Gera žinia netekėjusioms damoms galėtų tapti tai, kad bene žinomiausias šalies Jonas neskuba, bet nepraranda vilties rasti savo širdies damą!
Paprastai žmonės darbus planuoja nuo Naujųjų metų, kai kas nuo šv.Velykų. Gal Jonams tas didelių pokyčių ir grandiozinių planų metas Joninės?
Šiemet taip jau sutapo, kad Joninės ta riba, nuo kurios prasideda gyvenimas po karantino, galima labiau atsipalaiduoti. Tai žymi naują etapą ne tik man, kaip Jonui, kitiems Jonams, Janinoms ir Rasoms, bet ir visai Lietuvai. Ir net visam pasauliui. Šiemet Joninės taps ypatinga švente ir dėl to, kad tai bus pirmoji šventė po karantino, kai daugelis po ilgo laikotarpio vėl susitiks su savo giminėmis ar draugais ne virtualiai, o realiai. Tai labai džiugu.
Man asmeniškai Joninės šiemet žymės ne tik naują etapą mano gyvenime, bet ir naują etapą Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, kuris rudenį pradės 101-ąjį sezoną. Tikiuosi, šiemet pavyks labiau atnaujinti savo koncertinę ir kūrybinę veiklą. Laukia naujų teigiamų pokyčių tiek kūryboje, tiek savo vidiniame pasaulyje, tiek asmeniniame gyvenime.
Kodėl tėvai jums išrinko būtent Jono vardą? Gal tai slepia visą istoriją?
Turiu garbės būti Jonu, nes mano senelis turėjo tokį vardą. Tapau Jonu jo garbei. Tęsiu Jonų tradiciją. Mano senelis buvo kilęs iš Skuodo, tačiau jam teko dirbti siuvėju net LNOBT! Vėliau jis gyveno mažame miestelyje netoli Tytuvėnų, kur pakeitė savo profesiją – tapo bitininku, išradėju. Buvo tikrai šviesus inteligentijos atstovas, kaip ir visi to meto šviesuoliai.
Mano seneliui teko pabėgti iš Skuodo, nes žinojo, kad vokiečių kareiviai nori jį sušaudyti. Prieš karą dar gyvendamas Skuode mano senelis buvo atidaręs siuvyklą, nusipirkęs namą, nes tais laikais organizuotoje loterijoje laimėjo didžiulę pinigų sumą, atitinkančią šių dienų milijoną eurų. Deja, visa tai teko palikti... Visgi mano senelis visą gyvenimą išlaikė orumą (nepaisant to, kaip jį mėtė likimas), buvo bendraujantis, buriantis bendruomenę.
Jūsų sūnus netapo Jonu...
Mano sūnus Dobilas. Nors galimybė jį pavadinti Jonu Jaunesniuoju arba Jonu Cezariu taip pat buvo svarstomos. Pasirinkome senovinį lietuvišką vardą Dobilą. Ne Dovilas, o Dobilas. Dobilas – labai svarbus Lietuvai augalas. Ir šis vardas mano sūnui puikiai dera – Dobiliukas šviesiaplaukis, mėlynakis lietuvaitis... Atitinka visus mūsų įsivaizduojamo lietuvio išvaizdos bruožus.
Jonas nėra eilinis vardas. Gal būnant Jonu nutinka ir linksmų istorijų?
Mano gyvenimas, mano istorija tampriai susieta su garsiąja pasaka apie trečią brolį Joną. Nors, aišku, aš nemanau, kad ši pasaka lėmė mano vardą arba Jono vardas padarė įtaką pasakos siužetui. Visgi sąsajų ar atitikmenų esama. Nors savo šeimoje esu ketvirtas vaikas, bet turiu vyresnę sesę Eleną, tad esu trečias brolis šeimoje... Visą laiką buvau toks geras berniukas, tad tarsi ir atitikau tą Jono kvailelio tipą (juokiasi). Dažnai atrodo, kad tie geri, niekuo neišsiskiriantys berniukai kvailoki, bet kartais jų gyvenime įvyksta didelių įvykių. Lyg pasakoje, kuri mums parodo, kad neverta skubėti susidaryti išankstinę nuomonę, kad ir kas tai būtų. Kad viskam ateina savas laikas atsiskleisti... Ir kiek Jonų mes nurašome anksčiau laiko, o jų gyvenimas visiems netikėtai ima visus ir nustebina. Pasakos ir jų panašumai su gyvenimu mus moko pagarbos ir tolerancijos vienas kitam. Nespręskime apie žmones pagal išankstinius nusistatymus, į visus žiūrėkime kaip į unikalius.
