoriumi“?
Būna žmonių, kurie parašo vieną romaną ir nutyla. Man visada gaila, jei taip įvyksta, tačiau manau, kad tapti „vienos knygos autoriumi“ nėra blogai. Gal žmogus norėjo parašyti tą knygą, svajojo ir tą svajonę įgyvendino? Juk tai puiku, net jei noru toliau rašyti jis ir nebedega. Tokiu atveju kažkaip save prievartauti, iš naujo užvedinėti kūrybinį rašymo variklį bei kankintis dėl niekaip negrįžtančio įkvėpimo kažin ar verta.
Parašyti knygą nėra paprasta. Tai daug laiko ir pastangų reikalaujantis darbas. Kad gautum rezultatą, pastangų įdėti reikia labai daug, o juk būna, kad knygos išleisti ir nepavyksta. Vienintelis dalykas, kuris veda rašyti toliau - aiškus suvokimas, kad man patinka rašyti ir darysiu tai toliau nepaisant nieko.
Motyvacija rašyti niekada neateis iš išorės. Jos nesukurs jokie įvertinimai, pagyrimai ar apdovanojimai. Ją sužadinti gali tik nuoširdus vidinis noras. Būti tikru rašytoju - tai nuolatos jausti šalia savęs knibždančias istorijas ir suprasti, kad tiesiog negali į jas nereaguoti.
