Sutikite, nūdienos realybė – grėsmingojo koronaviruso, negailestingai šluojančio gyvybes, plitimas primena siaubo filmą. Lieka tikėtis, kad pandemija iki 2021-ųjų birželio, kai numatyta režisieriaus Matto Reeveso filmo „Betmenas“ premjera, pasibaigs, o mes jame vaidinančiu Robertu Pattinsonu galėsime pasigėrėti jau nebeslegiami mirties baimės.
Per visą legendinio „Betmeno“ istoriją šį veikėją įkūnijo net šeši aktoriai. Pirmasis 1966-aisiais tai padarė Adamas Westas, paskui – Michaelas Keatonas, Valas Kilmeris ir George‘as Clooney. Nuo 2005-ųjų iki 2012-ųjų žmogų-šikšnosparnį vaidino Christianas Bale‘as, o 2016-aisiais ir 2017-aisiais – Benas Affleckas. Nors šio superherojaus veidą slepia kaukė, kiekvieno aktoriaus vaidyba suteikė jam savitų bruožų.
Gegužės 13-ąją 34-ąjį gimtadienį švęsiantis R. Pattinsonas išpopuliarėjo sukūręs pagrindinį vaidmenį legendinėje „Saulėlydžio“ sagoje. Patrauklaus vampyro įvaizdis aktoriaus karjerą užgožė tarsi šešėlis, tačiau Robertas nenuleido rankų. 2018-aisiais jis vaidino režisierės Claire Denis filme „Gyvenimas aukštybėse“, – šis mokslinės fantastikos kūrinys privertė susimąstyti apie žmonijos psichologines ir socialines problemas. 2019-ųjų Kanų kino festivalyje vyko režisieriaus Roberto Eggerso siaubo filmo „Švyturys“ premjera, o R. Pattinsono gerbėjai galėjo pasigėrėti, kaip meistriškai šioje įsimintinoje, žmogaus vienatvės ir izoliacijos temas nagrinėjančioje nespalvotoje juostoje jis įkūnija vieną pagrindinių herojų. Šią vasarą ekranus turi pasiekti ir Christopherio Nolano režisuotas veiksmo trileris „Tenet“ (liet. „Principas“), kuriame aktorius vaidina taip pat ryškų personažą. Tad R. Pattinsonas jau įrodė, kad yra universalus aktorius.
Su Robertu susitikau praėjusių metų pabaigoje, daug kalbėjomės apie „Švyturį“ ir jame nagrinėjamą izoliacijos temą. Kas galėjo pagalvoti, kad tai jau visai netrukus bus taip aktualu mums visiems... Kad ir kaip ten būtų, turiu pasakyti, kad britų aktorius – išties charizmatiškas, nestokojantis gero humoro jausmo, o jo juokas – toks gaivus ir užkrečiamas.
Pamatęs režisieriaus Roberto Eggerso filmą „Ragana“ (2015 m.), užsidegėte noru dirbti kartu su šiuo novatorišku kino kūrėju. Gal galite papasakoti, ką ypatinga pajutote žiūrėdamas šią niūrią istoriją su pasakų elementais?
„Raganą“, regis, žiūrėjau kino teatre – Los Andžele. Filmas man pasirodė išties baugus, nuo pirmų minučių prikaustė prie ekrano. Kitos tokios išskirtinės, savitos juostos tuo metu nebuvau matęs. Patiko viskas – pastatymas, kolokvializmas. Negaliu sakyti, kad kada nors domėjausi siaubo filmais, todėl nelabai įsivaizdavau, koks konkrečiai galėtų būti mano ir R. Eggerso bendradarbiavimas, bet užsimaniau gauti vaidmenį jo kuriamoje juostoje. „Ragana“ – pirmasis režisieriaus filmas, o jau toks stiprus, todėl buvo galima tikėtis dar ryškesnių darbų. Porą kartų buvome susitikę, bet nieko neišėjo, užtat susitarti dėl vaidmens „Švyturyje“ pavyko. Man buvo nepaprastai smagu, nes filmas – įžūlus, agresyviai keistas. Tai ne saujelei kino žinovų skirtas kino menas, o didelio užmojo filmas.
„Švyturys“ man padarė didžiulį įspūdį, o ir Jus pamačiau visai kitokį. Pakalbėkime apie iššūkius, kuriuos tenka patirti, kai filmuojasi Robertas.