Kokį norą esate sugalvojęs, jeigu šiemet rastumėte paparčio žiedą?
Mano svajonė susijusi su mano veikla. Kip jau minėjau, LNOBT šiemet mini 100-metį, tad noriu, kad mūsų operos vardas skambėtų kuo plačiau visame pasaulyje bei būtų žinomas kiekvienam. Kad lietuviškoji operos kultūra būtų svarbi ne tik lietuviams. Ir mano svajonė yra padaryti viską, kad tai įvyktų. Kad kuo daugiau Lietuvos žmonių išgirstų, pamatytų operą ir tuo mes taptume išskirtiniai pasaulyje. Esu tikras, kad tik kultūra gali sukurti išskirtinę, ypatingą šalies visuomenę.
Asmeniniame gyvenime mano svajonė ta pati, kaip ir anksčiau. Noriu atskleisti savo mintis, idėjas, tęsti man ypač svarbią kūrybinę muzikinę veiklą. Karantino metu tai pajaučiau labiau nei anksčiau. Supratau, kad tokios veiklos man labai trūksta, kad vien vadybinio darbo LNOBT mano visaverčiam gyvenimui nepakanka. Noriu ne tik vadovauti, padėti kūrėjams, bet ir pats būti scenoje.
Labai svarbi mano svajonė – padaryti viską, kad mano vaikai būtų laimingi.
Vaikai – jūsų gyvenimo alfa ir omega, kaip minėjote viename interviu?
Gyvenimas man nepašykštėjo įvairiausių iššūkių ir sukrėtimų. Po skyrybų supratau, kad tai dar viena gyvenimo pamoka. Labai norėčiau, kad mano vaikai tokių pamokų nepatirtų.
Joninės, vasara, ilgiausia naktis... Tai – meilės pasaka. O kaip meilė jūsų gyvenime? Ko tikėjotės būdamas Jonukas ir ko tikitės iš jos dabar?
Meilė pirmoje mokyklos klasėje – paprasta ir kone apčiuopiama. Jei meilė moteriai, kai esi mažas berniukas, supranti ją kaip animaciniuose filmuose apie princeses... Jei meilė vaikui – tai ta, kur viską duoda ir leidžia...
Šiandien mano meilės sąvoka ir supratimas jau visiškai kitokie. Jau nebe princai ir princesės ant baltų žirgų... Suprantu, kad meilė – tai tikroji partnerystė. Tikras ir didelis noras veikti kartu.
Jei kalbėtume apie meilę vaikams, tai būdamas suaugęs suprantu, kad ne beribė meilė svarbi, o būtent tų ribų nustatymas su meile ir iš meilės, rūpinantis vaiko ateitimi. Sakoma, kad jei baudžia, tai myli. Aš manau, kad su meilės sąvoka tai nesutampa. Bet jei myli, tai jokiu būdu nereiškia, kad žmogui turi viską leisti...Tai svarbiausia meilės pamoka, kurią bandau išmokti, gaila, ne visada pavyksta.
Jūsų gyvenime tiek daug kūrybos. Ar tai reiškia, kad jūsų širdį galėtų užkariauti tik kūrybinga asmenybė?
Ne. Mano antroji puse galėtų tapti žmogus, kuris gali mane priimti ir aš galėčiau atsakyti tuo pačiu. Santykiai yra kuriami ir jie nepriklauso nuo specialybių, amžiaus, kitų aspektų. Reikia tikros bendrystės, traukos tarp vyro ir moters. Kai tau patinka. Kai nereikia savęs versti kažko daryti, o priimti kitą tokį, koks jis yra. Tokia meilė augina, leidžia kiekvienam žmogui jaustis gerai. Ir, svarbiausia, jaustis gerai konfliktinėse situacijose, mokėti rasti kompromisą. Elgtis su antrąja puse lyg su mylimu vaiku: tu moki jį priimti, net jei vaikas zirzia, neklauso... Kai meilė tikrai didelė, tu sugebi priimti tą žmogų, padedi nusiraminti. Partneriai turėtų elgtis panašiai.