Geras scenarijus palengvina darbą. Vienintelė problema, susijusi su tikrai geru scenarijumi, yra ta, kad aktorius turi sugebėti jį sugadinti (juokiasi). Mačiau didelį potencialą, bet, kita vertus, tai buvo ir aklas šuolis į bedugnę. Nežinau, ar esate girdėjusi, kaip žmonės kalba Jungtinių Amerikos Valstijų Naujosios Anglijos regione? Vadinamasis Meino akcentas man buvo vienas sunkiausių dalykų, kuriuos esu bandęs įvaldyti (juokiasi). Daug laiko sugaišau mokydamasis taip savitai kalbėti. Kitas darbo aspektas – jį man net sunku apibūdinti – buvo tamsos pasaulis, į kurį save tekdavo tiesiog įstumti. Tas pojūtis gana katarsinis, it visą laiką būtum kažkokioje labai keistoje vietoje (juokiasi). Gerai, kad turėjau gerą kompaniją. Willemas (aktorius Willemas Dafoe) buvo tarsi draugiškas demonas, todėl mums buvo visai smagu keliauti per tamsą (juokiasi).
Ką galėtumėte pasakyti apie Robertą Eggersą? Žiūrėdamas „Raganą“ susižavėjote jo darbo rezultatais, o ką nauja apie jį sužinojote kartu dirbdamas?
Kurie matė „Raganą“, veikiausiai mano, kad Robertas yra tikras keistuolis, tačiau iš tikrųjų jis yra labai malonus, nepaprastai draugiškas vyras (juokiasi). Žinoma, šiokių tokių keistenybių gal ir yra, bet tik gerų (juokiasi). Režisieriai paprastai būna šiek tiek ekscentriški. Man pačiam kiek kitoniškas elgesys neatrodo keistas. Robertas yra itin darbštus ir ambicingas, o tokie žmonės man nepaprastai patinka. Sau pačiam jis buvo išsikėlęs daug sunkių uždavinių. Kurdamas šį nespalvotą filmą, Robertas taikė senuosius XX a. trečiojo dešimtmečio Holivudo standartus, objektyvus, juostas. Filmavimas vyko Kanados pietryčiuose esančioje Naujojoje Škotijoje, kur nuolat klaikus oras. Jei visą laiką būtų liję, tai dar nebūtų buvę taip baisu kaip tai, kad per 20 minučių oras pasikeisdavo penkis kartus. Štai kepina saulė, o po 10 sekundžių tu jau visas išmaudytas lietaus. Dar ten nieko nebuvo, tik status smėlėtas krantas, tad teko pastatyti švyturį, ir jis yra visiškai kaip tikras.
Šviesa yra ta ašis, aplink kurią sukasi visas „Švyturio“ siužetas. Dėl jos grumiasi filmo herojai. Ar skaitydamas scenarijų svarstėte, ką kiekvienam iš personažų reiškia šviesa, kad jie elgiasi kaip apsėsti?
Manau, kad visi – tiek žiūrovai, tiek filmo kūrėjai – interpretuoja savaip. Mano įkūnytas herojus įtikino save, kad šviesa yra kažkas magiška. Aš įsivaizdavau, kad tai lyg žaidimas, kai man kažkas nuolat sako „ne“. Tai buvo visiškai nesunku, kiekvienas taip galėtų, juk kai neleidžiama, tai labai norisi daryti atvirkščiai (juokiasi). Žinoma, kad draudimas gali sukelti neįtikėtiną įniršį.
Kaip pats pakeliate vienatvę? Jei galėtumėte rinktis, su kuo sutiktumėte būti įkalintas švyturyje? Kas galėtų išvesti Jus iš proto?
Man nesunku būti vienam, nes daug keliauju. Vienatvė gali tapti ir savotiška priklausomybe, nes kai daug laiko praleidi vienas, tampa vis sunkiau pakęsti kitus žmones šalia. Vis dėlto izoliacija mane tikrai galėtų išvesti iš proto.
Prašyčiau plačiau (juokiasi)…
Turiu galvoje, kad tai vyksta laipsniškai, todėl beveik nieko nesijaučia (juokiasi). Man yra buvę, kad keletą mėnesių rengdavausi tais pačiais drabužiais. Taip pat pasireikšdavo obsesinio kompulsinio elgesio epizodai. Nuo izoliacijos pasaulis tarsi susitraukia, gyveni miegamajame, o kad iš televizoriaus nelįstų lauk demonai, tiesiog uždengi jį kokiu nors užklotu (juokiasi). Bet tai netiesa (juokiasi)!
Kaip manote, koks skirtumas tarp fizinės ir dvasinės izoliacijos? Juk gali gyventi žmonių pilname didmiestyje, bet jaustis labai vienišas...
Nemanau, kad fizinė izoliacija yra blogas dalykas, atvirkščiai, man natūralu atsiriboti nuo žmonių. Gana savanaudiška yra tiesiog pasakyti, kad turiu būti vienas, ir kuriam laikui išnykti. Psichologinė izoliacija yra visiškai kitas dalykas. Žmonės buvo priversti tapti socialūs, kad išliktų. Juk urviniam žmogui atsiskirti nuo savo gentainių ir išlįsti iš urvo reiškė tiesioginę grėsmę būti sudraskytam žvėrių. Skausminga yra būti tarp žmonių ir jausti, kad negali užmegzti su jais jokio ryšio, tarsi būtum izoliuotas pats savyje. Šita izoliacijos forma man gerai pažįstama (juokiasi).
Žiūrėdama filmą svarsčiau, kad sveikas žmogus tam tikromis aplinkybėmis gali išprotėti. O kaip Jums atrodo?
Sunkus darbas ir žlugdančios situacijos stipriai pakerta vyriškumą. Žmogus patiria labai trapią psichinę būseną. Visada labai mėgau tokias ribines situacijas. Išoriškai žmogus atrodo labai stiprus, o jo viduje – didžiulė sumaištis. Mano herojus – itin jautrus, bet gana primityvus žmogus, todėl net negali suvokti savo minčių. Jis mano, kad Willemo personažas gali atstoti jam tėvą – tai, ko visada troško, bet neturėjo, tačiau labai smarkiai apsirinka, nes netinkamesnio žmogaus tam vaidmeniui net įsivaizduoti negalėtum. Man patinka, kad galiausiai tampa neįmanoma suprasti – pamišęs tas žmogus ar ne. Esu sutikęs tokių, kurie atrodo visiškai normalūs, bet pernelyg spaudžiami neatpažįstamai pasikeičia.
Izoliacija jiems akivaizdžiai pakenkė.
O taip, izoliacija, taip pat ir undinės (juokiasi). Visko šiek tiek per daug (juokiasi).
Būtų labai įdomu pasikalbėti apie tą undinę.
Valeriia Karaman, vaidinusi undinę, yra graži, nuostabi, įdomi ir tvirta asmenybė. Jai buvo pritaisyta silikoninė uodega ir liepta gulėti šaltame vandenyje ar ant uolų šalia vandenyno. Ji taip sušalo, kad net visas kūnas drebėjo. Manau, Valeriia ištvėrė tik todėl, kad yra lenkė.
Iš tikrųjų ji yra ukrainietė.
Tikrai? Vadinasi, suklydau.
Savo karjerą pradėjote vaidmeniu filme „Haris Poteris“. Nuo tada smarkiai patobulinote aktorinį meistriškumą. Kokias technikas taikėte? (Juokiasi.)
Visko išmokstama po truputį, ir man tai vis labiau patinka. Buvo nepaprastai smagu vaidinti filme „Haris Poteris“, nors net neįsivaizdavau, kur tai mane nuves. Sunku patikėti, kad tai buvo prieš penkiolika metų, iki šiol dievinu savo darbą. Smaginuosi, kai gaunu naują vaidmenį ir girdžiu replikas: „O, tik ne jis!“, nes tai – galimybė įrodyti, kad yra visiškai priešingai. Man patinka sprendžiant problemas išmokti naujų dalykų. Na, ir, žinoma, nuolat žiūriu filmus, tiesiog tonomis.
Visada smalsu sužinoti, kaip aktoriai tvarko savo karjerą. Ypač kai sėkmė aplanko taip anksti – kaip Jus. Kokiais kriterijais vadovaujatės rinkdamasis projektus?
Pasakysiu atvirai – ir pats norėčiau tai žinoti. Paprastai įsimenu režisierių, kurio darbas padarė stiprų įspūdį, bet problema ta, kad, net ir pažiūrėjęs daugybę filmų, atrandi vos vieną kitą, kuris gali išties giliai sujaudinti. Be to, net geriausi režisieriai naujo filmo imasi tik kas dvejus ar trejus metus.
Taigi tiesiog susisiekiate su patikusiu režisieriumi?
Taip, esu užmetęs labai didelį tinklą ir turiu daug vilčių. Galutinį sprendimą priimu ne tik atsižvelgdamas į man pasiūlytą paskaityti scenarijų, bet ir į ankstesnius režisieriaus darbus. Jei jis kartą jau padarė kažką ypatinga, tai leidžia tikėtis sėkmės. Pastaruosius kelerius metus net į scenarijų nebekreipiu daug dėmesio. Žinoma, kai gauni tokį ypatingą kaip „Švyturio“, abejonių nė nekyla, bet esu linkęs sakyti „taip“ net prastesniam scenarijui, jei jis atitinka esminius mano kriterijus. Jei jums kas nors tikrai nepatinka, dirbdamas tikrai patobulėsite (juokiasi).
Ar labai aktyviai siekiate užmegzti kontaktą su režisieriumi?
Gana dažnai imuosi iniciatyvos. Režisieriams gana didelį įspūdį daro tai, kad esu matęs jų filmus, ypač anksčiau kurtus. „Netflix“ yra nuostabus dalykas, bet taip pat mėgstu vaikščioti į kino teatrus, dalyvauti kino festivaliuose, todėl žinau tikrai labai daug. Tarkime, žmogus nieko nauja nesukūrė jau kelerius metus, gyvena kažkur Vokietijoje, o aš, rašydamas jam elektroninį laišką, pabrėžiu, kad tas jo filmas, kurį mačiau 2012-ųjų Berlyno kino festivalyje, yra tikras šedevras, todėl labai norėčiau bendradarbiauti, jei atsirastų tokia galimybė (juokiasi). Nepriklausomi kino kūrėjai vis dar turi daug problemų dėl finansavimo, kita vertus, kai padarai ką nors reikšminga įveikdamas sunkumus, gauni ir didžiulį pasitenkinimą. Man labai patinka idėja, kad galiu išnirti tarsi iš niekur ir pasiūlyti jiems savo pagalbą.
Pastaruoju metu labiau orientavotės į darbą su nepriklausomais kino kūrėjais, bet pastarieji du kino filmai, kuriuose vaidinate, yra visiškai kitokie. Kalbu apie „Betmeną“ ir „Tenet“. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas atsigręžti į didįjį kiną?
Taip, bet tai nereiškia, kad nepriklausomiems kino kūrėjams atgręžiau nugarą. Tiesiog man norėjosi atsidurti didžiojoje scenoje, jaučiausi labai pasitikintis savimi (juokiasi). Man patinka nepriklausomas kinas, užsidegu idėja priversti žmones atrasti kitokius filmus, bet taip pat norisi patirti ir tą nepakartojamą jausmą, kuris apima žinant, kad tavo vaidybą pamatė didžiulė minia žmonių. Tai tiesiog visiškai kitas mygtukas, ir aš jaučiu keistą pasitenkinimą jį nuspausdamas dar nuo „Saulėlydžio“ laikų. Kai žmonės iš tavęs daug tikisi, o tu neva gali juos nuvilti, bet to nepadarai. Su „Švyturiu“ viskas kitaip, nes juk niekas iš anksto nežino, ko tikėtis, todėl nė vienas negali pasakyti, kad štai, būtent Robertas Pattinsonas turėtų vaidinti Efraimą Vinslou (juokiasi).
Papasakokite apie „Betmeną“ – kaip ten bus su Džokeriu ir Betmenu?
Nieko negaliu pasakyti, atsiprašau (juokiasi). „Warner Brothers“ man paskambino prieš pat šį interviu ir įspėjo: „Nieko!“ (Juokiasi.)
Betmeną anksčiau įkūnijusio Christiano Bale‘io teiravausi, ką patartų Jums kaip būsimajam superherojui. Aktorius atsakė, kad viliasi, jog nedelsdamas imsite treniruotis, nes teks nusimesti marškinėlius. Ar mankštinatės?
O taip, šis vaidmuo reikalauja gero fizinio pasirengimo. Vos tik sužinojau, kad teks tapti superherojumi, paskambinau savo treneriui ir pasakiau: „Pamenate, ką kalbėjau apie steroidus? Atsiimu savo žodžius!“ (Juokiasi.) Jau keletą savaičių tobulinu formą ir ketinu tai daryti dar keletą mėnesių. Net negaliu žiūrėti į treniruočių planą (juokiasi).
O dar jis sakė, kad labai svarbu Betmeną vaidinti savitai. Ką apie tai manote?
Taip, jis pats Betmeną interpretavo labai neįtikėtinai. Negaliu patikėti, kad dabar būsiu Christiano vietoje. Betmeno vaidmuo specifinis, nes aktoriaus veidą visą laiką slepia kaukė, bet vis tiek galima sukurti savitą personažą. Galima suvaidinti taip, kad žmonės juoktųsi arba vertintų rimtai. Man patiko Chriso idėjos, bet turiu savo minčių, pamatysime, ar jos paveikios.
Ką galėtumėte papasakoti apie filmavimąsi Christopherio Nolano juostoje?
Apie tai taip pat negaliu kalbėti, bet noriu pasakyti, kad vis dar negaliu patikėti, kad toks neįtikėtinas, keistai drąsus, tobulos stilistikos ir estetikos filmas yra kuriamas. Chrisas kuria ant milžiniškų drobių, todėl „Tenet“ bus nuostabus.
Norėčiau pasveikinti Jus su vaidmeniu istorinėje dramoje „Karalius“. Šį, manau, verta pažiūrėti vien dėl Jūsų. Kaip žavu, kad, būdamas anglas, vaidinate prancūzą.
Juokinga, kad visi tik ir kalba apie mano akcentą (juokiasi). Bet aš tikrai neketinau pokštauti.
Neturėjau omenyje, kad buvo linksma klausytis Jūsų akcento. Tai buvo įtaigu.
Atrodė keista, kad mano herojus prancūzas turi kalbėti angliškai su akcentu. Vienintelė logiška priežastis tai daryti – noras išmokti anglų kalbą (juokiasi). Dar linksmiau buvo tai, kad šis filmas yra kostiuminė drama. Apsidžiaugiau, kad galėsiu vilkėti tokius sunkius, masyvius drabužius, nes taip apsirengus net judėti tenka visiškai kitaip. Režisierius Davidas Michôdas leido susipinti kasas, kad būtų drąsiau stoti į kovą (juokiasi). Jei kažkas tau leidžia peržengti ribas, tada, kaip pasakytų rašytojas Hunteris S. Thompsonas, kyla noras nueiti kiek tik įmanoma toliausiai (juokiasi).
Ką veikdavote tarp filmavimų?
Daug jodinėdavau. Nebuvau to daręs nuo vaikystės, bet prisiminiau, kad būdavo labai smagu. Išmokau joti šuoliais. Tai buvo viena nuostabiausių mano patirčių. Filme neliko to kadro, bet aš patobulinau jojimo techniką taip, kad net galėjau lėkti šuoliais laikydamas Prancūzijos vėliavą, o už manęs žemyn nuo kalvos raiti leidosi dar septyni riteriai. Dieve mano, tikrai nėra geresnės priežasties būti aktoriumi, jei bent kartą gyvenime gauni patirti tokį dalyką (juokiasi).
Jūs net dainavote.
Na... (Juokiasi.)
Kaip esate susijęs su dainavimu?
Man visada patiko dainuoti. Apskritai mėgstu muziką, ji padeda man ir tada, kai vaidinu, nes skatina vaizduotę. Kai išgirstu per radiją kokią nors labai patinkančią dainą, įsivaizduoju, kaip pats dainuoju ją karaokė, o aplink skamba pasigėrėjimo šūksniai. Žinoma, taip nebus niekada (juokiasi).
Ar šokate?
Taip, kartą, kai buvau dar vaikas, sesuo mane pričiupo dainuojantį ir šokantį pagal Billy Oceano hitus. Veikiausiai tai buvo lemiamas mano gyvenimo momentas (juokiasi).
Kokios muzikos dabar klausotės?
Leiskite pažiūrėti į telefoną – patikrinti grojaraštį. Na, tai klasikinė muzika. Nusprendžiau klausytis klasikinių simfonijų, nes anksčiau to niekada nedariau.
Kažką iš Wagnerio ir Bacho kūrinių?
Taip, be galo malonu klausytis tokios muzikos. Tai – tarsi žiūrėti filmą. Neseniai taip ir dariau.
